Konvencija dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Romos konvencija)

DOKUMENTAS, KURIO SANTRAUKA PATEIKIAMA:

Konvencija 80/934/EEB dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės, pateikta pasirašyti 1980 m. birželio 19 d. Romoje

KOKS ŠIOS KONVENCIJOS TIKSLAS?

Konvencija nustatomos vienodos sutartinėms prievolėms ES taikytinos teisės taisyklės.

PAGRINDINIAI ASPEKTAI

Konvencija dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės buvo pateikta pasirašyti 1980 m. birželio 19 d. Romoje tuometinėms devynioms Europos ekonominės bendrijos (EEB) valstybėms narėms, kurios dabar sudaro ES. Konvencija įsigaliojo 1991 m. balandžio 1 d. Laikui bėgant visos naujos EEB narės pasirašė konvenciją. Kai konvenciją pasirašė Austrija, Suomija ir Švedija, buvo parengta konsoliduota jos redakcija ir 1998 m. paskelbta Oficialiajame leidinyje. Vėlesnė konsoliduota redakcija buvo paskelbta Oficialiajame leidinyje 2005 m., po to, kai prie konvencijos prisijungė 10 naujų valstybių.

Visose ES valstybėse narėse, išskyrus Daniją, konvencija buvo pakeista 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (reglamentas „Roma I“). Romos konvencija vis dar taikoma Danijoje. Ji toliau taikoma sutartinėms prievolėms, atsiradusioms iki įsigaliojant reglamentui „Roma I“.

Konvencija taikoma sutartinėms prievolėms situacijose, kai reikia pasirinkti kurią nors nacionalinę teisę (net jei pasirenkama teisė taikoma ne susitariančiojoje šalyje), išskyrus:

• su fizinių asmenų statusu ar veiksnumu susijusius klausimus;
• sutartines prievoles, susijusias su testamentais, santuokos pagrindu atsirandančiomis turtinėmis teisėmis ar kitais šeimos teisiniais santykiais;
• prievoles, atsirandančias pagal perleidžiamąsias priemones (vekselius, čekius, skolinius įsipareigojimus ir pan.);
• arbitražo susitarimus ir susitarimus dėl teismo pasirinkimo;
• klausimus, kuriuos reglamentuoja bendrovių ir kitų juridinio asmens teises turinčių ar jų neturinčių subjektų teisė;
• klausimus, ar atstovas gali saistyti atstovaujamąjį (arba ar organas gali bendrovę, arba juridinio asmens teises turintį ar jų neturintį subjektą) su trečiąja šalimi;
• patikos sandorių sudarymą ir su jų struktūra susijusius klausimus;
• įrodinėjimą ir procesą;
• draudimo sutartis dėl ES valstybių narių teritorijose esančios rizikos (išskyrus perdraudimo sutartis).

Sutarties šalys gali pasirinkti taikytiną teisę visai sutarčiai arba tik atskirai jos daliai, ir pasirinkti teismą, kuris turės jurisdikciją spręsti ginčus. Abipusiu sutarimu jos gali bet kuriuo metu pakeisti sutarčiai taikomą teisę (pasirinkimo laisvės principas).

Jei šalys aiškiai nepasirinko taikomos teisės, sutarties galiojimui taikoma valstybės, su kuria ji labiausiai susijusi, teisė, atsižvelgiant, pavyzdžiui, į sutartį sudarančios šalies įprastinę gyvenamąją vietą arba centrinę administraciją, arba į sutartį sudarančios šalies pagrindinę verslo vietą arba kitą verslo vietą.

Tačiau:

• jei sutartis susijusi su nekilnojamuoju turtu, automatiškai taikoma valstybės, kurioje yra tas nekilnojamasis turtas, teisė;
• jei sutartis susijusi su prekių vežimu, taikytina teisė nustatoma pagal pakrovimo ar iškrovimo vietą, arba pagal siuntėjo pagrindinę verslo vietą.

Siekiant apsaugoti vartotojo teises, fiziniam asmeniui tiekiamoms prekėms ir teikiamoms paslaugoms taikomos specialios sąlygos, remiantis silpnesnės sutarties šalies apsaugos principu. Jeigu šalys nenusprendžia kitaip, tokioms sutartims taikoma vartotojo gyvenamosios šalies teisė. Jokiomis aplinkybėmis dėl pasirinktos teisės vartotojas negali patekti į nepalankią padėtį arba jam negali būti ribojamos teisės į apsaugą, kurias jam teikia palankesnės jo gyvenamosios vietos valstybės teisės nuostatos. Šios taisyklės netaikomos sutartims dėl prekių vežimo arba paslaugų teikimo sutartims kitoje valstybėje nei ta, kurioje yra vartotojo gyvenamoji vieta.

Darbo sutarčių atveju taikoma:

• valstybės, kurioje vykdydamas sutartį darbuotojas paprastai dirba, teisė;
• valstybės, kurioje yra bendrovės, kuri įdarbino darbuotoją, verslo vieta, teisė;
• valstybės, su kuria darbo sutartis yra labiau susijusi, teisė.

Jei šalys nusprendžia pasirinkti kitą teisę, kurią taikytų sutarčiai, dėl šio pasirinkimo neturėtų nukentėti darbuotojo apsauga.

NUO KADA TAIKOMA ŠI KONVENCIJA?

Konvencija taikoma nuo 1991 m. sausio 1 d.

PAGRINDINIAI DOKUMENTAI

Konvencija 80/934/EEB dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės, pateikta pasirašyti 1980 m. birželio 19 d. Romoje (OL C 169, 2005 7 8, p. 10–22)

SUSIJĘ DOKUMENTAI

2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma I) (OL L 177, 2008 7 4, p. 6–16)

Vėlesni Reglamento (EB) Nr. 593/2008 pakeitimai buvo įtraukti į originalų tekstą. Ši konsoliduota versija yra skirta tik informacijai.

Konvencija dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Konsoliduota redakcija) – Pirmasis protokolas dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos aiškinti 1980 m. Konvenciją (Konsoliduota redakcija) – Antrasis protokolas, suteikiantis Teisingumo Teismui įgaliojimus aiškinti 1980 m. Konvenciją (Konsoliduota redakcija) (OL C 334, 2005 12 30, p. 1–27)

Konvencija dėl Austrijos Respublikos, Suomijos Respublikos ir Švedijos Karalystės prisijungimo prie Konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės, pateiktos pasirašyti 1980 m. birželio 19 d. Romoje, bei prie Pirmojo ir Antrojo protokolų dėl Teisingumo Teismo įgaliojimų aiškinti šią konvenciją (OL C 169, 2005 7 8, p. 28–30)

Konvencija 92/529/EEB dėl Ispanijos Karalystės ir Portugalijos Respublikos prisijungimo prie Konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės, pateiktos pasirašyti 1980 m. birželio 19 d. Romoje (OL C 169, 2005 7 8, p. 26–27)

paskutinis atnaujinimas 10.09.2018