17.12.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 344/1

(1)

per pastaruosius 20 metų Sąjungoje išmetamų antropogeninės kilmės oro teršalų ir oro kokybės srityje padaryta didelė pažanga, visų pirma įgyvendinant specialią Sąjungos politiką, įskaitant 2005 m. rugsėjo 21 d. Komisijos komunikatą „Teminė oro taršos strategija“. Tai pažangai buvo naudinga Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/81/EB (4), kurioje nustatytos valstybėse narėse iš viso per metus išmetamų teršalų ribos, nuo 2010 m. taikomos sieros dioksidui (SO2), azoto oksidams (NOx), nemetaniniams lakiesiems organiniams junginiams (NMLOJ) ir amoniakui (NH3). Taip 1990–2010 m. Sąjungoje išmetamas sieros dioksido kiekis sumažintas 82 %, azoto oksidų kiekis – 47 %, nemetaninių lakiųjų organinių junginių kiekis – 56 %, o amoniako kiekis – 28 %. Tačiau, kaip nurodyta 2013 m. gruodžio 18 d. Komisijos komunikate „Europos švaraus oro programa“ (persvarstytoje TOTS), lieka neišspręstas didelio neigiamo poveikio ir pavojaus žmonių sveikatai bei aplinkai klausimas;

(2)

7-oje aplinkosaugos veiksmų programoje (5) patvirtinamas Sąjungos ilgalaikis oro politikos tikslas pasiekti tokį oro kokybės lygį, kad dėl jo nesusidarytų didelis neigiamas poveikis ir pavojus žmonių sveikatai ir aplinkai, todėl tuo tikslu raginama visapusiškai laikytis dabartinių Sąjungos oro kokybės srities teisės aktų, laikotarpiui po 2020 m. nustatytų strateginių tikslų ir veiksmų, bei raginama didinti pastangas tose srityse, kuriose didelis išmetamųjų oro teršalų kiekis daro poveikį gyventojams ir ekosistemoms, bei didinti oro kokybės srities teisės aktų ir, visų pirma, Sąjungos politikos tikslų, nustatytų klimato kaitos ir biologinės įvairovės srityse, sinergiją;

(3)

persvarstytoje TOTS nustatomi nauji strateginiai tikslai laikotarpiui iki 2030 m., kuriuos įgyvendinant būtų palaipsniui siekiama Sąjungos ilgalaikio tikslo dėl oro kokybės;

(4)

valstybėse narėse ir Sąjungoje šiuo metu vyksta 2013 m. Jungtinių Tautų Aplinkos apsaugos programos Minamatos konvencijos dėl gyvsidabrio, kurios tikslas – apsaugoti žmonių sveikatą ir aplinką sumažinant iš esamų ir naujų šaltinių išmetamą gyvsidabrio kiekį, ratifikavimo procesas, siekiant, kad ji įsigaliotų 2017 m. Pranešimus apie išmetamus to teršalo kiekius turėtų peržiūrėti Komisija;

(5)

valstybės narės ir Sąjunga yra 1979 m. Jungtinių Tautų Europos ekonominės komisijos (JTEEK) Tolimų tarpvalstybinių oro teršalų pernašų konvencijos (toliau – TTOTP konvencija) ir kelių jos protokolų, įskaitant 1999 m. Protokolą dėl rūgštėjimo, eutrofikacijos ir pažemio ozono mažinimo, kuris buvo peržiūrėtas 2012 m. (toliau – peržiūrėtas Geteborgo protokolas), šalys;

(6)

kalbant apie 2020 m. ir vėlesnį laikotarpį, peržiūrėtame Geteborgo protokole kiekvienai šaliai, remiantis 2005 m., kurie laikomi baziniais metais, nustatomi nauji išmetamųjų teršalų kiekio mažinimo įsipareigojimai, susiję su sieros dioksidu, azoto oksidais, nemetaniniais lakiaisiais organiniais junginiais, amoniaku ir smulkiomis kietosiomis dalelėmis, skatinama mažinti išmetamą juodosios anglies kiekį, taip pat raginama rinkti ir kaupti informaciją apie neigiamą išmetamųjų oro teršalų koncentracijos ir nuosėdų poveikį žmonių sveikatai ir aplinkai bei dalyvauti pagal TTOTP konvenciją rengiamose į poveikį orientuotose programose;

(7)

todėl Direktyva 2001/81/EB nustatytas išmetamųjų teršalų nacionalinių ribų taikymo režimas turėtų būti persvarstytas, siekiant jį priderinti prie Sąjungos ir valstybių narių tarptautinių įsipareigojimų. Tuo tikslu šioje direktyvoje nustatyti nacionaliniai išmetamųjų teršalų kiekio mažinimo įsipareigojimai kiekvieniems metams nuo 2020 m. iki 2029 m. yra tokie patys kaip ir peržiūrėtame Geteborgo protokole nustatyti įsipareigojimai;

(8)

valstybės narės turėtų šią direktyvą įgyvendinti taip, kad būtų veiksmingai prisidėta siekiant Sąjungos ilgalaikio oro kokybės tikslo, kuris patvirtintas Pasaulio sveikatos organizacijos gairėse, ir Sąjungos biologinės įvairovės ir ekosistemų apsaugos tikslų, mažindamos su rūgštėjimu, eutrofikacija ir ozonu susijusios oro taršos lygį ir nuosėdas, kad jie neviršytų TTOTP konvencijoje nustatytos kritinės apkrovos ir lygių;

(9)

be to, ši direktyva turėtų padėti ekonomiškai efektyviu būdu siekti Sąjungos teisės aktuose nustatytų oro kokybės tikslų, švelninti klimato kaitos poveikį ir kartu visame pasaulyje gerinti oro kokybę bei stiprinti sinergiją su Sąjungos klimato ir energetikos politika, vengiant esamų Sąjungos teisės aktų dubliavimo;

(10)

ši direktyva taip pat padeda mažinti su sveikata susijusias dėl oro taršos patiriamas išlaidas Sąjungoje gerinant Sąjungos piliečių gerovę ir padeda skatinti pereiti prie žaliosios ekonomikos;

(11)

ši direktyva turėtų padėti palaipsniui mažinti oro taršą remiantis Sąjungos oro taršos šaltinių kontrolei skirtais teisės aktais, kuriais reglamentuojami konkrečių medžiagų išmetami teršalai, pasiektais sumažinimais;

(12)

Sąjungos oro taršos šaltinių kontrolei skirtais teisės aktais turėtų būti veiksmingai pasiektas numatytas išmetamųjų teršalų kiekio sumažinimas. Siekiant įgyvendinti platesnio užmojo oro kokybės tikslus, itin svarbu ankstyvuoju etapu identifikuoti neveiksmingus Sąjungos oro taršos šaltinių kontrolei skirtus teisės aktus ir imtis su jais susijusių atsakomųjų veiksmų, kaip patvirtino įprastinėmis važiavimo sąlygomis iš EURO 6 dyzelinių automobilių išmetamo azoto oksidų kiekio ir bandymo metu išmetamo kiekio neatitikimas;

(13)

valstybės narės turėtų laikytis šioje direktyvoje nustatytų išmetamųjų teršalų kiekio mažinimo įsipareigojimų nuo 2020 m. iki 2029 m. ir nuo 2030 m. bei toliau. Kad įrodytų pažangą vykdant 2030 m. įsipareigojimus, valstybės narės 2025 m. turėtų identifikuoti orientacinius išmetamųjų teršalų lygius, kuriuos būtų galima techniškai įgyvendinti ir dėl kurių nebūtų patiriama neproporcingų išlaidų, ir turėtų stengtis laikytis tokių lygių. Kai 2025 m. išmetamųjų teršalų pagal nustatytą mažinimo trajektoriją apriboti negalima, valstybės narės paaiškina to nukrypimo priežastis ir nurodo priemones, kurias taikydamos valstybės narės vėl galėtų laikytis savo trajektorijos, vėlesnėse pagal šią direktyvą rengiamose ataskaitose;

(14)

šioje direktyvoje nustatyti 2030 m. ir tolesnio laikotarpio nacionaliniai išmetamųjų teršalų kiekio mažinimo įsipareigojimai yra pagrįsti numatomu kiekvienos valstybės narės išmetamųjų teršalų kiekio mažinimo potencialu, nurodytu 2015 m. sausio mėn. Teminės oro taršos strategijos ataskaitoje Nr. 16 (toliau – TOTS 16), technine nacionalinių apskaičiavimų ir toje TOTS 16 pateiktų apskaičiavimų skirtumų analize ir politiniu tikslu ne vėliau kaip 2030 m. toliau mažinti bendrą poveikį sveikatai (palyginti su 2005 m.), kuo labiau priartėjant prie Komisijos pasiūlyme dėl šios direktyvos nurodyto lygio. Siekdama padidinti skaidrumą, Komisija turėtų skelbti pagrindines prielaidas, kuriomis remtasi rengiant TOTS 16;

(15)

atitiktis nacionaliniams išmetamųjų teršalų kiekio mažinimo įsipareigojimams turėtų būti įvertinama remiantis konkrečia metodikos taikymo būkle tuo metu, kai buvo nustatytas įsipareigojimas;

(16)

ataskaitų teikimo reikalavimai ir išmetamųjų teršalų kiekio mažinimo įsipareigojimai turėtų būti pagrįsti nacionaliniu energijos suvartojimu ir parduoto kuro kiekiu. Vis dėlto kai kurios valstybės narės gali pagal TTOTP konvenciją kaip atitikties pagrindą naudoti bendrą nacionalinį išmetamųjų teršalų kiekį, apskaičiuotą pagal kelių transporto sektoriuje suvartoto kuro kiekį. Ta galimybė turėtų būti išlaikyta šioje direktyvoje, siekiant užtikrinti tarptautinės ir Sąjungos teisės aktų suderinamumą;

(17)

siekiant išnagrinėti kai kuriuos neaiškumus, kylančius nustatant nacionalinius išmetamųjų teršalų kiekio mažinimo įsipareigojimus, peržiūrėtame Geteborgo protokole numatytos lankstumo priemonės, kurios turėtų būtų įtrauktos į šią direktyvą. Visų pirma peržiūrėtame Geteborgo protokole nustatytas mechanizmas, pagal kurį laikantis tam tikrų sąlygų koreguojamos nacionalinės išmetamųjų teršalų apskaitos ir apskaičiuojami ne daugiau kaip trejų metų valstybėje narėje išmetamų teršalų metiniai vidurkiai. Be to, šioje direktyvoje, turėtų būti nustatytos lankstumo priemonės, pagal kurias nustatomas mažinimo įsipareigojimas, kuris yra didesnis nei ekonomiškai efektyvus mažinimas, nustatytas TOTS 16 ir, taip pat pagal kurias turėtų būti siekiama padėti valstybėms narėms netikėtais ir išimtiniais atvejais, susijusiais su energijos gamyba arba tiekimu, jei tenkinamos konkrečios sąlygos. Komisija turėtų stebėti tų lankstumo priemonių naudojimą, atsižvelgdama į pagal TTOTP konvenciją parengtas gaires. Prašymų dėl koregavimo vertinimo tikslais 2020–2029 metų laikotarpiu nustatyti išmetamųjų teršalų kiekio mažinimo įsipareigojimai turėtų būti laikomi nustatytais 2012 m. gegužės 4 d., t. y. datą, kurią buvo atlikta Geteborgo protokolo peržiūra;

(18)

kiekviena valstybė narė turėtų parengti, priimti ir įgyvendinti nacionalinę oro taršos valdymo programą, siekdamos vykdyti savo išmetamųjų teršalų kiekio mažinimo reikalavimus ir veiksmingai prisidėti prie oro kokybės tikslų įgyvendinimo. Tuo tikslu valstybės narės turėtų atsižvelgti į poreikį mažinti išmetamųjų teršalų, ypač azoto oksidų ir smulkiųjų kietųjų dalelių, kiekį tose zonose ir aglomeracijose, kuriose yra pernelyg didelė išmetamųjų oro teršalų koncentracija ir (arba) zonose ir aglomeracijose nuo kurių labai priklauso oro tarša kitose zonose ir aglomeracijose, įskaitant kaimynines šalis. Tuo tikslu nacionalinės oro taršos valdymo programos turėtų padėti sėkmingai įgyvendinti oro kokybės planus, priimtus pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/50/EB (6) 23 straipsnį;

(19)

siekiant sumažinti išmetamųjų teršalų iš antropogeninės kilmės šaltinių kiekį, nacionalinėse oro taršos valdymo programose turėtų būti aptariamos priemonės, taikytinos visiems susijusiems sektoriams, įskaitant žemės ūkio, energetikos, pramonės, kelių transporto, vidaus vandenų laivybos, vietos būstų šildymo, ne keliais judančių mechanizmų ir tirpiklių sektorius. Vis dėlto valstybėms narėms turėtų būti suteikta teisė nuspręsti dėl priemonių, kurios turi būti priimtos siekiant įvykdyti šioje direktyvoje nustatytus išmetamųjų teršalų kiekio mažinimo įsipareigojimus;

(20)

rengdamos nacionalines oro taršos valdymo programas valstybės narės turėtų atsižvelgti į geriausią praktiką sprendžiant, inter alia, į šios direktyvos taikymo sritį patenkančių didžiausią žalą darančių teršalų problemą atsižvelgiant į jautrias gyventojų grupes;

(21)

žemės ūkis labai prisideda prie į atmosferą išmetamo amoniako ir smulkiųjų kietųjų dalelių kiekio. Kad būtų sumažintas tas išmetamųjų teršalų kiekis, į nacionalines oro taršos valdymo programas turėtų būti įtrauktos priemonės, taikytinos žemės ūkio sektoriui. Tokios priemonės turėtų būti ekonomiškai efektyvios ir pagrįstos konkrečia informacija ir duomenimis, atsižvelgiant į mokslo pažangą ir į ankstesnes valstybių narių priimtas priemones. Bendra žemės ūkio politika suteikia valstybėms narėms galimybę konkrečiomis priemonėmis prisidėti prie oro kokybės. Būsimas vertinimas užtikrins geresnį tų priemonių poveikio supratimą;

(22)

oro kokybė turėtų būti pagerinta taikant proporcingas priemones. Patvirtindamos priemones, kurios turėtų būti įtrauktos į nacionalines oro taršos valdymo programas, taikytinas žemės ūkio sektoriui, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad būtų visapusiškai atsižvelgiama į jų poveikį mažiems ūkiams, siekiant kuo labiau apriboti papildomas išlaidas;

(23)

kai pagal nacionalines oro taršos valdymo programas taikomos tam tikros priemonės, skirtos išmetamųjų teršalų prevencijai žemės ūkio sektoriuje, visų pirma priemonės, skirtos ūkiams, kurie turi iš esmės keisti savo praktiką arba jiems reikia didelių investicijų, atitinka reikalavimus finansinei paramai gauti, Komisija turėtų sudaryti palankesnes sąlygas gauti tokią finansinę paramą ar kitą prieinamą Sąjungos finansavimą;

(24)

tam, kad sumažintų išmetamųjų teršalų kiekį, valstybės narės turėtų apsvarstyti galimybę remti investicijų pakeitimą švariomis ir veiksmingomis technologijomis. Inovacijos gali padėti padidinti tvarumą ir išspręsti problemas ten, kur jos atsiranda, gerinant reagavimą į su oro kokybe susijusius iššūkius sektorių lygmeniu;

(25)

nacionalinės oro taršos valdymo programos, įskaitant analizę, kuria remiantis nustatomos politikos kryptys ir priemonės, turėtų būti nuolat atnaujinamos;

(26)

siekdamos parengti pagrįstas nacionalines oro taršos valdymo programas ir visus svarbius atnaujinimus, valstybės narės tas programas ir atnaujinimus turėtų aptarti per konsultacijas su visuomene ir visų lygmenų kompetentingomis institucijomis, sudarydamos sąlygas aptarti visas su politikos kryptimis ir priemonėmis susijusias galimybes. Kai įgyvendindamos savo programas valstybės narės galėtų daryti poveikį valstybės narės ar trečiosios valstybės oro kokybei, jos turėtų surengti tarpvalstybines konsultacijas, laikydamosi Sąjungos ir tarptautiniuose teisės aktuose, įskaitant 1991 m. JT EEK konvenciją dėl poveikio aplinkai vertinimo tarpvalstybiniame kontekste (Espo konvencija) ir jos 2003 m. Strateginį aplinkos vertinimo protokolą, nustatytų reikalavimų;

(27)

šia direktyva siekiama, inter alia, apsaugoti žmonių sveikatą. Kaip ne kartą yra pažymėjęs Teisingumo Teismas, iš esmės atmesti galimybę suinteresuotiesiems subjektams remtis direktyva nustatyta pareiga būtų nesuderinama su privalomuoju poveikiu, kuris pagal Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 288 straipsnio trečią pastraipą priskiriamas direktyvai. Tas teiginys ypač taikomas kalbant apie direktyvą, kurios tikslas – kontroliuoti ir mažinti oro taršą ir kuri dėl to yra parengta siekiant apsaugoti žmonių sveikatą;

(28)

valstybės narės turėtų parengti visų išmetamųjų oro teršalų, kuriems taikoma ši direktyva, nacionalines išmetamųjų teršalų apskaitas ir prognozes, taip pat informacines apskaitos ataskaitas ir teikti apie jas ataskaitas, kad Sąjunga galėtų vykdyti ataskaitų teikimo įsipareigojimus pagal TTOTP konvenciją ir jos protokolus;

(29)

siekdamos išlaikyti bendrą nuoseklumą visos Sąjungos mastu, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad jų Komisijai teikiamos ataskaitos apie nacionalines išmetamųjų teršalų apskaitas ir prognozes, taip pat informacinės apskaitos ataskaitos visiškai derėtų su jų pagal TTOTP konvenciją teikiamomis ataskaitomis;

(30)

siekdamos įvertinti šioje direktyvoje nustatytų nacionalinių išmetamųjų teršalų kiekio mažinimo įsipareigojimų veiksmingumą, valstybės narės taip pat turėtų stebėti oro taršos poveikį sausumos ir vandens ekosistemoms ir apie tokį poveikį teikti ataskaitas. Siekiant užtikrinti ekonomiškai efektyvų požiūrį, valstybės narės turėtų turėti galimybę naudotis šioje direktyvoje nurodytais neprivalomais stebėsenos rodikliais; jos taip pat turėtų juos koordinuoti su kitomis stebėsenos programomis, parengtomis pagal susijusias direktyvas ir atitinkamais atvejais TTOTP konvenciją;

(31)

turėtų būti įsteigtas Europos Švaraus oro forumas, apimantis visus suinteresuotuosius subjektus, įskaitant valstybių narių kompetentingas institucijas visais atitinkamais lygmenimis, kad būtų keičiamasi patirtimi ir gerąja praktika, visų pirma siekiant teikti gaires ir sudaryti palankesnes sąlygas koordinuotai įgyvendinti Sąjungos teisės aktus ir politiką oro kokybės gerinimo srityje;

(32)

valstybės narės, laikydamosi Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/4/EB (7), turėtų užtikrinti aktyvią ir sistemingą informacijos sklaidą elektroninėmis priemonėmis;

(33)

būtina iš dalies pakeisti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2003/35/EB (8), kad būtų užtikrintas tos direktyvos suderinamumas su 1998 m. JT EEK konvencija dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (toliau – Orhuso konvencija);

(34)

siekiant atsižvelgti į technikos raidą ir tarptautinius pokyčius, Komisijai pagal SESV 290 straipsnį turėtų būti suteikti įgaliojimai priimti aktus, kiek tai susiję su daliniu I priedo, III priedo 2 dalies ir IV priedo keitimu, siekiant juos priderinti prie pokyčių pagal TTOTP konvenciją, ir kiek tai susiję su daliniu V priedo keitimu, siekiant jį priderinti prie technikos ir mokslo pažangos ir prie pokyčių, susijusių su TTOTP konvencija. Ypač svarbu, kad atlikdama parengiamuosius darbus Komisija tinkamai konsultuotųsi, taip pat ir su ekspertais ir kad tos konsultacijos būtų vykdomos vadovaujantis 2016 m. balandžio 13 d. Tarpinstituciniame susitarime dėl geresnės teisėkūros (9) nustatytais principais. Visų pirma siekiant užtikrinti vienodas galimybes dalyvauti atliekant su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, Europos Parlamentas ir Taryba visus dokumentus gauna tuo pačiu metu kaip ir valstybių narių ekspertai, o jų ekspertams sistemingai suteikiama galimybė dalyvauti Komisijos ekspertų grupių, kurios atlieka su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, posėdžiuose;

(35)

siekiant užtikrinti vienodas lankstumo priemonių ir nacionalinių oro taršos valdymo programų įgyvendinimo sąlygas pagal šią direktyvą, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai. Tais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 182/2011 (10);

(36)

valstybės narės turėtų nustatyti sankcijų, taikomų pažeidus pagal šią direktyvą priimtas nacionalines nuostatas, taisykles ir užtikrinti, kad jos būtų įgyvendinamos. Tos sankcijos turėtų būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasomos;

(37)

atsižvelgiant į reikalingų Direktyvos 2001/81/EB pakeitimų pobūdį ir apimtį bei siekiant didinti teisinį tikrumą, aiškumą, skaidrumą ir prisidėti prie teisės aktų supaprastinimo, ta direktyva turėtų būti pakeista. Siekiant užtikrinti oro kokybės gerinimo pastangų tęstinumą, kol 2020 m. bus pradėti taikyti šioje direktyvoje nustatyti nauji nacionaliniai išmetamųjų teršalų kiekio mažinimo įsipareigojimai, valstybės narės turėtų laikytis Direktyvoje 2001/81/EB nustatytų išmetamųjų teršalų nacionalinių ribų;

(38)

kadangi šios direktyvos tikslo, t. y. užtikrinti aukštą žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos lygį, valstybės narės negali tinkamai pasiekti, o dėl priežasčių, susijusių su tarpvalstybiniu oro taršos pobūdžiu, jo geriau siekti Sąjungos lygmeniu, Sąjunga gali patvirtinti priemones, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti;

(39)

pagal 2011 m. rugsėjo 28 d. bendrą valstybių narių ir Komisijos politinį pareiškimą dėl aiškinamųjų dokumentų (11) valstybės narės įsipareigojo pagrįstais atvejais prie pranešimo apie perkėlimo į nacionalinę teisę priemones pridėti vieną ar daugiau dokumentų, kuriuose būtų paaiškinamos direktyvos nuostatų ir nacionalinių perkėlimo priemonių atitinkamų dalių sąsajos. Šios direktyvos atveju teisės aktų leidėjas laikosi nuomonės, kad tokių dokumentų perdavimas yra pagrįstas,

a)

Sąjungos teisės aktuose nustatytų oro kokybės tikslų ir pažangos įgyvendinant Sąjungos ilgalaikį tikslą pasiekti tokį oro kokybės lygį, kuris atitiktų Pasaulio sveikatos organizacijos paskelbtas oro kokybės gaires;

b)

Sąjungos biologinės įvairovės ir ekosistemų tikslų pagal 7-ąją aplinkosaugos veiksmų programą;

c)

didesnės Sąjungos oro kokybės politikos ir kitų susijusių Sąjungos politikos krypčių, visų pirma klimato ir energetikos politikos, sinergijos.

a)

orlaivių išmetamieji teršalai, išskyrus teršalus, išmetamus per nusileidimo ir pakilimo ciklą;

b)

nacionalinio jūrų eismo sektoriuje, vykdant reisus į 2 straipsnio 2 dalyje nurodytas teritorijas ir iš jų, išmetami teršalai;

c)

tarptautinio jūrų eismo sektoriuje išmetami teršalai;

d)

azoto oksidai ir nemetaniniai lakieji organiniai junginiai, išmetami dėl veiklos, priskiriamos į atmosferą išmetamų teršalų 2014 m. nomenklatūros (NFR), numatytos TTOTP konvencijoje, 3B kategorijai (mėšlo tvarkymas) ir 3D kategorijai (žemės ūkio paskirties dirvožemiai).

a)

atitinkama valstybė narė, atsižvelgusi į nacionalinio patikrinimo išvadas ir vykdymo užtikrinimo programas, pagal kurias stebimas Sąjungos oro taršos šaltinių kontrolės teisės aktų veiksmingumas, patvirtina, kad labai skirtingų išmetamųjų teršalų faktorių nelemia jos vidaus teisės aktų įgyvendinimas ar tų teisės aktų vykdymo užtikrinimas;

b)

atitinkama valstybė narė pranešė Komisijai apie didelį išmetamųjų teršalų faktorių skirtumą, kad ji pagal 11 straipsnio 2 dalį ištirtų, ar būtina imtis tolimesnių veiksmų.

a)

atitinkama valstybė narė patvirtino, kad siekiant užtikrinti atitiktį buvo dedamos visos pagrįstos pastangos, įskaitant naujų priemonių ir politikos krypčių įgyvendinimą, ir tos pastangos bus toliau dedamos, kad neatitikties laikotarpis būtų kuo trumpesnis; ir

b)

atitinkama valstybė narė patvirtino, kad priemonių ir politikos krypčių, kurios yra papildomos nurodytosioms a punkte, įgyvendinimas sukeltų neproporcingų išlaidų, kiltų esminis pavojus nacionaliniam energetiniam saugumui arba kiltų didelė energijos nepritekliaus rizika didelei gyventojų daliai.

a)

įvertina, kokio masto poveikį nacionaliniai išmetamųjų teršalų šaltiniai gali turėti oro kokybei jų teritorijose ir kaimyninėse valstybėse narėse, prireikus naudodamos pagal Tolimų oro teršalų pernašų Europoje monitoringo ir įvertinimo programą (toliau – EMEP), priimtą remiantis TTOTP konvencijos Protokolu dėl bendradarbiavimo programos tolimų oro teršalų pernašų Europoje monitoringo ir įvertinimo srityje ilgalaikio finansavimo, surinktus duomenis ir parengtas metodikas;

b)

atsižvelgia į poreikį mažinti išmetamųjų oro teršalų kiekį, siekdamos savo teritorijose ir, kai taikoma, kaimyninėse valstybėse narėse įgyvendinti oro kokybės tikslus;

c)

imdamosi priemonių nacionaliniams smulkiųjų kietųjų dalelių kiekio mažinimo įsipareigojimams įvykdyti, pirmenybę teikia priemonėms, kuriomis būtų mažinamas jose išmetamas juodosios anglies kiekis;

d)

užtikrina suderinamumą su kitais atitinkamais planais ir programomis, parengtais remiantis valstybių narių ar Sąjungos teisės aktuose nustatytais reikalavimais.

a)

bendrąją mokslinių tyrimų ir inovacijų programą;

b)

Europos struktūrinius ir investicijų fondus, įskaitant atitinkamą finansavimą pagal bendrą žemės ūkio politiką;

c)

priemones aplinkos ir klimato politikos srities veiksmams finansuoti, kaip antai LIFE programą.

a)

atliekamos patikros, siekiant patikrinti pateiktos informacijos skaidrumą, tikslumą, nuoseklumą, palyginamumą ir išsamumą;

b)

atliekamos patikros, siekiant nustatyti atvejus, kai apskaitos duomenys parengiami nesilaikant pagal tarptautinę teisę, visų pirma TTOTP konvenciją, nustatytų reikalavimų;

c)

tam tikrais atvejais apskaičiuojamos būtinos susijusios techninės pataisos, konsultuojantis su atitinkama valstybe nare.

a)

ne vėliau kaip 2018 m. liepos 1 d., o vėliau kas ketverius metus – kur yra stebėsenos vietos ir susijusius rodiklius, naudojamus oro taršos poveikio stebėsenos tikslais, ir

b)

ne vėliau kaip 2019 m. liepos 1 d., o vėliau kas ketverius metus – 9 straipsnyje nurodytus stebėsenos duomenis.

a)

pažangą, susijusią su:

b)

tolesnių priemonių, kurių reikia imtis Sąjungos ir valstybių narių lygmeniu norint pasiekti a punkte nurodytus tikslus, identifikavimą;

c)

Sąjungos fondų lėšų, skirtų remti priemones, kurių imtasi siekiant įgyvendinti šios direktyvos tikslus, panaudojimą;

d)

pagal 10 straipsnio 1 dalies trečią pastraipą Komisijos atlikto nacionalinių oro taršos valdymo programų ir jų atnaujinimų nagrinėjimo rezultatus;

e)

šios direktyvos poveikio sveikatai, aplinkai, taip pat socialinio ir ekonominio poveikio įvertinimą.

a)

naujausius mokslinius įrodymus;

b)

2014 m. JT EEK Amoniako kiekio, išmetamo iš žemės ūkio šaltinių, prevencijos ir mažinimo gairių (toliau – Amoniakui skirtų gairių dokumentas) (15), JT EEK Geros žemės ūkio praktikos, susijusios su išmetamo amoniako kiekio mažinimu, pagrindų kodekso (16), kurie paskutinį kartą buvo peržiūrėti 2014 m., atnaujinimus;

c)

geriausių prieinamų gamybos būdų, kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/75/ES (17) 3 straipsnio 10 punkte, atnaujinimus;

d)

agrarinės aplinkosaugos priemones pagal bendrą žemės ūkio politiką.

a)

nacionalinės oro taršos valdymo programos ir visi jų atnaujinimai;

b)

nacionalinės išmetamųjų teršalų apskaitos (įskaitant, kai taikytina, patikslintas nacionalines išmetamųjų teršalų apskaitas), nacionalinės išmetamųjų teršalų prognozės, informacinės apskaitos ataskaitos ir Komisijai pagal 10 straipsnį teikiamos papildomos ataskaitos bei informacija.

a)

pagrindines prielaidas kiekvienai valstybei narei jų nacionalinio išmetamųjų teršalų kiekio mažinimo potencialo, kuriomis remtasi rengiant TOTS 16, nustatymo tikslais;

b)

susijusių Sąjungos oro taršos šaltinių kontrolės teisės aktų sąrašą; ir

c)

10 straipsnio 1 dalies trečioje pastraipoje nurodyto nagrinėjimo rezultatus.

a)

Direktyvos 2001/81/EB 1 ir 4 straipsniai bei I priedas toliau taikomi iki 2019 m. gruodžio 31 d.;

b)

Direktyvos 2001/81/EB 7 ir 8 straipsniai bei III priedas panaikinami nuo 2016 m. gruodžio 31 d.

17.12.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 344/32

(1)

Sutarties 43 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, turi patvirtinti priemones dėl žvejybos galimybių nustatymo ir skyrimo;

(2)

Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 1380/2013 (1) reikalaujama, kad išteklių išsaugojimo priemonės būtų patvirtinamos atsižvelgiant į turimas mokslines, technines ir ekonomines rekomendacijas, įskaitant, kai tinkama, Žuvininkystės mokslo, technikos ir ekonomikos komiteto (ŽMTEK) parengtas ataskaitas;

(3)

Taryba įpareigojama patvirtinti žvejybos galimybių nustatymo ir paskirstymo priemones, įskaitant tam tikras su jomis funkciškai susietas sąlygas, jei tokių reikėtų. Žvejybos galimybės valstybėms narėms turėtų būti paskirstytos taip, kad kiekvienai valstybei narei būtų užtikrintas santykinis kiekvienos išteklių rūšies žvejybos arba žvejybos kiekviename rajone stabilumas, tinkamai atsižvelgiant į bendros žuvininkystės politikos tikslus, nustatytus Reglamente (ES) Nr. 1380/2013;

(4)

Tarybos reglamento (EB) Nr. 2347/2002 (2) 2 straipsnio a punkte apibrėžtų giliavandenių žuvų rūšių žvejybos galimybės nustatomos kartą per dvejus metus;

(5)

bendri leidžiami sužvejoti kiekiai (toliau – BLSK) turėtų būti nustatyti remiantis turimomis mokslinėmis rekomendacijomis ir atsižvelgiant į biologinius, socialinius ir ekonominius aspektus, kartu užtikrinant vienodas veiklos sąlygas visiems žvejybos sektoriams, taip pat atsižvelgiant į nuomones, pareikštas konsultacijose su suinteresuotaisiais subjektais, visų pirma su atitinkamų patariamųjų tarybų atstovais;

(6)

žvejybos galimybės turėtų atitikti tokius tarptautinius susitarimus ir principus kaip 1995 m. Jungtinių Tautų susitarimas dėl vienos valstybės ribas viršijančių žuvų išteklių ir toli migruojančių žuvų išteklių apsaugos bei valdymo (3), taip pat išsamius valdymo principus, nustatytus 2008 m. Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos tarptautinėse giliavandenės žvejybos atviroje jūroje valdymo gairėse, pagal kurias visų pirma reguliavimo institucija turėtų būti atidesnė, jei informacija netiksli, nepatikima arba nepakankama. Tinkamos mokslinės informacijos nebuvimas neturėtų būti priežastis atidėti išteklių išsaugojimo ir valdymo priemonių taikymą arba iš viso tų priemonių netaikyti;

(7)

iš naujausių mokslinių Tarptautinės jūrų tyrinėjimo tarybos (toliau – ICES) rekomendacijų ir ŽMTEK rekomendacijų matyti, kad dauguma giliavandenių žuvų išteklių vis dar žvejojami netausiai ir kad norint užtikrinti tų išteklių tvarumą jų žvejybos galimybės turėtų būti toliau mažinamos, kol išteklių būklės pokyčiai taps teigiami;

(8)

atsižvelgiant į ICES rekomendaciją, yra tinkama, kad raudonpelekės pagelos BLSK šiaurės vakarų vandenyse yra nustatytos tik kaip priegaudos BLSK;

(9)

didelė raudonpelekių pagelų sužvejoto kiekio dalis yra paimta iš atitinkamų Žvejybos rytų vidurio Atlante komiteto (CECAF) ir Bendrosios Viduržemio jūros žvejybos komisijos (BVJŽK) rajonų, kurie ribojasi su ICES IX parajoniu. Kadangi ICES duomenys apie tuos besiribojančius rajonus yra neišsamūs, BLSK aprėptis turėtų ir toliau apsiriboti ICES IX parajoniu. Nežiūrint to, rengiant būsimus sprendimus dėl valdymo turėtų būti įtrauktos nuostatos dėl duomenų teikimo apie šiuos besiribojančius rajonus;

(10)

ICES rekomenduoja, kad islandiniai pjūklapilviai beriksai nebūtų žvejojami iki 2020 m. Seniau islandinių pjūklapilvių beriksų BLSK būdavo nustatomi (tie BLSK nuo 2010 m. buvo nuliniai). Tikslinga šios rūšies žuvis uždrausti žvejoti, laikyti laive, perkrauti į kitą laivą ir iškrauti, kadangi jų ištekliai išeikvoti ir neatsikuria. ICES pažymi, kad šiaurės rytų Atlanto vandenyno dalyje Sąjunga specializuotosios islandinių pjūklapilvių beriksų žvejybos nevykdė nuo 2010 m.;

(11)

ICES rekomendacijose nurodyta, kad iš riboto skaičiaus laive vykdytų stebėjimų matyti, kad šiaurinių grenadierių procentinė dalis sudarė mažiau nei 1 % bukasnukių ilgauodegių grenadierių sužvejotų kiekių, apie kuriuos pranešta. Atsižvelgdama į tas aplinkybes, ICES rekomenduoja, kad specializuotoji šiaurinių grenadierių žvejyba nebūtų vykdoma ir kad priegauda būtų įskaičiuojama į bukasnukių ilgauodegių grenadierių BLSK, siekiant sumažinti neteisingos informacijos apie žuvų rūšis pateikimo galimybę. ICES yra nurodžiusi, kad esama didžiulio skirtumo, kuris yra daugiau nei palaipsnis didėjimas (nes yra didesnis daugiau nei dešimt kartų), tarp bukasnukių ilgauodegių grenadierių ir šiaurinių grenadierių santykinių proporcijų, nurodytų oficialiuose pranešimuose apie iškrovimą, ir nustatytųjų stebint sužvejojamus kiekius ir atliekant mokslinius tyrimus tuose rajonuose, kuriuose šiuo metu vykdoma šiaurinių grenadierių žvejyba. Apie šią žuvų rūšį turima labai nedaug duomenų ir kai kuriuos pranešimų apie iškrovimus duomenis ICES laiko neteisinga informacija apie žuvų rūšis. Todėl neįmanoma nustatyti tikslių iki šiol sužvejotų šiaurinių grenadierių kiekių duomenų. Taigi atsižvelgiant į mokslines rekomendacijas visa šiaurinių grenadierių priegauda turėtų sudaryti ne daugiau kaip 1 % kiekvienos valstybės narės bukasnukių ilgauodegių grenadierių kvotos ir būti į ją įskaičiuota;

(12)

ICES rekomenduoja nustatyti, kad specializuotosios giliavandenių ryklių žvejybos kiekiai būtų lygūs nuliui. Tačiau, ICES taip pat nurodo, kad dėl šiuo metu taikomų ribotų leidžiamų sužvejoti kiekių egzistuoja neteisingos informacijos apie neišvengiamą giliavandenių ryklių priegaudą. Ypač vykdant specializuotąją smulkiąją giliavandenę juodųjų kalavijų žvejybą naudojant ūdas yra neišvengiama giliavandenių ryklių priegauda, kurie šiuo metu išmetami negyvi. Atsižvelgiant į tuos faktus ir siekiant surinkti mokslinės informacijos apie giliavandenius ryklius, 2017 m. ir 2018 m. kaip bandymas turėtų būti nustatyta ribota leidžiama priegauda leidžiant ribotą neišvengiamos giliavandenių ryklių priegaudos vykdant specializuotąją smulkiąją giliavandenę juodųjų kalavijų žvejybą naudojant ūdas iškrovimą. Ūdos yra pripažintas selektyvus žvejybos įrankis, naudojamas tokios rūšies žvejybos metu. Atitinkamos valstybės narės turėtų parengti regionines juodųjų kalavijų žvejybos valdymo priemones ir nustatyti konkrečias duomenų apie giliavandenius ryklius rinkimo priemones, kad būtų užtikrintas atidus šių išteklių stebėjimas. Nustatant Sąjungos leidžiamas giliavandenių ryklių priegaudas V, VI, VII, VIII ir IX ICES parajonių Sąjungos ir tarptautiniuose vandenyse ir X ICES parajonio Sąjungos ir tarptautiniuose vandenyse, bei CECAF 34.1.1, 34.1.2 ir 34.2 rajonų Sąjungos vandenyse, nedaromas poveikis sąlyginio giliavandenių ryklių stabilumo principui tokiuose rajonuose;

(13)

remiantis Tarybos reglamentu (EB) Nr. 847/96 (4), turėtų būti nustatyti ištekliai, kuriems taikomos įvairios tame reglamente nurodytos priemonės. Ištekliams, kurių atveju neturima tų metų, kuriais turi būti nustatyti BLSK, moksliškai pagrįsto žvejybos galimybių vertinimo, turėtų būti taikomi prevenciniai BLSK; priešingu atveju turėtų būti taikomi mokslinėmis rekomendacijomis pagrįsti BLSK. ICES ir ŽMTEK rekomendacijose nurodyta, kad tų giliavandenių žuvų išteklių atveju, kai neturima moksliškai pagrįsto atitinkamų žvejybos galimybių vertinimo, turėtų būti taikomi prevenciniai BLSK;

(14)

vadovaudamasi Reglamento (EB) Nr. 847/96 3 straipsnio 1 dalimi Portugalija 2016 m. rugsėjo 15 d. pateikė Komisijai paraišką dėl 2016 m. ančiuvių BLSK padidinimo iki 15 000 tonų ICES IX ir X parajoniuose ir CECAF 34.1.1 rajono Sąjungos vandenyse. 2016 m. spalio 21 d. rekomendacijoje ICES patvirtino išimtinai gerą tų ančiuvių išteklių būklę ir tai, kad 15 000 tonų sužvejojamas kiekis 2016 m. gali būti laikomas tausiu, todėl Tarybos reglamentas (ES) 2016/72 (5) turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeistas;

(15)

ančiuvių žvejybos galimybės IX ir X ICES parajoniuose ir CECAF 34.1.1 rajono Sąjungos vandenyse, nustatytos Reglamente (ES) 2016/72, taikomos nuo 2016 m. sausio 1 d. Šiame reglamente išdėstytos iš dalies keičiančios nuostatos taip pat turėtų būti taikomos nuo tos dienos. Toks taikymas atgaline data nedaro poveikio teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principams, nes atitinkamos žvejybos galimybės yra padidintos, palyginti su nustatytomis Reglamente (ES) 2016/72;

(16)

siekiant išvengti žvejybos veiklos pertrūkių ir užtikrinti pragyvenimo šaltinį Sąjungos žvejams, šis reglamentas turėtų būti taikomas nuo 2017 m. sausio 1 d. Dėl skubos priežasčių šis reglamentas turėtų įsigalioti iš karto, kai tik bus paskelbtas,

a)

žvejybos galimybėms, kuriomis apsikeista pagal Reglamento (ES) Nr. 1380/2013 16 straipsnio 8 dalį;

b)

išskaitymams ir perskirstymams pagal Tarybos reglamento (EB) Nr. 1224/2009 (8) 37 straipsnį;

c)

žvejybos galimybėms, perskirstytoms pagal Tarybos reglamento (EB) Nr. 1006/2008 (9) 10 straipsnio 4 dalį;

d)

papildomiems žuvų kiekiams, kuriuos leidžiama iškrauti pagal Reglamento (EB) Nr. 847/96 3 straipsnį;

e)

nepanaudotiems kiekiams pagal Reglamento (EB) Nr. 847/96 4 straipsnį;

f)

išskaitymams, atliekamiems pagal Reglamento (EB) Nr. 1224/2009 105 ir 107 straipsnius.

17.12.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 344/46

(1)

pagal Reglamentą (ES) Nr. 531/2012 tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjai, be savojoje šalyje taikomos mažmeninės kainos, iš šių paslaugų vartotojų jokioje valstybėje narėje neturėtų imti jokių papildomų mokesčių už inicijuotus ar priimtus reguliuojamus tarptinklinio ryšio skambučius, tarptinkliniu ryšiu išsiųstas ar gautas reguliuojamas SMS žinutes, taip pat MMS žinutes, ar už reguliuojamą duomenų perdavimo tarptinkliniu ryšiu paslaugą, jei vartotojas laikosi sąžiningo naudojimo taisyklių. Ši nuostata taikoma nuo 2017 m. birželio 15 d., su sąlyga, kad iki tos dienos bus pradėtas taikyti teisės aktas, priimtas pagal to reglamento 19 straipsnio 2 dalyje nurodytą pasiūlymą dėl didmeninių tarptinklinio ryšio paslaugų rinkos;

(2)

Reglamente (ES) Nr. 531/2012 numatyta, kad tam tikromis išimtinėmis aplinkybėmis tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjas gali prašyti savo nacionalinės reguliavimo institucijos leidimo taikyti savo tarptinklinio ryšio vartotojams papildomą mokestį. Su tokiu prašymu turi būti pateikiama visa būtina informacija, kuria remiantis galima įrodyti, kad netaikydamas jokių papildomų mažmeninių tarptinklinio ryšio mokesčių paslaugų teikėjas negali padengti reguliuojamų mažmeninių tarptinklinio ryšio paslaugų teikimo sąnaudų ir tai kenkia jo šalyje imamų mokesčių modelio tvarumui;

(3)

siekiant užtikrinti, kad taisyklės, kuriomis siekiama išvengti piktnaudžiavimo ar neįprasto naudojimosi tarptinklinio ryšio paslaugomis, (sąžiningo naudojimo taisyklės) ir leidimai taikyti papildomą mokestį būtų taikomi vienodai visoje Sąjungoje, reikia nustatyti išsamias tokių taisyklių taikymo, papildomų mažmeninių tarptinklinio ryšio mokesčių panaikinimo tvarumo vertinimo metodikos taikymo ir prašymo, kurį tokio vertinimo tikslu turi pateikti tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjas, teikimo taisykles;

(4)

pagal Reglamentą (ES) Nr. 531/2012 sąžiningo naudojimo taisyklių tikslas yra užkirsti kelią tarptinklinio ryšio vartotojų piktnaudžiavimui ar neįprastam naudojimuisi reguliuojamomis mažmeninėmis tarptinklinio ryšio paslaugomis, kurios teikiamos savojoje šalyje taikoma kaina, kaip antai naudojimuisi tokiomis paslaugomis kitais nei periodiško keliavimo tikslais, pvz., naudojimuisi tokiomis paslaugomis nuolat. Įgyvendinimo priemonėmis turėtų būti užtikrinama, kad, siekiant šio tikslo, galimybe taikyti sąžiningo naudojimosi tarptinklinio ryšio paslaugomis taisykles tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjai nesinaudotų kitais tikslais ir nepakenktų periodiškai keliaujantiems tarptinklinio ryšio vartotojams;

(5)

Sąjungoje panaikinus papildomus mažmeninius tarptinklinio ryšio mokesčius, tos pačios tarifų sąlygos taikomos naudojantis judriojo ryšio paslaugomis tiek savojoje šalyje (t. y. šalyje, kurioje galioja kliento judriojo ryšio abonementas), tiek užsienyje kitose Sąjungos šalyse. Reglamentu (ES) Nr. 531/2012 siekiama panaikinti savojoje šalyje taikomų kainų ir tarptinklinio ryšio, kuriuo naudojamasi periodiškai keliaujant Sąjungoje, kainų skirtumus, kad būtų įgyvendinta idėja tarptinkliniu ryšiu naudotis savojoje šalyje taikoma kaina. Tačiau jame nustatytomis taisyklėmis nesiekiama užtikrinti galimybės nuolat naudotis Sąjungoje tarptinkliniu ryšiu, t. y. kai vartotojas valstybėje narėje, kurioje judriojo ryšio kainos didesnės, perka paslaugas iš operatorių, įsisteigusių valstybėse narėse, kuriose judriojo ryšio kainos mažesnės ir kuriose vartotojas paprastai nuolat negyvena ir su kuriomis neturi kitokių pastovių ryšių, susijusių su dažnu ir ilgalaikiu buvimu tų valstybių narių teritorijoje, kad galėtų nuolat naudotis tarptinkliniu ryšiu pirmojoje valstybėje narėje;

(6)

tikėtina, kad dėl nuolatinio naudojimosi reguliuojamomis mažmeninėmis tarptinklinio ryšio paslaugomis, kurios teikiamos savojoje šalyje taikoma kaina, kitais nei periodinio keliavimo tikslais būtų iškreipiama konkurencija, atsirastų spaudimas didinti kainas šalių vidaus rinkose ir kiltų rizika prarasti investavimo paskatas savosios šalies ir lankomos šalies rinkose. Lankomos šalies rinkoje tos šalies operatoriams tektų tiesiogiai konkuruoti su kitų valstybių narių, kuriose kainos, sąnaudos bei reguliavimo ir konkurencijos sąlygos gali labai skirtis, vidaus paslaugų teikėjais tokiomis sąlygomis, kai didmeninės tarptinklinio ryšio kainos nustatytos artimos savikainai vien tam, kad būtų lengviau periodiškai naudotis tarptinkliniu ryšiu. Taikant savosios šalies tarifus tarptinkliniam ryšiui, kai juo naudojamasi nuolat, lankomos šalies operatoriai savosios šalies operatoriams gali atsisakyti teikti arba apriboti tarptinklinio ryšio paslaugas arba savosios šalies operatorius gali riboti savojoje šalyje teikiamų paslaugų apimtį arba taikyti didesnes kainas, todėl pablogėtų savosios šalies operatoriaus galimybė aptarnauti įprastus savo vidaus klientus tiek savojoje šalyje, tiek užsienyje;

(7)

būtina nustatyti aiškiais ir visuotinai taikomais principais pagrįstas įgyvendinimo taisykles, kurias būtų galima taikyti atsižvelgiant į daugybę įvairių tarptinklinio ryšio vartotojų periodiško keliavimo modelių, siekiant užtikrinti, kad sąžiningo naudojimosi tarptinklinio ryšio paslaugomis taisyklės nebūtų kliūtis tokiems vartotojams visapusiškai naudotis tarptinklinio ryšio paslaugomis savosios šalies kaina; tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjui taikant sąžiningo naudojimo taisykles vartotojas paprastai turėtų būti laikomas periodiškai keliaujančiu užsienyje Sąjungos šalyse, jei jis įprastai gyvena tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjo valstybėje narėje arba turi su ta valstybe nare pastovių ryšių, susijusių su dažnu ir ilgalaikiu buvimu jos teritorijoje, ir naudojasi reguliuojamomis mažmeninėmis tarptinklinio ryšio paslaugomis bet kurioje kitoje valstybėje narėje;

(8)

Reglamente (ES) Nr. 531/2012 numatyta, kad sąžiningo naudojimo taisyklėmis turi būti sudarytos sąlygos tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjo klientams naudotis reguliuojamomis mažmeninėmis tarptinklinio ryšio paslaugomis savojoje šalyje taikoma mažmenine kaina tokiu mastu, koks numatytas jiems taikomuose savosios šalies tarifų planuose;

(9)

šis reglamentas turėtų būti taikomas nedarant poveikio tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjų galimybei siūlyti, o tarptinklinio ryšio vartotojams sąmoningai pasirinkti, alternatyvų tarptinklinio ryšio tarifą pagal Reglamento (ES) Nr. 531/2012 6e straipsnio 3 dalį, kuris galėtų būti taikomas sutartinėmis naudojimo sąlygomis, neatitinkančiomis pagal šį reglamentą nustatytų sąžiningo naudojimo taisyklių;

(10)

siekiant užtikrinti, kad mažmeninėmis tarptinklinio ryšio paslaugomis nebūtų piktnaudžiaujama arba naudojamasi neįprastai, kai toks naudojimas nesusijęs su periodiniu keliavimu už valstybės narės, kurioje klientas gyvena arba su kuria turi pastovių ryšių, susijusių su dažnu ir ilgalaikiu buvimu jos teritorijoje, ribų, tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjams gali reikėti nustatyti savo tarptinklinio ryšio vartotojų įprastą gyvenamąją vietą arba tokių pastovių ryšių buvimą. Atsižvelgdamas į atitinkamose valstybėse narėse įprastus įrodymo būdus ir į numanomą piktnaudžiavimo arba neįprasto naudojimosi rizikos lygį, tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjas, prižiūrimas nacionalinės reguliavimo institucijos, kuri atsižvelgia į bendros dokumentų teikimo naštos proporcingumą ir tinkamumą nacionaliniame kontekste, turėtų galėti nustatyti pateiktiną tinkamą gyvenamosios vietos įrodymą. Pavieniams asmenims toks įrodymas galėtų būti kliento pareiškimas, galiojančio dokumento, kuriuo patvirtinama, kurioje valstybėje narėje gyvena klientas, pateikimas, pašto adreso arba adreso, kuriuo klientui siunčiamos sąskaitos už kitas tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjo valstybėje narėje suteiktas paslaugas, nurodymas, trečiojo lygio mokymo įstaigos pažyma apie registravimą dieninių studijų kursui, registracijos vietos rinkėjų sąrašuose arba vietos/asmens mokesčio mokėjimo pažyma. Verslo klientams toks įrodymas galėtų būti dokumentai dėl verslo subjekto registracijos arba įsisteigimo vietos, faktinės pagrindinės ekonominės veiklos vykdymo vietos ar pagrindinės vietos, kurioje darbuotojai, nurodyti kaip konkrečios SIM kortelės naudotojai, vykdo savo užduotis. Pastovūs ryšiai su valstybe nare, susiję su dažnu ir ilgalaikiu buvimu jos teritorijoje, gali atsirasti dėl ilgalaikių įdarbinimo visu etatu santykių, įskaitant pasienio gyventojų įdarbinimo santykius; ilgalaikiai sutartiniai santykiai, susiję su panašiu fiziniu savarankiškai dirbančio asmens buvimu, dalyvavimas periodiniuose visos dienos mokymo kursuose; arba kitokios, pavyzdžiui, komandiruotų darbuotojų arba pensininkų, situacijos, jei tokios situacijos susijusios analogišku buvimu tam tikroje teritorijoje;

(11)

po konkrečios sutarties sudarymo tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjas galėtų prašyti pateikti įprastos gyvenamosios vietos arba kitų pastovių ryšių, susijusių su dažnu ir ilgalaikiu buvimu jo šalies teritorijoje, įrodymą tik tuo atveju, kai iš duomenų, renkamų sąskaitų išrašymo tikslu, matyti, kad vartotojas tarptinkliniu ryšiu piktnaudžiauja arba naudojasi neįprastai ir toks naudojimas nesusijęs su periodiniu keliavimu; Turėtų būti prašoma tik tokio įrodymo, koks yra griežtai būtinas ir proporcingas kliento sąsajoms su tarptinklinio ryšio paslaugos teikėjo valstybe nare patvirtinti. Jei nurodytų priežasčių nėra, klientų neturėtų būti prašoma jokių dokumentų, kuriais būtų patvirtinamas sąžiningo naudojimo taisyklių laikymasis. Ypač neturėtų būti reikalaujama pakartotinai teikti tokių dokumentų, kai tai nėra susiję su rizika grindžiamu piktnaudžiavimo ar neįprasto naudojimosi tikimybės vertinimu;

(12)

siekiant užtikrinti galimybę vartotojams pasinaudoti reguliuojamomis mažmeninėmis tarptinklinio ryšio paslaugomis savojoje šalyje taikoma mažmenine kaina tokiu mastu, koks numatytas jų atitinkamame savosios šalies tarifų plane, tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjas, be savojoje šalyje taikomo paslaugų limito, paprastai neturėtų nustatyti jokio kito tarptinklinio ryšio vartotojui teikiamų judriojo ryšio paslaugų, kuriomis tas vartotojas naudojasi periodiškai keliaudamas Sąjungos teritorijoje, limito. Į tokį savojoje šalyje taikomą limitą turėtų būti įtrauktos savojoje šalyje taikomos tarifų plano sąžiningo naudojimo taisyklės;

(13)

kai kuriuose savosios šalies tarifų planuose (toliau – neapibrėžtinio duomenų kiekio paslaugų paketai) gali būti nustatytas neribotas perduodamų duomenų kiekis arba gali būti nustatyti perduodamų duomenų kiekiai, suteikiami už mažą aiškiai neišreikštą savosios šalies vieneto kainą, palyginti su didžiausia leistina didmenine reguliuojamų tarptinklinio ryšio paslaugų kaina, nurodyta Reglamento (ES) Nr. 531/2012 12 straipsnyje. Jei tokiuose tarifų planuose nėra jokio ypatingo perduodamų duomenų kiekio saugiklio, labiau tikėtina, kad tokie neapibrėžtinio duomenų kiekio paslaugų paketai, o ne kiti perduodamų duomenų kiekio tarifų planai, bus organizuotai perparduodami asmenims, negyvenantiems to tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjo valstybėje narėje ir neturintiems su ja pastovių ryšių. Jei neapibrėžtinio duomenų kiekio paslaugų paketais būtų piktnaudžiaujama arba naudojamasi neįprastai, tokie planai išnyktų šalių vidaus rinkose arba tokiais tarifų planais būtų varžomas tarptinklinis ryšys, o tai kenktų šalies vidaus naudotojams ir prieštarautų Reglamento (ES) Nr. 531/2012 tikslui. Skambučių ir SMS žinučių paslaugoms tokia rizika kur kas mažesnė, nes šioms paslaugoms galioja didesni fiziniai arba laiko suvaržymai, o faktinio naudojimosi jomis modeliai pastaraisiais metais buvo stabilūs arba menko. Šis teiginys neturi įtakos operatorių teisei imtis priemonių siekiant užkirsti kelią labai netipiškiems naudojimosi skambučių arba SMS žinučių paslaugomis modeliams, kai paslauga naudojamasi nesąžiningai. Priemones, kuriomis būtų saugomasi nuo piktnaudžiavimo reguliuojamomis mažmeninėmis tarptinklinio duomenų perdavimo paslaugomis, teikiamomis savojoje šalyje taikoma neapibrėžtinio duomenų kiekio paslaugų paketuose nustatyta kaina, rizikos, nustatyti būtina, tačiau Sąjungoje periodiškai keliaujantys savosios šalies klientai turėtų vis tiek galėti naudotis tokiomis mažmeninėmis paslaugomis dvigubai tiek, kiek būtų galima nupirkti kaina, atitinkančia didmeninės tarptinklinio duomenų perdavimo kainos viršutinę ribą, už pinigų sumą, lygią bendrai pagal tarifų planą savojoje šalyje nustatytai paslaugos judriojo ryšio komponentės mažmeninei kainai (be PVM) per visą aptariamą atsiskaitomąjį laikotarpį. Toks kiekis atitinka savosios šalies tarifų planą, nes jis kinta priklausomai nuo atitinkamame tarifų plane nustatytos savojoje šalyje taikomos mažmeninės kainos, todėl gali būti taikomas neapibrėžtinio duomenų kiekio paslaugų paketams, įskaitant su kitomis judriojo ryšio paslaugomis siejamą tokį kiekį. Daugiklis 2 reikiamai atitinka tai, kad operatorių suderėtos tarptinklinio ryšio duomenų perdavimo mažmeninių paslaugų kainos dažai yra mažesnės už taikomą viršutinę kainos ribą, o vartotojai dažnai neišnaudoja viso duomenų kiekio, suteikiamo jiems pagal tarifų planą. Ryšio vartotojams skaidrumas šiuo atžvilgiu bus užtikrinamas Reglamento (ES) Nr. 531/2012 nuostatomis, pagal kurias tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjas ryšio vartotoją turi įspėti, jei reguliuojamos duomenų perdavimo tarptinkliniu ryšiu paslaugos kiekis visiškai išnaudotas, ir jam nurodyti papildomą mokestį, kuris bus taikomas, jei keliaujantis tarptinklinio ryšio vartotojas toliau naudosis reguliuojamomis tarptinklinio duomenų perdavimo paslaugomis;

(14)

atsižvelgiant į riziką, kad išankstinio mokėjimo paslaugomis gali būti be ilgalaikio įsipareigojimo naudojamasi vien tik nuolatinio tarptinklinio ryšio tikslais, tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjas (kaip alternatyvą reikalavimui pateikti gyvenamosios vietos arba kitų pastovių ryšių, susijusių su dažnu ir ilgalaikiu buvimu to paslaugų teikėjo valstybės narės teritorijoje, įrodymą) turėtų turėti teisę išankstinio mokėjimo paslaugų naudotojams apriboti naudojimąsi tarptinklinio duomenų perdavimo paslaugomis, teikiamomis savojoje šalyje taikoma mažmenine kaina, tiek, kiek būtų galima nupirkti kaina, atitinkančia didmeninės tarptinklinio duomenų perdavimo kainos viršutinę ribą, už pinigų sumos likutį (be PVM), kuris išankstinio mokėjimo paslaugų sąskaitoje yra naudojimosi tarptinklinio ryšio paslaugomis metu;

(15)

tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjas turėtų galėti imtis priemonių, kad nustatytų vartotojo piktnaudžiavimą ar neįprastą naudojimąsi reguliuojamomis mažmeninėmis tarptinklinio ryšio paslaugomis, teikiamomis savojoje šalyje taikomomis kainomis, kitais nei periodinio keliavimo tikslais ir užkirstų tam kelią. Tačiau tarptinklinio ryšio vartotojai, periodiškai keliaujantys užsienyje Sąjungoje, turėtų būti apsaugoti nuo visų priemonių, trukdančių jiems naudotis reguliuojamomis mažmeninėmis tarptinklinio ryšio paslaugomis, teikiamomis savojoje šalyje taikomomis kainomis. Priemonės, kuriomis nustatomas vartotojo piktnaudžiavimas ar neįprastas naudojimasis reguliuojamomis mažmeninėmis tarptinklinio ryšio paslaugomis, teikiamomis savojoje šalyje taikomomis kainomis, turėtų būti paprastos ir skaidrios, o jas taikant atsirandanti administracinė našta tarptinklinio ryšio vartotojams turėtų būti kuo mažesnė. atsižvelgiant į reikalavimą pateikti gyvenamosios vietos arba kitų pastovių ryšių, susijusių su dažnu ir ilgalaikiu buvimu tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjo šalyje, įrodymą, piktnaudžiavimo ar neįprasto naudojimosi tikimybės rodikliai turėtų būti grindžiami objektyviais kriterijais, siejamais su srautų modeliais, iš kurių aiškėtų, kad tarptinklinio ryšio vartotojas tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjo šalyje nebūna ilgą laiką arba judriojo ryšio paslaugomis ten naudojasi menkai. Dėl savo pobūdžio tokie objektyvūs kriterijai turi būti nustatomi per tam tikrą laikotarpį. Toks laikotarpis turėtų būti pakankamai ilgas (bent keturių mėnesių), kad nuspėjamais būdais periodiškai Sąjungoje keliaujantys tarptinklinio ryšio vartotojai galėtų naudotis mažmeninėmis tarptinklinio ryšio paslaugomis, teikiamomis savojoje šalyje taikomomis kainomis. Buvimo tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjo šalyje rodiklių neturėtų neigiamai paveikti nepageidaujamas tarptinklinio ryšio įsijungimas pasieniuose. Objektyvių rodiklių taikymo tikslais turėtų būti atsižvelgiama ir į tarptinklinio ryšio atsitiktinį įsijungimą, ir į užsienyje įdarbintų pasienio gyventojų prisijungimą tam tikrą dieną prie tarptinklinio ryšio teikėjo tinklo, iš kurio sprendžiama apie buvimą savojoje šalyje. Pagal Reglamentą (ES) Nr. 531/2012 tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjai turėtų taip pat pateikti deramą informaciją, kad jų ryšio vartotojai galėtų aktyviai užkirsti kelią atsitiktiniam tarptinklinio ryšio įsijungimui. Buvimas ir naudojimasis ryšiu ne Sąjungoje neturėtų neigiamai paveikti tarptinklinio ryšio vartotojo galimybės Sąjungoje naudotis tarptinkliniu ryšiu savosios šalies kainomis, nes buvimas ir naudojimasis ryšiu ne Sąjungoje nerodo rizikos, kad vartotojas tarptinklinio ryšio teikėjo valstybėje narėje taikomomis savosios šalies mažmeninėmis kainomis naudojasi kitaip nei periodiškai keliaudamas Sąjungoje. Objektyvių rodiklių taikymo tikslais toks buvimas ir naudojimasis paslaugomis turėtų būti laikomi buvimu ir naudojimusi paslaugomis savojoje šalyje. Tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjas gali remtis ir kitais aiškiais įrodymais, kad vartotojas piktnaudžiauja ar neįprastai naudojasi reguliuojamomis mažmeninėmis tarptinklinio ryšio paslaugomis, teikiamomis savojoje šalyje taikomomis kainomis, pavyzdžiui, tuo, kad abonentinėmis paslaugomis beveik nesinaudojama tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjo valstybėje narėje, o daugiausiai naudojamasi tarptinklinio ryšio paslaugomis, arba tuo, kad tas pats tarptinklinio ryšio vartotojas paeiliui naudojasi keliomis abonentinėmis paslaugomis;

(16)

pagal Reglamento (ES) Nr. 531/2012 nuostatas užtikrinant naudojimosi tarptinklinio ryšio paslaugomis skaidrumą ir laikantis elektroninių ryšių sektoriaus sutarčių taisyklių, apie sutarčių nuostatas dėl sąžiningo naudojimo vartotojas turi būti aiškiai informuotas prieš pradedant tas nuostatas taikyti. Tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjas apie sąžiningo naudojimo taisykles, kurias taiko pagal šį reglamentą, turėtų pranešti nacionalinei reguliavimo institucijai;

(17)

duomenų srautų ir buvimo vietos duomenų tvarkymui taikomos Europos Parlamento ir Tarybos rirektyvos 2002/58/EB (2) nuostatos. Visų pirma 6 straipsnyje numatyta, kad tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjas tvarko duomenų srautų duomenis sąskaitų pateikimo ar atsiskaitymo už tinklų sujungimą tikslais. Taikydamas priemones, kuriomis nustato vartotojo piktnaudžiavimą ar neįprastą naudojimąsi reguliuojamomis mažmeninėmis tarptinklinio ryšio paslaugomis, teikiamomis savojoje šalyje taikomomis kainomis, tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjas neturėtų saugoti ar automatizuotai apdoroti klientų duomenų, iš kurių galima nustatyti asmens tapatybę, įskaitant buvimo vietos ir duomenų srautų duomenis, kai toks saugojimas ir apdorojimas nėra susijęs su piktnaudžiavimo ar neįprasto naudojimosi aptikimo ir kelio jam užkirtimo tikslu arba yra tokiam tikslui neproporcingas;

(18)

visų pirma tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjas turėtų galėti nustatyti, kad, pažeisdamos sutarties sąlygas didmeniniu arba mažmeniniu lygmeniu, trečiosios šalys tarptinklinį ryšį savosios šalies kainomis naudoja kainų arbitražui, kad įgytų ekonominį pranašumą parduodamos paslaugas klientams, kurie paprastai negyvena tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjo valstybėje narėje ir neturi su ja kitokių pastovių ryšių. Jei operatorius, remdamasis objektyviais ir pagrįstais įrodymais, nustato tokią sisteminio piktnaudžiavimo veiklą, jis turėtų pranešti nacionalinei reguliavimo institucijai tokio sisteminio piktnaudžiavimo įrodymus ir priemones, kurių ėmėsi siekdamas užtikrinti, kad būtų laikomasi visų pagrindinės sutarties sąlygų, ne vėliau kaip pradėdamas taikyti tas priemones;

(19)

tam tikrais atvejais, kai operatorius turi neginčijamų įrodymų, kad sprendžiant iš tam tikrų tarptinklinio ryšio vartotojo naudojimosi paslaugomis modelių tikėtina, kad vartotojas piktnaudžiauja arba neįprastai naudojasi reguliuojamomis mažmeninėmis tarptinklinio ryšio paslaugomis, teikiamomis savojoje šalyje taikomomis kainomis, kitais nei periodinio keliavimo tikslais, net jei tas vartotojas pateikė gyvenimo valstybėje narėje arba kitų pastovių ryšių su ja patvirtinamuosius dokumentus, jis turėtų pirmiausia įspėti vartotoją, kad jam gali būti taikomi papildomi tarptinklinio ryšio mokesčiai. Objektyvūs kriterijai, kuriais, kaip rodikliais, naudojamasi įrodant piktnaudžiavimo ar neįprasto naudojimosi tikimybę, turėtų būti iš anksto visapusiškai nustatyti sutartyje;

(20)

tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjui galimybė taikyti papildomus mokesčius suteikiama nepažeidžiant jokių kitų proporcingų priemonių, kurių gali būti imtasi pagal nacionalinę teisę ir laikantis Sąjungos teisės ir kuriomis siekiama užtikrinti, kad būtų laikomasi visų pagrindinės sutarties sąlygų, tuo atveju, kai klientas specialiai suteikė klaidingą informaciją;

(21)

sąžiningo naudojimo taisykles taikantys tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjai turėtų įdiegti skaidrias, paprastas ir efektyvias klientų skundų, susijusių su tų taisyklių taikymu, nagrinėjimo procedūras. Pagal Reglamento (ES) Nr. 531/2012 17 straipsnio 2 dalį tarptinklinio ryšio vartotojai bet kuriuo atveju turi turėti galimybę kreiptis į kompetentingą neteisminio ginčų sprendimo įstaigą, kuri pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/22/EB (3), su pakeitimais, padarytais Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/136/EB (4), 34 straipsnį sąžiningai ir greitai sprendžia klientų ir tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjų ginčus, kylančius dėl sąžiningo naudojimo taisyklių taikymo;

(22)

pagal Reglamentą (ES) Nr. 531/2012 nacionalinės reguliavimo institucijos griežtai stebi ir prižiūri sąžiningo naudojimo taisyklių taikymą, siekdamos užtikrinti, kad savosios šalies paslaugų teikėjų taikomos sąžiningo naudojimo taisyklės nepablogintų klientų galimybės naudotis tarptinkliniu ryšiu savosios šalies kainomis. Jeigu nacionalinė reguliavimo institucija nustato, kad nesilaikoma Tarptinklinio ryšio reglamentu nustatytų įpareigojimų, ji turi įgaliojimus reikalauti nedelsiant nutraukti tokį pažeidimą;

(23)

šis reglamentas turėtų būti taikomas nepažeidžiant esamų teisių ir pareigų, nustatytų pagal Sąjungos teisę arba pagal nacionalinę teisę, laikantis Sąjungos teisės. Tai visų pirma apima galutinių paslaugų gavėjų teisę naudotis judriojo elektroninio ryšio tinklais ir paslaugomis bet kurioje valstybėje narėje, nepriklausomai nuo jų pilietybės ar gyvenamosios vietos Sąjungoje; visas nacionalines taisykles, pagal kurias reikalaujama turėti asmens dokumentą ar kitus patvirtinamuosius dokumentus, norint įsigyti SIM kortelę arba kitu būdu užsisakyti naudojimąsi tokiais tinklais ar paslaugomis; visas nacionalines priemones, susijusias su konkretaus numerio ar SIM kortelės paslaugos arba išankstinio mokėjimo kredito tęstinumu; ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjų teisę pagal nacionalinius teisės aktus taikyti deramas kovos su sukčiavimu priemones;

(24)

naudojimosi tarptinkliniu ryšiu modeliai įvairiais metų laikais skiriasi, todėl tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjų pagal Reglamento (ES) Nr. 531/2012 6c straipsnio 2 dalį teikiami prašymai leisti taikyti papildomą tarptinklinio ryšio mokestį siekiant užtikrinti savojoje šalyje imamų mokesčių modelio tvarumą turėtų būti vertinami remiantis ne trumpesnio kaip 12 mėnesių laikotarpio paslaugų vartojimo duomenimis. Kad būtų galima apskaičiuoti metinę duomenų srautų apimtį, tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjui turėtų būti leista pateikti duomenų srautų prognozes. Šios prognozės turėtų būti grindžiamos faktiniais duomenimis, pavyzdžiui: faktinio naudojimosi tarptinkliniu ryšiu duomenimis; naudojimosi tarptinkliniu ryšiu duomenimis, gautais ekstrapoliuojant naudojimosi ryšiu savojoje šalyje duomenis; visų tarptinklinio ryšio vartotojų, kuriems taikomos tarptinklinio ryšio savosios šalies kainomis taisyklės, duomenimis, gautais ekstrapoliuojant didelės tarptinklinio ryšio vartotojų, besinaudojančių tarptinklinio ryšio savosios šalies kainomis tarifiniais planais, grupės duomenis, kaip numatyta Reglamento (ES) Nr. 531/2012 6a straipsnyje. Nagrinėdamos įvairių pareiškėjų prašymus daryti su tvarumu susijusią išimtį, nacionalinės reguliavimo institucijos, deramai atsižvelgusios į svarbius komercinės padėties ir vartotojų bazių skirtumus, turėtų užtikrinti, kad kiekvieno pareiškėjo prielaidos, pagal kurias išvedamos numatomos apimtys, būtų nuoseklios;

(25)

visi sąnaudų ir pajamų duomenys, pagrindžiantys tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjo pagal Reglamento (ES) Nr. 531/2012 6c straipsnio 2 dalį teikiamą prašymą leisti taikyti papildomą tarptinklinio ryšio mokestį siekiant užtikrinti savojoje šalyje imamų mokesčių modelio tvarumą turėtų būti grindžiami finansine apskaita, kuri gali būti patikslinta atsižvelgiant į numatomą srautų apimtį. Nukrypimas nuo finansine apskaita grindžiamos sąnaudų prognozės turėtų būti leidžiamas tik jei tai pagrįsta remiantis prašymo pateikimo dieną jau prisiimtų finansinių įsipareigojimų įrodymais;

(26)

siekiant užtikrinti, kad tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjų pagal Reglamento (ES) Nr. 531/2012 6c straipsnio 2 dalį teikiami prašymai leisti taikyti papildomą tarptinklinio ryšio mokestį siekiant užtikrinti savojoje šalyje imamų mokesčių modelio tvarumą būtų vertinami nuosekliai, turėtų būti nustatyta suderinta reguliuojamų tarptinklinio ryšio paslaugų teikimo sąnaudų ir pajamų nustatymo metodika;

(27)

reguliuojamų mažmeninių tarptinklinio ryšio paslaugų teikimas yra susijęs su dviejų bendrųjų kategorijų sąnaudomis: didmeninės tarptinklinio ryšio prieigos pirkimo iš lankomų šalių tinklų operatorių dėl nesubalansuotų srautų sąnaudos ir kitos su tarptinkliniu ryšiu susijusios sąnaudos. Pagal Reglamentą (ES) Nr. 531/2012, didmeninės tarptinklinio ryšio prieigos pirkimo iš lankomų šalių tinklų operatorių dėl nesubalansuotų srautų sąnaudos padengiamos faktiniais didmeniniais tarptinklinio ryšio mokesčiais, taikomais tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjo siunčiamiesiems srautams, viršijantiems jo gaunamuosius tarptinklinio ryšio srautus; kai tarptinklinio ryšio teikėjas (pvz., virtualiųjų judriojo ryšio tinklų operatorius) savojoje šalyje didmeninę prieigą perka iš kito tarptinklinio ryšio teikėjo, didmeninės tarptinklinio ryšio prieigos kaina pirmajam teikėjui gali būti didesnė nei antrajam teikėjui, jei savosios šalies priimančiojo tinklo operatorius nustato tarptinklinio ryšio teikėjui, perkančiam savojoje šalyje didmeninę tarptinklinio ryšio prieigą, didesnę jos kainą nei kaina, kurią iš lankomos šalies tinklo operatoriaus yra išsiderėjęs sau ir (arba) susijusių paslaugų teikimui. tikėtina, kad dėl tokių didelių didmeninės tarptinklinio ryšio prieigos sąnaudų tarptinklinio ryšio teikėjai, kurie savojoje šalyje perka didmeninę prieigą, prašys leidimo taikyti papildomą tarptinklinio ryšio mokestį, todėl į šį aspektą turėtų deramai atsižvelgti tokius prašymus nagrinėjančios nacionalinės reguliavimo institucijos;

(28)

kitos su tarptinkliniu ryšiu susijusios reguliuojamų mažmeninių tarptinklinio ryšio paslaugų teikimo sąnaudos yra bendros teikiant tarptinklinio ryšio paslaugas Sąjungoje ir ES nepriklausančiose šalyse ir taip pat bendros teikiant didmenines ir mažmenines tarptinklinio ryšio paslaugas. Tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjų pagal Reglamento (ES) Nr. 531/2012 6c straipsnio 2 dalį teikiamuose prašymuose leisti taikyti papildomą tarptinklinio ryšio mokestį siekiant užtikrinti savojoje šalyje taikomo imamų mokesčių modelio tvarumą tos bendros sąnaudos turėtų būti priskiriamos mažmeninių tarptinklinio ryšio paslaugų teikimui Sąjungoje, o bendros ir mažmeninių, ir didmeninių tarptinklinio ryšio paslaugų teikimo sąnaudos priskiriamos atsižvelgiant į bendrąjį tarptinklinio ryšio pajamų už gaunamuosius ir siunčiamuosius srautus santykį;

(29)

reguliuojamų mažmeninių tarptinklinio ryšio paslaugų teikimo sąnaudos taip pat gali būti apskaičiuojamos kaip apimančios proporcingą dalį jungtinių ir bendrų mažmeninių judriojo ryšio paslaugų apskritai teikimo sąnaudų, su sąlyga, kad skaičiuojant atsižvelgiama į tokioms paslaugoms priskiriamą pajamų iš visų kitų mažmeninių judriojo ryšio paslaugų dalį;

(30)

nustatant reguliuojamų mažmeninių tarptinklinio ryšio paslaugų teikimo pajamas, tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjo pagal Reglamento (ES) Nr. 531/2012 6c straipsnio 2 dalį teikiamame prašyme leisti taikyti papildomą tarptinklinio ryšio mokestį siekiant užtikrinti savojoje šalyje imamų mokesčių modelio tvarumą turėtų būti visiškai atsižvelgta į visas mažmenines pajamas, tiesiogiai gautas teikiant mažmenines judriojo ryšio paslaugas, inicijuotas lankomoje valstybėje narėje, kaip antai pajamas už srautus, viršijančius sąžiningo naudojimo taisyklėmis nustatytą limitą, ar pajamas iš alternatyvių reguliuojamų tarptinklinio ryšio paslaugų, taip pat iš kitų už vienetą skaičiuojamų ar kitokių mokesčių, susijusių su naudojimusi mažmeninėmis judriojo ryšio paslaugomis lankomoje valstybėje narėje;

(31)

kadangi reguliuojamos mažmeninės tarptinklinio ryšio paslaugos teikiamos atitinkamomis šalies vidaus sąlygomis, turėtų būti laikoma, kad iš jų gaunama tam tikrų pajamų, susijusių su fiksuotais periodiniais mokesčiais už mažmeninių judriojo ryšio paslaugų teikimą toje šalyje. Todėl į juos turėtų būti atsižvelgta pagal šiame reglamente nustatytą metodiką vertinant tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjo pagal Reglamento (ES) Nr. 531/2012 6c straipsnio 2 dalį teikiamą prašymą leisti taikyti papildomą tarptinklinio ryšio mokestį siekiant užtikrinti savojoje šalyje taikomo imamų mokesčių modelio tvarumą. Tuo tikslu kiekvienos mažmeninės judriojo ryšio paslaugos pajamos turėtų būti priskiriamos atsižvelgiant į santykines dalis įvairių judriojo ryšio paslaugų srautų, taikant svorinius daugiklius pagal vidutinius už vienetą skaičiuojamus didmeninius tarptinklinio ryšio mokesčius;

(32)

kad būtų laikoma, jog pabloginamas operatoriaus savojoje šalyje imamų mokesčių modelio tvarumas, visa grynoji mažmeninė tarptinklinio ryšio marža, gauta atėmus reguliuojamų mažmeninių tarptinklinio ryšio paslaugų teikimo sąnaudas iš atitinkamų pajamų, turi būti neigiama bent tiek, kad kiltų juntamo poveikio vidaus kainų raidai rizika. Visų pirma, kad būtų laikoma, jog kyla tokia rizika, neigiama mažmeninė tarptinklinio ryšio marža turėtų sudaryti bent svarią dalį visų kitų judriojo ryšio paslaugų teikimo pajamų, neatskaičius pelno mokesčio ir amortizacijos;

(33)

net kai mažmeninė grynoji tarptinklinio ryšio marža sudaro žymią dalį visos kitų judriojo ryšio paslaugų teikimo maržos, dėl ypatingų aplinkybių, kaip antai konkurencijos vidaus rinkoje lygio arba specifinių pareiškėjo savybių, reikšmingo poveikio vidaus kainų raidai rizika gali vis tiek būti atmesta;

(34)

savo pagal Reglamento (ES) Nr. 531/2012 6c straipsnio 2 dalį teikiamame prašyme leisti taikyti papildomą tarptinklinio ryšio mokestį siekiant užtikrinti savojoje šalyje imamų mokesčių modelio tvarumą tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjas turėtų įvertinti nuostolius dėl tarptinklinio ryšio savosios šalies kainomis teikimo ir atitinkamą papildomo mokesčio, būtino tiems nuostoliams kompensuoti, taikymo tvarką, atsižvelgdamas į taikomus didžiausius didmeninius tarptinklinio ryšio mokesčius;

(35)

nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų galėti leisti papildomą tarptinklinio ryšio mokestį taikyti nuo pirmosios papildomų tarptinklinio ryšio mokesčių panaikinimo Sąjungoje pagal Reglamentą (ES) Nr. 531/2012 dienos. Todėl gali būti numatyta, kad galimybę taikyti tokį mokestį svarstantis tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjas ir nacionalinė reguliavimo institucija iki minėtos dienos tarsis tais klausimais ir pateiks informaciją bei aktualius dokumentus;

(36)

pagal Reglamentą (ES) Nr. 531/2012 nacionalinė reguliavimo institucija leidimą taikyti papildomus tarptinklinio ryšio mokesčius turėtų suteikti 12 mėnesių laikotarpiui. Siekdamas atnaujinti leidimą, tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjas turėtų kas 12 mėnesių informaciją atnaujinti ir ją pateikti nacionalinei reguliavimo institucijai, kaip numatyta Reglamento (ES) Nr. 531/2012 6c straipsnio 2 dalyje;

(37)

atsižvelgiant į nacionalinių reguliavimo institucijų pareigas griežtai prižiūrėti sąžiningo naudojimo taisyklių ir priemonių, kuriomis užtikrinamas mažmeninių papildomų tarptinklinio ryšio mokesčių panaikinimo tvarumas, taikymą ir kasmet teikti Komisijai atitinkamų nuostatų taikymo ataskaitas, šiame reglamente turėtų būti nustatyta minimali informacija, kurią jos turėtų rinkti ir perduoti Komisijai, kad pastaroji galėtų stebėti, kaip taikomas šis reglamentas;

(38)

pagal Reglamentą (ES) Nr. 531/2012 Komisija turi reguliariai peržiūrėti šį įgyvendinimo aktą, atsižvelgdama į rinkos pokyčius;

(39)

Ryšių komitetas nuomonės nepateikė;

(40)

šiame reglamente laikomasi pagrindinių teisių ir principų, pripažintų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje. Taigi, šis reglamentas turėtų būti aiškinamas ir taikomas atsižvelgiant į tas teises ir principus, visų pirma teisę į privatų ir šeimos gyvenimą, teisę į asmens duomenų apsaugą, saviraiškos laisvę ir laisvę užsiimti verslu. Tvarkant bet kokius asmens duomenis pagal šį reglamentą turėtų būti gerbiamos pagrindinės teisės, įskaitant teisę į privatų ir šeimos gyvenimą ir teisę į asmens duomenų apsaugą pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 ir 8 straipsnius ir jie turi būti tvarkomi laikantis Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 95/46/EB (5), Direktyvos 2002/58/EB, su pakeitimais, padarytais Europos Parlamento ir Tarybos direktyvomis 2006/24/EB (6) ir 2009/136/EB, ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 (7). Paslaugų teikėjai turi visų pirma užtikrinti, kad bet koks asmens duomenų tvarkymas pagal šį reglamentą turi būti būtinas ir proporcingas siekiant atitinkamo tikslo,

a)

tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjų pagal Reglamento (ES) Nr. 531/2012 6c straipsnio 2 dalį teikiamų prašymų leisti taikyti papildomą tarptinklinio ryšio mokestį siekiant užtikrinti savojoje šalyje imamų mokesčių modelio tvarumą;

b)

nacionalinių reguliavimo institucijų taikytinos metodikos, pagal kurią jos vertina, ar tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjas įrodė, kad negali susigrąžinti reguliuojamų tarptinklinio ryšio paslaugų teikimo sąnaudų ir tai kenkia savojoje šalyje imamų mokesčių modelio tvarumui.