29.9.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 339/1

29.9.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 339/2

29.9.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 339/2

1

Ar 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (1) (toliau – Direktyva 2004/18/EB) 48 straipsnio 3 dalį kartu su 2 straipsniu galima aiškinti taip, kad „atitinkamais atvejais“, kai rangovas gali remtis kitų subjektų pajėgumais, reikia laikyti kiekvieną atvejį, kai šis rangovas neturi perkančiosios organizacijos reikalaujamos kvalifikacijos ir pageidauja remtis tokiais kitų subjektų pajėgumais? Ar nurodymą, kad rangovas gali remtis kitų subjektų ištekliais tik „atitinkamais atvejais“, reikia pripažinti ribojimu, rodančiu, kad vertinant rangovus per viešojo pirkimo sutarties sudarymo procedūrą rėmimasis kitų subjektų pajėgumais yra tik išimtis, o ne taisyklė?

2

Ar Direktyvos 2004/18/EB 48 straipsnio 3 dalį kartu su 2 straipsniu galima aiškinti taip, kad rangovo rėmimasis kitų subjektų pajėgumais, kiek tai susiję su jų žiniomis ir patirtimi, „nepriklausomai nuo to, kokio teisinio pobūdžio būtų jo ryšiai su jais“, ir šių subjektų „išteklių prieinamumas“ reiškia, kad, vykdydamas užsakymą, rangovas neturi turėti su šiais subjektais jokių santykių arba turėti labai laisvus ir neapibrėžtus santykius, t. y. gali vykdyti užsakymą savarankiškai (kitam subjektui nedalyvaujant) arba tokį dalyvavimą gali sudaryti „patarimai“, „konsultacijos“, „mokymai“ ir pan.? Ar vis dėlto 48 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti taip, kad subjektas, kurio pajėgumais remiasi rangovas, privalo iš tikrųjų pats asmeniškai įvykdyti užsakymą tiek, kiek buvo deklaruojami jo pajėgumai?

3

Ar Direktyvos 2004/18/EB 48 straipsnio 3 dalį kartu su 2 straipsniu galima aiškinti taip, kad rangovas, kuris turi patirties, tačiau ji yra mažesnė nei norėtų įrodyti perkančiajai organizacijai (pavyzdžiui, jeigu jos nepakanka pasiūlymui pagal visas užsakymo dalis pateikti), gali papildomai remtis kitų subjektų pajėgumais, siekdamas pagerinti savo padėtį konkurse?

4

Ar Direktyvos 2004/18/EB 48 straipsnio 3 dalį kartu su 2 straipsniu galima aiškinti taip, kad perkančioji organizacija skelbime apie pirkimą arba esminių sutarties sąlygų specifikacijoje gali (arba netgi privalo) nurodyti sąlygas, kurioms esant rangovas gali remtis kitų subjektų pajėgumais, pavyzdžiui, kaip kitas subjektas turi dalyvauti vykdant sutartį, kaip galima sujungti rangovo ir kito subjekto pajėgumus, ar kitas subjektas solidariai su rangovu bus atsakingas už tinkamą sutarties įvykdymą tiek, kiek rangovas rėmėsi jo pajėgumais?

5

Ar Direktyvos 2004/18/EB 2 straipsnyje išreikštas vienodo požiūrio ir rangovų nediskriminavimo principas leidžia taip remtis kito subjekto pajėgumais, apie kuriuos kalbama 48 straipsnio 3 dalyje, kad bus bendrai vertinami dviejų ar daugiau subjektų, neturinčių pajėgumų, kiek tai susiję su perkančiosios organizacijos reikalaujamomis žiniomis ir patirtimi, pajėgumai?

6

Kartu ar Direktyvos 2004/18/EB 2 straipsnyje išreikštas vienodo požiūrio ir rangovų nediskriminavimo principas leidžia aiškinti Direktyvos 2004/18/EB 44 straipsnį ir 48 straipsnio 3 dalį taip, kad perkančiosios organizacijos nustatytos dalyvavimo konkurse sąlygos gali būti tenkinamos tik formaliai siekiant dalyvauti konkurse ir tai nepriklauso nuo tikrosios rangovo kvalifikacijos?

7

Ar Direktyvos 2004/18/EB 2 straipsnyje išreikštas vienodo požiūrio ir rangovų nediskriminavimo principas tuo atveju, kai galima pateikti pasiūlymą tik dėl dalies pirkimo, leidžia rangovui po pasiūlymų pateikimo, pvz., siekiant papildyti ar paaiškinti dokumentus, pareikšti, kuriai pirkimo daliai reikėtų priskirti jo nurodytus išteklius, turinčius įrodyti, kad yra tenkinama dalyvavimo konkurse sąlyga?

8

Ar Direktyvos 2004/18/EB 2 straipsnyje išreikštas vienodo požiūrio ir rangovų nediskriminavimo principas ir skaidrumo principas leidžia pripažinti įvykusį aukcioną negaliojančiu ir pakartotinai surengti elektroninį aukcioną, jeigu jis surengtas iš esmės neteisingai, pavyzdžiui, į jį buvo pakviesti ne visi rangovai, pateikę tinkamus pasiūlymus?

9

Ar Direktyvos 2004/18/EB 2 straipsnyje išreikštas vienodo požiūrio ir rangovų nediskriminavimo principas ir skaidrumo principas leidžia sudaryti sutartį su rangovu, kurio pasiūlymas pasirinktas įvykus tokiam aukcionui, jo pakartotinai nesurengus, jeigu negalima nustatyti, kad pašalinto rangovo dalyvavimas būtų pakeitęs aukciono rezultatą?

10

Ar aiškinant Direktyvos 2004/18/EB nuostatas kaip aiškinimo sąlyga galima remtis 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB, nuostatų ir preambulės turiniu, nors dar nesibaigė šios direktyvos perkėlimo terminas, kiek joje išaiškinami kai kurie Sąjungos teisės aktų leidėjo teiginiai ir ketinimai ir kiek ji neprieštarauja Direktyvos 2004/18/EB nuostatoms?

29.9.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 339/4

29.9.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 339/4

1.

Ar remiantis tinkamu ES teisės, susijusios su bendru vyno rinkos organizavimu, ir visų pirma Reglamento (ES) Nr. 1308/2013 (1), aiškinimu, valstybė narė gali teisėtai priimti nacionalinę priemonę, pagal kurią numatyta minimali vyno mažmeninės prekybos kaina, nustatoma atsižvelgiant į alkoholio kiekį parduodame produkte, ir pagal kurią taip nukrypstama nuo laisvo kainų nustatymo veikiant rinkos jėgoms, kuris kitais atvejais taikomas vyno rinkoje?

2.

Ar atsižvelgiant į SESV 36 straipsnyje numatytą pateisinimą, tais atvejais, kai valstybė narė yra nusprendusi, kad siekiant apsaugoti žmonių sveikatą tikslinga padidinti prekės (šioje byloje – alkoholinių gėrimų) vartojimo sąnaudas vartotojams arba tokių vartotojų daliai; ir valstybė narė gali apmokestinti tokią prekę akcizais arba kitais mokesčiais (įskaitant mokesčius arba rinkliavas, kurių dydis nustatomas atsižvelgiant į alkoholio koncentraciją arba tūrį, arba kelias tokias mokestines priemones, taikomas kartu),

pagal ES teisę valstybei narei leidžiama ir, jeigu taip, kokiomis sąlygomis jai leidžiama užuot taikius tokius mokestinius kainos vartotojui padidinimo metodus priimti teisės aktus, pagal kuriuos nustatomos minimalios mažmeninės kainos ir taip iškraipoma ES vidaus prekyba bei konkurencija ES viduje?

3.

Ar tais atvejais, kai valstybės narės teismo prašoma nuspręsti, ar teisės aktas, kuris yra kiekybinis prekybos apribojimas, nesuderinamas su SESV 34 straipsniu, vis dėlto gali būti pateisinamas pagal SESV 36 straipsnį remiantis žmonių sveikatos apsauga, nacionalinis teismas turi nagrinėti tik tą informaciją, įrodymus arba kitą medžiagą, kuri buvo pateikta teisės aktų leidėjui ir į kurią jis atsižvelgė tokio teisės akto paskelbimo metu? O jeigu ne – kaip kitaip galėtų būti ribojamos galimybės nacionaliniam teismui atsižvelgti į visą nacionalinio teismo sprendimo priėmimo metu turimą ir šalių pateiktą medžiagą arba įrodymus?

4.

Tais atvejais, kai valstybės narės teismas, aiškindamas ir taikydamas ES teisę, privalo išnagrinėti nacionalinės valdžios institucijų teiginį, kad priemonė, kuri priešingu atveju yra kiekybinis apribojimas, patenkantis į SESV 34 straipsnio taikymo sritį, kaip nukrypimas pateisinama pagal SESV 36 straipsnį siekiant užtikrinti žmonių sveikatos apsaugą, kokia apimtimi nacionalinio teismo reikalaujama arba kokia apimtimi jis turi teisę susidaryti (remdamasis turima medžiaga) objektyvią nuomonę apie tokios priemonės veiksmingumą siekiant nurodyto tikslo, apie galimybę taikyti bent jau lygiavertes alternatyvias priemones, kurios mažiau trikdo konkurenciją ES viduje ir apie tokios priemonės proporcingumą apskritai?

5.

Ar tuo atveju, kai aiškinamasi (sprendžiant ginčą dėl to, ar priemonė pateisinama remiantis žmonių sveikatos apsauga pagal SESV 36 straipsnį), ar yra alternatyvių priemonių, kurios netrikdo arba bent jau mažiau trikdo ES vidaus prekybą arba konkurenciją ES viduje, tokią alternatyvią priemonę galima teisėtai atmesti remiantis tuo, kad tokios alternatyvios priemonės poveikis gali būti ne visiškai lygiavertis pagal SESV 34 straipsnį ginčijamos priemonės poveikiui ir ją taikant gali atsirasti papildomos naudos bei gali būti pasiektas platesnis bendras tikslas?

6.

Kiek teismas, kuriam pavesta įvertinti nacionalinę priemonę, kuri, kaip pripažinta arba konstatuota, yra kiekybinis apribojimas, kaip jis suprantamas pagal SESV 34 straipsnį, kurį siekiama pateisinti pagal SESV 36 straipsnį, ir visų pirma įvertinti tokios priemonės proporcingumą, gali atsižvelgti į savo atliktą įvertinimą, kokio pobūdžio ir masto poveikis daromas taikant tokią priemonę kaip kiekybinį apribojimą, kuriuo pažeidžiamas 34 straipsnis?

29.9.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 339/5

1.

Ar būstų ir paslaugų kompleksas, kaip jis suprantamas pagal 1997 m. birželio 5 d. Valonijos regiono tarybos dekretą dėl senelių namų, pagyvenusiems asmenims skirtų būstų ir paslaugų kompleksų bei dienos priežiūros centrų, kuriame, [siekiant pelno], yra siūlomi atskiri vienam arba dviem asmenims skirti būstai su įrengta virtuve, svetaine, miegamuoju ir vonios kambariu, taigi suteikiantys galimybę gyventi nepriklausomai, taip pat įvairios papildomos mokamos paslaugos, kuriomis gali naudotis ne tik būstų ir paslaugų komplekso gyventojai (restoranas-baras, kirpykla ir grožio salonas, kineziterapijos salė, ergoterapijos užsiėmimai, skalbykla, dispanseris ir kraujo ėmimo kabinetas, medicinos kabinetas), iš esmės yra socialine gerove besirūpinanti organizacija, teikianti „su globa ir rūpyba bei socialinės apsaugos darbu glaudžiai susijusias paslaugas“, kaip tai suprantama pagal 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas  (1) 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies g punktą (dabar – 2006 m. lapkričio 28 d Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (2) 132 straipsnio 1 dalies g punktas)?

2.

Ar atsakymas į šį klausimą būtų kitoks, jei nagrinėjamas būstų ir paslaugų kompleksas atitinkamoms paslaugoms teikti gautų subsidijas arba bet kokios kitos rūšies valdžios institucijų suteikiamą pranašumą ar finansinę pagalbą?

29.9.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 339/6

1a)

Ar SESV 56 straipsnį reikia aiškinti taip, kad teisėsaugos institucijoms draudžiama taikyti sankcijas už tarpininkavimą sporto lažybose be Vokietijos leidimo už ES ribų licencijuotiems lažybų organizatoriams, kai tarpininkauti leidžiama tik Vokietijos leidimą turintiems organizatoriams, o Sąjungos teisei prieštaraujantys įstatymai („sporto lažybų monopolis“) nacionalinėms įstaigoms draudžia išduoti leidimą nevyriausybiniams lažybų organizatoriams?

1b)

Ar pasikeis atsakymas į 1a klausimą, jei vienoje iš 15 Vokietijos federacinių žemių, kurios kartu sukūrė valstybinį sporto lažybų monopolį ir kartu jį įgyvendina, valstybės institucijos draudimo procese arba baudžiamojoje byloje teigs, kad teisės aktuose įtvirtintas draudimas išduoti leidimą privatiems paslaugų teikėjams būtų netaikomas toje federacinėje žemėje, jeigu būtų gautas prašymas išduoti leidimą organizuoti lažybas arba joms tarpininkauti?

1c)

Ar ES teisės principai, ypač laisvė teikti paslaugas, taip pat Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas byloje C-186/11 turi būti aiškinami kaip prieštaraujantys nuolatiniam, tariamai „prevenciniam“ draudimui tarpininkauti sporto lažybose tarptautiniu mastu ar sankcijų už šią veiklą taikymui, kai argumentuojama tuo, kad uždraudusi įstaiga priimdama sprendimą negalėjo „akivaizdžiai, t. y. be tolesnio tyrimo, nustatyti“, ar tarpininkavimo veikla atitiks visas esmines leidimo sąlygas – nekalbant apie valstybės monopolio išlygą?

2)

Ar Direktyva 98/34/EB (1) turi būti aiškinama kaip prieštaraujanti sankcijų taikymui už tarpininkavimą sporto lažybose ne ES valstybės narės licenciją turinčio lažybų organizatoriaus lošimo automatais be Vokietijos leidimo, kai valstybės kišimasis grindžiamas atskiros federacinės žemės įstatymu, apie kurį nebuvo pranešta ES Komisijai ir kuriame įtvirtintos pasibaigusios Valstybinės sutarties dėl azartinių lošimų (Staatsvertrag zum Glücksspielwesen, toliau – GlüStV) nuostatos?

3)

Ar SESV 56 straipsnis, skaidrumo pareiga, lygybės principas ir Sąjungos teisėje įtvirtintas nepotizmo draudimas turi būti aiškinami kaip prieštaraujantys sankcijų taikymui už tarpininkavimą ne ES valstybės narės licenciją turinčio lažybų organizatoriaus sporto lažybose be Vokietijos leidimo, kai devyneriems metams parengta Valstybinė sutartis dėl azartinių lošimų (Glücksspieländerungsstaatsvertrag, toliau – GlüÄndStV) įtvirtina „eksperimentinę sporto lažybų išlygą“, numatančią teorinę galimybę per septynerius metus išduoti daugiausia 20 koncesijų, taip pat ir nevyriausybiniams lažybų organizatoriams, o kaip būtina sąlyga tarpininkavimo leidimui nurodomas legalizavimas visose Vokietijos federacinėse žemėse, atsižvelgiant į šias aplinkybes:

29.9.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 339/8

1.

Ar 1986 m. gruodžio 18 d. Tarybos direktyvos 86/653/EEB (1) dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su savarankiškai dirbančiais prekybos agentais, derinimo 17 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nacionaliniam įstatymų leidėjui leidžiama numatyti, kad po sutarties nutraukimo prekybos agentas turi teisę į kompensaciją už klientus, kurios dydis negali viršyti vienerių metų komisinio atlyginimo sumos, ir, jeigu ši kompensacija nepadengia visos faktiškai patirtos žalos, – į nuostolių atlyginimą, atitinkantį skirtumą tarp faktiškai patirtos žalos sumos ir šios kompensacijos sumos?

2.

Konkrečiau kalbant, ar direktyvos 17 straipsnio 2 [dalies] c [punktas] turi būti aiškinamas taip, kad galimybė atlyginti papildomus, be kompensacijos už klientus, nuostolius yra siejama su atstovaujamojo kalte esant sutartinei arba kvazideliktinei atsakomybei, kai yra priežastinis ryšys tarp jos ir reikalaujamų atlyginti nuostolių, taip pat su kitokios žalos, nei ta, kuri buvo atlyginta kompensacija už klientus, buvimu?

3.

Jei atsakymas į paskutinį klausimą būtų teigiamas, ar kaltė turi būti suvokiama kitaip nei vienašalis sutarties nutraukimas, pavyzdžiui, nepakankamas įspėjimo apie sutarties nutraukimą terminas, nepakankamos kompensacijos už įspėjimo termino nesilaikymą ir už klientus, atstovaujamojo padaryto esminio pažeidimo buvimas, piktnaudžiavimas teise nutraukti sutartį ir bet kokie kiti, be kita ko, verslo praktikos, pažeidimai?

29.9.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 339/8

1)

Ar keleivių vežimas atviru laivu Amsterdamo vidaus vandenyse, ypač ekskursijos už atlygį ir nuoma šventėms, kaip nurodyta pagrindinėje byloje, yra paslauga, kuriai taikomos 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje (OL L 376, p. 36) nuostatos atsižvelgiant į šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalies d punkte nustatytą transporto paslaugų išimtį?

2)

Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai:

Ar 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje (OL L 376, p. 36) III skyrius taikomas visiškai vidaus situacijoms ir ar nagrinėjant klausimą, ar šis skyrius taikomas, galioja Teisingumo Teismo praktika dėl Sutarties nuostatų dėl įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas visiškai vidaus situacijose?

3)

Jeigu į antrąjį klausimą būtų atsakyta taip, kad Teisingumo Teismo praktika dėl Sutarties nuostatų dėl įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas visiškai vidaus situacijoje galioja nagrinėjant klausimą, ar 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje (OL L 376, p. 36) III skyrius taikomas:

4)

Ar 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje (OL L 376, p. 36) 11 straipsnio 1 dalies b punkte nustatyta, kad kai leidimų skaičius apribojamas remiantis svarbiais visuomenės interesais, leidimų galiojimo laikas taip pat turi būti apribojamas atsižvelgiant į direktyvos tikslą užtikrinti laisvę patekti į paslaugų rinką, o gal tai yra kompetentingų valstybės narės institucijų diskrecija?

29.9.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 339/9

1.

Ar 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje (OL L 376, p. 36) III skyrius taikomas visiškai vidaus situacijoms ir ar nagrinėjant klausimą, ar šis skyrius taikomas, galioja Teisingumo Teismo praktika dėl Sutarties nuostatų dėl įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas visiškai vidaus situacijose?

2.

Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta taip, kad Teisingumo Teismo praktika dėl Sutarties nuostatų dėl įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas visiškai vidaus situacijoje galioja nagrinėjant klausimą, ar <....> Direktyvos 2006/123/EB <...> III skyrius taikomas:

3.

Jeigu paslaugų teikėjas gali remtis <...> Direktyvos 2006/123/EB <...> III skyriaus nuostatomis: ar šios direktyvos 10 straipsnio 2 dalies c punktu draudžiama priemonė, kaip antai nagrinėjama šioje byloje, pagal kurią vitrininių viešnamių savininkui leidžiama valandomis nuomoti kambarius prostitutėms tik tuomet, kai jos su verslininku gali bendrauti jam suprantama kalba?

29.9.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 339/10

1.

Ar tokie amino rūgščių mišiniai, kaip antai nagrinėjami šioje byloje (RM0630 ir RM0789), iš kurių (kartu su angliavandeniais ir riebalais) gaminamas maisto produktas, pakeičiantis iš esmės gyvenimui būtiną, normaliame racione egzistuojančią, tačiau atskirais atvejais alergiją sukeliančią medžiagą, tokiu būdu išvengiant alergijos sukeliamo nepageidaujamo poveikio sveikatai ir sudarant galimybes sumažinti arba išgydyti jau sveikatai padarytą žalą, gali būti laikomi profilaktikos ar terapijos tikslams iš kelių komponentų sumaišytu medikamentu, kaip jis suprantamas pagal Kombinuotosios nomenklatūros (1) 3003 poziciją?

Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai:

2.

Ar amino rūgščių mišiniai gali būti laikomi Kombinuotosios nomenklatūros 2106 pozicijos maitinamaisiais preparatais, kurie pagal Kombinuotosios nomenklatūros 30 skirsnio 1 pastabos a punktą nepriklauso šiam skirsniui, nes jie be maitinamosios funkcijos neturi jokio profilaktinio ar terapinio poveikio?

29.9.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 339/11

29.9.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 339/11

1.

Ar į Direktyvos 2010/18 (1) dėl patikslinto bendrojo susitarimo dėl vaiko priežiūros atostogų taikymo sritį, apibrėžtą [šio susitarimo] 1 straipsnio 2 dalyje, patenka kooperatinės bendrovės nario ir šios bendrovės santykiai, kaip jie reglamentuojami Ispanijos kooperatinių bendrovių įstatymo 27/99 80 straipsnyje ir Įstatymo 8/2003 dėl Valensijos bendruomenės kooperatinės bendrovės 89 straipsnyje, kurie, nors pagal vidaus teisės aktus ir teismų praktiką laikomi „korporatyviniais“ santykiais, taikant Bendrijos teisę galėtų būti laikomi „darbo sutartimi“?

Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai, subsidiariai pateikiamas antras klausimas.

2.

Ar Patikslinto bendrojo susitarimo dėl vaiko priežiūros atostogų (Direktyva 2010/18) 8 straipsnio 2 dalį, o tiksliau nuostatą, pagal kurią „šio susitarimo nuostatų įgyvendinimas nėra teisėtas pagrindas sumažinti bendrą pagal šį susitarimą darbuotojams suteiktos apsaugos lygį“, reikia aiškinti taip, kad jeigu valstybė narė aiškiai neperkėlė Direktyvos 2010/18 į nacionalinę teisę, ji negali sumažinti nustatytos apsaugos, kuri buvo nustatyta perkeliant į nacionalinę teisę ankstesnę Direktyvą 96/34 (2)?

Tik jeigu į kurį nors iš šių klausimų bus atsakyta teigiamai, jeigu Direktyva 2010/18 taikytina tokiems darbo santykiams kaip ieškovės darbo santykiai, dėl toliau nurodytų priežasčių reikia kelti toliau nurodytus klausimus.

3.

Ar Patikslinto bendrojo susitarimo dėl vaiko priežiūros atostogų, įtraukto į Direktyvą 2010/18, 6 straipsnį reikia aiškinti taip, kad pagal jį yra privaloma į nacionalinę perkėlimo normą ar susitarimą aiškiai įtraukti darbdavių pareigas „svarstyti“ darbuotojų prašymus „pakeisti darbo valandas ir (arba) pobūdį“, kai sugrįžtama po vaiko priežiūros atostogų, atsižvelgiant į savo bei darbuotojo poreikius, ir „atsakyti“ į šiuos prašymus, ir kad perkėlimo įgaliojimas negali būti laikomas įvykdytu, jeigu pagal vidaus teisės aktus ar įmonės vidaus taisykles, lemiančius tokios teisės veiksmingumą, tik darbdavys turi teisę spręsti, ar patenkinti tokius prašymus?

4.

Ar reikia manyti, [kad] Patikslinto bendrojo susitarimo dėl vaiko priežiūros atostogų 6 straipsnis, atsižvelgiant į Direktyvos [2010/18] 3 straipsnį ir Susitarimo 8 straipsnyje įtvirtintas „baigiamąsias nuostatas“, nesant perkėlimo į nacionalinę teisę, yra „tiesiogiai horizontaliai veikianti“ nuostata, nes ji yra minimalus Bendrijos standartas?

29.9.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 339/12

1.

Ar Darbuotojų statuto 56 straipsnis (1995 m. kovo 24 d. Karaliaus įstatyminis dekretas Nr. 1/1995), 2012 m. liepos 6 d. Įstatymo Nr. 3/2012 dėl skubių darbo rinkos reformos priemonių penktoji pereinamojo laikotarpio nuostata ir 2011 m. spalio 10 d. Įstatymo Nr. 36/2011, reglamentuojančio jurisdikciją socialinės apsaugos srityje (Ley Reguladora de la Jurisdicción Social, kuriame daroma nuoroda į minėtas nuostatas), 123 straipsnis ir 124 straipsnio 13 dalis prieštarauja suvestinės redakcijos Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 ir 108 straipsniams dėl to, kad pagal tas nuostatas iš esmės padidinamos išeitinės išmokos, kurias leista išmokėti pagal Europos Komisijos sprendimą byloje dėl valstybės pagalbos SA.35253 (2012/N) Ispanija. BFA grupės restruktūrizacija ir rekapitalizacija?

2.

Ar šių nuostatų aiškinimas, pagal kurį teismui būtų leidžiama iki teisės aktuose numatyto minimumo sumažinti skirtas išeitines išmokas, jei atleidimas iš darbo būtų pripažintas teisėtu, prieštarauja minėtoms Sąjungos teisės nuostatoms ir Europos Komisijos sprendimui byloje dėl valstybės pagalbos SA.35253 (2012/N) Ispanija. BFA grupės restruktūrizacija ir rekapitalizacija?

3.

Ar šių nuostatų aiškinimas, pagal kurį teismui būtų leidžiama, pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu, taip keisti skirtos išeitinės išmokos dydį, kad jis atitiktų per konsultacijas pasiektame susitarime nustatytą dydį, su sąlyga, jog tas dydis viršija teisės aktuose nustatytą minimalų dydį, tačiau neviršija juose nustatyto maksimalaus dydžio, prieštarauja nurodytoms Sąjungos teisės nuostatoms ir Europos Komisijos sprendimui byloje dėl valstybės pagalbos SA.35253 (2012/N) Ispanija. BFA grupės restruktūrizacija ir rekapitalizacija?

29.9.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 339/13

1.

Ar Darbuotojų statuto 56 straipsnis (1995 m. kovo 24 d. Karaliaus įstatyminis dekretas Nr. 1/1995), 2012 m. liepos 6 d. Įstatymo Nr. 3/2012 dėl skubių darbo rinkos reformos priemonių penktoji pereinamojo laikotarpio nuostata ir 2011 m. spalio 10 d. Įstatymo Nr. 36/2011, reglamentuojančio jurisdikciją socialinės apsaugos srityje (Ley Reguladora de la Jurisdicción Social, kuriame daroma nuoroda į minėtas nuostatas), 123 straipsnis ir 124 straipsnio 13 dalis prieštarauja suvestinės redakcijos Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 ir 108 straipsniams dėl to, kad pagal tas nuostatas iš esmės padidinamos išeitinės išmokos, kurias leista išmokėti pagal Europos Komisijos sprendimą byloje dėl valstybės pagalbos SA.35253 (2012/N) Ispanija. BFA grupės restruktūrizacija ir rekapitalizacija?

2.

Ar šių nuostatų aiškinimas, pagal kurį teismui būtų leidžiama iki teisės aktuose numatyto minimumo sumažinti skirtas išeitines išmokas, jei atleidimas iš darbo būtų pripažintas teisėtu, prieštarauja minėtoms Sąjungos teisės nuostatoms ir Europos Komisijos sprendimui byloje dėl valstybės pagalbos SA.35253 (2012/N) Ispanija. BFA grupės restruktūrizacija ir rekapitalizacija?

3.

Ar šių nuostatų aiškinimas, pagal kurį teismui būtų leidžiama, pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu, taip keisti skirtos išeitinės išmokos dydį, kad jis atitiktų per konsultacijas pasiektame susitarime nustatytą dydį, su sąlyga, jog tas dydis viršija teisės aktuose nustatytą minimalų dydį, tačiau neviršija juose nustatyto maksimalaus dydžio, prieštarauja nurodytoms Sąjungos teisės nuostatoms ir Europos Komisijos sprendimui byloje dėl valstybės pagalbos SA.35253 (2012/N) Ispanija. BFA grupės restruktūrizacija ir rekapitalizacija?

29.9.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 339/14

—

panaikinti 2014 m. gegužės 13 d. Bendrojo Teismo (septintoji kolegija) priimtą sprendimą sujungtose bylose T-458/10–T-467/10 ir T-471/10, Peter McBride ir kt./Europos Komisija,

—

atmesti ieškinį dėl panaikinimo ar bet kuriuo atveju pirmąjį pagrindą,

—

subsidiariai grąžinti bylą Europos Sąjungos Bendrajam Teismui, kad jis priimtų sprendimą dėl jam pateiktų pagrindų, dėl kurių Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nesprendė, ir

—

priteisti iš ieškovų pirmojoje instancijoje bylinėjimosi apeliaciniame procese ir procese Bendrajame Teisme išlaidas.

Pirma, Bendrasis Teismas neteisingai aiškino ir taikė Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 266 straipsnį, atsižvelgiant į SESV 263 straipsnį ir veiksmingumo principą, kompetencijų paskirstymo principą, teisinio saugumo principą, teisinės sistemos tęstinumo principą, įstatymo taikymą laiko atžvilgiu, teisėtų lūkesčių principą ir principus, reglamentuojančius vienų teisės normų keitimą kitomis laiko atžvilgiu, tiek, kiek jis panaikino tam tikrus Komisijos sprendimus, kuriais siekta įvykdyti įpareigojimus, jai tenkančius pagal sprendimus sujungtose bylose T-218/03–T-241/03, Boyle ir kt./Komisija ir C-373/06 P, C-379/06 P ir C-382/06 P, Flaherty ir kt./Komisija. Skundžiamame sprendime numatyta, kad Komisija privalėjo imtis šiems sprendimams įvykdyti būtinų priemonių, tačiau ji neturėjo kompetencijos to daryti.

Antra, Bendrasis Teismas nepateikė tinkamų priežasčių savo sprendimui pagrįsti ir neatsakė į vieną esminių Komisijos argumentų (taip pat į klausimą dėl bylos priimtinumo). Todėl Bendrasis Teismas pažeidė Teisingumo Teismo statuto 36 straipsnį ir Bendrojo Teismo procedūros reglamento 81 straipsnį.

29.9.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 339/14

1.

Ar ypatinga aplinkybė, kaip ji suprantama pagal minėto reglamento (1) 5 straipsnio 3 dalį, turi būti tiesiogiai susijusi su skrydžiu, kuriame buvo atlikta atitinkama rezervacija?

2.

Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai: Kiek ankstesnių skrydžių orlaiviu, kuriuo turėjo būti vykdytas numatytas skrydis, yra svarbūs nustatant ypatingą aplinkybę? Ar atsižvelgiant į ypatingas aplinkybes, atsiradusias vykdant ankstesnius skrydžius, taikomas ribojimas laiko atžvilgiu? Jei taip, kaip toks ribojimas nustatomas?

3.

Tuo atveju, jei ypatingos aplinkybės, atsiradusios vykdant ankstesnius skrydžius, yra svarbios ir vykdant vėlesnį skrydį, ar visos pagrįstos priemonės, kurių skrydį vykdantis oro vežėjas turi imtis pagal minėto reglamento 5 straipsnio 3 dalį, turi būti skirtos tik užkirsti kelią ypatingų aplinkybių atsiradimui ar ir išvengti didelio vėlavimo?

29.9.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 339/15

—

Panaikinti 2014 m. gegužės 21 d. Bendrojo Teismo sprendimą byloje T-519/09 Toshiba Corporation/Europos Komisija, kiek juo atmestas Toshiba reikalavimas panaikinti Europos Komisijos sprendimo byloje COMP/39.129 – Galios transformatoriai 1 ir 2 straipsnius, ir panaikinti tą sprendimą;

—

Jei nebūtų patenkintas pirmasis reikalavimas, grąžinti bylą Bendrajam Teismui, kad šis ją spręstų pagal Teisingumo Teismo sprendimą teisės klausimais ir bet kuriuo atveju;

—

Priteisti Toshiba jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, įskaitant išlaidas Bendrajame Teisme.

—

Pirmasis pagrindas: Toshiba teigia, kad Bendrasis Teismas taikė klaidingą teisinį testą, kai priėjo prie išvados, kad Japonijos galios transformatorių gamintojai buvo potencialūs konkurentai EEE rinkoje, remdamasis 1) tuo, kad įėjimo į EEE rinką kliūtys nebuvo neįveikiamos ir 2) egzistuojančiu džentelmenišku susitarimu; jis veikiau turėjo patikrinti, ar Japonijos gamintojai turėjo realių galimybių įeiti į EEE rinką ir ar tokia galimybė įeiti buvo ekonomiškai naudojama strategija. Nesant potencialios konkurencijos tarp Japonijos ir Europos gamintojų, džentelmeniškas susitarimas negalėjo pažeisti EB 81 straipsnio, o Komisija neturėjo kompetencijos nagrinėti bylą. Todėl skundžiamas sprendimas ir ginčijamas sprendimas turi būti panaikinti, kiek jie susiję su Toshiba.

—

Antrasis pagrindas: Toshiba teigia, kad Bendrasis Teismas iškraipė rašto, kuriame kita proceso šalis tvirtino, jog neginčys Komisijos išvadų, turinį. Komisija laikėsi nuomonės, kad šiame rašte buvo pakeisti tos šalies ankstesni teiginiai, jog ji nevykdė jokių pardavimų EEE. Tačiau tai yra įrodymų, kuriais Bendrasis Teismas remiasi padarydamas išvadą, kad įėjimo į EEE rinką kliūtys nebuvo neįveikiamos, iškraipymas. Todėl Toshiba tvirtina, kad skundžiamas sprendimas ir ginčijamas sprendimas turi būti panaikinti.

—

Trečiasis pagrindas: Toshiba teigia, kad Bendrasis Teismas pateikė prieštaraujančius motyvus, taikė klaidingą teisinį testą visuomenės atsiejimui ir pažeidė asmeninės atsakomybės principą, kai konstatavo, kad Toshiba argumentas dėl jos nedalyvavimo 2003 m. Ciuriche vykusiame susitikime, yra „neveiksmingas“. Todėl skundžiamą sprendimą ir ginčijamą sprendimą reikia panaikinti, kiek juose padaryta išvada, kad Toshiba toliau dalyvavo džentelmeniškame susitarime iki 2003 m. gegužės mėn.

—

Ketvirtasis pagrindas: Toshiba teigia, kad Bendrasis Teismas klaidingai aiškino Baudų skyrimo gairių 18 punktą, kai atsižvelgė į bendras rinkos dalis siekdamas nustatyti šalių reikšmę darant pažeidimą. Todėl skundžiamas sprendimas ir ginčijamas sprendimas turi būti panaikinti, kiek juose Toshiba bauda apskaičiuota remiantis Toshiba pasauline rinkos dalimi ir atitinkamai ši bauda turi būti sumažinta.

29.9.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 339/17

1.

Nebereikia priimti sprendimo dėl ieškinio.

2.

Ieškovė ir įstojusi į bylą šalis padengia savo ir kiekviena – po pusę atsakovės bylinėjimosi išlaidų.

29.9.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 339/17

1.

Nebėra poreikio priimti sprendimą.

2.

Nurodyti ieškovei padengti savo ir atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

29.9.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 339/18

1.

Nebereikia priimti sprendimo dėl ieškinio.

2.

Ieškovė ir į bylą įstojusi šalis padengia savo ir kiekviena – po pusę atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų.

29.9.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 339/19

1.

Nebereikia priimti sprendimo dėl ieškinio.

2.

Ieškovei nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, įskaitant atsakovės ir įstojusios į bylą šalies patirtas bylinėjimosi išlaidas.

29.9.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 339/19

1.

Nebereikia priimti sprendimo dėl ieškinio.

2.

Ieškovei nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, įskaitant atsakovės ir įstojusios į bylą šalies patirtas bylinėjimosi išlaidas.

29.9.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 339/20

—

panaikinti 2014 m. balandžio 30 d. Vidaus rinkos derinimo tarnybos (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) penktosios apeliacinės tarybos sprendimą sujungtose bylose R 240/2013-5 ir R 303/2013-5;

—

priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

29.9.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 339/21

—

panaikinti 2014 m. gegužės 19 d. Vidaus rinkos derinimo tarnybos (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) ketvirtosios apeliacinės tarybos sprendimą byloje R 1911/2013-4, nes šis sprendimas neatitinka teisės nuostatų, ir tinkamai pritaikyti galiojančias teisės nuostatas dėl Bendrijos prekių ženklo; atitinkamai priimti sprendimą, kuriame būtų patenkinti ieškinyje nurodyti prašymai remiantis tuo, kad prašomas įregistruoti erdvinis prekių ženklas turi jam būdingų skiriamųjų požymių ar tuo, kad įgijo skiriamųjų požymių dėl naudojimo, patenkinti ieškinį ir nurodyti įregistruoti erdvinį Bendrijos prekių ženklą (paraiškos Nr. 1 1 7 47  987), skirtą Tarptautinės klasifikacijos 30 klasei, remiantis tuo, kad jis atitinka teisės nuostatas,

—

patenkinus šį ieškinį ir įregistravus nurodytą prekių ženklą, priteisti iš šiam ieškiniui prieštaraujančių šalių dėl šio proceso patirtas bylinėjimosi išlaidas ir nurodyti jiems padengti VRDT sumokėtus su apeliacija susijusius mokesčius.

29.9.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 339/21

—

panaikinti 2014 m. gegužės 13 d. Vidaus rinkos derinimo tarnybos (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) antrosios apeliacinės tarybos sprendimą byloje R 1859/2013-2 dėl tarptautinio prekių ženklo Europos Sąjungoje Nr. 0962191 ir pakeisti taip, kad apeliacija yra pagrįsta, o prašymas pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia yra tenkintinas,

—

priteisti iš atsakovės ir prireikus iš kitų procedūros apeliacinėje taryboje šalių bylinėjimosi išlaidas, įskaitant apeliacinėje procedūroje patirtas bylinėjimosi išlaidas.

—

Reglamento Nr. 207/2009 158 straipsnio, siejamo su 52 straipsnio 1 dalies a punktu ir 7 straipsnio 1 dalies c punktu, pažeidimas.

—

Reglamento Nr. 207/2009 158 straipsnio, siejamo su 52 straipsnio 1 dalies a punktu ir 7 straipsnio 1 dalies b punktu, pažeidimas.

29.9.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 339/22

—

pakeisti 2014 m. gegužės 19 d. Vidaus rinkos derinimo tarnybos (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) ketvirtosios apeliacinės tarybos sprendimą byloje R 1128/2013-4 ir nuspręsti protestą atmesti,

—

šio prašymo nepatenkinus, panaikinti 2014 m. gegužės 19 d. Vidaus rinkos derinimo tarnybos (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) ketvirtosios apeliacinės tarybos sprendimą byloje R 1128/2013-4,

—

priteisti iš Vidaus rinkos derinimo tarnybos (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) bylinėjimosi išlaidas.

—

Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimas

—

Reglamento Nr. 2868/95 63 straipsnio, siejamo su 20 taisyklės 7 dalies c punktu, pažeidimas

—

Reglamento Nr. 207/2009 63 straipsnio 2 dalies, 75 ir 76 straipsnių pažeidimas

29.9.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 339/23

—

panaikinti 2014 m. birželio 2 d. Vidaus rinkos derinimo tarnybos (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) ketvirtosios apeliacinės tarybos sprendimą byloje R 303/2014-4;

—

priteisti iš Vidaus rinkos derinimo tarnybos (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) bylinėjimosi išlaidas.

29.9.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 339/24

—

panaikinti 2014 m. balandžio 23 d. VRDT pirmosios apeliacinės tarybos sprendimą byloje R 1553/2013-1 tiek, kiek juo atmetus pareiškėjo apeliaciją paliktas galioti Protestų skyriaus sprendimas patenkinti protestą B 1 9 38  458 ir iš dalies neleisti įregistruoti (vaizdinio) Bendrijos prekių ženklo MESSI (paraiškos Nr. 1 0 1 81  154),

—

priteisti iš ieškiniui prieštaraujančios(-ių) šalies(-ių) bylinėjimosi išlaidas.

29.9.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 339/25

—

panaikinti 2014 m. gegužės 15 d. Vidaus rinkos derinimo tarnybos (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) pirmosios apeliacinės tarybos sprendimą byloje R 941/2013-1,

—

priteisti iš Vidaus rinkos derinimo tarnybos (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) ir Brauerei S. Riegele, Inh. Riegele KG bylinėjimosi išlaidas.

29.9.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 339/26

—

pripažinti, kad Komisija neteisėtai iki 2014 m. rugpjūčio 1 d. neinicijavo Europos maisto saugos tarnybos atliekamo tyrimo dėl sveikatingumo teiginių apie botanines medžiagas pagal procedūrą, numatytą Reglamento (EB) Nr. 1924/2006 (1) 13 straipsnio 3 dalyje, ir

—

nepatenkinus šio reikalavimo, panaikinti sprendimą, tariamai esantį 2014 m. birželio 29 d. Komisijos rašte, neinicijuoti iki 2014 m. rugpjūčio 1 d. Europos maisto saugos tarnybos atliekamo tyrimo dėl sveikatingumo teiginių apie botanines medžiagas pagal procedūrą, numatytą 13 straipsnyje 3 dalyje.

29.9.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 339/27

—

Panaikinti 2014 m. gegužės 19 d. Vidaus rinkos derinimo tarnybos (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT) antrosios apeliacinės tarybos sprendimą byloje R 1118/2013-2 tiek, kiek juo patvirtintas Bendrijos prekių ženklo ZARA Nr. 1 12  755 registracijos panaikinimas dėl nenaudojimo šioms 39 klasės prekėms: „prekių, ypač drabužių, avalynės ir papuošalų, kvepalų ir kosmetikos vežimo ir pristatymo paslaugos“; ieškovės nuomone, Apeliacinė taryba pažeidė Reglamento Nr. 207/2009 51 straipsnio 1 dalies a punktą, nes padarė šias klaidas:

—

teisės klaidą, nes Apeliacinė taryba nusprendė, jog Inditex franšizės naudotojai yra įmonės vidaus organizacinės struktūros dalis, nors iš tiesų tai yra savarankiški Inditex grupei priklausantys subjektai;

—

įrodymų vertinimo klaidą, nes Apeliacinė taryba ieškovę kaltina nepateikus įrodymų dėl apyvartos, susijusios su vežimo paslaugų teikimu, apimties, kad būtų įrodytas išorinis prekių ženklo naudojimas, nors tokie įrodymai buvo pateikti per procedūrą;

—

priteisti iš VRDT ir prireikus iš kitos procedūros Apeliacinėje taryboje šalies bylinėjimosi išlaidas.

29.9.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 339/27

—

panaikinti 2014 m. gegužės 7 d. Vidaus rinkos derinimo tarnybos (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) pirmosios apeliacinės tarybos sprendimą byloje R 1735/2012-1 ir atitinkamai atmesti Aucar Trailer S.L. protestą dėl Bendrijos prekių ženklo Nr. 9 6 90  314„Polycart A Whole Cart Full of Benefits“ registracijos nurodytoms prekėms atsižvelgiant į 2012 m. lapkričio 16 d. apribojimą, atmetant dėl to pateiktą protestą,

—

priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.