5.7.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 164/1

1)

Potvynių rizikos valdymas yra svarbus klausimas Europos regionams ir savivaldybėms. Daug regionų ir vietos valdžios institucijų turi spręsti upių ar jūrų patvinimo rizikos problemą, kad apsaugotų gyventojų gyvenimo kokybę.

2)

Galima išskirti kelias potvynių rūšis pagal regionų ypatumus. Reikia imtis įvairių priemonių, potvynių tikimybei ir padariniams sumažinti. Todėl yra būtinas potvynių rizikos valdymas iš regionų pozicijos.

3)

Upės ir jūros nepaiso sienų tarp valstybių. Todėl būtina užtikrinti tarpvalstybinį bendradarbiavimą, dalyvaujant gyventojams ir vietos valdžios atstovams, pakrantės zonose ir upių baseinuose. Labai svarbu yra sukurti solidarumą tarp žmonių, kurių potvyniai tiesiogiai nepaveikia, ir pakrantės zonų gyventojų, kuriems tiesiogiai gresia apsėmimas.

1.1

sveikina pagrindines Komisijos komunikato nuostatas, o ypač apsaugos nuo potvynių suderintos veiklos programą ir pabrėžia, kad jūros ir upės yra dinamiškos sistemos, kurių neįmanoma valdyti paprastomis ar dalinėmis priemonėmis;

1.2

pripažįsta, kad apsaugos nuo potvynių priemonės gali paveikti potvynio mastą žemupio ar aukštupio regionuose. Todėl svarbu nustatyti tokių priemonių poveikį visam upės baseinui. Tačiau nereikėtų šio požiūrio suprasti klaidingai, kuriant modelius, kurių privaloma laikytis, standartizuotus planus, ar kitokius biurokratinius dokumentus, nes regionų ir vietos valdžios institucijos žino, kad jas vienija įvairovė, o ne vienodumas;

1.3

tačiau suvokia, kad poveikiui visam upės baseinui nustatyti būtina turėti minimalų standartinių rodiklių skaičių. Šie rodikliai duoda galimybę suderinti veiksmus tarptautiniu, valstybių, regionų bei vietos lygmeniu. Lankstumui užtikrinti, reikia palikti galimybę keisti tam tikrus standartinius rodiklius, priklausomai nuo aplinkybių;

1.4

pabrėžia, kad piliečiai turi būti informuoti dėl potvynių prevencijos priemonių svarbos, kai nėra aiškiai suvokiamos grėsmės. Yra labai svarbu įtraukti piliečius, kadangi būtent nuo piliečių priklauso solidarumo principas. Tai yra ypač svarbu piliečių, gyvenančių upių baseinų teritorijose, bet nesusiduriančių su didele ar potencialia potvynių grėsme, tačiau kai dėl šių teritorijų žemėtvarkos didėja gretimų teritorijų apsėmimo rizika;

1.5

vertina2004 m. spalio 14 d. Tarybos išvadą, kad reguliariuose ES Vandentvarkos posėdžiuose turi būti parengta, bendradarbiaujant su kitomis suinteresuotomis šalimis, apsaugos nuo potvynių veiksmų programa ir pabrėžia, kad Europos regionų ir vietos valdžios institucijos turėtų dalyvauti šios programos parengime;

1.6

skatina ir norėtų aktyviai dalyvauti, raginant regionų ir vietos valdžios institucijas parengti planus iki 2007 metų, kad jiems būtų taikomos naujos finansavimo galimybės, atsižvelgiant į tai, kad naudojant ES finansinę paramą, dalinį finansavimą turi parūpinti valstybės, regionų ar vietos valdžios institucijos;

2.1

mano, kad užliejimo grėsmė yra bendruomeninė ir turi būti sprendžiama visos upės baseino teritorijos lygmeniu. Bendras tikslas yra sukurti bendrą atsakomybės ir solidarumo jausmą tarp viso upės baseino gyventojų, kad ieškant efektyvių priemonių, kad užkirsti kelią mažos baseino teritorijos užliejimui, dalyvautų visa teritorija;

2.2

mano, kad būtina ugdyti suinteresuotų šalių upės baseine informuotumą, o tarp jų, be abejo, ir aukštupio teritorijose, kurių užliejimas nėra ar yra mažiau tikėtinas, bet kurių žemėtvarka gali lemti apsėmimą ir rekomenduoja, kad regionų ir vietos valdžios institucijos upės baseine turi būti įpareigotos aktyviai dalyvauti prevencijos priemonių planavimo procese;

2.3

remia poziciją ieškoti sprendimą upės baseino mastu kaip kompleksinį darbo metodą, be jokių sektorių išimčių. Šį metodą reikės naudoti, taikant solidarumo principą, kuris taip pat yra remiamas Regionų komiteto;

2.4

yra įsitikinęs, kad Europos Komisijos stebėsenos ir informacijos centras civilinei saugai galėtų atlikti svarbų vaidmenį, kuris neturėtų apsiriboti informacijos skleidimu valstybės, regionų ir vietos valdžioms institucijoms ir rekomenduoja, kad Centras imtųsi veiklos, nukreiptos į informuotumo ugdymą ir suinteresuotų šalių, t.y. plačiosios visuomenės ir pramonininkų tarpe. Kad paskatintų solidarumo jausmą viso upės baseino teritorijoje, rekomenduoja Centrui kurti partnerystės potvynio atveju iniciatyvas;

2.5

yra įsitikinęs, kad tik plataus kompleksinio požiūrio, apimančio kelis politikos sektorius, dėka, galima ilgalaikėje perspektyvoje pasiekti norimo rezultato, todėl siūlo, kad apsaugos nuo potvynių veiksmų programa būtų nukreipta į įvairialypį politikos krypčių, susijusių su dirva, spektrą;

2.6

pabrėžia solidarumo principo įgyvendinimo svarbą trijų pakopų strategijoje, būtent, sulaikant, saugant ir surenkant vandenį. Teisinga žemėtvarka ir vandens išteklių valdymo sistema gali sumažinti potvynių mastą didžiosiose, o ypač mažesnėse upėse. Kaip pavyzdį galima pateikti dirvos, mažų vandens sistemų ir baseinų vandens sulaikymo galimybių panaudojimą, nes lietaus vandens sulaikymas juose gali sumažinti smarkius upių išsiliejimą;

2.7

pataria Komisijai išdėstyti veiksmus, nukreiptus į potvynių padarinių ar tikimybės mažinimą, veiksmų programoje, į kurią būtų įtraukti visi su tuo susiję administraciniai bendradarbiavimo lygmenys. Potvynių rizikos valdymo planų parengimui neturėtų kliudyti atsainus kurios nors valstybės narės požiūris;

2.8

siūlo kad kuriant ir tobulinant apsaugos nuo potvynių primones, būtų naudojami vandens struktūros direktyvos metodai ir principai, nesistengiant pakeisti direktyvą;

2.9

mano, kad ilgalaikėje perspektyvoje apsaugos nuo potvynių veiksmų programa turi būti suderinta su visomis vandens struktūros direktyvos priemonėmis;

2.10

teigiamai vertina apsaugos nuo potvynių veiksmų programą, jungiančią trumpalaikius ir ilgalaikius uždavinius. Trumpalaikėje perspektyvoje yra gyvybiškai svarbu užtikrinti, kad esamos iniciatyvos, nukreiptos į struktūrinių priemonių įgyvendinimą, būtų tęsiamos. Regionų ir vietos valdžios institucijos turi dėti visas pastangas, kad vykdytų konkrečius potvynių prevencijos veiksmus dar iki veiksmų programos įgyvendinimo;

2.11

laikosi nuomonės, kad apsaugos nuo potvynių veiksmų programos sėkmė tiesiogiai priklauso nuo pakankamo finansavimo. Šis požiūris atsispindi siūlomose Finansinėse perspektyvose 2007-2013 m. laikotarpiui bei Regioninės plėtros fondo, ES socialinio fondo ir ES sanglaudos fondo siūlymuose;

2.12

remia Komisijos pasiūlytą pavyzdinių praktikų paieškos, plėtros ir skatinimo metodą. Be valstybių narių šiame procese privalo dalyvauti ir regionų bei vietos valdžios institucijos ir kiti įvairių sričių suinteresuoti veikėjai.

5.7.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 164/4

1.1.1

remia Komisijos pasiūlymus, kurie atitinka 27 valstybių narių išsiplėtusios Europos Sąjungos, įskaitant Bulgariją ir Rumuniją, poreikius ir sunkumus, bei atitinka valstybių narių vyriausybių sutartus papildomus Geteborgo ir Lisabonos strategijų dėl tvarios plėtros ir tvarios aplinkos vystymosi tikslus, siekiant patenkinti dabartinę ir būsimą bendros rinkos paklausą;

1.1.2

atkreipia dėmesį į tai, kad Europos Sąjunga nuo 1995 m. atsilieka nuo savo pagrindinių ekonominių konkurentų (5);

1.1.3

pažymi, kad po 2004 m. gegužės 1 d. plėtros ES tapo didžiausiu ekonomikos ir prekybos bloku pasaulyje, kuriam priklauso daug pasaulio produktyviausių miestų ir regionų, tačiau kartu ES yra ekonominė sritis, kurios augimo rodikliai yra daug žemesni nei pasaulio vidurkis;

1.1.4

pabrėžia, kad tuo atveju, jeigu visos Europos ekonomikos sudedamosios dalys neprisitaikys prie globalizacijos nulemtų struktūrinių pokyčių, Europos ekonomika ir toliau silpnės per 2007-2013 m. laikotarpį, keldama pavojų mūsų miestų ir regionų turtingumui, stabilumui ir saugumui;

1.1.5

pripažįsta, kad susiduriama su iššūkiu ginti ir išsaugoti europinį socialinį modelį, paremtą augimu, konkurencija ir solidarumu (atsižvelgiant į dažnas visuomenės dvejones dėl jo veiksmingumo bei nestabilumą pasaulyje) ir būtinybe derinti veiksmus visose valdymo srityse;

1.1.6

taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Europos suvienijimas per plėtrą turi tęstis, kad lemtų atsinaujinusį solidarumą ir įvairovę, didinančią Europos Sąjungos potencialą. Vis dėlto, ši plėtra lėmė ir naujus didesnius miestų ir regionų ekonominius ir socialinius skirtumus. Jeigu šie procesai nebus valdomi, jie kels grėsmę sanglaudai ir sėkmingam bendrosios rinkos veikimui ir dėl to tai yra būtina išankstinė sėkmingos sanglaudos politikos ir europinio socialinio modelio plėtojimo sąlyga;

1.1.7

pripažįsta Komisijos požiūrį, kad reikia imtis intensyvesnių finansinių veiksmų, kad būtų išlygintas nesimetriškas plėtros poveikis Bendrijos biudžetui, sumažinant spragas tarp ambicingų politikos tikslų ir sprendžiant dabartinio nesugebėjimo įgyvendinti planus klausimą;

1.1.8

remia Komisijos pasiūlymus dėl finansinės perspektyvos, kuri atitinka modernų valdymą ir bendradarbiauja su vietos ir regionų valdžios institucijomis;

1.1.9

laikosi nuomonės, kad reikia pripažinti daugiasluoksnės nuosavybės, suderintų bendrų veiksmų ir atskaitomybės visose valstybėse narėse poreikį, kad kuo labiau padidėtų veiksmingumas, piliečiai kuo daugiau sužinotų apie ES naudą ir padidėtų galimas pelnas iš kiekvieno valstybės išleisto euro.

1.2.1

pritaria Komisijos pasiūlymams atsižvelgti į šiuo metu galiojančius, politikoje numatytus įsipareigojimus ir suderinti ribotus finansinius išteklius su realistišku įvertinimu, ko reikia ir kas įvykdytina ES tikslams pasiekti;

1.2.2

pažymi, kad po plėtros Bendrijos BVP išaugo 5 %, palyginti su 20 % išaugusiu gyventojų skaičiumi;

1.2.3

atkreipia dėmesį, kad ES 25 valstybių narių vidutinis BVP vienam gyventojui sumažėjo 12,5 %; tai rodo, kad po plėtros pajamų skirtumas padvigubėjo, o skurdo lygis gerokai padidėjo;

1.2.4

pažymi, kad nors Komisija siūlo padidinti mokėjimų asignavimus iki vidutiniškai 1,14 % bendrųjų nacionalinių pajamų, o įsipareigoti asignavimai tuo laikotarpiu sudarytų vidutiniškai 1,22 %. 2007-2013 m. finansinei perspektyvai išlaikoma 1,24 % nuosavų išteklių aukščiausioji riba, t.y. tas pats lygis, kaip ir 2000-2006 m. laikotarpiui (6);

1.2.5

taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad tai skiriasi nuo ES nuosavų išteklių aukščiausios ribos padidinimo per pirmąsias dvi finansines perspektyvas, tačiau ne per dabartinę perspektyvą.

1.2.6

pažymi, kad plėtra lėmė, jog Komisija turėjo parengti politiką, kuri (kartu su kita išorine įtaka), atsispindi įsipareigotuose asignavimuose. Didesni įsipareigojimai numatyti sanglaudai ir konkurencijai (tvariam augimui), mažesni įsipareigojimai — žemės ūkio veiklai (tvariam žemės ūkiui) bei didesni įsipareigojimai — ne žemės ūkio veiklai (kaimo plėtrai);

1.2.7

atkreipia dėmesį, kad tokia tvarka reikia padengti neišvengiamas plėtros sąnaudas sumažinant skirtumą tarp mokėjimo asignavimų ir nuosavų išteklių aukščiausios ribos, kaip buvo numatyta ankstesnėse finansinėse perspektyvose nenumatytoms išlaidoms;

1.2.8

pažymi, kad į 1,14 % bendrųjų nacionalinių pajamų mokėjimų asignavimus per 2007-2013 m. finansinę perspektyvą įeina Europos plėtros fondas ir Solidarumo fondas. Todėl 1,14 % bendrųjų nacionalinių pajamų mokėjimų asignavimai yra lygūs maždaug 1,10 % bendrųjų pajamų mokėjimų asignavimams per 2000-2006 m. laikotarpį;

1.2.9

pripažįsta, kad dėl Komisijos pasiūlymų kyla tam tikrų nesutarimų, ir kad keletas valstybių, kurios yra įmokų perviršio mokėtojos, pareikalavo griežtesnio išmokų lygio, kuris neviršytų 1 % bendrųjų nacionalinių pajamų (įskaitant iš anksto nustatytus mokėjimus, tokius kaip žemės ūkio išlaidos) dydžio įsipareigotų asignavimų; (7)

1.2.10

susirūpinęs, kad dėl šios padėties mokėjimai sudarys 0,9 % bendrųjų nacionalinių pajamų ir todėl 2007-2013 metais vidutinis metinis dydis bus žymiai mažesnis nei sutartas 2006 m. mokėjimų dydis, kuris sudaro 1,09 % of bendrųjų nacionalinių pajamų;

1.2.11

atkreipia dėmesį, kad tai lemtų ribotą biudžetą, kuris galėtų pakenkti politikos kryptims, kurioms Sutartyse yra suteiktas ypatingas statusas, bei toms politikos kryptims, kurios gali sukelti daugybinių padarinių, ir padarinių, kurie taip pat galėtų daryti poveikį naujųjų valstybių narių lūkesčiams;

1.2.12

mano, kad Komisijos pasiūlymai yra logiškas atsakas į opius, su biudžetu susijusius klausimus tose valstybėse narėse, kuriose nuosavų išteklių šiuo metu mažiau dėl žemo ekonomikos augimo lygio visoje Europoje, ir dėl to Komitetas laikosi panašaus požiūrio kaip ir Europos investicijų bankas, kuris palaiko išteklių perskirstymą skiriant juos rytdienos iššūkiams spręsti;

1.2.13

atkreipia dėmesį, kad jeigu ES biudžetą sudarytų 1,24 % bendrųjų nacionalinių pajamų, jis sudarytų tik 2,5 % visų Sąjungos viešųjų išlaidų;

1.2.14

sutinka su Komisija, jog nėra realu tikėtis „glaudesnės Europos už mažiau pinigų“ — naujos politikų sritys reiškia naujus finansinius reikalavimus;

1.2.15

pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog finansinė perspektyva negali egzistuoti be susitarimo tarp Europos Parlamento ir Tarybos, nes galiojanti Sutartis nenumato, jog privaloma turėti finansinę perspektyvą, o tik numato metinius biudžetus, nesutarimus tarp valstybių narių dėl finansinių perspektyvų reikia išspręsti skubiai. Būtų neprotinga kartoti vilkinimą, kuris vyko priimant Darbotvarkę 2000. Užsitęsusios derybos lemtų ateities struktūrinių fondų programų žlugdymą;

1.2.16

mano, kad kalbant apie 2007-2013 m. finansinės perspektyvos laikotarpį, septynerių metų etapas yra logiškas dalykas, atsižvelgiant į susijusius didžiuosius struktūrinius iššūkius. Be to, jis suteikia galimybę nustatyti veiksmingus metodus ir priemones būsimiems etapams. Septyneriems metams garantuotas europinis finansavimas, palyginti su trumpesnio laikotarpio finansavimu, kuris dažnai atitinka 4-5 metų trukmės nacionalines kadencijas, suteiktų miestams ir regionams pakankamai laiko pradėti ilgalaikius strateginius procesus link tvarios ekonominės ir socialinės plėtros.

1.2.17

pripažįsta, kad pasiūlymai dėl būsimų penkerių metų etapų galėtų sutapti su Europos Parlamento ir Komisijos kadencija ir dėl to Finansinėms perspektyvoms būtų suteikta daugiau demokratinio teisėtumo.

1.3.1

laikosi nuomonės, kad Komisijos komunikate nurodyti trys pagrindiniai prioritetai, susiję su 2007-2013 m. finansine perspektyva, yra tinkami. Būtent:

1.3.2

mano, kad 2007-2013 m. finansinėje perspektyvoje turėtų būti pripažinta būtinybė išplėsti visos Europos konsensusą dėl nurodytų bendros politikos sunkumų, aiškiai apibrėžiant šių klausimų europinį matmenį, tuo pačiu metu nurodant ES veiklos pridėtinę vertę, o taip pat, nepažeidžiant subsidiarumo principo, nurodant aiškų visų valdžios sričių– vietos, regionų, bei nacionalinės — indėlį;

1.3.3

pritaria tam, kad Komisija atsižvelgia į ES lygiu atliekamos veiklos pridėtinę vertę ir į geresnio valdymo klausimą vykdant ES politiką pagal kiekvieną jos 2007-2013 m. finansinės perspektyvos biudžeto eilutę, kaip nurodyta jos vėlesniame komunikate;

1.3.4

sutinka su Komisijos tikslu šiuo klausimu, kad 2007-2013 m. finansinė perspektyva neturėtų siekti lėšų perkėlimo į ES lygį kaip savaiminio tikslo;

1.3.5

pritaria Komisijos požiūriui, kad išlaidos būsimosiose finansinėse perspektyvose turėtų užtikrinti, kad ES lygiu vykdoma veikla bus:

1.3.6

mano, kad ES modelis sudaro pusiausvyrą tarp asmens ir visuomenės, valstybės ir decentralizuotos valdžios institucijos, rinkos pelno, taisyklių ir norminių aktų. Kaip tokios, Komisijos pagal prioritetus suskirstytos politikų eilutės finansinėje perspektyvoje suteikia galimybę šiam modeliui, kuris užtikrino stabilumą ir augimą Europoje per pastaruosius 50 metų, tvariai vystytis ateityje;

1.3.7

mano, kad Komisija priėmė subalansuotą strategiją dėl sanglaudos politikos tarp politikos eilučių, ypatingą dėmesį skirdama naujųjų valstybių narių poreikiams bei siekdama tinkamos pusiausvyros tarp ekonominių, socialinių ir teritorinių skirtumų visoje ES teritorijoje;

1.3.8

laikosi nuomonės, kad tarp šių politikos eilučių yra svarbių pavyzdžių, kokia yra ES modelio pridėtinė vertė. ES investicijos į mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros, tarpvalstybinių mainų ir infrastruktūros projektus, sujungia Lisabonos ir Geteborgo strategijos tikslus su partnerystės požiūriu, kuris gali būti svertas augimui, konvergencijai, konkurencijai ir ilgalaikiam tvarumui. Kita Europos partnerystės požiūrio į mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą dalis yra plati švietimo ir mokslinių tyrimų infrastruktūra, kad būtų užtikrintas aukštas Europos gyventojų išsilavinimo lygis ir visapusiškai panaudotas augimo potencialas. Tik rinka paremti sprendimai dar neužtikrins tvarios ateities, kurios siekia Europa:

1.3.9

pripažįsta, kad įvykdomumas ir biudžetinė drausmė yra motyvaciniai veiksniai, lemiantys derybų procesą, kurio metu galima taikyti du požiūrius į finansinės perspektyvos sudarymo metodiką:

1.3.10

pripažįsta, kad Komisija parėmė pirmąjį požiūrį iš „nuo apačios į viršų“ perspektyvos, kurios pagrindas — poreikių įvertinimas iš apačios į viršų;

1.3.11

atmeta mąstymo būdą, kad antrasis požiūris gali būti tvarus atsakymas ekonominiams, socialiniams ir demokratiniams ES sunkumams.

—

1a)

Konkurencingumas, užtikrinantis augimą ir užimtumą;

—

1b)

Sanglauda, užtikrinanti augimą ir užimtumą;

—

2)

Subalansuotas gamtinių išteklių valdymas ir apsauga

—

3)

Pilietybė, laisvė, saugumas ir teisingumas; ir

—

4)

Europos Sąjunga kaip globalus partneris.

—

pripažįsta ekonominę sanglaudą ir tvaraus vystymosi taikymo politinę logiką kaip biudžetines priemones trims papildomiems ramsčiams: konvergencijai, konkurencingumui ir užimtumui, ir teritoriniam bendradarbiavimui;

—

pritaria pasiūlymui, kad Struktūrinės ir sanglaudos politikos biudžetas 2007-2013 m. sudarytų 336,2 milijardus eurų, palyginti su 2000-2006 m. Struktūrinių ir sanglaudos fondų biudžetu, kuris sudarė 213 milijardų eurų, pažymėdamas, kad 78 % (262,3 milijardo eurų) skiriama konvergencijos tikslui atsiliekančiuose regionuose, 18 % (68,5 milijardai eurų) skiriama regionų konkurencingumui ir užimtumui, o 4 % (13,5 milijardo eurų) — teritorinio bendradarbiavimo tikslui, skirtam tarpvalstybinei ir tarpregioninei plėtrai (8);

—

pažymi, kad konvergencijos tikslui yra skirta viena 262,3 milijardų eurų biudžeto eilutė, numatyta regionams, kurių bendrosios nacionalinės pajamos vienam gyventojui yra mažesnės nei 75 % 25 ES narių vidurkio, 22 milijardai eurų yra skirti ES 15 sanglaudos šalių, kurios šiuo metu atitinka reikalavimus paramai gauti, tačiau ateityje vien dėl statistinių priežasčių nebeatitiks šio kriterijaus (regionai, gaunantys specialią laikiną paramą). Tai sudaro 66 % sumos, kurią jie, kaip visiškai konvergenciniai regionai, būtų gavę 2007-2013 m.;

—

pažymi, kad viena 336,2 milijardo eurų biudžeto eilutė yra lygi 0,41 % bendrųjų nacionalinių pajamų (arba 344,9 milijardo eurų sudaro 0,46 % bendrųjų nacionalinių pajamų, įskaitant Solidarumo fondo administracines išlaidas ir kitus veiksmus);

—

pabrėžia, kad norint sukurti tvirtą, subalansuotai augančią makroekonomiką, šiuose ramsčiuose numatytos programos turi būti aiškiai nukreiptos Lisabonos ir Geteborgo tikslams pasiekti.

—

atkreipia dėmesį, kad Lisabonos strategija buvo sukurta tvariam ekonomikos augimui skatinti ir socialinei sanglaudai stiprinti, siekiant šių tikslų:

—

atkreipia dėmesį, kad Komisijos papildomame komunikate pripažįstama, kad gerokai atsiliekame nuo terminų siekiant tikslų, susijusių su augimu ir skirtumų mažinimu, o tai yra svarbiausi Lisabonos ir Geteborgo strategijos klausimai. Iš dalies tai lėmė spaudimas reaguoti į globalinę konkurenciją, našumo klausimus, senstančius gyventojus ir didėjančius lūkesčius dėl sveikatos apsaugos, atsižvelgiant į atitinkamą spaudimą dėl viešųjų išlaidų;

—

mano, kad, siekiant įgyvendinti Lisabonos ir Geteborgo tikslus, reikia nustatyti ir įvertinti svarbiausius sėkmės veiksnius, taip pat tolimesnes galimybes pilietinei visuomenei, regionų ir vietos valdžios institucijoms ir verslo lyderiams, t.y. visiems tiems, nuo kurių priklauso Lisabonos strategijos sėkmė, mobilizuoti, kad Lisabonos-Gioteburgo strategija būtų naudinga visiems;

—

pripažįsta, kad, jei išlaidų dydis finansinėje perspektyvoje bus sumažintas ir bus mažesnis nei 1,14 % bendrųjų nacionalinių išlaidų asignavimų, kuriuos siūlo Komisija, bus prarastos tos programos, kurios yra susijusios su paantrašte „regioninio konkurencingumo ir užimtumo neturtinguose regionuose rėmimas, atsižvelgiant į 1b) antraštę „Sanglauda siekiant augimo ir užimtumo““. Regioninių skirtumų problema taptų dar sudėtingesnė. Todėl visi regionai negalėtų dalyvauti vienodomis teisėmis, kad padidintų visos ES konkurencingumą, augimą ir užimtumą.

—

nuolat rėmė konkurencingumo ir užimtumo priemonių taikymą užtikrinant, kad visa regioninė ES teritorija gali gauti naudos iš Lisabonos ir Geteborgo strategijos, tačiau abejoja, kokiu mastu ramstyje numatytos programos gali visapusiškai prisidėti prie Lisabonos ir Geteborgo strategijos tikslų įgyvendinimo, kai nepakankama regionų gerovė išlieka pagrindiniu rodikliu finansavimui gauti;

—

supranta, kad, kaip buvo pripažinta Trečiajame sanglaudos pranešime, BVP kaip pagrindinis rodiklis turi keletą trūkumų, ir kad daug kartų buvo parodyta, jog skirtumai regionuose, akivaizdžiai matomi palyginus didelius ir vidutinio dydžio miestus, (9) dažnai būna aštresni negu skirtumai tarp regionų;

—

dėl to apgailestauja, kad problemą tarp regionų ir regionuose dar sustiprina sumažintas biudžetas, skirtas šiai naujajai 2-ojo tikslo programai, palyginti su ankstesniais programavimo laikotarpiais: 18 % biudžeto paketas 2007 — 2013 m., palyginti su 23,8 % per 2000-2006 m. laikotarpį (10);

—

pritaria dažnesniam pripažinimui, kad pagrindinės miestų vietovės turi potencialą būti ekonominio augimo varikliais, tačiau mano, kad siūlomuose reglamentuose dėl kiekvienos nacionalinės programos turi būti aiški nuoroda į tvarų miestų vystymą, kad atsispindėtų miestų kaip Europos ūkio ekonominių variklių vaidmuo;

—

apgailestauja, kad, nors Lisabonos strategijoje ir tinkamai pripažįstamas senėjančių gyventojų poveikis augimo tempų sulėtėjimui ir BVP mažėjimui, ir priemonės šiems padariniams įveikti, vis dėlto nepakankamai įvertinamas jaunų žmonių sugebėjimas padidinti konkurencingumą ir augimą.

—

pripažįsta būtinybę Europoje atnaujinti pramonės politiką, sukuriant verslui palankias sąlygas;

—

ragina, kad būtina plėtoti ir skatinti mažų ir vidutinių įmonių sektoriaus vystymo potencialą, kadangi jos lemia augimą bendroje rinkoje, pripažįstant, kad gali būti, jog MVĮ yra didžiausias nepanaudotas bendrosios rinkos potencialas;

—

pastebi, kad taikant bendrosios rinkos taisykles sanglaudos politikai, siekiant skatinti smulkųjį verslą, akivaizdžią pridėtinę vertę galima sukurti padidinus Bendrijos vidaus prekybą tarp mažiau išsivysčiusių regionų ir likusios ES, nes apie ketvirtadalis išlaidų pagal konkurencingumu paremtą sanglaudos politiką grįžta likusiai Sąjungos daliai išaugusio eksporto forma;

—

mano, kad, pertvarkant Valstybės pagalbos taisykles, reikia horizontalių išimties taisyklių moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai bei mažoms ir vidutinėms įmonėms paremti;

—

mano, kad įvedus poveikio įvertinimą, kuris leistų nacionalinės, regionų ir vietos valdžios institucijoms lanksčiau taikyti priemones, kurių poveikis konkurencijai ir prekybai ES lygiu yra ribotas, tačiau kurios sprendžia tikras neveikiančios rinkos problemas, padeda vystyti atsiliekančias vietoves, skatina verslumą ir tikslingiau paskirsto valstybės pagalbą.

—

laikosi nuomonės, kad jeigu ES turi tapti dinamiška, žiniomis paremta ekonomika, reikia įgyvendinti nemažai priemonių ir finansinės paramos būdų, ypatingai iš plačiai po Europą pasklidusios švietimo ir mokslo infrastruktūros sukuriant kompetencijos centrus, kurie būtų platesnės apimties regionų ekonomikos variklis, būtų skleidžiama kompetentinga informacija ir didinamas konkurencingumas visoje ES;

—

sutinka su Komisija, kad ES pastangų mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros srityje stiprinimas yra vienas svarbiausių išsiplėtusios ES tikslų, tačiau turi būti išlaikyta tinkama pusiausvyra tarp viešojo ir privataus finansavimo (11);

—

todėl pritaria Barselonos Europos Vadovų Tarybos sprendimui iki 2010 m. išlaidas mokslinių tyrimų ir technologijų plėtrai padidinti iki 3 % ES BVP.

—

sutinka su Europos Komisijos pasiūlymu padidinti finansinius išteklius, skirtus transeuropiniams tinklams vystyti. Ypatingą pirmenybę reikėtų teikti tarpvalstybiniams projektams, kurie skatina intermodalumą bei tvarių transporto formų naudojimą, pirmiausia jūrų magistralių koncepcijai, jeigu šias nuostatas apima išsami tvaraus transporto programa;

—

pabrėžia vaidmenį, kurį gali atlikti transeuropiniai tinklai, kaip antai jūrų magistralės salų atveju, kad padėtų gamtinių ir demografinių kliūčių turintiems regionams įveikti sunkumus, su kuriais jie susiduria, sudarant jiems vienodas sąlygas patekti į vidaus rinką;

—

pripažįsta, kad valstybių narių galimybės rasti reikiamų lėšų investuoti į infrastruktūros projektus tuo metu, kai jos stengiasi mažinti viešąsias išlaidas, kad nepažeistų Stabilumo ir augimo pakto nuostatų, yra ribotos;

—

pabrėžia, kad vietos ir regionų valdžios institucijų skiriamas finansavimas transeuropiniams tinklams gali būti tik antraeilis, atsižvelgiant į didelių lėšų skyrimą investicijoms į kitus infrastruktūros projektus, kurie dažnai būna iš esmės svarbūs sklandžiam transeuropinių tinklų funkcionavimui ir vietos ūkio bei socialinių infrastruktūrų veikimui;

—

pastebi, kad konkurencijos palengvinimas skatina pripažinti esminę miestų ir regionų tarpusavio priklausomybę, kurie savo ruožtu gali sukurti kritinius matmenis, galinčius būti svertais plataus masto augimui tose vietovėse, ir kurių atskiras miestas ar regionas negali sukurti ar pritraukti. Strateginiai Europos miestų tinklai (tokie kaip URBACT) yra geri pavyzdžiai ir turėtų būti remiami Europos lygiu, kad, įgyvendinant Lisabonos ir Geteborgo strategijos tikslus, būtų užtikrintas keitimasis geriausia praktika ir patirtimi tarp teritorinių sričių bei užtikrintos reikiamos investicijos.

—

pabrėžia, kad žmogiškojo kapitalo ugdymas ir mokymas vietos ir regionų lygiu yra iš esmės svarbus Europos bendrosios rinkos plėtrai ir Lisabonos strategijai įgyvendinti. Visoje ES teritorijoje vykdomi veiksmai, remiantys mobilumą, turės realų ekonominį poveikį. Kiekviena atskira priemonė ir jos visos reiškia nepaprastai didelę naudą už įneštas lėšas. Joms skiriamos papildomos biudžeto išlaidos turi būti pripažintos būtinu dalyku integruotos darbo rinkos bei bendros Europos mokymosi erdvės sklandžiam veikimui ir vystymuisi.

—

pritaria Komisijos požiūriui, kad reikia atitinkamos norminės bazės, kuri leistų verslui ir darbuotojams nustatyti socialinius standartus ir pagrindines teises.

—

pripažįsta, kad Bendrijos pridėtinė vertė atsiranda ne vien dėl finansavimo, tačiau ir taikant Bendrijos metodą, pagal kurį kuriamos programos, į kurias reikia atsižvelgti, ir pateikiamos regioninės strategijos kryptys. Tik institucinė struktūra gali garantuoti, kad sektorių politikos kryptys ir finansiniai instrumentai, kuriais įgyvendinami Bendrijos tikslai, susiję su ekonomine, socialine ir teritorine sanglauda, papildys vienas kitą;

—

pripažįsta, kad konvergencijos tikslas turi būti prioritetinis vykdant plėtrą kaip solidarumo su naujomis valstybėmis narėmis ženklą ir siekiant „senųjų“ valstybių narių silpniausiai išsivysčiusiems regionams parodyti ir užtikrint, jog lėšos būtų skiriamos labiausiai atsiliekantiems regionams ir miestams;

—

atkreipia dėmesį, kad Komisijos pasiūlymas dėl ES struktūrinių fondų finansavimo ateinančiu finansavimo laikotarpiu ankstesnių ES-15 regionų atžvilgiu atspindi teisingą kompromisą, kadangi „senosiose“ valstybėse narėse yra numatyta suteikti 109,8 mlrd. EUR naujam I tikslui ir 56,6 mlrd. EUR naujajam II tikslui (palyginti su 154 mlrd. EUR bei 46,6 mlrd. EUR per dabartinį rėmimo laikotarpį);

—

perspėja, kad nebūtų menkinamas partnerystės ir solidarumo principas tų valstybių narių atžvilgiu, kurios jau nebeatitiks reikalavimų Sanglaudos fondo paramai gauti dėl plėtros statistinio poveikio.

—

pripažįsta, kad, skirstant ERPF, ESF ir Sanglaudos fondo lėšas, įskaitant išteklių pervedimus, kurie atliekami kaimo plėtros ir žuvininkystės restruktūrizavimo srityje, visų valstybių narių atžvilgiu verta nustatyti aukščiausią lėšų įsisavinimo ribą, kuri sudarytų 4 % nacionalinio BVP (12). Ekonominių ir socialinių skirtumų mažinimas turi išlikti svarbiausiu Europos Sąjungos prioritetu ir šios lėšos yra būtinos šiems regionams bei valstybėms narėms, kurių ekonominis ir socialinis išsivystymas atsilieka;

—

sutinka, kad Berlyno formulės principas — kuo regionas yra mažiau išsivystęs, tuo didesnę pagalbą turėtų gauti — yra logiškas ir turėtų būti taikomas ir ateityje. Dėl to, būtina išanalizuoti neatitikimus taikant lėšų įsisavinimo aukščiausią ribą, kurią sudaro 4 % nacionalinio BVP valstybės narės lygiu;

—

vis tik perspėja, kad bet koks bendrų mokėjimo įsipareigojimų koregavimas viršys 4 % ribą ir dėl to, skiriant sanglaudos finansavimą naujoms valstybėms narėms, šis poveikis gerokai sumenkins Lisabonos ir Geteborgo darbotvarkėse numatytą principą;

—

pripažįsta, kad labai svarbu tobulinti decentralizuotų valdžios institucijų gebėjimų ugdymą valstybėse narėse ir naujose kaimyninėse šalyse. Galima pasiekti didžiulės pažangos tarpvalstybiniame ir tarpregioniniame bendradarbiavime keičiantis žiniomis ir patirtimi tarp vietos ir regionų valdžios institucijų specialistų.

—

didinti žemės ūkio sektoriaus konkurencingumą, remiant restruktūrizaciją,

—

gerinti aplinkos ir kaimo vietovių kokybę remiant žemės valdymą,

—

gerinti gyvenimo kaimo vietovėse kokybę,

—

didinti ekonominės veiklos įvairinimą;

—

tvarią pakrantės zonų plėtrą,

—

žvejybos laivyno pritaikymą; akvakultūros ir žuvies perdirbimo pramonę;

2.1.1

reikalauja, kad partnerystės principas, sujungiantis vietos, regionų, nacionalinę ir tarpvalstybinę sferas, yra horizontalios prigimties ir persmelkiantis visus Komisijos pasiūlymus. Reikia, kad šį principą gana skubiai pripažintų ir įgyvendintų tiek Europos Komisija, tiek ir Ministrų Taryba, ir taip pat kad jis būtų nuosekliai nušviestas žiniasklaidos visose valstybėse narėse, kad būtų parodyta ES pridėtinė vertė;;

2.1.2

ragina deramai taikyti šį partnerystės principą nuodugniuose Komisijos pateikiamuose reglamentuose dėl visų 2007-2013 finansinėje perspektyvoje nurodytų politikos elementų;

2.1.3

prašo, kad partnerystės principas būtų pilnai pripažintas naujuose reglamentuose, susijusiuose su programomis, ypač dėl transeuropinio bendradarbiavimo reikalų, ir kad reglamentai pasinaudotų vietos ir regioninės valdžios institucijų turimomis žiniomis ir patirtimi.

2.2.1

atkakliai primena, kad ypatingai svarbu didinti suderinamumą tarp sanglaudos politikos ir konkrečių Europos sektorinių politikos sričių, ypač susijusių su žemės ūkiu, moksliniais tyrimais bei konkurencija, aplinka ir transportu, atsižvelgiant į atskirų vietovių nuomones. Kartu su partnerystės principo taikymu, naujos programos turi atspindėti tiek Komisijos, tiek Ministrų Tarybos įsipareigojimą dėl apjungtos valdžios visose valdymo sferose — vietos, regioniniu, nacionaliniu ir ES lygiu.

2.3.1

rekomenduoja išplėsti trišalių paktų ir susitarimų apimtį, kad būtų atsižvelgta į valdymą 2007-2013 m. finansinėse perspektyvose ir būtų patvirtintas vietos ir regionų valdžios institucijų narių dalyvavimas plane, ypač dėl teritorinio pagrindų programų komponento, reikalingo sanglaudos tikslams tiek tarp valstybių narių, tiek jų viduje įgyvendinti;

2.3.2

teigia, kad vietos ir regioninis dalyvavimas plano procese, kai regioninės strategijos yra nacionalinės strategijos dalis, užtikrintų ne tik darnesnį tvaraus augimo darbotvarkės įgyvendinimą, bet ir didesnį Europos sanglaudos politikos matomumą bei išteklių prioritetų nustatymą pagal tai, kur jie labiausiai reikalingi;

2.3.3

pabrėžia, kad šiuos susitarimus galima įvesti, nepadarant žalos skubiam poreikiui supaprastinti ir suderinti Konkurencingumo ir sanglaudos programų rengimą ir įgyvendinimą.

2.3.4

rekomenduoja, tarpinstitucinį kritinį poveikio įvertinimą, kad būtų įvertinta tai, kas buvo atlikta, ir tai, kas davė naudos iš įvairios valstybės politikos valstybėse narėse. Net ir vienintelis patikrinimas padėtų nustatyti, ar strateginiai tikslai yra pasiekiami — suderinus su Lisabonos ir Gioteburgo strategija — nustatant išteklių prioritetus pagal tai, kur jie labiausiai reikalingi.

2.4.1

dar kartą pabrėžia neatsiejamą sąsają tarp veiksmingos visos Europos regioninės politikos bei Lisabonos ir Geteborgo darbotvarkės įgyvendinimo. Būsimasis ES augimas ir konkurencingumas visose Europos dalyse bus skatinamas tęsiant ES sanglaudos politiką, ar konkrečiau, renacionalizuojant šią politiką,– patvirtinant teigiamą ES regioninės politikos poveikį iki šiol, didinant Bendrijos socialinę, ekonominę ir teritorinę sanglaudą;

2.4.2

primygtinai reikalauja, kad visose valstybių narių ir Komisijos parengtuose nacionalinėse augimo ir užimtumo veiksmų programose atsispindėtų vietos ir regionų valdžios institucijų dalyvavimas ir konsultacijos su jomis. Nacionalinės veiksmų programos turi būti sudaromas pagal miestų ir regionų strateginiuose planuose nustatytus įsipareigojimus ir uždavinius;

2.4.3

taip pat pataria sukurti mechanizmą, kaip supaprastinti programų, pagal kurias du ar daugiau regionų galėtų dalyvauti veikloje, kuri turėtų realios įtakos vietos konkurencingumui didinti, kūrimą.

2.4.4

primygtinai teigia, kad 2007-2013 m. finansinės perspektyvos konkurencingumo, skatinančio augimą ir užimtumą, ramstis negali būti koreguojamu kintamuoju derybose dėl mokėjimų asignavimų ateinančiu pamatiniu laikotarpiu; sutinkant, kad sanglaudos antraštėse prioritetas turėtų būti teikiamas konvergencijos tikslui, RK vis dėlto mano, kad ES turėtų remti konkurencingumo tikslą, kad numatytų ir skatintų permainas, kurios padėtų pasiekti „naujosios“ Lisabonos strategijos tikslus;

2.4.5

reikalauja, kad sanglaudos politikos finansavimas siektų ne mažiau nei 0,41 % ES bendrųjų nacionalinių pajamų, kad užtikrintume, jog 25 narių ES pasiektų visus sanglaudos politikos siekinius;

2.4.6

pritaria, kad būtina garantuoti atitikimą tarp 4 % lėšų įsisavinimo ribos, atsižvelgiant į nacionalinį BVP valstybės narės lygiu, ir, Berlyno formulės poveikį menkiau išsivysčiusiems regionams.

2.4.7

reikalauja, kad tvarios kaimo plėtros programos būtų glaudžiai integruotos į sanglaudos politiką, bei kad jos neturėtų tapti surogatinėmis žemės ūkio programomis dėl nuosavų išteklių spaudimo;

2.4.8

primygtinai ragina, kad regioninių paskirstymų kriterijai konkurencingumo ir užimtumo ramsčiui remtųsi rodiklių junginiu, kuris atspindėtų regionų ir vietos poreikius ir galimybes, ir galėtų įvertinti regiono viduje egzistuojančius skirtumus;

2.4.9

reikalauja, kad miestų siūlomos galimybės visos ES socialinei ir ekonominei plėtrai būtų pripažintos ir įtrauktos į strateginį planavimą nacionaliniame lygmenyje;

2.4.10

primygtinai ragina, kad su Regionų komitetu būtų aktyviai konsultuojamasi, dalyvaujant pavasario Europos Vadovų Tarybos konkurencingumo ir sanglaudos metinio įvertinimo darbotvarkėse. Tai suteiktų vietos ir regionų valdžios institucijoms galimybių iškelti klausimus ir parodyti gerą praktiką, kurios reikia atviro koordinavimo metodo geresniam funkcionavimui įgyvendinant Lisabonos ir Geteborgo darbotvarkes.

2.5.1

primygtinai ragina, kad būtų darniau atsižvelgta į galimybę įvesti makroekonomines priemones, užimtumo ir socialinius veiksmus, ir aplinkos ir mokslinių tyrimų iniciatyvas, kaip galimybę atgaivinti šią strategiją ir pagalbą valstybėms narėms rengiant nacionalinius veiksmų planus;

2.5.2

ragina radikaliai patobulinti Lisabonos ir Geteborgo strategijos valdymą, kad jis taptų veiksmingesnis ir suprantamesnis;

2.5.3

mano, kad Lisabonos strategijos peržiūra vidutinės trukmės laikotarpiu turėtų apimti svarbų valdymo įgyvendinimo įvertinimą ir administravimo decentralizacijos poveikio efektyviam Lisabonos strategijos įgyvendinimui analizę;

2.5.4

pabrėžia, kad nepaisant to, jog bendra situacija, susijusi su Lisabonos strategijos įgyvendinimu, yra liūdna ir pesimistiška, kai kurios valstybės narės sugebėjo pasiekti jos tikslus daugelyje politikos sričių. RK mano, kad tai sąlygojančius veiksnius reikia detaliau ištirti ir į juos atsižvelgti, taikant atviro koordinavimo metodą.

2.5.5

konkrečiai reikalauja, kad sėkmę lemiantys veiksniai vietos ir regionų lygmenyje būtų įvardinti ir įvertinti visoje ES ir indėlis į keturiolikos rodiklių ir tikslų sąrangą, pasiūlytą Wim Kok 8 ataskaitoje (14), būtų naudojamas įvertinant gerą padėtį ir blogą padėtį valstybių narių lygmenyje;

2.5.6

pabrėžia, kad ekonominis konkurencingumas yra būtinas norint pasiekti socialinę sanglaudą ir aplinkosaugos tvarumą;

2.5.7

primygtinai ragina, kad svarbesnis vaidmuo būtų suteiktas vietos ir regionų valdžios institucijoms skleidžiant žinias ir propaguojant novatoriškumą bei verslumą, kurių reikia, kad sėkmingai būtų pasiekti Lisabonos ir Geteborgo strategijos siekiniai, taip suteikiant strategijai daugiau politinio svorio;

2.5.8

taip pat rekomenduoja, kad peržiūrint Lisabonos ir Geteborgo strategijos siekinius po pusės jos įgyvendinimo laikotarpio, būtų parengtas Europos jaunimo paktas, kuriame dėmesys būtų sutelktas ties nedarbu, socialine ir profesine integracija, papildančius veiksmus Lisabonos ir Geteborgo darbotvarkėse dėl senstančių visuomenių;

2.5.9

reikalauja, kad pažanga siekiant Lisabonos ir Geteborgo tikslų būtų pateikiama konsoliduotose metinėse ataskaitose tiek nacionaliniu, tiek ES lygiu, ir šiuo klausimu turi būti konsultuojamasi su Regionų komitetu bei sudaryti galimybę Pavasario Europos Vadovų Tarybai galimybę pagrindinį dėmesį skirti pagrindiniams politikos klausimams, kad nebūtų nukrypta nuo Lisabonos ir Geteborgo tikslų.

2.5.10

primygtinai ragina, kad po plėtros, bendros valiutos ir vienos bendros rinkos, kitas didysis projektas būtų augimo ir užimtumo maksimalus padidinimas — pasitelkiant atgaivintą dėmesį Lisabonos ir Geteborgo darbotvarkei;

2.6.1

prašo, kad reglamentuose, susijusiuose su mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros sritimi, kuriai yra pasiūlyta iš esmės didinti skiriamus finansinius išteklius, būtų aiškus pamatinių programų moksliniams tyrimams teritorinių komponentų pripažinimas;

2.6.2

reikalauja, kad nacionalinės ir regioninės mokslinių tyrimų programos ir politikos būtų koordinuojamos siekiant sukurti tikrąją Europos mokslinių tyrimų erdvę, kuri galėtų garantuoti konkurencingumo ir augimo siekinius;

2.6.3

ragina plėtoti Bendrąsias mokymosi platformas ir naujovių ramsčius, siekiant padėti sukurti ir tvariai vystyti regioninių mokslinių tyrimų strategijas ir regioninių žinių plėtros modelius, skatinant universitetų įtraukimą į vietos ekonomiką. Šios platformos ir tinklai turi būti skirti naujų idėjų bei produktų greito pritaikymo palengvinimui, fundamentalių ir taikomųjų mokslinių tyrimų pratęsimo skatinimui ir laiko tarp naujovės įvedimo ir pritaikymo sutrumpinimui.

2.6.4

reikalauja, kad valstybės narės turėtų savo nacionalinėse veiksmų programose apibrėžti priemones, kurių bus imtasi, kad būtų įgyvendintas tikslas mokslinių tyrimų ir technologijų plėtrai skirti 3 % BVP.

2.7.1

sveikina siūlymus patrigubinti Erazmo programos studentų skaičių ir padidinti moksleivių mobilių veiksmų skaičių bei profesinio lavinimo paskyrimus.

2.8.1

sveikina siūlymus sustiprinti partnerystės susitarimus ir įdiegti supaprastinto sprendimų priėmimo instrumentus — nuo vietos, regionų, nacionalinio ir ES lygmens — per visas ir tarp visų valdymo sferų, tačiau primygtinai ragina, kad šios priemonės būtų įdiegtos gana skubiai.

2.8.2

rekomenduoja, kad įgyvendinant Lisabonos ir Geteborgo strategijos siekinius, Europos Komisija turėtų kasmet įvertinti nacionalinius veiksmų planus, o tokių įvertinimų erdvės aspektai turėtų įtraukti vietos ir regionų valdžios institucijas;

2.8.3

taip pat rekomenduoja, kad Europos Komisija turėtų parengti kasmetinį pareiškimą dėl pažangos sprendžiant politikos sunkumus, nurodytus 2007-2013 m. finansinėje perspektyvoje, ir dėl kiekvienos valdymo sferos — vietos, regionų ir nacionalinės — indėlio suteikiant impulsą, jeigu jis reikalingas, ekonominėms reformoms bei intensyvesniam dalyvavimui ir atskaitomybei visų agentūrų, vietos, regionų ir nacionalinės valdžios institucijų.

2.9.1

pabrėžia, kad neskaitant išteklių didinimo (kaip siūlo Komisija) veiklai, susijusiai su pilietybe, laisve, saugumu ir teisingumu, reikia nedvejojant pripažinti, kad darbas teisingumo ir vidaus reikalų srityje — tai ne tik paprasčiausios derybos tarp Briuselio ir valstybių narių dėl subsidiarumo principo vietos ir regionų valdžios institucijų lygmenyje. Ypatingas dėmesys turi būti kreipiamas į vietos ir regionų valdžios institucijų pripažinimą iš naujų valstybių narių šiuo požiūriu;

2.9.2

prašo, kad priemonių, parodančių ES programų pridėtinę vertę, matomumas būtų sustiprintas vietos ir regionų valdžių lygmenyje, kad būtų padidintas visuomenės sąmoningumas ir parama Europos politikoms, vykdomoms vietos lygmenyje.

2.10.1

pakartoja, kad sutinka su 1,24 % bendrųjų nacionalinių pajamų biudžetine aukščiausia riba 2007-2013 m. finansinei perspektyvai, kadangi ši aukščiausia riba atspindi biudžetinės drausmės poreikį ir Bendrijos pridėtinę vertę, ir kadangi nurodytas išteklių skaičius yra vienintelė galimybė įvykdyti sanglaudos bei konkurencingumo, vienos bendros rinkos ir mūsų bendrus Sutartyse nurodytus įsipareigojimus;

2.10.2

perspėja dėl potencialių pavojų, kurie gali atsirasti dėl kompromisinio biudžeto;

2.10.3

remia Europos Parlamentą, kuris mano, kad dabartinės finansinės perspektyvos sudaro bendro tarpinstitucinio susitarimo, kuris gali būti peržiūrėtas esant institucijų tarpusavio pasitikėjimui ir remiantis bendru susitarimu su dviem biudžeto valdymo institucijos skyriais.

2.10.4

primygtinai teigia, kad labiausiai tikėtina, jog tie, kurie siekia mokėjimų asignavimų sumažinimo, sutelks dėmesį į struktūrinių fondų programas, susijusias su regionų konkurencingumu ir užimtumu pagal antraštę 1b) Sanglauda, užtikrinanti augimo ir užimtumo darbotvarkę. Neproporcingi biudžeto sumažinimai šioje srityje veiksmingai renacionalizuotų daugumos ankstesnės 15 narių ES šalių regioninę politiką,

2.10.5

primygtinai teigia, kad bet kokiam spaudimui dėl mokėjimo asignavimų antraštinių dalių Konkurencingumo, užtikrinančio augimą ir užimtumą, ramstyje, aiškiai priešinamasi dėl mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros iniciatyvų, taip kad būtų gerbiami ir išlaikomi valstybių narių įsipareigojimai dėl Barselonos siekinių ir padidintos moksliniams tyrimams ir taikomajai veiklai skirtos išlaidos iki 3 % BVP iki 2010 m.;

2.10.6

perspėja, kad programavimo laikotarpio pradžios vėlinimas dėl užsitęsusių derybų nuves link finansinio žlugimo ir nestabilumo ES vietos ir regionų valdžios institucijose;

2.10.7

primygtinai teigia, kad derybų rezultatas garantuoja solidarumo principą, kuriuo vadovavosi ES politika nuo struktūrinės politikos sukūrimo 1973-1975 m., o būtent, jog ES palaiko visus regionus, kuriems reikia paramos, tiek turtingose, tiek skurdesnėse šalyse.

2.10.8

ragina valstybes nares dirbti kartu su miestais ir regionais, kad būtų rastas politinis sprendimas toms valstybėms narėms, kurios ateityje nebegaus Sanglaudos fondo lėšų dėl statistinio plėtros poveikio.

2.11.1

sveikina perėjimą prie vienintelių fondų įvairių politikų sritims, įskaitant sanglaudos politiką, kaimo plėtrą, aplinkos apsaugos programas ir žuvininkystės sektoriaus restruktūrizaciją, kadangi šis metodas suderins administracinius reikalavimus šių priemonių įgyvendinimui bei jų įgyvendinimo palengvinimui.

2.12.1

ragina Europos Komisiją nustatyti teritorinio diferencijavimo bazę valstybės pagalbos suteikimo taisyklėse ir reglamentuose, kad sudarytumėme galimybes tikslingoms valstybės investicijoms, kai jos gali pataisyti tikrąsias nefunkcionuojančios rinkos problemas, neiškraipydamos konkurencijos sąlygų, arba išplėstume paramos moksliniams tyrimams ir naujovėms sritį, visų pirma mažosiose ir vidutinėse įmonėse, kad būtų galima pasiekti teritorinės sanglaudos siekinius;

2.12.2

primygtinai teigia, kad turėtų būti parengtas naujas valstybės pagalbos reglamentas, kuris atsižvelgtų į naujuosius sanglaudos ir regioninės politikos reglamentus, kad valstybės pagalba būtų leistina tose srityse, kurios daugiau nebegali gauti sanglaudos finansavimo — priklausomai nuo problemų, su kuriomis jos susiduria, sunkumo;

2.12.3

prašo Komisijos paaiškinti regioninės pagalbos perspektyvas pagal 87 straipsnio 3 dalies c punktą dėl skirtumo tarp regionų, atitinkančių sąlygas pagal 1a) konkurencingumą ir 1b) konvergenciją;

2.12.4

laikosi nuomonės, kad tvarumas taip pat yra svarbi aplinkybė, ir valstybės investicijos per valstybės pagalbą turėtų didžiąją dalimi būti suderinamos su tvarumo principais.

2.13.1

pritaria Komisijos siūlymui pradėti diskusiją dėl dabartinės ES finansavimo sistemos trūkumų;

2.13.2

pritaria Komisijos pasiūlymui dėl naujų, sąžiningesnių priemonių padėčiai ištaisyti.

2.14.1

primygtinai teigia, kadangi Stabilumo ir augimo pakto įgyvendinimui trūko nuoseklumo ir įtikimumo, atsirado didelis poreikis, kad paktas atsižvelgtų į šiandieninę ES ekonominę realybę pagerinant loginį Stabilumo ir augimo pakto taisyklių pagrindą. Nacionaliniai procesai turi būti geriau derinami su ES procesais, o nacionalinės institucijos turi daugiau dalyvauti daugiašalėje ekonomikos politikos ir pažangos, padarytos užtikrinant fiskalinės ir pinigų politikos nuoseklumą, priežiūroje;

2.14.2

teigia, kad valstybių narių biudžetuose atsiranda didelių problemų dėl dabartinio Europos valstybių silpno ekonominio augimo, prie kurio dar prisideda aukštas nedarbo lygis ir besitęsiantys socialiniai sunkumai daugelyje regionų ir vietovių, ir kad svarbiausias būdas Komisijai spręsti šią problemą būtų peržiūrėti Stabilumo ir augimo pakto įgyvendinimą, siekiant užtikrinti ekonomikos politikos tvarumą. Pagaliau, ES nepasieks pageidaujamo augimo, užimtumo ir socialinės sanglaudos lygio, jei Europos makroekonomikos kontekstas nebus suderintas su Lisabonos strategija ir nebus pagerintas Bendrijos instrumentų koordinavimas.

5.7.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 164/18

1.1

Kaimo vietovės Europos Sąjungoje pasižymi didele įvairove. Kaimo plėtros politika turi atspindėti ir saugoti šią įvairovę, kuri apima ir kaimo vietovių socialinę sandarą ir aplinką. Gyvas kaimas reikalingas ne tik kaimo žmonėms, bet ir visai mūsų visuomenei.

1.2

Europos Sąjungoje pamažu kuriama kaimo plėtros politika, kuri nėra vien tik paprastas žemės ūkio politikos išplėtimas. Kaimo ekonomikai reikia išplėsti savo veiklą, neapsiribojant vien maisto gamyba, kadangi daugelyje kaimo vietovių nyksta ekonominė ūkininkavimo reikšmė. Tik taip Europos kaimo vietovės gali išlikti gyvybingos tiek ekonominiu, tiek socialiniu požiūriu. Reikia įvykdyti du tikslus: a) kaimo gyventojams turi būti suteiktos ilgalaikės perspektyvos, didinant darbo vietų skaičių, plečiant infrastruktūrą ir suteikiant didesnį darbų pasirinkimą, ir b) turi būti išlaikytas ir sustiprintas žemės ūkio konkurencingumas, taip pat išlaikyta ir pagerinta gamtos, kaimo vietovės, aplinkos ir vandens kokybė.

1.3

Be to, svarbu mąstyti realiai. Tai reiškia, suvokti Europos žemės ūkio vaidmenį, palaikant regionus, bei neigiamą poveikį, netekus šio vaidmens dėl griežtai ekonominių kriterijų taikymo žemės ūkio ir miškininkystės veiklai. Todėl Kaimo plėtros politika viena negali išspręsti visų ES kaimo vietovių problemų. Kai kurių vietovių problemos nepatenka į šio reglamento taikymo sritį, todėl joms spręsti reikėtų sutelkti įvairių fondų pastangas. Šiuo požiūriu nepaprastai svarbu yra kaimo plėtros politiką ir regionų politiką koordinuoti (2) regionų lygiu. Tačiau RK ragina teikti papildomus pasiūlymus ES ir valstybių politikos krypčių atitikimui skatinti, kad užtikrintų ES ir valstybių kaimo plėtros politikos suderinamumą. Europos žemės ūkio kaimo plėtros fondas taip pat turi būti suderintas su kitomis politikos kryptimis, kad jų siekiniai būtų naudingi abiem pusėms.

1.4

2003 m. Zalcburgo konferencija kaimo plėtros politikai davė naują stiprų impulsą. Regionų komitetas pritaria tam, kad dauguma Zalcburgo išvadų buvo įtrauktos į šį reglamentą. Šios politikos taikymas visiems Europos Sąjungos regionams bei šios politikos ir finansinės tvarkos įgyvendinimo supaprastinimas yra svarbiausi teigiami aspektai. Regionų komitetas taip pat remia Reglamento 6 straipsnyje apibrėžtą partnerystės tvarką. Labai svarbu, kad vietos ir regionų valdžios institucijos dalyvautų visuose kaimo plėtros politikos etapuose. Tai geriausias būdas užtikrinti, kad tuose regionuose būtų įgyvendinamos tokios priemonės, kurios atskiruose regionuose, tarp tokių regionų ir aplinkinių regionų užtikrina aukštesnį socialinės ir ekonominės sanglaudos lygį.

1.5

Šiuo aspektu dėl reglamento būtų galima pateikti toliau nurodytas pastabas. Didžiausia pirmenybė turi būti skiriama tikrai kaimo plėtros politikai sukurti.

2.1

Regionų Komitetas sveikina tai, kad Komisija, pagal Sutarties 159 straipsnio nuostatas, skiria didelę Europos žemės ūkio kaimo plėtros fondo (EŽŪKPF) lėšų dalį regionams, atitinkantiems naujus „konvergencijos“ tikslo kriterijus.

2.2

Regionų komitetas pritaria pasiūlytoms naujoms teisės aktų leidybos priemonėms, susijusioms su kaimo plėtros politika, tačiau apgailestauja, kad reglamento preambulėje kaimo plėtros politika vertinama ne kaip autonominė politika, o pirmiausia kaip rinkos ir pajamų rėmimo politikos kryptis papildanti ir su jomis susijusi politika. Todėl kyla klausimas, ar ambicingai kaimo plėtros politikai įgyvendinti bus skirta pakankamai biudžeto išteklių.

2.3

Regionų komitetas pabrėžia, kad būtų naudingas strateginis požiūris į kaimo politiką. Svarbu, kad ištekliai nebūtų skaidomi. Vis dėlto Europos strategijos pridėtinė vertė kvestionuotina. Lisabonos ir Geteborgo strategijos bei Zalcburgo išvados ES lygiu jau sukuria tinkamą bazę. Valstybės narės ir regionai turi sukonkretinti tuos šios bazės klausimus, kurie yra susiję su kaimo vietovėmis ir kaimo plėtros politika. Viena vertus, tai būtų vienintelė galimybė suderinti vienas kitam prieštaraujančius kaimo plėtros politikos tikslus, ES lygiu užtikrinant strateginį požiūrį į kaimo plėtros politiką, o, kita vertus, taip būtų išlaikytas reikiamas lankstumas nacionaliniu, vietos ir regionų lygiu.

2.4

Regionų komitetas išreiškia susirūpinimą dėl valstybėms narėms skirto laiko nacionalinės strategijos planams ir kaimo plėtros programoms parengti. Regionų komitetas taip pat apgailestauja, kad nacionalinės strategijos planai turi būti pateikti anksčiau nei kaimo plėtros programos galės būti išsiųstos Europos Komisijai, kadangi šios dvi priemonės yra glaudžiai susijusios. Todėl Regionų komitetas siūlo, kad būtų priimta ta pati tvarka, kuri yra taikoma regioninei politikai, nes pagal ją, valstybės narės strategines bendrąsias nuostatas gali pateikti kartu su veiklos programomis (1 rekomendacija).

2.5

Ilgainiui reikėtų siekti įkurti vieną regioninį fondą, nes taip būtų panaikintas skirtumas tarp regioninės plėtros politikos ir regioninės politikos finansavimo. Kiekviename regione būtų siekiama viso regiono galimybes ir problemas spręsti pagal vieną bendrą sanglaudos strategiją, taikomą visai regiono teritorijai.

2.6

Kaimo plėtros politika rengiama remiantis viena ar keletu kaimo plėtros programų. Pagal šias programas, įvertinus konkretaus regiono ir (arba) valstybės narės stipriąsias ir silpnąsias vietas, priimami sprendimai dėl priemonių, skirtų šių regionų ir (arba) valstybių narių poreikiams patenkinti. Šis veiksmas gali prieštarauti Reglamento 16 straipsnio nuostatoms, kurios numato mažiausią Bendrijos finansinę paramą kiekvienam prioritetiniam tikslui (15 % I ir III krypčiai, o 25 % — II krypčiai). Regionų komitetas patvirtina būtinybę subalansuoti regioninės plėtros politikos išlaidas. Šiuo požiūriu patartina nustatyti mažiausią paramą, visų pirma, trečiojo prioritetinio tikslo — skatinti kaimo vietovių ūkio įvairovę — atžvilgiu. Įvairių 2002-2006 m. regioninės plėtros programų įvertinimai iš tikrųjų parodė, kad būtent ši regioninės plėtros politikos dalis buvo mažiausiai išplėtota. Stipriųjų ir silpnųjų pusių įvertinimas, atliktas atsižvelgiant į pirmiau minėtas programas, vis dėlto irgi turi būti laikomas veiksniu sprendžiant, kaip įvairiems prioritetiniams tikslams reikėtų paskirstyti išteklius. Todėl Regionų komitetas ragina leisti nukrypti nuo 16 straipsnyje nurodytų procentinių dydžių tais atvejais, kai toks veiksmas yra tinkamai pagrįstas remiantis pirmiau nurodyta analize (3 rekomendacija).

2.7

Labai svarbu, kad ištekliai būtų skirstomi nekliudant projektams, kurie, nors ir patenka į šio reglamento taikymo sritį, peržengia atskirų prioritetinių tikslų taikymo srities ribas. Tačiau 71 straipsnio 6 dalies nuostata, kad konkretūs veiksmai gali būti finansuojami tik pagal vieną prioritetinę kryptį, atrodo, paverčia pirmiau minėtą tikslą neįgyvendinamu. Todėl Regionų komitetas siūlo šį straipsnį atitinkamai iš dalies pakeisti (19 rekomendacija).

2.8

Reglamento išsamumas kartais kelia nuostabą, ypač jį palyginus su reglamentais, reglamentuojančiais regioninę politiką. Būtų geriau atsakomybę už kai kuriuos konkrečius klausimus patikėti asmenims, atsakingiems už kaimo plėtros programos rengimą. Turimos omenyje nuostatos, nurodančios, kad tik mažosios ir mikroįmonės atitinka reikalavimus dėl paramos, teiktinos priemonėms, skirtoms perdirbimui ir prekybai patobulinti, taip pat 50 straipsnio nuostata, pagal kurią tik vienas ūkininkų vaikas gali gauti įvairinimo paramą, bei 1 priede nurodyti didžiausi ES paramos lygiai.

2.9

Viena iš Zalcburgo konferencijos metu padarytų išvadų yra ta, kad žemės ūkis negali gyvuoti be gyvo kaimo lygiai taip pat, kaip žemės ūkis yra neatsiejama gyvo kaimo sudedamoji dalis. Labai svarbu, kad regioninės plėtros programose reikiamas dėmesys būtų skiriamas jaunų ūkininkų įsisteigimui. Dar nėra kompleksinės politikos, kuri būtų taikoma ir jauniesiems ūkininkams. Tokios kompleksinės politikos pavyzdžiu galėtų būti verslo pradžios paketo sukūrimas, sujungiant jį į vieną programą, kurioje būtų numatyti visi su įmonės perėmimu ir naujų ūkininkų įsisteigimu susiję klausimai.

2.10

Regionų komitetas atkreipia dėmesį į pasiūlymą nebenaudoti socialinių ir ekonominių kriterijų, nustatant „kitas vietoves, kuriose yra kliūčių, išskyrus kalnuotas vietoves“, o išmokų apskaičiavimo bazę suderinti su agrarinės aplinkosaugos mokėjimais. Priežastys, paskatinusios Europos Komisiją parengti pasiūlymą, yra aiškios, tačiau Regionų komitetas išreiškia susirūpinimą dėl poveikio, kurį kriterijų pakeitimas gali padaryti tokiose vietovėse ūkininkavimo veikla užsiimančioms įmonėms. Jeigu pasiūlyti pakeitimai daro didelį socialinį ir ekonominį poveikį, turėtų būti numatyta įvesti kitas politikos priemonės, kurios šį poveikį sušvelnintų. Reikėtų bent jau apsvarstyti ir galimybę nustatyti pereinamąjį laikotarpį dėl laipsniško pagalbos teikimo ūkininkams, kuriems artimiausiu metu nebebus teikiama parama, nutraukimo.

2.11

Regionų komitetas pritaria tam, kad nuo šiol ekologiško ūkininkavimo priemonėmis galės naudotis ne tik ūkininkai, bet ir kiti žeme suinteresuoti asmenys. Šie veikėjai gali užpildyti tas grandis žemės valdyme, kad būtų aprėpti visi (ir ne tik žemės ūkio paskirties) žemės plotai. Šiuo atžvilgiu Regionų komitetas aiškiai siūlo numatyti kitas atlyginimo už ekologiško ūkininkavimo priemones programas, kadangi šiuo metu galiojanti atlyginimo programa, pagrįsta papildomomis išlaidomis ir pirmiau gautomis pajamomis ir susijusi su prisiimtų įsipareigojimų vykdymu, ne visada gali būti taikoma. Viena iš galimybių būtų numatyti išmoką, kuri priklausytų nuo faktinės produkcijos, ir susijusias išmokas (8 rekomendacija).

2.12

Reglamentu nebenumatoma lengvatų už ekologiško ūkininkavimo priemonių taikymą, t.y. nenumatyta galimybė gauti 20 % didesnę išmoką. Toks požiūris neremtinas, nes šios priemonės yra naudingos ir svarbios valdant kaimo žemę. Regionų komitetas siūlo vėl numatyti šią lengvatą (8 rekomendacija).

2.13

Tarp valstybių, kurių miškininkystės sektorius yra gerai išvystytas, ir tų, kuriose jis išvystytas prasčiau, egzistuoja didelių skirtumų. Komisijos pasiūlymai nėra pakankamai lankstūs, kad skatintų apželdinimą mišku tose valstybėse, kuriose jo lygis žemas. Besivystanti miško pramonė tokiose valstybėse susidurs su sunkumais ir aplinkosauginiai privalumai bus prarasti, jeigu nebus numatyta nuolaidų dėl tokių skirtumų.

2.14

Kasmet nemažai ūkyje dirbančių žmonių ieško darbo ne žemės ūkio sektoriuje. Kai kuriuose regionuose šis reiškinys gali pagilinti kaimo gyventojų mažėjimo problemą. Reikia skirti dėmesio žemės ūkyje dirbančių žmonių perkvalifikavimui, nes tai yra viena iš darbo vietų kūrimo galimybių bei galimybei ūkininkams verstis ne tik ūkininkavimu. Kaimo plėtros politikoje turi būti numatyta tokio perkvalifikavimo apimtis, ypač tuose regionuose, kurie gaus mažiau pagalbos iš struktūrinių fondų (visų pirma iš Europos socialinio fondo (ESF). Tuose regionuose, kurie iš ESF gaus daugiau lėšų, atitinkamose ESF programose turi būti aiškiai numatytas žemės ūkyje dirbančių žmonių perkvalifikavimas ir (arba) veiklos diversifikavimas, įjungiantis ir su žemės ūkiu nesusijusią veiklą.

2.15

Sąjungos kaimo vietovėse yra vertingo gamtos ir kultūros paveldo, kuris gali turėti didelės reikšmės kaimo ekonominės veiklos įvairinimui. Tačiau vietos turizmo sektorių galimybės pasinaudoti šiais privalumais tvariu būdu ir suteikti turistui aukštos kokybės patyrimų dažnai yra menkos dėl prastos paslaugų sferos ir (arba) netinkamos turizmo reikmenų gamybos. Todėl labai svarbu Reglamento 52 straipsnyje prie turizmo priemonės konkrečiai nurodyti apmokymus. (12 rekomendacija).

2.16

Moterys kaimo vietovių ekonomikos įvairinimo srityje vaidina svarbų vaidmenį, tačiau jos dažnai susiduria su specifinėmis problemomis. Pavyzdžiui, jos turi mažiau galimybių gauti savo verslui įsteigti reikalingo kapitalo. Regionų komiteto nuomone, reglamentas turėtų padėti užtikrinti didesnį moterų aktyvumą kaimo ekonomikoje (11 rekomendacija). Internetas taip pat yra nepakeičiama priemonė, padedanti remti kaimo ekonomikos įvairinimą. Tačiau daugelyje kaimo vietovių beveik nėra arba visai nėra galimybės naudotis internetu. Komitetas sveikina Komisijos pasiūlymą iš ERPF lėšų aprūpinti kaimo vietoves IKT infrastruktūra. Tai bus didelis indėlis į „skaitmeninio skirtumo“ sumažinimą. Be to, išsprendus šią problemą, tokios vietovės taptų patrauklesnės naujoms įmonėms, o jau veikiančioms įmonėms turėtų galimybę patekti į naujas rinkas. Papildomos priemonės kaimo ekonomikos įvairovei didinti būtų galimos iš ERPF lėšų.

3.1

Regionų komitetas mano, kad labai svarbu, kad kaimo plėtros programų rengimo ir įgyvendinimo procese dalyvautų vietos ir regionų valdžios institucijos, ir pažymi, kad šis vaidmuo turi daugiau atsispindėti reglamente (13 rekomendacija). Regionų komitetas ragina priimti nacionalines strategijas, numatančias reikiamą priemonių, specialiai pritaikytų prie regionų poreikių, apimtį (taip pat žr. 2.2 punktą). Europos Sąjungos ir nacionaliniu lygiu duodamų nurodymų dėl strategijos, kurios reikėtų laikytis, gausa gali sutrukdyti regionams pateikti savo iniciatyvas, kurios būtų pritaikytos prie vietos galimybių ir būtų skirtos vietos problemoms spręsti.

3.2

Programavimas, finansavimas ir monitoringas turi būti pritaikyti prie realių poreikių. Todėl keista, kad reglamente numatoma, jog valstybės narės gali kaimo plėtros programą rengti nacionaliniu arba regionų lygiu. Ar nebūtų geriau joms suteikti daugiau veikimo laisvės šioje srityje, įskaitant galimybę derinti regionines ir nacionalines programas. Būtent valstybėse narėse, kurių administracinė struktūra yra federalinė, dabartiniu paramos laikotarpiu pasiteisino leidimas taikyti nacionalinės pamatines taisykles, kurias vėliau buvo galima įgyvendinti regioninėse programose. (2 rekomendacija).

3.3

Regionų komitetas remia pasiūlymą, kad trečiąjį prioritetą būtų geriausia įgyvendinti priėmus vietos plėtros strategijas. Nėra jokių abejonių, kad naujos ekonomikos veiklos rūšys kaimo vietovėms yra gyvybiškai reikalingos. Šios veiklos rūšys papildo ūkininkavimo veiklą. Vis dėlto naujos veiklos rūšys turi būti įvedamos atsargiai, kad nepablogintų kaimo vietovių kokybės. Šia prasme Komitetas sutinka su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomone (3), kad labai svarbu vengti kaimo vietovių „sumiestinimo“, t.y. tiek kaimo, tiek miesto vietovėms taikyti tas pačias priemones. Tai ypač aktualu toms vietovėms, kurios jaučia miesto spaudimą ir kuriose, siekiant išlaikyti urbanizuotų vietovių gyvenimo kokybę, labai svarbu išsaugoti specifines kaimo vietovės savybes. Problemoms, su kuriomis susiduriama šiose vietovėse, įskaitant problemas, susijusias su miesto žemės ūkiu, spręsti reikia visiškai kitokio požiūrio nei tas, pagal kurį sprendžiamos labiau periferinių kaimo vietovių problemos. Reglamente turi būti numatyta tinkama taikymo sritis, kuri padėtų įgyvendinti šiuos reikalavimus.

4.1

Regionų komitetas laiko LEADER metodą labai svarbiu ir todėl apgailestauja, kad šiame reglamente LEADER programos vaidmuo nėra aiškus. Viena vertus, LEADER metodas 4.2 straipsnyje yra nurodytas kaip ketvirtasis prioritetinis tikslas, tačiau, kita vertus, jis apibūdinamas ir kaip priemonių, priimtų pagal pirmuosius tris prioritetinius tikslus, metodika. Regionų komitetas primygtinai reikalauja, kad LEADER metodui būtų skirtas reikiamas dėmesys ir kad jis būtų vertinamas kaip atskiras prioritetas. Jo vaidmenį būtų galima palyginti su „Interreg“ vaidmeniu regioninėje politikoje. LEADER metodui tapus viena svarbiausių tendencijų, iškyla pavojus, kad jis neteks savo unikalumo ir pridėtinės vertės. Regionų komitetas prašo Europos Komisijos patikslinti šį reglamentą atsižvelgiant į LEADER vaidmenį ateityje ir LEADER aiškiau išskirti kaip ypatingą prioritetą.

4.2

Kalbant apie vietinių strategijų įgyvendinimą, atrodo, kad 63 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad šios strategijos turi atitikti visus keturių prioritetinių krypčių tikslus. Tai prieštarauja 62 straipsnio a punkto nuostatai, kuri skelbia, kad LEADER metodas turi būti taikomas, „kad būtų pasiektas vienas ar daugiau iš trijų prioritetinių krypčių tikslų...“. Regionų komitetas siūlo šį neatitikimą pašalinti iš reglamento (14 rekomendacija).

4.3

Regionų komitetas remia pasiūlymą, kad LEADER turėtų būti skiriama Europos Sąjungos valstybėms narėms skiriamo finansavimo dalis, atsižvelgiant į atitinkamų teritorijų poreikius. RK taip pat sveikina pasiūlymą įkurti Europos kaimo plėtros tinklą. Jį kuriant būtų galima pasinaudoti patirtimi, įgyta kuriant nacionalinius LEADER tinklus. Tačiau RK įspėja dėl nepriimtinai pavėluotai pradėtų įgyvendinti ES Kaimo vietovių stebėjimo instituto (LEADER+), LEADER Europos stebėjimo instituto (LEADER II) ir daugelio kitų nacionalinių LEADER tinklų. Šių institutų įsteigimas nuo pat programos laikotarpio pradžios turi tapti Europos Komisijos ir valstybių narių prioritetu. Vietos valdžios institucijos turi didelę darbo su LEADER programomis patirtį, kuria turi pasinaudoti valstybės narės, kurdamos integravimo struktūras LEADER programoms.

4.4

Regionų komitetas nepritaria nuomonei didžiąją turimo biudžeto rezervo dalį atidėti toms valstybėms narėms, kurių LEADER programos pasiekia geriausių rezultatų. Dėl to gali atsirasti tendencija, kad pirmenybė bus skiriama „lengviems“ trumpalaikiams projektams, o vidutinės trukmės ir ilgalaikiai projektai liks nepastebėti. Norint patikimai planuoti, reikia žinoti, kokios lėšos toje valstybėje narėje gali būti skiriamos (15 ir 18 rekomendacijos).

5.1

Regionų komiteto nuomone, pereinamaisiais 2000-2006 m. ir 2007-2013 m. programavimo laikotarpiais svarbu išsaugoti veiksmų ir priemonių nenutrūkstamumą. Dėl to reikėtų imtis veiksmų, užtikrinančių, kad daugiametės priemonės, dėl kurių buvo sutarta ankstesniame etape, kaip antai žemės ūkio aplinkosaugos priemonės, būtų finansuojamos iki įsipareigojimų laikotarpio pabaigos, o sutartas Bendrijos finansavimo (bendro dydis finansavimo dydis) išliktų nepakitęs. Kad ES kaimo politika būtų veiksminga naujame etape, Regionų komitetas pritaria Komisijos siūlomam 88,75 milijardų eurų (neskaitant moduliacijos) biudžetui, skirtam ES kaimo plėtros politikai finansuoti. RK visiškai nesutinka su minėtos politikos ar jos dalies renacionalizavimu.

5.2

RK atkreipia dėmesį, kad pagal reglamento projektą, be ex-ante, vertinimo vidutinės trukmės laikotarpiu ir ex post vertinimo, turėtų būti pateiktas ir metinis vertinimas, tačiau jis nori sužinoti, kokia yra tokio metinio vertinimo prasmė.

5.3

Vienas iš šio reglamento tikslų yra supaprastinti šią sritį reglamentuojančius teisės aktus. Norint įvertinti, ar šie tikslai yra įgyvendinti, nepaprastai svarbu išanalizuoti įgyvendinimo reglamentus. Regionų komitetas, atsižvelgdamas į Regionų komiteto narių patirtį, įgytą įgyvendinant šios srities politikos kryptis, pritartų prašymui parengti nuomonę dėl šių reglamentų.

5.7.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 164/31

1)

Bendroji žuvininkystės politika turėtų užtikrinti tausojantį gyvų vandens išteklių ir akvakultūros produktų naudojimą tvarios plėtros kontekste, tolygiai atsižvelgdama į aplinkos, ekonominius ir socialinius aspektus, ypač atsižvelgdama į konkrečias Europos Sąjungos regionų sąlygas;

2)

Bendrosios žuvininkystės politikos tvarios plėtros komponentas integruotas į struktūrinius fondus reglamentuojančias taisykles jau 1993 metais. Jo įgyvendinimo turi būti siekiama tvarios plėtros kontekste naudojant Europos žuvininkystės fondą;

3)

Bendroji žuvininkystės politika apima gyvų vandens išteklių ir akvakultūros išsaugojimą, tvarkymą ir naudojimą, taip pat žuvininkystės ir akvakultūros produktų apdorojimą ir prekybą jais tiek, kiek ši veikla vyksta valstybių narių teritorijoje, Bendrijos teritoriniuose vandenyse ar Bendrijai arba valstybės narėms priklausančiuose žvejybiniuose laivuose;

4)

Europos žuvininkystės fondas darys reikšmingą įtaką regionams, todėl svarbu, kad regioniniai ir vietiniai valdžios organai dalyvautų Europos žuvininkystės fondo reglamente siūlomų priemonių įgyvendinime;

1.1

pritaria Europos Komisijos pasiūlymams dėl Europos žuvininkystė fondo (EŽF), kuriais siekiam užtikrinti tvarų žuvininkystės sektoriaus vystymąsi. Šis fondas yra būtinas, kad vietinės žvejų bendruomenės galėtų gauti maksimalią paramą žuvininkystei, alternatyviai ūkinei veiklai ir aplinkosauginėms iniciatyvoms per dabar vykstančius esminius pokyčius;

1.2

mano, kad EŽF biudžetas, siekiantis apie 700 milijonų eurų per metus daugmaž dera su Žuvininkystės orientavimo finansinio instrumento (ŽOFI) biudžetu, numatytu šioje ES finansinėje perspektyvoje. Regionų komitetas mano, kad šis biudžetas yra minimalus siekiant pasiūlyme nurodytų tikslų ir jokias būdais neturėtų būti sumažintas derybose su kitomis ES institucijomis. Suprantama, kad ta pati ribota suma turi būti padalinta didesniam dalyvių skaičiui ir kad dėl sanglaudos proceso naujos valstybės narės gaus daugiau naudos iš konvergencijai skirtų lėšų. „Senųjų“ valstybių narių laukiantis finansinis iššūkis — išmokti efektyviau naudoti mažesnes lėšas;

1.3

reikalauja, kad regionams būtų skirtas aiškus vaidmuo kiekvienoje iš Europos žuvininkystės fondo dalių, darančių tiesioginę įtaką regioniniam ir vietiniam lygmeniui. Turi būti nustatyta sąlyga, leidžianti regioniniu mastu administruojamas schemas, pavyzdžiui, restruktūrizavimas turi būti regioninis klausimas ir vietinės struktūros turi turėti manevro laisvę prisitaikant prie vietinių sąlygų. Regioninės struktūros taip pat turėtų gauti galimybę lanksčiai veikti pagal vietines sąlygas;

1.4

pritaria pastangoms diegti konkrečiai orientuotus ir mažiau kenkiančius aplinkai žvejybos metodus. Pastaraisiais metais daugumoje Europos Sąjungos regionų labai padaugėjo problemų, susijusių su nenumatytais ir atsitiktinai pagaunamais jūrų gyvūnais, ypač banginių šeimos. Siekiant užkirsti kelią šioms problemoms, reiktų atsižvelgti į vietos sąlygas;

1.5

sutinka, kad struktūrinės paramos kontekste EŽF būtų labiau orientuotas į gamtos išteklių išsaugojimą ir aplinkosaugos iniciatyvas, saugumą, produkcijos kokybės gerinimą ir įvairinimą, mažiau — į kapitalines investicijas ir priemones, linkusias didinti pajėgumą;

1.6

siūlo išaiškinti, ar projektai galės bus finansuojami iš daugiau kaip vienos prioritetinės srities, siekiant sudaryti sąlygas įgyvendinti integruotas priemones viename projekte;

1.7

prašo praplėsti „tradicinės pakrančių žvejybos“ sąvoką, kadangi šiuo metu ji apsiriboja laivais, nenaudojančių velkamojo tinklo ir kurių bendras ilgis neviršija 12 metrų, kad joje būtų atsižvelgta į tradicinę, atrankinę, nekenksmingą aplinkai praktiką, nebūtinai susijusią su laivo apimtimis;

1.8

ragina persvarstyti bendrųjų įmonių mechanizmą ir nuomatomo laivų, kurių eksploatacijos terminas baigiasi, naudojimo laikotarpio pratęsimą, kad jie galėtų tapti ekonominės pažangos priemonėmis besivystančiose šalyse;

1.9

mano, kad turėtų būti suderintas vykdomų projektų finansavimas iš EŽF ir struktūrinių fondų, kas leistų valstybėms narėms ir jų partneriams apsispręsti dėl tinkamiausio pagal vietines sąlygas finansavimo šaltinio. Ši sąsaja labai svarbi, kadangi daugelyje būsimų ERVF konkurencingumo programų nebebus, kaip anksčiau, standartinės sąlygos dėl nuo žuvininkystės priklausomų regionų, taigi be šios pasirinkimo galimybės tarp EŽF ir struktūrinių fondų tam tikros pakrančių bendruomenių paramos priemonės gali atsidurti šioje finansavimo spragoje;

1.10

siekia išaiškinimo dėl pagal Bendrąją žuvininkystės politiką (BŽP) Regionines patariamąsias tarybas (RPT) įsteigiančio sprendimo ir RPT santykių su EŽF administratoriais. 2002 m. gruodžio mėn. BŽP reforma numatė RPT siekiant gerinti BŽP valdymą ir nurodė, kad Taryba turi priimti sprendimą dėl RPT. RPT suteikia suinteresuotosioms šalims galimybę artimiau dalyvauti BŽP įgyvendinime;

1.11

siūlo išaiškinti, ar RPT tiesiogiai dalyvaus EŽF veikloje. Kadangi iš RPT buvo tikimasi sustiprinti suinteresuotųjų šalių dalyvavimą formuojant ir įgyvendinant ES žuvininkystės politiką ateityje, reikia daugiau informacijos šiuo klausimu;

1.12

palaiko lygių vyrų ir moterų galimybių skatinimo žuvininkystėje akcentą ir pastangas įtraukti į šį sektorių jaunimą bei gerinti darbo praktiką ir sąlygas; siūlo atlikti keletą konkrečių atvejų iš skirtingų valstybių narių tyrimų, kurie padėtų Komisijai skleisti sukauptą patirtį ir geriausią praktiką;

1.13

pripažįsta, kad dvi papildomos išimtys dėl N+2 taisyklės taikymo suteikia daugiau lankstumo ir padeda regionams, ypač naujose valstybėse narėse, laiku ir tinkamai įsisavinti struktūrinius fondus; ir pritaria pasiūlymams iš anksto finansuoti vieną metinę poziciją (78 straipsnis); siūlo, kad būtų naudinga laiku baigti visas dabartinės sistemos audito procedūras ir atlikti atvejų tyrimus, kas suteikti naudingos informacijos kitos programos rengimui;

1.14

mano, kad priežiūra turi būti supaprastinta ir sumažinta iki minimumo, tačiau turi būti pakankama pateikiant įrodymus, kad programos buvo įvykdytos pagal taisykles, ir nurodant, kurios priemonės buvo veiksmingos. Be to audito reikalavimai turi būti supaprastinti ir sumažinti, ir Regionų komitetas rekomenduoja, kad pasiūlyme būtų pateiktas oficialiai pripažintų institucijų apibrėžimas, kaip reglamente 3759/92;

1.15

rekomenduoja, kad fondas teiktų pirmenybę tiems projektams, kurie numato didesnį pelną už vieną žuvies vienetą, pvz., kokybės schemas, tiekimo grandinės tobulinimą, geresnį rinkos poreikių išmanymą ir suvokimą tiek žvejų laivuose, tiek ir apdorojimo įmonėse. Turi būti aprėpti projektai, numatantys alternatyvų ar papildomą žuvininkystės pramonės infrastruktūros panaudojimą, kad žvejybos laivų skaičiaus sumažinimas netaptų savitiklsiu, jeigu bus surastas naujas klientų (vartotojų) ratas;

1.16

pritaria siekiui suformuoti aiškesnius EŽF teisinius pagrindus ir aiškesnę Žuvininkystės politiką. Ypač Regionų komitetas pritaria Komisijos, valstybių narių ir kompetentingų regioninių bei vietinių institucijų „partnerystei“ (8 straipsnis). Tai užtikrintų, kad skirti asignavimai bus naudojami EŽF paramai restruktūrizuojant ir ekonomiškai vystant nuo žuvininkystės priklausomas sritis;

1.17

prašo kad Komisija pasitartų su Regionų komitetu dėl jo požiūrio į Bendrijos strategines gaires (14 straipsnis), kadangi taip bus užtikrintas indėlis iš labiausiai su šiuo reglamentu susijusio sektoriaus administratorių;

1.18

griežtai rekomenduoja, kad kiekvienos valstybės narės strateginėje ataskaitoje (17 straipsnis) būtų pateiktos nuorodos į valstybės narės partnerius ir valstybės narės darbą su jos partneriais;

1.19

ragina Komisiją išaiškinti pagalbos žvejybos sričių „ekonominiam ir socialiniam klestėjimui“, minimam 4 ašies „Tvari plėtra“ 42 straipsnyje;

1.20

siūlo išaiškinti ir geriau išnagrinėti 42.3 straipsnyje minimas sritis. Gali būti, kad deleguojamo valdymo kontekste jos gali atitikti pagrindinio Lyderio kuruojamai sričiai, kas leistų geriau koordinuoti ir pasimokyti iš Bendrijos iniciatyvų, finansuojamų per Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EAFRD), patirties;

1.21

prašo, kad būtų pateikta daugiau praktinės informacijos 4 ašies 44 straipsnyje dėl siūlomų Pakrančių veiklos grupių Coastal Action Groups (CAGs). Čia turėtų būti išaiškintas CAG ryšys su regioninio ir vietinio lygmens organais, taip pat nurodytas jų dydis, sudėtis, administraciniai ir finansiniai gebėjimai. Be to reikia patikslinti, kaip 44.2 straipsnyje numatoma apibrėžti privataus sektoriaus atsakomybę;

1.22

siūlo patikslinti, kokie partneriai minimi 45 (c) straipsnyje;

1.23

mano, kad bus naudinga, jeigu Komisija jau nuo pat pradžios geriau apibrėš, kas bus laikoma „force majeure“ pagal EŽF nuostatus, kas padės geriau suprasti 90 straipsnį; siūlo, kad Komisija visų pirma numatytų nuostolius dėl vienos iš šių aplinkybių: politiniai neramumai, karo veiksmai, karo grėsmė, teroristų veiksmai; ir nepriskirtų tokių aplinkybių, kaip streikai, profesiniai ginčai, uostų uždarymas, oro sąlygos;

1.24

mano, kad būtų teisingiau išdėstyti akvakultūros problemas, nurodytas 32 straipsnyje, kaip vieną iš 90 straipsnio aspektų.

5.7.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 164/48

—

„Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą, sukuriantį Europos socialinį fondą“ ir dėl

—

„Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos sprendimą, sukuriantį Bendrijos užimtumo ir socialinio solidarumo programą — PROGRESS“

1.1

pabrėžia, kad šis reglamentas yra reglamentų dėl struktūrinių fondų rinkinio dalis, kurį 2004 m. liepos 14 d. Europos Komisija pateikė kartu su kitais siūlomais teisės aktų projektais. Reglamentas numato bendrąsias Europos socialinio fondo (toliau vadinama „fondas“ arba „ESF“) valdymo nuostatas bei apibrėžia veiklą, kuri, pagal „konvergencijos“ ir „regioninio konkurencingumo ir užimtumo“ tikslus, gali būti finansuojama iš šio fondo. Be to, yra taip pat numatytos ir tarpšakinės sąlygos fondo pradėtiems veiksmams;

1.2

pabrėžia, kad fondas iki šiol užimtumo politikos srityje vaidino svarbų finansinį vaidmenį ir inicijavo tvarų darbo vietų sukūrimo procesą. Be to, fondo dėka nacionaliniu, regioniniu ir vietiniu lygiu buvo vykdoma daug aktyvių užimtumo priemonių. Dabartiniu programų sudarymo laikotarpiu labai gerų rezultatų davė ESF susiejimas su Europos užimtumo strategija. Komitetas tiki, kad jo susiejimas su Lisabonos strategija taip pat duos teigiamų rezultatų;

1.3

pabrėžia, kad pagrindinis Europos socialinio fondo uždavinys yra, remiant valstybių narių politines priemones, stiprinti ekonominę ir socialinę sanglaudą, kad būtų pasiekti šie tikslai: visiškas užimtumas, darbo vietos kokybės bei darbo našumo gerinimas, socialinės integracijos skatinimas ir regioninių užimtumo skirtumų mažinimas, remiantis Europos užimtumo strategijos gairėmis ir rekomendacijomis. 2003 m. ši strategija buvo peržiūrėta, kad atitiktų Lisabonos strategiją ir dar labiau būtų suderinta su ekonominės ir socialinės sanglaudos politika;

1.4

pastebi, kad dabartinis pasiūlymo dėl reglamento tekstas ne visada yra tikslus ir pakankamai konkretus. Kai kuriose vietose turėtų būti nurodomos sąsajos su kitais teisiniais instrumentais, apie kuriuos šioje nuomonėje nekalbama, taip išryškinant tikrąją reglamento taikymo sritį. Tai, pavyzdžiui, liečia šiame reglamente nurodytų veiksmų ar partnerystės forma įgyvendintinų priemonių finansavimą. Taip būtų galima padidinti reglamento įtakos sritis;

1.5

išreiškia savo susirūpinimą dėl valstybėms narėms ir valdymo institucijoms skirto vaidmens stebint, ar yra pasiekti fondo keliami tikslai, tačiau jokia forma neįtraukiant regionų ir vietos valdžios institucijų į šių partnerysčių kūrimą; primena, jog būtina geriau integruoti regionus ir bendruomenes į fondo priemonių nustatymo, programavimo ir įgyvendinimo procesą, laikantis subsidiarumo principo ir atsižvelgiant į kiekvienos valstybės narės institucinę sistemą;

1.6

susipažįsta su tvirtinimais, išreikštais Trečiajame pranešime dėl ekonominės ir socialinės sanglaudos, dėl Europos gyventojų senėjimo problemos ir šios situacijos poveikio darbo pasauliui. Remiantis minėtu dokumentu ir paskutiniais skaičiavimais, žmonių, kurių amžius nuo 15 iki 64 m,. 2025 m. ES bus 10 % mažiau. To pasėkoje išaugs žmonių, vyresnių nei 65 m., skaičius. Trumpai tariant, dėl gyventojų senėjimo ES laipsniškai sumažės darbingų gyventojų. Šios prognozės aiškiai rodo, jog būtina remti ekonomikos augimą ES, didinti užimtumo lygį ir tuo pačiu metu mažinti ankstyvą išėjimą į pensiją. Komitetas nurodytų savo nuomonę (priimtą 2004 m. rugsėjo 29 d. plenarinės sesijos metu) dėl Komisijos komunikato „Vyresnio amžiaus darbuotojų užimtumo didinimas ir pasitraukimo iš darbo rinkos termino pratęsimas“;

1.7

mano, kad būsimajame reglamente dėl ESF turi būti numatyta politika, remianti užimtumo išlaikymą viso profesinio gyvenimo metu, vyresnių nei 40 m. moterų ir vyrų perkvalifikavimą bei skatinanti jaunuolių integraciją į darbo rinką, tačiau tai pasiūlyme dėl reglamento neatsispindi. Skatinant aktyvų senėjimą ir palaipsnį išėjimą į pensiją turi būti taikomi tvarumo kriterijai;

1.8

mano, jog yra tikslinga reglamente atsižvelgti į konkrečias atokiuose regionuose esančių miestų teritorijų ekonomines ir socialines problemas, su kuriomis, lyginant su kitomis labiau išsivysčiusiomis Europos žemyno teritorijomis, šiandien susiduria miestų teritorijos. Šios problemos gali sumažinti piliečių galimybes pasinaudoti darbo agentūrų paslaugomis; mano, jog turi būti atsižvelgiama į Europos miestų socialinių problemų įvairovę ir skirtingus jų poreikius;

1.9

pritaria Bendrijos užimtumo ir socialinio solidarumo programos PROGRESS sukūrimui, ypač atsižvelgiant į tai, jog pasiūlyme dėl reglamento nėra jokios nuorodos į Bendrijos iniciatyvą; rekomenduoja, jog pasiūlyme dėl reglamento dėl Europos socialinio fondo nuoroda į šią programą būtų įtraukta;

1.10

džiaugiasi, jog pasiūlyme dėl sprendimo, sukuriančio PROGRESS programą, yra numatyta nuoseklumo ir papildomumo sąlyga. Būtina, jog visi struktūrinių fondų, o ypač Europos socialinio fondo, finansuoti veiksmai atitiktų nuoseklumo, papildomumo ir koncentracijos principus.

1.11

atkreipia dėmesį, jog 2001 m. liepos mėn. Komisija priėmė Baltąją knygą dėl Europos valdymo, kurios tikslas turėjo būti Europos Sąjungos politinių priemonių rengimo proceso pradžia; atkreipia dėmesį, jog formuojant ir įgyvendinant šį procesą turėtų būti įtraukiama daugiau asmenų ir organizacijų, taip užtikrinant daugiau skaidrumo ir suteikiant daugiau atsakomybės visiems šiame procese dalyvaujantiems. Aktyvesnis vietos ir regionų valdžios institucijų dalyvavimas formuojant Europos Sąjungos politikos kryptis rodo, kad šie dalyviai valstybėse narėse vaidina svarbų vaidmenį kuriant politines priemones, nes tai liudija didėjanti jų atsakomybė ir aktyvesnis piliečių ir liaudies demokratinių organizacijų dalyvavimas vietos demokratiniuose procesuose; mano, jog, įgyvendinant reglamentą dėl struktūrinių fondų, o ypač dėl Europos socialinio fondo, į tai turi būti atsižvelgiama;

1.12

džiaugiasi, jog pateiktame pasiūlymo dėl reglamento tekste yra aiški nuoroda į naujoves, kadangi tai atitinka Lisabonos strategijos filosofiją, kuria siekiama sukurti Europos mokslinių tyrimų ir naujovių erdvę.

1.13

laiko pagirtina sąsają tarp pasiūlymo dėl Europos užimtumo strategijos reglamento ir Lisabonos strategijos, kuri padidins Europos Sąjungos teisės ir finansinių instrumentų veiksmingumą; išreiškia susirūpinimą dėl kai kurių pasiūlymo dėl reglamento straipsnių, liečiančių turinį ir finansinius klausimus, netikslumo, kurie yra nurodomi šioje nuomonėje; baigiant, mano, kad būsimajam reglamentui būtų naudingos konkretesnės nuostatos.

2.1

pageidauja, kad į 2 straipsnio 1 dalį, kuri nustato ESF užduotis, būtų įtraukta konkreti nuoroda į valstybių narių politinių priemonių rėmimą susijusių su lyčių lygybės principu, atsižvelgiant į šiam principui EB sutarties 2 straipsnyje ir Sutarties dėl Konstitucijos Europai I-2 ir I-3 straipsniuose priskirtą svarbą; taip pat politikos krypčių nediskriminavimo srityje, kaip ją apibrėžia Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnis, kadangi pasiūlyme dėl reglamento tokios nuorodos nėra; primena, kad būsima PROGRESS programa apima veiksmų sritį, kuri yra aiškiai skirta nediskriminavimo principo taikymui, todėl jį siūlo įtraukti į reglamentą;

2.2

rekomenduoja į pagrindinę pasiūlymo dėl reglamento dalį įtraukti ne tik nuorodą į Europos užimtumo strategiją, bet ir į Lisabonos strategiją, kadangi Europos Sąjunga šiuo dokumentu užsibrėžė strateginį tikslą pasiekti, kad Sąjunga taptų konkurencingiausia ir dinamiškiausia žiniomis paremta ekonomine erdve pasaulyje — ekonomine erdve, kuri užtikrintų ilgalaikį ekonomikos augimą, sukuriant daugiau ir geresnių darbo vietų, bei didesnę socialinę sanglaudą; mano, kad šio fondo remiami veiksmai turi padėti pasiekti šį tikslą;

2.3

mano, kad vietos ir regionų valdžios institucijos turi dalyvauti rengiant ir įgyvendinant kiekvienais metais nustatomas užimtumo gaires. Kadangi laikantis šių gairių yra nustatomi prioritetai ir fondo naudojimo pagrindai, turi būti konsultuojamasi su vietos ir regionų valdžios institucijomis ir nustatant prioritetus jos turi dalyvauti be apribojimų. Tai liečia siekimą, kurį Komitetas išreiškė 1998 m. lapkričio 18-19 d. vykusios 26-osios plenarinės sesijos metu priimtoje savo nuomonėje — nuomonėje dėl Tarybos reglamento, sukuriančio Europos socialinį fondą, ir kurio nenori atsisakyti naujame programų sudarymo laikotarpyje 2007- 2013 m.

2.4

rekomenduoja tiksliau apibrėžti lavinimo ir mokymo srityse numatytą veiklą, kuri iš esmės yra konvergencijos tikslo dalis, ir ją išplėsti apimant regioninio konkurencingumo ir užimtumo tikslą; be to, rekomenduoja įtraukti visą gyvenimą trunkantį mokymą, kaip konkrečią mokymo sritį;

2.5

rekomenduoja 3 straipsnį papildyti konkrečia nuoroda, nurodančia, kad visos pagal šį straipsnį priimtos priemonės turėtų būti skirtos tam, kad moterims, vyrams ir jaunimui būtų suteiktos lygios galimybės, turint omenyje tai, kad jaunimo nedarbo lygis euro zonoje yra beveik dvigubai didesnis nei bendras nedarbo lygis, taip pat nuoroda į grupę, į kurią įeina vyresni nei 40 metų bedarbiai vyrai ir moterys, kurie dėl konkrečių savybių rizikuoja būti pašalinti iš darbo rinkos kaip ir kitos pasiūlyme nurodytos grupės: vyresni ir žemesnės kvalifikacijos darbuotojai, darbo ieškantys ir neaktyvūs žmonės; migrantai ir žmonės su negalia; pritaria prevencinėms priemonėms galimybių įsidarbinti srityje ir siekimui išvengti bedarbystės;

2.6

norėtų pabrėžti 3 straipsnyje numatytų prioritetų priemones, kurios yra skirtos kvalifikacijos kėlimui, visą gyvenimą trunkančiam mokymuisi ir lavinimui naujųjų informacinių ir ryšių technologijų srityje; pritaria, jog investicijų į žmogiškuosius resursus didinimas ir skatinimas yra prioritetas, kadangi tai turi įtakos darbo rinkai. Kiekvienas šių prioritetų atitinkamai remiasi Lisabonos strategija; taip pat pabrėžia priemones, skirtas darbo agentūrų modernizavimui ir kalbų kursams, bei nuorodą į socialinę ekonomiką; rekomenduoja į straipsnį įtraukti darbo agentūrų įsipareigojimą koordinuoti veiksmus su vietos valdžios institucijomis; be to, siūlo imtis konkrečių veiksmų, kad moterys būtų skatinamos užimti aukštus postus;

2.7

Rekomenduoja iki 10 % padidinti ne tik prioritetinės krypties, nurodytos ESF reglamento projekto 3 straipsnio 4 dalyje, t.y. socialinės integracijos (c prioritetas) priemonių, finansavimo iš ESF viršutinę ribą, bet ir b prioriteto priemonių — užimtumo galimybių didinimas — viršutinę ribą.

2.8

siūlo bendrai patobulinti pasiūlymo dėl reglamento 3 straipsnyje vartojamus terminus ir patį tekstą, kadangi gali kilti sunkumų dėl kalbos, ypač dabar, po dešimties naujų valstybių narių įstojimo į ES ir dėl tos priežasties, kad naujos kalbos taps Bendrijos teisyno dalimi. Šį pasiūlymą galima pritaikyti visiems pasiūlymo dėl reglamento straipsniams;

2.9

pastebi, jog pasiūlymo dėl reglamento prioritetas yra valstybių narių bei valdymo institucijų vaidmuo užtikrinant, kad fondo remiami veiksmai atitiktų Europos užimtumo strategiją; todėl mano, jog yra būtina tiksliau išaiškinti regionų ir vietos valdžios institucijų, kurių fondo finansuojami veiksmai turi būti suderinti, vaidmenį, ypač dėl tos priežasties, kad šie veiksmai yra įgyvendinami regionų ir vietos lygiu; mano, jog reikia atkreipti dėmesį į, dėl pasiūlymo dėl reglamento 4 straipsnyje pripažinto būtinumo siekti nuoseklumo ir koncentracijos atsirandančias, pasekmes socialinei sanglaudai;

2.10

pritaria teritorijų, kurioms yra skirti fondo remiami veiksmai, išvardinimui ir atkreipia dėmesį į didžiausias regionų ir vietovių, įskaitant vargingus miestų rajonus, nykstančias ar nuo žuvininkystės priklausančias kaimo vietoves, problemas; siūlo ketvirtame straipsnyje aiškiai paminėti „krizių krečiamas pramonės teritorijas“, kadangi fondo finansuojami veiksmai galėtų šiais gyventojams, o ypač moterims, sunkiais laikais, padėti gerinti socialinę sanglaudą;

2.11

pritaria nuorodai į regionų ir vietos valdžios institucijas administracinio valdymo ir partnerystės atžvilgiu; tačiau mano, jog planuojant fondo finansuojamas priemones, pagal kiekvienos valstybės narės institucinius ypatumus, turi būti atsižvelgiama į regionų ir vietos valdžios institucijas. Kaip 2000 m. gruodžio 14 d. savo 36-oje plenarinėje sesijoje priimtoje nuomonėje dėl Naujų Europos valdymo formų: Europa –sistema piliečiams Komitetas teigė, jog kai kurių dalykų, kaip pavyzdžiui darbo vietų sukūrimas ar integracija į visuomenę, negalima sėkmingai išspręsti vienu lygiu, tam reikia, kad dalyvautų visi bei būtų išsaugojami artumo ir proporcingumo principai. mano, jog būtų prasminga, kad dalį fondo įgyvendinamų veiksmų administruotų regionų ir vietos dalyviai. Tai padėtų įgyvendinti straipsnyje minimus tikslus;

2.12

pritaria nuorodai, jog būtina, kad įvairūs socialiniai dalyviai ir nevyriausybinės organizacijos tam tikru teritoriniu lygiu dalyvautų ir su jais būtų konsultuojamasi planuojant, įgyvendinant ir stebint fondo finansuojamas priemones; tačiau pastebi, kad pasiūlymas dėl reglamento nėra pakankamai konkretus, todėl reikalauja patobulinti 5 straipsnio atitinkamą dalį; rekomenduoja sukonkretinti tiek šios srities asociacijų tipą, kaip pvz. darbuotojų ir darbdavių asociacijos, tiek šių konsultacijų tinkamą lygį bei apimtį; yra susirūpinęs, jog šio nekonkretaus straipsnio nebus galima pritaikyti praktikoje; norėtų atkreipti dėmesį į 2003 m. gruodžio 19 d. Komisijos išspausdintą komunikatą „Dialogas su regionų ir vietos valdžios institucijomis dėl Europos Sąjungos politikos formavimo“, kuriuo siekiama suteikti teritoriniams partneriams galimybę per asociacijas pareikšti savo nuomonę ir padėti įgyvendinti Europos politiką;

2.13

pritaria tarpšakinių aspektų įtraukimui į pasiūlymą dėl reglamento, ypač dėl lyčių lygybės. Valstybės narės ir valdymo institucijos turi užtikrinti, kad veiklos programose bus aprašyta, kaip programavimo, įgyvendinimo, stebėsenos ir įvertinimo metu bus skatinama lyčių lygybė; mano, jog regionų ir vietos valdžios institucijos galėtų pasidalinti programų sudarymo laikotarpiu 2000 — 2006 m. įgytą praktinę patirtį, todėl rekomenduoja į 6 straipsnį įtraukti nuorodą į šias valdžios institucijas;

2.14

mano, jog ESF finansuojamos priemonės turi aktyviai padėti įgyvendinti 2002 m. rugsėjo 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvą 2002/73, skirtą lyčių lygybės principo galimybių įsidarbinti, profesinio mokymo ir paaukštinimo darbe, bei darbo sąlygų atžvilgiu įgyvendinimui; džiaugiasi, kad lyčių lygybė yra viena iš būsimos PROGRESS programos veiklos sričių;

2.15

rekomenduoja patikslinti pasiūlymo dėl reglamento 6 straipsnyje naudojamą terminą „aprašymas“, kadangi mano, jog būtų prasminga, kad reglamente ne tik būtų nurodomas aprašymas kaip bus skatinama lyčių lygybė, bet ir gairės, kaip tinkamai įgyvendinti šį principą; todėl rekomenduoja dar kartą ir išsamiau parengti šią nuostatą;

2.16

išreiškia susirūpinimą, kadangi 7 straipsnyje nėra jokios nuorodos į regionų ir vietos valdžios institucijas, nors šiame straipsnyje aprašomą poreikį naujovėms galima lengviau nustatyti būtent šiame lygyje. Konkrečios žinios apie atitinkamą pradinę situaciją yra labai naudingos atliekant mokslinius tyrimus ir su naujovėmis susijusiai veiklai. Vietos valdžios institucijos dėl savo artumo susiduria su novatoriška veikla ir gali ją visomis turimomis priemonėmis skatinti, bei sudaryti sąlygas veiksmingiau vystyti mokslinių tyrimų bei novatorišką veiklą regionų ir nacionaliniu lygiu;

2.17

išreiškia susirūpinimą dėl išbrauktų „novatoriškų priemonių“, nors jos buvo skirtos labai vertingiems ir veiksmingiems bandomiesiems darbo rinkos, užimtumo ir profesinio mokymo projektams; mano, jog yra tikslinga išlaikyti naujovių instrumentą, kuris nepasimestų bendroje fondo veiklos srityje, ir kuris, Bendrijai remiant ir skatinant, ir ateityje užtikrins vienodus veiksmus, ir toliau sudarys sąlygas išbandyti naujus veikimo metodus užimtumo, darbuotojų (vyrų ir moterų), socialinės integracijos ir teritorinių skirtumų atžvilgiu;

2.18

teigiamai vertina, jog pasiūlymo dėl reglamento 8 straipsnyje yra konkreti dalis, skirta nacionaliniam bendradarbiavimui, kuri išreiškia didesnį regioninės dimensijos pripažinimą; rekomenduoja įvairių teritorinio bendradarbiavimo instrumentų pagalba skatinti ir stiprinti miestų jungimąsi į tinklus bei toliau vystyti bendradarbiavimą tarp vietos ir (arba) regionų valdžios institucijų, kaip Komitetas teigė 2004 m. birželio 16 d. savo 55-oje plenarinės sesijos metu priimtoje nuomonėje dėl Trečiojo ekonominės ir socialinės sanglaudos pranešimo;

2.19

išreiškia susirūpinimą, kadangi nacionaliniam bendradarbiavimui skirtame 8 straipsnyje nėra nuorodos į regionų ir vietos valdžios institucijų lygį, o ypač atsižvelgiant į patirtį, įgytą pagal dabartinio programų sudarymo laikotarpio INTERREG iniciatyvą, kurią, per valdymo institucijas, kurios skiriasi nuo nacionalinių institucijų, valdė patys regionai; rekomenduoja sukonkretinti šį straipsnį ir patikslinti intervencines sąlygas, šių veiksmų finansavimą bei konkretų regionų ir vietos valdžios institucijų vaidmenį;

2.20

džiaugiasi, kad į pasiūlymą dėl reglamento buvo įtraukta nuostata, kuria remiantis Komisija skatina pasikeitimą patirtimi, priemones sąmoningumui skatinti, seminarus bei tinklus, skirtus atpažinti ir skleisti gerąją patirtį bei skatinti abipusį pasikeitimą žiniomis, taip padedant ESF siekti Bendrijos užimtumo ir socialinės integracijos tikslų; apgailestauja, kad pasiūlyme dėl reglamento nėra tikslesnės informacijos apie techninės pagalbos finansavimą ir jos koordinavimą su visomis kitu programų sudarymo laikotarpiu įgyvendintinomis programomis; todėl reikalauja, kad šis straipsnis būtų konkretesnis;

2.21

pritaria dėl metinių ataskaitų ir baigiamųjų ataskaitų straipsnio, kuriame bus konkrečiai aprašomas šių ataskaitų turinys, įtraukimo; mano, kad šiose ataskaitose turi būti aprašomas visuomeninių dalyvių, nevyriausybinių viešųjų interesų atstovų ir nevyriausybinių organizacijų dalyvavimas bei konsultacijos;

2.22

išreiškia susirūpinimą dėl kai kurių straipsnio dėl reikalavimus atitinkančių išlaidų, dalių netikslumo. Šiame straipsnyje pradedama naudoti projekto „netiesioginių išlaidų“ sąvoka, tai yra operacija, kai, remiantis kai kuriais nepaaiškintais veiksniais, suteikiama iki 20 % tiesioginių išlaidų; rekomenduoja sukonkretinti galutinę šios nuostatos redakciją, kadangi dėl netikslumų tokiais klausimais gali kilti administravimo sunkumų ir to pasėkoje atsirasti neefektyvių išlaidų, o tai prieštarauja patikimo finansinio valdymo principui, kurio visą laiką reikalauja Europos Komisija.

5.7.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 164/53

1.1

Baltoji knyga aprašo Komisijos veiklą iki 2006 m. Regionų komitetas, glaudžiai bendradarbiaudamas su regionų ir vietos valdžios institucijomis, svariai prisidėjo prie plataus masto visuomenės debatų, kurių dėka atsirado ši Baltoji knyga.

1.2

mano, kad Baltoji knyga suteikia galimybę pratęsti diskusiją dėl joje aprašomų strategijų, siūlymų ir įsipareigojimų. Valdžios institucijos, ir ypač regionų ir vietos valdžios institucijos ir socialiniai partneriai, turėtų prisidėti prie šių klausimų sprendimo:

1.3

sveikina šiuos Baltosios knygos aspektus:

1.4

pabrėžia, kad VSP yra ES ir valstybių narių vertybių sistemos dalis, kur ekonominės ir socialinės pažangos sąveika sąlygoja socialinę rinkos ekonomiką, ir kad VSP skatina aktyvesnį piliečių dalyvavimą Europos ekonomikoje ir visuomenėje;

1.5

atkreipia dėmesį į tai, kad VSP organizavimas prisideda prie: ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos, solidarumo ir priklausymo bendruomenei jausmo, piliečių bendro intereso ir tvarios plėtros, įskaitant ir ateinančių kartų labui;

1.6

džiaugiasi, kad Komisija apsisprendžia dėl savo pozicijos dėl visuotinės svarbos paslaugų padėties Europos lygmeniu. Tai leidžia sujungti esamą padėtį, grindžiamą Sutartimis ir Europos Teisingumo Teismo precedentų teise, kai pirmenybė teikiama konkurencijos politikai, ir naują Sutarties dėl Konstitucijos įsteigiama tvarką;

1.7

yra patenkintas tuo, kad subsidiarumo principas buvo paremtas teiginiu: „visuotinės svarbos paslaugų apibrėžimas, organizavimas, finansavimas ir stebėsena yra, pirmiausia, atitinkamų valstybės, regionų ir vietos valdžios institucijų pareiga“. Regionų komitetas taip pat atkreipia dėmesį į valstybės, regionų ir vietos valdžios institucijų galimybę vystyti ir taikyti sistemą, kurios užduotis plėtoti piliečių galimybę patiems nuspręsti, kas teiks individualias paslaugas;

1.8

sveikiną, kad Komisija pripažino dabartinio 16 (dabar — III-122) straipsnio pakeitimą, kuris numato Europos įstatymą pagal bendrą sprendimų priėmimo procedūrą „Sąjungos kompetencijos ribose“, kuris suteiktų VSP aiškų teisinį pagrindą. Atkaklus argumentų prieš bendrą teisinę struktūrą laikymasis nepateisina esamos situacijos, kai teisės aktų stygius verčia Europos Teisingumo Teimą ne taikyti teisę, bet ją kurti. Baltoji knyga numato toliau svarstyti galimybę parengti pamatinį įstatymą po Sutarties dėl Konstitucijos ratifikavimo. Šioje perspektyvoje Komisija įsipareigojo parengti galimų pasiūlymų įvertinimo ataskaitą;

1.9

pabrėžia, kad yra platus sutarimas dėl būtinybės padaryti ES vaidmenį aiškesnį ir skaidresnį, nepriskiriant ES naujų įgaliojimų. Baltoji knyga priima šį faktą, pripažindama valstybių narių ir vietos valdžios institucijų kompetenciją, susijusią su visuotinės svarbos paslaugomis, įskaitant teisę rinktis teisinę struktūrą ir viešą ar privatų įmonių, atsakingų už visuotinės svarbos paslaugų tiekimą, pobūdį.

1.10

yra įsitikinęs, kad galimybė visiems gauti prieinamos kainos ir aukštos kokybės visuotinės svarbos paslaugas, jų kainą apskaičiuojant gamybos kaštų pagrindu, yra vienas pagrindinių ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos visoje ES aspektų, ir kad vietos ir regionų valdžios institucijos geriausiai sugeba įvertinti piliečių poreikius ir apibrėžti VSP teikimo formą ir struktūras, labiausiai tinkamas jų teritorijoje;

1.11

pabrėžia, kad dėl to teritorinės sanglaudos tikslui įgyvendinti būtina vystyti vietos viešąsias paslaugas ir visos Europos paslaugų tinklus. Struktūrinius fondus, neatsiejamą Europos sanglaudos politikos priemonę, reikia reformuoti, kad skatintų VSP, susijusias su sanglaudos tikslais, ypatingai atsižvelgiant į pasienio bendradarbiavimą ir VSP skatinimą Vidurio ir Rytų Europos šalyse.

1.12

pabrėžia jautrų bendrosios rinkos ir VSP principų sąryšį;

1.13

mano, kad dėl to ilgalaikio investicijų finansavimo užtikrinimas ir viešųjų paslaugų įsipareigojimų vykdymas lieka būtina sąlyga visuotiniam kokybiškų VSP prieinamumui visoje ES užtikrinti;

1.14

mano, kad Žaliosios knygos užduotis buvo išryškinti sektorių liberalizavimo politikos privalumus, tačiau joje nebuvo skirta pakankamai dėmesio sąžiningos konkurencijos ir VSP teisingai pusiausvyrai;

1.15

sveikina Komisijos aiškų pripažinimą Baltojoje knygoje, kad yra nesutapimų tarp vidaus rinkos ir konkurencijos taisyklių, iš vienos pusės, ir VSP veiklos, iš kitos pusės. Nepaisant to, dar lieka spręsti neatitikimo tarp visuotinės svarbos sumetimų ir konkurencijos taisyklių problemą;