–

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos J. Möller, U. Bartl ir M. Hellmann,

–

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos A. Daniel ir A.‑L. Desjonquères,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos P. Carlin ir W. Wils,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (OL L 338, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 243), 8 straipsnio 1 dalies ir 61 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant CC ir VO ginčą dėl pastarojo prašymo globoti jų sūnų M Švedijoje.

3

1996 m. spalio 19 d. Hagoje sudarytą Konvenciją dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje (toliau – 1996 m. Hagos konvencija) ratifikavo arba prie jos prisijungė visos Sąjungos valstybės narės. Rusijos Federacija taip pat prisijungė prie šios konvencijos 2012 m. ir ten ji įsigaliojo 2013 m. birželio 1 d.

4

1996 m. Hagos konvencijos ketvirtoje konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„[P]atvirtindamos, kad svarbiausia yra vaiko interesai[.]“

5

Šios konvencijos II skyriaus „Jurisdikcija“ 5 straipsnyje nustatyta:

„1.   Susitariančiosios Valstybės, kurioje vaikas nuolatos gyvena, teisminės ar administracinės institucijos turi jurisdikciją imtis priemonių vaiko asmeniui ar turtui apsaugoti.

2.   Atsižvelgiant į 7 straipsnį, tais atvejais, kai vaikas pakeičia nuolatinę gyvenamąją vietą ir persikelia į kitą Susitariančiąją Valstybę, jurisdikciją turi naujos nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės institucijos.“

6

1996 m. Hagos konvencijos 52 straipsnio 2–4 dalyse nustatyta:

„2.   Ši Konvencija nedaro poveikio vienos ar kelių Susitariančiųjų Valstybių galimybei sudaryti susitarimus, kuriuose yra nuostatų šios Konvencijos reglamentuojamais klausimais, susijusiais su vaikais, kurie nuolatos gyvena vienoje iš valstybių, tokio susitarimo šalių.

3.   Susitarimai, kuriuos viena ar kelios Susitariančiosios Valstybės sudarys šios Konvencijos taikymo srityje, nedaro poveikio šios Konvencijos nuostatų taikymui tokių valstybių santykiams su kitomis Susitariančiosiomis Valstybėmis.

4.   Ankstesnės šio straipsnio dalys taip pat taikomos bendriesiems įstatymams, paremtiems specialiais atitinkamų valstybių regioninio ar kitokio pobūdžio ryšiais.“

7

Reglamento Nr. 2201/2003 12 ir 33 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

<…>

8

Šio reglamento 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Šis reglamentas taikomas bet kokio pobūdžio teismo civilinėms byloms, susijusioms su:

2.   Šio straipsnio 1 dalies b punkte nurodytos bylos konkrečiai gali būti susijusios su:

<…>“

9

Minėto reglamento 8 straipsnyje „Bendroji jurisdikcija“ numatyta:

„1.   Valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje.

2.   Šio straipsnio 1 daliai taikomos 9, 10 ir 12 straipsnių nuostatos.“

10

Reglamento Nr. 2201/2003 60 straipsnyje „Sąsaja su tam tikromis daugiašalėmis konvencijomis“ numatyta, kad santykiuose tarp valstybių narių reglamentas turi viršenybę tam tikrų tarptautinių konvencijų, išsamiai išvardytų šioje nuostatoje, atžvilgiu, kiek šios konvencijos susijusios su bylomis, kurioms taikomas šis reglamentas.

11

To paties reglamento 61 straipsnyje „Sąsaja su [1996 m. Hagos konvencija]“ nustatyta:

„Kalbant apie sąsają su [1996 m. Hagos konvencija], šis reglamentas taikomas:

12

CC pagimdė M. 2011 m. Švedijoje. Jai suteikta išimtinė vaiko globa nuo pat jo gimimo. Iki 2019 m. spalio mėn. M gyveno Švedijoje.

13

Nuo 2019 m. spalio mėn. M pradėjo lankyti internatą Rusijos Federacijos teritorijoje.

14

2019 m. gruodžio mėn. VO, M tėvas, pateikė kompetentingam Tingsrätt (Pirmosios instancijos teismas, Švedija) prašymą suteikti jam išimtines M globos teises ir nustatyti jo nuolatinę gyvenamąją vietą Švedijoje. CC teigė, kad šis teismas neturi teritorinės jurisdikcijos, nes nuo 2019 m. spalio mėn. M nuolatinė gyvenamoji vieta yra Rusijoje.

15

Minėtas teismas atmetė CC argumentą dėl jurisdikcijos nebuvimo, motyvuodamas tuo, kad ieškinio pateikimo metu M nebuvo perkėlęs savo nuolatinės gyvenamosios vietos į Rusiją. Jis laikinai suteikė išimtinę M globą VO.

16

Hovrätten över Skåne och Blekinge (Malmės bylų apeliacinis teismas, Švedija) patvirtino Tingsrätt (Pirmosios instancijos teismas) sprendimą, pagal kurį Švedijos teismai turi jurisdikciją pagal Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnio 1 dalį. Tačiau jis panaikino šio teismo sprendimą VO laikinai suteikti M globos teises.

17

CC kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, Högsta domstolen (Aukščiausiasis Teismas, Švedija) su prašymu leisti šiam teismui apskųsti Hovrätten över Skåne och Blekinge (Malmės apeliacinis teismas) sprendimą ir pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl Reglamento Nr. 2201/2003 61 straipsnio išaiškinimo. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme CC patikslino, kad, be kita ko, pateikė prašymą dėl M globos Rusijos teisme, kuris 2020 m. lapkričio 20 d. sprendimu pripažino savo jurisdikciją nagrinėti visus su M tėvų pareigomis susijusius klausimus.

18

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, kyla klausimas, ar, pirma, toks jurisdikcijos išlaikymo (perpetuatio fori) principas, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnio 1 dalį, taikomas tuo atveju, kai vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta perkeliama į trečiąją valstybę, kuri yra 1996 m. Hagos konvencijos šalis, ir, antra, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 2201/2003 61 straipsnio a punkte numatytą pirmumo taisyklę, koks yra svarbus momentas vertinant vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą ir ar tokio straipsnio taikymo sritis apsiriboja valstybių narių tarpusavio santykiais, ar jis taikomas plačiau. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priduria, kad nors kai kurie kitų valstybių narių teismai yra nusprendę, kad panašioje situacijoje Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnio 1 dalis netaikytina, šiuo klausimu nesutariama specializuotoje doktrinoje.

19

Šiomis aplinkybėmis Högsta domstolen (Aukščiausiasis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar valstybės narės teismas išsaugo jurisdikciją pagal [Reglamento Nr. 2201/2003] 8 straipsnio 1 dalį tuo atveju, kai vaiko, dėl kurio iškelta byla, gyvenamoji vieta vykstant procesui perkeliama iš valstybės narės į trečiąją valstybę, kuri yra 1996 m. Hagos konvencijos šalis (žr. minėto reglamento 61 straipsnį)?“

20

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašė, kad ši byla būtų nagrinėjama taikant prejudicinio sprendimo priėmimo pagreitinta tvarka procedūrą, numatytą Teisingumo Teismo procedūros reglamento 105 straipsnyje. Grįsdamas savo prašymą šis teismas patikslina, kad pagrindinė byla susijusi su jurisdikcijos klausimu, kurį tikslinga išspręsti per trumpą laiką.

21

Procedūros reglamento 105 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašymu arba išimties tvarka savo iniciatyva Teisingumo Teismo pirmininkas, išklausęs teisėją pranešėją ir generalinį advokatą, gali nuspręsti nagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pagal pagreitintą procedūrą, jeigu dėl bylos pobūdžio reikia, kad ji būtų greitai išnagrinėta.

22

2021 m. spalio 7 d. Teisingumo Teismo pirmininkas, remdamasis teisėjo pranešėjo pasiūlymu ir išklausęs generalinį advokatą, nusprendė, kad nėra pagrindo tenkinti šį prašymą, visų pirma atsižvelgdamas į tai, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepateikė jokių konkrečių įrodymų, susijusių su bylos aplinkybėmis, galinčių patvirtinti, kad dėl bylos pobūdžio ją reikia išnagrinėti per trumpą laiką. Iš tiesų, kaip matyti iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, aplinkybės, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi imtis visų veiksmų, kad užtikrintų greitą pagrindinės bylos išnagrinėjimą, savaime nepakanka siekiant pateisinti pagreitintos procedūros taikymą pagal Procedūros reglamento 105 straipsnio 1 dalį (2021 m. spalio 6 d. Sprendimo TOTO ir Vianini Lavori, C‑581/20, EU:C:2021:808, 29 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

23

Vis dėlto Teisingumo Teismo pirmininkas, vadovaudamasis Procedūros reglamento 53 straipsnio 3 dalimi, nusprendė šios bylos nagrinėjimui suteikti pirmenybę.

24

Pirmiausia reikia pažymėti, viena vertus, kad pateiktas klausimas grindžiamas konstatavimu, jog M, kurio globa, be kita ko, nagrinėjama Švedijos teismuose, vykstant procesui faktiškai perkėlė savo nuolatinę gyvenamąją vietą į trečiosios valstybės, t. y. Rusijos Federacijos, kuri yra 1996 m. Hagos konvencijos šalis, teritoriją. Kadangi pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją, vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta, kuri yra vieta, kur faktiškai yra jo gyvenimo centras (šiuo klausimu žr. 2018 m. birželio 28 d. Sprendimo HR, C‑512/17, EU:C:2018:513, 42 punktą), turi būti nustatoma atsižvelgiant į visas konkretaus atvejo faktines aplinkybes (šiuo klausimu žr. 2018 m. birželio 28 d. Sprendimo HR, C‑512/17, EU:C:2018:513, 42 ir 54 punktus), ne Teisingumo Teismas, o nacionaliniai teismai turi įsitikinti, ar minėta nuolatinė gyvenamoji vieta iš tikrųjų buvo perkelta iš atitinkamos valstybės narės teritorijos. Šiuo klausimu reikia priminti, kad, be fizinio vaiko buvimo tam tikroje valstybėje narėje, reikia atsižvelgti ir į kitus veiksnius, galinčius atskleisti, kad toks buvimas visai nėra laikinas ar atsitiktinis ir kad ten gyvendamas vaikas yra tam tikra dalimi integravęsis į socialinę ir šeiminę aplinką (šiuo klausimu žr. 2018 m. birželio 28 d. Sprendimo HR, C‑512/17, EU:C:2018:513, 41 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

25

Kita vertus, iš Teismui pateiktos medžiagos nematyti, kad M, kurį nuo gimimo globojo tik CC, buvo neteisėtai išvežtas į Rusijos Federacijos teritoriją.

26

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnio 1 dalį, siejamą su šio reglamento 61 straipsnio a punktu, reikia aiškinti taip, kad valstybės narės teismas, nagrinėjantis bylą dėl tėvų pareigų, išsaugo jurisdikciją nagrinėti šį ginčą pagal šio 8 straipsnio 1 dalį, jeigu atitinkamo vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta vykstant procesui buvo teisėtai perkelta į trečiosios valstybės, 1996 m. Hagos konvencijos šalies, teritoriją.

27

Pagal Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnio 1 dalį jurisdikciją su tėvų pareigomis susijusioje byloje turi valstybės narės, kurioje yra nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, teismai. Iš tiesų dėl geografinio artumo šie teismai paprastai gali geriausiai įvertinti priemones, kurių reikia imtis dėl vaiko interesų (2009 m. gruodžio 23 d. Sprendimo Detiček, C‑403/09 PPU, EU:C:2009:810, 36 punktas).

28

Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodomas bylos iškėlimo valstybės narės teisme momentas, išreiškiamas teismo vietos išlaikymo principas, pagal kurį šis teismas nepraranda savo jurisdikcijos, net jei bylos nagrinėjimo metu pasikeičia atitinkamo vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta.

29

Be to, kaip Teisingumo Teismas nusprendė 2018 m. spalio 17 d. Sprendime UD (C‑393/18 PPU, EU:C:2018:835, 33–41 punktai), nei iš Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnio 1 dalies teksto, nei iš jos struktūros nematyti, kad šios nuostatos taikymo sritis turėtų būti laikoma apimanti tik ginčus, susijusius su santykiais tarp valstybių narių teismų. Priešingai, minėto reglamento 8 straipsnio 1 dalyje numatyta bendrosios jurisdikcijos taisyklė gali būti taikoma ginčams, susijusiems su valstybės narės ir trečiosios valstybės teismų santykiais.

30

Vadinasi, jeigu tuo metu, kai valstybės narės teisme iškeliama byla, atitinkamo vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra tos valstybės narės teritorijoje, šis teismas iš esmės turi jurisdikciją spręsti tėvų pareigų klausimus, įskaitant atvejus, kai ginčas susijęs su santykiais su trečiąja valstybe.

31

Vis dėlto reikia patikrinti, kaip to prašo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ar Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė taikoma, kai trečioji valstybė, į kurios teritoriją vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta teisėtai perkeliama vykstant procesui pagal šio sprendimo 24 punkte nurodytus kriterijus, yra 1996 m. Hagos konvencijos šalis.

32

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 2201/2003 61 straipsnio a punkte numatyta, jog, kalbant apie sąsają su 1996 m. Hagos konvencija, Reglamentas Nr. 2201/2003 taikomas, „jeigu atitinkamo vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra valstybės narės teritorijoje“.

33

Iš šios nuostatos formuluotės matyti, kad ja reglamentuojami valstybių narių, kurios visos yra ratifikavusios 1996 m. Hagos konvenciją arba prie jos prisijungusios, ir trečiųjų valstybių, kurios taip pat yra šios konvencijos šalys, santykiai, kai Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji jurisdikcijos taisyklė nebetaikoma, jeigu vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta bylos nagrinėjimo metu buvo perkelta iš valstybės narės teritorijos į trečiosios valstybės, kuri yra šios konvencijos šalis, teritoriją.

34

Tokį teiginį patvirtina Reglamento Nr. 2201/2003 61 straipsnio a punkto kontekstas. Viena vertus, reikia pažymėti, kad šioje nuostatoje, skirtingai nei šio reglamento 60 straipsnyje, nenurodyta, kad ji taikoma tik santykiams tarp valstybių narių.

35

Kita vertus, reikia pažymėti, kad nors minėto reglamento 8 straipsnio 1 dalyje iš esmės nurodyta, kad valstybės narės teismas turi jurisdikciją byloje dėl tėvų pareigų vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta „tuo metu, kai byla patenka j[o] žinion“, yra toje valstybėje narėje, to paties reglamento 61 straipsnio a punkte nėra tokio paties patikslinimo.

36

Vadinasi, priešingai, nei Sąjungos teisės aktų leidėjas numatė pirmosios nuostatos atžvilgiu ir kaip savo rašytinėse pastabose pabrėžė Vokietijos ir Prancūzijos vyriausybės, 61 straipsnio a punkto formuluotė leidžia manyti, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta, kaip ji suprantama pagal pastarąją nuostatą, yra ta, kuri yra jo gyvenamoji vieta tuo metu, kai kompetentingas teismas priima sprendimą, todėl, jei tuo metu ši gyvenamoji vieta yra nebe valstybės narės, o trečiosios valstybės, kuri yra 1996 m. Hagos konvencijos šalis, teritorijoje, Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnio 1 dalis nebetaikoma, o turi būti taikomos šios konvencijos nuostatos.

37

Tokį aiškinimą patvirtina Reglamento Nr. 2201/2003 61 straipsnio b punkto nuostata, kurioje nustatyta, kad reglamentas taikomas, „kalbant apie valstybės narės teismo priimto sprendimo pripažinimą ir vykdymą kitos valstybės narės teritorijoje, net jeigu atitinkamo vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra trečiosios valstybės, kuri yra [1996 m. Hagos] konvencijos susitariančioji šalis, teritorijoje“.

38

Taigi iš kartu aiškinamų minėto reglamento 61 straipsnio a ir b punktų matyti, kad jo 8 straipsnio 1 dalis nebetaikoma, jei vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta buvo perkelta į trečiosios valstybės, kuri yra 1996 m. Hagos konvencijos šalis, teritoriją prieš valstybės narės teismui, turinčiam jurisdikciją nagrinėti bylą dėl tėvų pareigų, priimant sprendimą. Tačiau tuo atveju, kai vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta pakeičiama po to, kai šis teismas priėmė sprendimą, šis pakeitimas pagal šio reglamento 61 straipsnio b punktą netrukdo tam, kad šio reglamento nuostatos būtų taikomos tokio sprendimo pripažinimui ir vykdymui kitos valstybės narės teritorijoje.

39

Reglamento Nr. 2201/2003 61 straipsnio a punkte nustatytas šio reglamento 8 straipsnio 1 dalies taikymo apribojimas nuo to momento, kai vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne valstybės narės, o trečiosios valstybės, kuri yra 1996 m. Hagos konvencijos šalis, teritorijoje, taip pat atitinka Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimą nepažeisti šios konvencijos nuostatų.

40

Šiuo klausimu svarbu pabrėžti, kad pagal 1996 m. Hagos konvencijos 5 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai vaikas pakeičia nuolatinę gyvenamąją vietą ir persikelia į kitą Susitariančiąją Valstybę, jurisdikciją turi naujos nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės institucijos.

41

Be to, pagal 1996 m. Hagos konvencijos 52 straipsnio 3 dalį aiškiai draudžiama, kad kita kelių Susitariančiųjų Valstybių sudaryta konvencija šių valstybių santykiuose su kitomis Susitariančiosiomis Valstybėmis turėtų įtakos 1996 m. Hagos konvencijos nuostatų taikymui jos reglamentuojamais klausimais. Kaip patvirtinta P. Lagarde parengtos šios konvencijos aiškinamosios ataskaitos 170–173 punktuose, jos 52 straipsnio 3 dalis yra būtent Sąjungos valstybių narių, kurios visos taip pat yra konvencijos šalys ir kurios norėjo turėti galimybę sudaryti atskirus susitarimus šioje srityje, pavyzdžiui, vadinamąją Briuselio II konvenciją, kurią pakeitė Reglamentas Nr. 2201/2003, ir kitų valstybių, 1996 m. Hagos konvencijos šalių, kurios baiminosi, kad tokius atskirus susitarimus sudariusios valstybės gali pasinaudoti jais, kad atleistų save nuo įpareigojimų kitoms valstybėms, šios konvencijos šalims, ir taip susilpnintų konvenciją, pozicijų kompromisas.

42

Kaip savo rašytinėse pastabose teisingai nurodė Prancūzijos vyriausybė ir Komisija, jeigu valstybės narės teismas, remdamasis Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnio 1 dalyje numatyta teismo vietos išlaikymo taisykle, išsaugotų savo jurisdikciją, nepaisant to, kad bylos nagrinėjimo metu vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta teisėtai perkeliama į trečiosios valstybės, kuri yra 1996 m. Hagos konvencijos šalis, teritoriją, tokia jurisdikcijos prorogacija prieštarautų šios konvencijos 5 straipsnio 2 daliai ir jos 52 straipsnio 3 daliai. Priėmus tokį Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnio 1 dalies aiškinimą, pagal kurį būtų neatsižvelgiama į šio reglamento 61 straipsnio a punkto taikymo sritį, valstybės narės prieštarautų savo tarptautiniams įsipareigojimams (šiuo klausimu žr. 2021 m. kovo 24 d. Sprendimo MCP, C‑603/20 PPU, EU:C:2021:231, 56 punktą).

43

Galiausiai svarbu pažymėti, kad taikant ne Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnio 1 dalį, o 1996 m. Hagos konvencijos nuostatas, tai savaime nereiškia, kad kenkiama vaiko interesams, nes valstybių, šios konvencijos šalių, teismai turi užtikrinti, kad pagal minėtos konvencijos ketvirtą konstatuojamąją dalį pirmiausia būtų vadovaujamasi šiuo interesu.

44

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnio 1 dalis, siejama su šio reglamento 61 straipsnio a punktu, turi būti aiškinama taip, kad valstybės narės teismas, nagrinėjantis bylą dėl tėvų pareigų, neišsaugo jurisdikcijos nagrinėti šį ginčą pagal šio 8 straipsnio 1 dalį, jeigu atitinkamo vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta vykstant procesui buvo teisėtai perkelta į trečiosios valstybės, 1996 m. Hagos konvencijos šalies, teritoriją.

45

Kadangi šis procesas pagrindinių bylų šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamose bylose, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:

2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, 8 straipsnio 1 dalis, siejama su šio reglamento 61 straipsnio a punktu, turi būti aiškinama taip, kad valstybės narės teismas, nagrinėjantis bylą dėl tėvų pareigų, neišsaugo jurisdikcijos nagrinėti šį ginčą pagal šio 8 straipsnio 1 dalį, jeigu atitinkamo vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta vykstant procesui buvo teisėtai perkelta į trečiosios valstybės, 1996 m. spalio 19 d. Hagoje sudarytos Konvencijos dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje šalies, teritoriją.