–

LO, atstovaujamos Rechtsanwältin B. Ackermann,

–

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna ir S. Żyrek,

–

Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos P. Barros da Costa, S. Duarte Afonso ir J. Ramos,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos H. Leupold ir W. Wils,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (OL L 338, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 243), 3 straipsnio 1 dalies a punkto išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant BM ir jo sutuoktinės LO ginčą dėl Vokietijos teismuose pateikto prašymo nutraukti santuoką.

3

Reglamento Nr. 2201/2003 1 konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„Europos bendrija yra iškėlusi sau tikslą sukurti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kurioje užtikrinamas laisvas asmenų judėjimas. Šiuo tikslu Bendrija, be kita ko, turi patvirtinti teisminio bendradarbiavimo civilinėse bylose priemones, būtinas, kad vidaus rinka tinkamai veiktų.“

4

Šio reglamento 1 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 dalyje nustatyta:

„Šis reglamentas taikomas bet kokio pobūdžio teismo civilinėms byloms, susijusioms su:

<…>“

5

Minėto reglamento 3 straipsnyje „Bendroji jurisdikcija“ nustatyta:

„1.   Bylose, susijusiose su santuokos nutraukimu, gyvenimu skyrium (separacija) ir santuokos pripažinimu negaliojančia, jurisdikciją turi teismai, esantys toje valstybėje narėje:

<…>“

6

Vokietijos pilietis BM ir Lenkijos pilietė LO 2000 m. susituokė Lenkijoje. Ten jie su savo vaikais gyveno bent iki 2012 m. birželio mėn.

7

2013 m. spalio 27 d. BM pateikė Amtsgericht Hamm (Hamo apylinkės teismas, Vokietija) prašymą nutraukti santuoką; jis nurodė, kad 2012 m. birželio mėn. išvyko iš sutuoktinių gyvenamosios vietos ir nuo to laiko įsikūrė savo tėvų gyvenamojoje vietoje gimtajame mieste Vokietijoje.

8

LO ginčijo tarptautinę Vokietijos teismų jurisdikciją, iš esmės remdamasi tuo, kad BM, išvykęs iš sutuoktinių gyvenamosios vietos, didžiąją 2013 m. dalį išlaikė įprastinę gyvenamąją vietą Lenkijoje.

9

Atsižvelgdamas į pagrindinės bylos šalių pateiktus įrodymus Amtsgericht Hamm (Hamo apylinkės teismas) patenkino LO jurisdikcijos nebuvimu grindžiamą prieštaravimą ir atmetė BM prašymą nutraukti santuoką kaip nepriimtiną.

10

Išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka šį sprendimą patvirtino Oberlandesgericht Hamm (Hamo aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija).

11

Šis teismas iš esmės nusprendė, kad, nors 2013 m. spalio 27 d., t. y. prašymo dėl santuokos nutraukimo pateikimo dieną, BM, žinoma, buvo įgijęs įprastinę gyvenamąją vietą Vokietijoje, jis nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad tokią įprastinę gyvenamąją vietą šioje valstybėje narėje jis turėjo visus šešis mėnesius iki šios datos, t. y. nuo 2013 m. balandžio 27 d., kitaip, nei reikalaujama pagal Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnio 1 dalies a punkto šeštą įtrauką.

12

Dėl Oberlandesgericht Hamm (Hamo aukštesnysis apygardos teismas) sprendimo BM pateikė kasacinį skundą Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija); pastarasis teismas mano, kad šio kasacinio skundo baigtis priklauso nuo Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnio 1 dalies a punkto penktos ir šeštos įtraukų išaiškinimo. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar pareiškėjas turi įrodyti, kad įprastinę gyvenamąją vietą teismo, į kurį kreipiasi, valstybėje narėje jis turi nuo šioje nuostatoje nustatytų terminų pradžios, ar užtenka, kad jis tiesiog ten turi gyvenamąją vietą ir ji tampa įprastinė ne vėliau kaip prašymo nutraukti santuoką pateikimo dieną.

13

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad, nepaisant Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnio 1 dalies a punkto penktos ir šeštos įtraukų formuluotės, pirmenybė turėtų būti teikiama šioje nuostatoje įtvirtinto forum actoris teleologiniam ir siauram aiškinimui, kad nebūtų pažeistos sutuoktinio atsakovo teisės. Vadovaujantis šiuo požiūriu, turėtų būti laikomasi nuomonės, kad pareiškėjas turi įrodyti, jog turi įprastinę gyvenamąją vietą valstybėje narėje, kurioje yra teismas, į kurį kreipiasi, nuo atitinkamo laikotarpio pradžios. Toks aiškinimas taip pat prisidėtų prie didesnio nuspėjamumo ir vienodo jurisdikcijos suteikimo kriterijų taikymo. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, tokį aiškinimą patvirtina tam tikri konteksto elementai. Šiuo klausimu šis teismas visų pirma nurodo ispanų ir prancūzų kalbomis parengtą A. Borrás aiškinamąjį pranešimą dėl Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir šeimos santykiais, pripažinimo ir vykdymo, vadinamosios „Briuselio II“ konvencijos (OL C 221, 1998, p. 27).

14

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad dėl jo siūlomo Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnio 1 dalies a punkto penktos ir šeštos įtraukų aiškinimų kyla prieštaravimų, ypač teisės doktrinoje vokiečių kalba, ir bet kuriuo atveju jis nėra suformuluotas Teisingumo Teismo jurisprudencijoje ir negali būti iš jos aiškiai kildinamas.

15

Tokiomis aplinkybėmis Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar [Reglamento Nr. 2201/2003] 3 straipsnio 1 dalies a punkto penktoje ir šeštoje įtraukose nustatytas vienų metų arba šešių mėnesių laukimo laikotarpis prasideda tik pareiškėjui deklaravus savo įprastinę gyvenamąją vietą teismo, į kurį kreipėsi, buvimo vietos valstybėje narėje, ar pakanka, kad pareiškėjas atitinkamo laukimo laikotarpio pradžioje iš pradžių būtų tiesiog gyvenęs teismo, į kurį kreiptasi, buvimo vietos valstybėje, o jo gyvenamoji vieta būtų nustatyta kaip įprastinė gyvenamoji vieta vėliau, per laikotarpį iki prašymo pateikimo?“

16

Pirmiausia reikia pažymėti, kad iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, jog Vokietijos teismų tarptautinė jurisdikcija nagrinėti pagrindinę bylą buvo išnagrinėta atsižvelgiant į Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnio 1 dalies a punkto šeštą įtrauką ir kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė, jog išvada, kad 2013 m. balandžio 27 d. BM neįgijo įprastinės gyvenamosios vietos Vokietijoje, nebuvo klaidinga. Taigi pateiktą klausimą reikia suprasti kaip susijusį tik su šia nuostata.

17

Klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnio 1 dalies a punkto šeštą įtrauką reikia aiškinti taip, kad pagal šią nuostatą valstybės narės teismo jurisdikcija nagrinėti prašymą nutraukti santuoką siejama su aplinkybe, kad pareiškėjas, šios valstybės narės pilietis, įrodo, jog įprastinę gyvenamąją vietą šioje valstybėje narėje įgijo ne vėliau kaip šeši mėnesiai prieš pateikdamas minėtą prašymą, ar taip, kad minėta jurisdikcija siejama su aplinkybe, kad jis įrodo, kad jo gyvenamoji vieta, įgyta toje pačioje valstybėje narėje, tapo įprastine gyvenamąja vieta per minimalų šešių mėnesių laikotarpį prieš prašymo pateikimą.

18

Reikia priminti, kad Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnyje nustatyti bendri jurisdikcijos kriterijai bylose dėl santuokos nutraukimo, gyvenimo skyrium (separacija) ir santuokos pripažinimo negaliojančia. Šie objektyvūs, alternatyvūs ir išimtinio pobūdžio kriterijai atitinka būtinybę priimti teisės aktus, kurie būtų pritaikyti prie konkrečių poreikių spręsti konfliktus bylose, susijusiose su santuokos ryšių nutraukimu (2022 m. vasario 10 d. Sprendimo OE (Sutuoktinio įprastinė gyvenamoji vieta – Pilietybės kriterijus), C‑522/20, EU:C:2022:87, 25 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

19

Nors Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnio 1 dalies a punkto pirmoje–ketvirtoje įtraukose aiškiai daroma nuoroda į įprastinės sutuoktinių gyvenamosios vietos ir atsakovo įprastinės gyvenamosios vietos kriterijus, pagal šio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto šeštą įtrauką leidžiama taikyti pareiškėjo įprastinės gyvenamosios vietos teismo (forum actoris) jurisdikcijos taisyklę (2022 m. vasario 10 d. Sprendimo OE (Sutuoktinio įprastinė gyvenamoji vieta – Pilietybės kriterijus), C‑522/20, EU:C:2022:87, 26 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

20

Šia jurisdikcijos taisykle siekiama pusiausvyros tarp asmenų judumo Europos Sąjungoje, be kita ko, apsaugant sutuoktinio, kuris po santuokos krizės išvyko iš bendros įprastinės gyvenamosios vietos valstybės narės, teises, ir teisinio saugumo, ypač kito sutuoktinio, užtikrinant, kad pareiškėjas realiai susijęs su valstybe nare, kurios teismai turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl atitinkamų santuokos ryšių nutraukimo (šiuo klausimu žr. 2022 m. vasario 10 d. Sprendimo OE (Sutuoktinio įprastinė gyvenamoji vieta – Pilietybės kriterijus), C‑522/20, EU:C:2022:87, 29 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

21

Pagal Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnio 1 dalies a punkto šeštą įtrauką valstybės narės, kurios teritorijoje yra pareiškėjo įprastinė gyvenamoji vieta, teismams pripažįstama jurisdikcija priimti sprendimą dėl atitinkamų santuokos ryšių nutraukimo, jeigu pagal šią nuostatą pareiškėjas „gyveno“ šios valstybės narės teritorijoje „ne trumpiau kaip šešis mėnesius iki prašymo pateikimo“ ir, kaip pagrindinėje byloje, yra šios valstybės narės pilietis (šiuo klausimu žr. 2022 m. vasario 10 d. Sprendimo OE (Sutuoktinio įprastinė gyvenamoji vieta – Pilietybės kriterijus), C‑522/20, EU:C:2022:87, 26–28 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

22

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, nekyla jokių abejonių, kad pagal šią nuostatą prašymo nutraukti santuoką pateikimo dieną pareiškėjas turi įrodyti, jog turi „įprastinę gyvenamąją vietą“ teismo valstybėje narėje; pagrindinėje byloje BM tai įrodė Oberlandesgericht Hamm (Hamo aukštesnysis apygardos teismas).

23

Šiuo klausimu reikia priminti, kad tarptautinė jurisdikcija pagal Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnio 1 dalies a punkto, kiek ji nustatoma pagal „įprastinės gyvenamosios vietos“ kriterijų, reiškia, kad ji negali būti nustatoma vadovaujantis kriterijumi, grindžiamu vieno ar kito sutuoktinio paprasta gyvenamąja vieta (šiuo klausimu žr. 2021 m. lapkričio 25 d. Sprendimo IB (Sutuoktinio įprastinė gyvenamoji vieta – santuokos nutraukimas), C‑289/20, EU:C:2021:955, 46 punktą).

24

Vadinasi, sutuoktinis, kuris nori remtis Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnio 1 dalies a punkto šeštoje įtraukoje numatytu jurisdikcijos pagrindu, būtinai turi įrodyti, kad prašymo nutraukti santuoką pateikimo dieną jo įprastinė gyvenamoji vieta yra valstybės narės, kurios pilietis jis yra, teritorijoje; tai šiuo atveju neginčijama.

25

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad kyla abejonių, ar Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnio 1 dalies a punkto šeštoje įtraukoje nurodyta sąlyga, kad pareiškėjas turi būti „gyvenęs bent šešis mėnesius iki prašymo pateikimo“ atitinkamoje valstybėje narėje, reiškia, kad pareiškėjas turi paprasčiausiai įrodyti, jog apsigyveno šios valstybės narės teritorijoje, ir per ne trumpesnį kaip šešių mėnesių laikotarpį iki prašymo nutraukti santuoką pateikimo ši gyvenamoji vieta tapo jo įprasta gyvenamąja vieta, ar šis pareiškėjas turi įrodyti, kad turi šią savo įprastinę gyvenamąją vietą visą tą minimalų šešių mėnesių iki prašymo pateikimo laikotarpį nuo pat jo pradžios.

26

Reglamente Nr. 2201/2003 nėra sąvokos „įprastinė gyvenamoji vieta“ apibrėžties ir tiesioginės nuorodos į valstybių narių teisę, todėl, siekiant nustatyti šios sąvokos prasmę ir apimtį, ją reikia aiškinti autonomiškai ir vienodai, atsižvelgiant į nuostatų, kuriose ji minima, kontekstą ir šio reglamento tikslus (šiuo klausimu žr. 2021 m. lapkričio 25 d. Sprendimą IB (Sutuoktinio įprastinė gyvenamoji vieta – santuokos nutraukimas), C‑289/20, EU:C:2021:955, 39 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

27

Šiuo klausimu iš Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnio 1 dalies a punkto šeštos įtraukos formuluotės aiškiai matyti, kad valstybės narės, kurios teritorijoje pareiškėjas turi turėti įprastą gyvenamąją vietą, teismo jurisdikcija siejama su sąlyga, kad jis bent prieš šešis mėnesius iki prašymo nutraukti santuoką pateikimo būtų gyvenęs toje valstybėje narėje. Kaip pripažįsta Lenkijos vyriausybė ir Europos Komisija, nuoroda į paprastą gyvenamąją vietą nebūtinai reiškia, kad pareiškėjas turi įrodyti, jog turi įprastą gyvenamąją vietą per visą minimalų šešių mėnesių iki prašymo pateikimo laikotarpį.

28

Vis dėlto, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnio 1 dalies a punkto šeštos įtraukos kontekstą ir juo siekiamus tikslus, reikalavimas, kad pareiškėjas bent šešis mėnesius iki pareiškimo pateikimo gyventų valstybėje narėje, kurios pilietis jis yra, negali būti aiškinamas neatsižvelgiant į šioje nuostatoje taip pat įtvirtintą „įprastinės gyvenamosios vietos“ kriterijų.

29

Taigi, pirma, reikia pažymėti, kad šio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punktu siekiama Sąjungoje suvienodinti tarptautinės jurisdikcijos santuokos bylose suteikimo kriterijus, kurie visi grindžiami, kaip priminta šio sprendimo 23 punkte, „įprastinės gyvenamosios vietos“ sąvoka. Atsižvelgiant į bendrą šios nuostatos sistemą, sąvokos „gyvenamoji vieta“ pobūdis negali skirtis, priklausomai nuo to, ar ji vartojama antroje, ar šeštoje įtraukoje, nesvarbu, kad, skirtingai nuo kitų šios antros įtraukos redakcijų, oficialiosiomis Sąjungos kalbomis parengtų šio reglamento priėmimo metu, redakcijoje vokiečių kalba ši sąvoka atskirai nevartojama.

30

Pagal minėto reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto antrą įtrauką jurisdikciją turi valstybės narės, kurios teritorijoje buvo „paskutinė įprastinė sutuoktinių gyvenamoji vieta, jeigu vienas iš sutuoktinių joje tebegyvena“, teismas. Šiuo klausimu pažymėtina, kad žodžių junginio „joje tebegyvena“, kuris yra šios nuostatos redakcijose, oficialiosiomis Sąjungos kalbomis parengtose šio reglamento priėmimo metu, išskyrus redakciją vokiečių kalba, vartojimas reiškia tęstinumo ryšį laiko atžvilgiu tarp šios gyvenamosios vietos ir „paskutinės įprastinės sutuoktinių gyvenamosios vietos“, todėl sutuoktinis, likęs atitinkamos valstybės narės teritorijoje, išlaiko joje savo įprastinę gyvenamąją vietą (tam neturi reikšmės minėtos nuostatos redakcija vokiečių kalba).

31

Vadinasi, atsižvelgiant į konkretų tarptautinės jurisdikcijos santuokos nutraukimo bylose, numatytos Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnio 1 dalies a punkte, nustatymo kontekstą, nereikia daryti skirtumo tarp sąvokos „gyvenamoji vieta“ ir sąvokos „įprastinė gyvenamoji vieta“, nes dėl to būtų susilpnintas šios jurisdikcijos nustatymo kriterijus.

32

Antra, kaip iš esmės teigia Lenkijos ir Portugalijos vyriausybės, reikalavimas, kad prašymą nutraukti santuoką pateikęs asmuo įrodytų, jog įgijo įprastinę gyvenamąją vietą teismo, į kurį kreipėsi, valstybėje narėje nuo Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnio 1 dalies a punkto šeštoje įtraukoje numatyto minimalaus šešių mėnesių laikotarpio pradžios, leidžia užtikrinti teisinį saugumą, kartu išsaugant asmenų judumą Sąjungoje ir galimybę nutraukti santuoką, nepagrįstai neteikiant pirmenybės šiam pareiškėjui, nors forum actoris yra jam jau palanki jurisdikcijos taisyklė; to negali užtikrinti alternatyvus, lankstesnis šios nuostatos aiškinimas, kurį BM gina prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme.

33

Taigi, visų pirma šis reikalavimas padeda kompensuoti tai, kad, skirtingai nuo kitų jurisdikcijos pagrindų, išvardytų Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnio 1 dalies a punkto pirmoje–ketvirtoje įtraukose, šeštoje įtraukoje nurodytam jurisdikcijos pagrindui netaikomas nei sutuoktinių susitarimas, nei konkretus ryšys su dabartine ar ankstesne jų bendro gyvenimo vieta. Taigi reikalavimas, kad pareiškėjas įrodytų, kad jo įprastinė gyvenamoji vieta teismo, į kurį kreipėsi, valstybės narės teritorijoje buvo bent šešis mėnesius prieš prašymo pateikimą, grindžiamas būtinybe, kad šis pareiškėjas galėtų įrodyti, jog visą atitinkamą laikotarpį jį su šia valstybe nare sieja realus ryšys, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 20 punkte nurodytą jurisprudenciją.

34

Be to, Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnio 1 dalies a punkte išvardytų nuspėjamumo ir vienodo aiškinimo bei taikymo Sąjungoje tikslų, kuriais vadovaujantis nustatomi jurisdikcijos bylose, susijusiose su santuoka, priskyrimo kriterijai, nebūtų galima pasiekti, jei iš pareiškėjo būtų reikalaujama įrodyti tik tai, kad šešių mėnesių prieš prašymo nutraukti santuoką pateikimą laikotarpiu jis trumpiau ar ilgiau įprastai gyveno valstybėje narėje, į kurios teismą kreipėsi. Tokiu atveju reikalaujamo pareiškėjo įprastinės gyvenamosios vietos valstybės narės, kurioje yra teismas, į kurį kreipėsi, teritorijoje laikotarpio pakankamumas iš esmės skirtųsi kiekvienu atveju ir priklausytų nuo kiekvieno nacionalinio teismo, į kurį kreipiamasi, kazuistinio vertinimo.

35

Vis dėlto ankstesniame šio sprendimo punkte minėti tikslai pasiekiami reikalavimu, kad pareiškėjas įrodytų įgijęs įprastinę gyvenamąją vietą teismo, į kurį kreipėsi, valstybėje narėje nuo Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnio 1 dalies a punkto šeštoje įtraukoje numatyto minimalaus šešių mėnesių laikotarpio pradžios.

36

Galiausiai, kiek tai susiję su tikslu užtikrinti asmenų judumo Europos Sąjungoje ir teisinio saugumo reikalavimo pusiausvyrą, kurio siekiama Reglamentu Nr. 2201/2003 ir apie kurį priminta šio sprendimo 20 punkte, reikia pabrėžti, kad šio sprendimo pirmesniame punkte minėtas reikalavimas nesukuria pareiškėjui neproporcingos naštos, dėl kurios jis būtų atgrasytas nuo rėmimosi šio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto šeštoje įtraukoje numatytu jurisdikcijos pagrindu.

37

Taigi pagal jurisdikcijos kriterijų, kuriuo grindžiama Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnio 1 dalies a punkto šešta įtrauka, sutuoktinis, ketinantis remtis šia nuostata, būtinai turi įrodyti, kad nuo šioje nuostatoje numatyto minimalaus šešių mėnesių laikotarpio pradžios turi įprastinę gyvenamąją vietą teismo, į kurį kreipiasi, valstybėje narėje.

38

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnio 1 dalies a punkto šešta įtrauka aiškintina taip: pagal šią nuostatą valstybės narės teismas turi jurisdikciją nagrinėti prašymą nutraukti santuoką, tik jeigu pareiškėjas, šios valstybės narės pilietis, įrodo, kad įprastinę gyvenamąją vietą šioje valstybėje narėje turėjo bent šešis mėnesius prieš pateikdamas minėtą prašymą.

39

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:

2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų [sprendimų], susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, 3 straipsnio 1 dalies a punkto šeštą įtrauką

reikia aiškinti taip:

pagal šią nuostatą valstybės narės teismas turi jurisdikciją nagrinėti prašymą nutraukti santuoką, tik jeigu pareiškėjas, šios valstybės narės pilietis, įrodo, kad įprastinę gyvenamąją vietą šioje valstybėje narėje turėjo bent šešis mėnesius prieš pateikdamas minėtą prašymą.