–

TP, atstovaujamos advokato F. Rocheteau,

–

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos A. Daniel ir A.‑L. Desjonquères,

–

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek ir J. Vláčil,

–

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos iš pradžių I. Herranz Elizalde ir S. Jiménez García, vėliau – I. Herranz Elizalde,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos iš pradžių C. Valero ir M. Wilderspin, vėliau – C. Valero,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2012 m. liepos 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 650/2012 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų paveldėjimo klausimais pripažinimo ir vykdymo bei autentiškų dokumentų paveldėjimo klausimais priėmimo ir vykdymo bei dėl Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimo (OL L 201, 2012, p. 107; klaidų ištaisymai OL L 344, 2012, p. 3 ir OL L 60, 2013, p. 140) 10 straipsnio 1 dalies a punkto išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant XA vaikų – V A ir Z A (toliau – kasatoriai pagrindinėje byloje) ginčą su XA žmona TP dėl prašymo paskirti palikimo administratorių visam XA palikimo paveldėjimui administruoti.

3

Reglamento Nr. 650/2012 7, 27, 30, 43 ir 82 konstatuojamosiose dalyse numatyta:

<…>

<…>

<…>

<…>

4

Šio reglamento II skyriuje „Jurisdikcija“, be kita ko, yra jo 4–6, 10 ir 15 straipsniai.

5

Minėto reglamento 4 straipsnyje „Bendroji jurisdikcija“ numatyta:

„Jurisdikciją priimti sprendimą dėl viso palikimo paveldėjimo turi tos valstybės narės, kurioje mirties dieną buvo palikėjo įprastinė gyvenamoji vieta, teismai.“

6

To paties reglamento 5 straipsnio „Susitarimas dėl teismo pasirinkimo“ 1 dalyje nustatyta:

„Jei palikėjo pasirinkta teisė jo palikimui reglamentuoti pagal 22 straipsnį yra valstybės narės teisė, atitinkamos šalys gali susitarti, kad tos valstybės narės teismas arba teismai turi išimtinę jurisdikciją priimti sprendimą dėl bet kurio paveldėjimo klausimo.“

7

Reglamento Nr. 650/2012 6 straipsnyje „Jurisdikcijos atsisakymas teisės pasirinkimo atveju“ nurodyta:

„Jei palikėjo pasirinkta teisė jo palikimui reglamentuoti pagal 22 straipsnį yra valstybės narės teisė, teismas, į kurį kreiptasi pagal 4 arba 10 straipsnį:

8

Šio reglamento 10 straipsnyje „Subsidiar[ioji] jurisdikcija“ nustatyta:

„1.   Jei palikėjo mirties dieną jo įprastinė gyvenamoji vieta nėra vienoje iš valstybių narių, valstybės narės, kurioje yra palikimo turtas, teismai vis dėlto turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl viso palikimo paveldėjimo, jei:

2.   Jei nė vienas valstybės narės teismas neturi jurisdikcijos pagal 1 dalį, valstybės narės, kurioje yra palikimo turtas, teismai vis dėlto turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl to turto.“

9

Minėto reglamento 15 straipsnyje „Jurisdikcijos tikrinimas“ numatyta:

„Jeigu į valstybės narės teismą kreipiamasi dėl paveldėjimo bylos, kurios nagrinėti pagal šį reglamentą jis neturi jurisdikcijos, tas teismas savo iniciatyva paskelbia, kad jis neturi jurisdikcijos.“

10

To paties reglamento III skyriuje „Taikytina teisė“ esančiame 21 straipsnyje „Bendroji taisyklė“ nurodyta:

„1.   Išskyrus atvejus, kai šiame reglamente numatyta kitaip, visam palikimui taikytina teisė yra valstybės, kurioje palikėjo mirties dieną buvo jo įprastinė gyvenamoji vieta, teisė.

2.   Jei, išimties tvarka, pagal visas bylos aplinkybes aišku, kad mirties dieną palikėjas buvo akivaizdžiai glaudžiau susijęs su kita valstybe nei valstybė, kurios teisė būtų taikytina pagal 1 dalį, paveldėjimui taikytina teisė yra tos kitos valstybės teisė.“

11

Reglamento Nr. 650/2012 22 straipsnio „Teisės pasirinkimas“ 1 dalyje numatyta:

„Asmuo gali pasirinkti, kad jo visą palikimą reglamentuojanti teisė būtų valstybės, kurios pilietybę jis turi pasirinkimo metu arba mirties dieną, teisė.

<…>“

12

Prancūzijos pilietis XA mirė 2015 m. rugsėjo 3 d. Prancūzijoje. Nuo 1981 m. jis gyveno Jungtinėje Karalystėje, kur 1996 m. susituokė su TP. Susirgęs jis grįžo į Prancūziją ir nuo 2012 m. rugpjūčio mėn. gyveno su vienu iš savo vaikų bute – šį prieš du mėnesius buvo įsigijęs per nekilnojamojo turto bendrovę, kurioje buvo vienas iš partnerių.

13

XA paliko įpėdiniais sutuoktinę TP, Jungtinės Karalystės pilietę, ir tris vaikus iš pirmosios santuokos, YA ir kasatorius pagrindinėje byloje. YA mirus, kasatoriai pagrindinėje byloje nurodė, kad jie taip pat veikia kaip savo brolio teisių perėmėjai. XA turėjo palikimo turto Prancūzijoje.

14

Kasatoriai pagrindinėje byloje kreipėsi į Prancūzijos teismus su ieškiniu prieš TP, siekdami, kad būtų paskirtas palikimo administratorius visam palikimo paveldėjimui administruoti, remdamiesi Reglamento Nr. 650/2012 4 straipsniu ir tuo, kad mirties dieną palikėjo įprastinė gyvenamoji vieta buvo Prancūzijoje.

15

2017 m. gruodžio 12 d. nutartimi Tribunal de Grande Instance de Nanterre (Nantero apygardos teismas, Prancūzija) pirmininkas, priimdamas sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pripažino, kad pagal Reglamento Nr. 650/2012 4 straipsnį jis turi jurisdikciją nagrinėti kasatorių pagrindinėje byloje ieškinį. Atitinkamai buvo paskirtas palikimo administratorius.

16

2019 m. vasario 21 d. sprendimu Cour d’appel de Versailles (Versalio apeliacinis teismas, Prancūzija) panaikino šią nutartį ir taikydamas Reglamentą Nr. 650/2012 pripažino, kad Prancūzijos teismai neturėjo jurisdikcijos pagal Reglamento Nr. 650/2012 4 straipsnį priimti sprendimo dėl viso palikimo paveldėjimo iš esmės dėl to, kad palikėjo įprastinė gyvenamoji vieta jo mirties dieną vis dar buvo Jungtinėje Karalystėje.

17

Kasatoriai pagrindinėje byloje šį sprendimą apskundė Cour de cassation (Kasaciniam teismui, Prancūzija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, ir, be kita ko, teigė, kad Cour d’appel de Versailles (Versalio apeliacinis teismas) padarė teisės klaidą, nes neatsižvelgė į Reglamento Nr. 650/2012 10 straipsnį, kuriame subsidiariai numatyta valstybės narės, kurioje yra palikimo turtas, teismų jurisdikcija priimti sprendimus dėl viso palikimo paveldėjimo, nepaisant to, kad palikėjo įprastinė gyvenamoji vieta mirties dieną nebuvo Prancūzijoje, tačiau jis buvo tos valstybės narės pilietis ir ten turėjo turto.

18

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visų pirma teigia, kad kasatoriai pagrindinėje byloje Cour d’appel de Versailles (Versalio apeliacinis teismas) nesirėmė Reglamento Nr. 650/2012 10 straipsniu. Todėl kyla klausimas, ar šis apeliacinis teismas, kuris nustatė, kad XA mirties dieną buvo Prancūzijos pilietis ir turėjo palikimo turto Prancūzijoje, privalėjo savo iniciatyva išnagrinėti kriterijus dėl savo subsidiariosios jurisdikcijos pagal šį 10 straipsnį.

19

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad to reglamento 15 straipsnyje, numatančiame galimybę valstybės narės teismui, į kurį kreiptasi dėl paveldėjimo bylos, kurios nagrinėti jis neturi jurisdikcijos pagal Reglamentą Nr. 650/2012, savo iniciatyva paskelbti apie jurisdikcijos neturėjimą, nepatikslinama, ar šis teismas turi iš pradžių patikrinti visus galimus jurisdikcijos – tiek bendrosios, tiek subsidiariosios – kriterijus. Tame reglamente nenurodyta, ar subsidiariosios jurisdikcijos nagrinėjimas yra neprivalomas.

20

Pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Reglamente Nr. 650/2012 nustatyta jurisdikcijos kolizijų sprendimo sistema, kurią valstybių narių teismai, į kuriuos kreiptasi dėl bylos, turi taikyti savo iniciatyva, kai ginčas patenka į šio reglamento materialinę taikymo sritį. Būtų nelogiška, jei valstybių narių teismai, į kuriuos kreiptasi, savo iniciatyva nustatę, kad šis reglamentas taikomas jurisdikcijų kolizijai spręsti, galėtų atsisakyti jurisdikcijos trečiosios šalies teismų naudai, remdamiesi vien to reglamento 4 straipsniu, prieš tai nepatikrinę savo subsidiariosios jurisdikcijos pagal to paties reglamento 10 straipsnį. Todėl būtų nuosekliau, jei tie teismai, į kuriuos kreiptasi, taip pat savo iniciatyva privalėtų patikrinti visus galimus jurisdikcijos vykdymo kriterijus.

21

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Reglamento Nr. 650/2012 10 straipsnyje numatyta jurisdikcija, kuri įvardijama kaip „subsidiarioji“, nukrypstama nuo teismų jurisdikcijos ir teisėkūros kompetencijos vienovės principo, kuriuo grindžiamas šis reglamentas. Jeigu valstybės narės teismas pripažino savo jurisdikciją pagal 10 straipsnį, jis vis dėlto turėtų taikyti valstybės, kurioje palikėjo mirties dieną buvo jo įprastinė gyvenamoji vieta, teisę, išskyrus atvejus, kai iš visų bylos aplinkybių aišku, kad palikėjas mirties dieną buvo akivaizdžiai glaudžiau susijęs su kita valstybe pagal minėto reglamento 21 straipsnio 2 dalį arba aiškiai pasirinko kitos valstybės teisės taikymą pagal to paties 22 straipsnį. Taigi būtų sunku sutikti, kad jurisdikcijos taisyklę, kvalifikuojamą kaip subsidiariąją, privalomai turėtų iškelti valstybės narės teismas, į kurį kreiptasi, net jei šalys ja nesiremia.

22

Be to, nors Reglamento Nr. 650/2012 15 straipsnyje aiškiai numatyta teismo, kuris neturi jurisdikcijos, pareiga savo iniciatyva paskelbti apie jurisdikcijos neturėjimą, jame nėra jokios lygiavertės nuostatos, pagal kurią būtų reikalaujama, kad teismas savo iniciatyva išnagrinėtų savo jurisdikciją. Su paveldėjimu susijusios taisyklės, kaip apibrėžta šiame reglamente, yra disponuojamos teisės, nes pagal šį reglamentą šalims leidžiama susitarti dėl išimtinės valstybės narės, kurios teisę palikėjas pasirinko jo paveldėjimui reglamentuoti, teismo ar teismų jurisdikcijos sudarant susitarimą dėl teismo pasirinkimo (Reglamento Nr. 650/2012 5 straipsnis) ir numatoma galimybė šiems teismams toliau vykdyti savo jurisdikciją, net jei bylos šalys, kurios nebuvo šio susitarimo šalys, atvyksta į teismą ir neginčija šios jurisdikcijos (to reglamento 9 straipsnis).

23

Šiomis aplinkybėmis Cour de cassation (Kasacinis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar Reglamento [Nr. 650/2012] 10 straipsnio 1 dalies a punkto nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad jei palikėjo mirties dieną jo įprastinė gyvenamoji vieta nėra vienoje iš valstybių narių, valstybės narės, kurioje nėra palikėjo įprastinės gyvenamosios vietos, teismas, konstatavęs, kad toks palikėjas turėjo šios valstybės narės pilietybę ir joje turėjo turto, privalo savo iniciatyva išnagrinėti šioje nuostatoje numatytą subsidiariąją jurisdikciją?“

24

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Reglamento Nr. 650/2012 10 straipsnio 1 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad valstybės narės teismas, į kurį buvo kreiptasi remiantis šio reglamento 4 straipsnyje įtvirtinta bendrąja jurisdikcijos taisykle, nustatęs, kad neturinti jurisdikcijos pagal pastarąją nuostatą, turi savo iniciatyva išnagrinėti savo jurisdikciją pagal šioje nuostatoje įtvirtintą subsidiariosios jurisdikcijos taisyklę.

25

Nagrinėjamu atveju iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Cour d‘appel de Versailles (Versalio apeliacinės instancijos teismas) konstatavo, jog palikėjo paskutinė įprastinė gyvenamoji vieta buvo Jungtinėje Karalystėje, o ne Prancūzijoje. Šiuo atžvilgiu reikėtų pažymėti, kad iš Reglamento Nr. 650/2012 82 konstatuojamosios dalies išplaukia, kad pagal prie ES sutarties ir SESV pridėto Protokolo Nr. 21 dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės 1 ir 2 straipsnius Jungtinė Karalystė nedalyvavo priimant šį reglamentą. Be to, neatrodo, kad XA mirties dieną Jungtinė Karalystė būtų pasinaudojusi šio protokolo 4 straipsnyje numatyta galimybe pranešti apie savo ketinimą pripažinti šį reglamentą. Todėl tuo metu Jungtinei Karalystei, net jeigu ji buvo Europos Sąjungos valstybė narė, Reglamentas Nr. 650/2012 nebuvo privalomas, todėl jis jai nebuvo taikomas. Tačiau aiškinant šio reglamento 10 straipsnį laikytina, kad šioje nuostatoje numatyta jurisdikcija gali būti taikoma, kai palikėjo įprastinė gyvenamoji vieta buvo valstybėje narėje, kuriai to palikėjo mirties dieną šis reglamentas buvo neprivalomas. Todėl, jei tenkinami ir kiti šioje nuostatoje numatyti kriterijai, darytina išvada, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama situacija gali patekti į šios nuostatos taikymo sritį.

26

Šiuo klausimu neabejotina, kad Reglamento Nr. 650/2012 10 straipsniu kasatoriai pagrindinėje byloje nesirėmė nei pirmojoje, nei apeliacinėje instancijose. Taigi vienintelis prejudicinio klausimo tikslas – nustatyti, ar pagal Reglamentą Nr. 650/2012 valstybės narės teismas, į kurį kreiptasi pagal šio reglamento 4 straipsnį, privalo savo iniciatyva išnagrinėti, ar jis turi jurisdikciją atsižvelgiant į šio reglamento 10 straipsnio 1 dalies a punkte nustatytus kriterijus, ar vis dėlto šis teismas gali paskelbti neturintis jurisdikcijos, jei pareiškėjas nesirėmė minėta nuostata, kad šis teismas vykdytų savo jurisdikciją.

27

Pagal suformuotą jurisprudenciją su jurisdikcijos taisyklėmis susijusios nuostatos, kai jose nedaroma nuorodos į valstybių narių teisę, skirtą jų prasmei ir apimčiai nustatyti, visoje Sąjungoje turi būti aiškinamos autonomiškai ir vienodai, atsižvelgiant ne tik į nuostatų tekstą, bet ir į jų kontekstą ir atitinkamais teisės aktais siekiamą tikslą (šiuo klausimu žr. 2018 m. birželio 21 d. Sprendimo Oberle, C‑20/17, EU:C:2018:485, 33 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

28

Dėl, pirma, Reglamento Nr. 650/2012 10 straipsnio 1 dalies a punkto formuluotės pažymėtina, kad šioje nuostatoje įtvirtinta jurisdikcijos taisyklė, pagal kurią, jei palikėjo mirties dieną jo įprastinė gyvenamoji vieta nėra valstybėje narėje, valstybės narės, kurioje yra palikimo turtas, teismai vis dėlto turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl viso palikimo paveldėjimo, jei mirties dieną palikėjas turėjo tos valstybės narės pilietybę.

29

Taigi iš Reglamento Nr. 650/2012 10 straipsnio 1 dalies a punkto teksto matyti, kad du šioje nuostatoje nustatyti kriterijai, pagal kuriuos valstybės narės teismams suteikiama jurisdikcija tais atvejais, kai palikėjo įprastinė gyvenamoji vieta jo mirties dieną nėra toje valstybėje narėje, yra, pirma, palikėjo turto buvimas minėtoje valstybėje narėje ir, antra, mirties dieną palikėjo turima tos pačios valstybės narės pilietybė. Iš šios nuostatos teksto jokiu būdu neišplaukia, kad tokios jurisdikcijos suteikimas priklauso nuo palikėjo ar suinteresuotosios šalies veiksmų. Priešingai, kaip generalinis advokatas nurodė savo išvados 67 ir 68 punktuose, iš vartojamo žodžio junginio „turi jurisdikciją“ galima suprasti, kad šio reglamento 10 straipsnio 1 dalyje numatyta jurisdikcija yra privaloma.

30

Antra, dėl Reglamento Nr. 650/2012 10 straipsnio 1 dalies a punkto konteksto pažymėtina, kad šio reglamento 10 straipsnis yra jo II skyriuje, kuriame nustatytos jurisdikcijos paveldėjimo bylose taisyklės. Visų pirma šiame 10 straipsnyje numatyta subsidiarioji jurisdikcija, papildanti bendrąją jurisdikciją, nustatytą minėto reglamento 4 straipsnyje esančia taisykle: palikėjo įprastinės gyvenamosios vietos teismai yra teismai, turintys jurisdikciją priimti sprendimą dėl viso palikimo paveldėjimo.

31

Trečia, dėl Reglamento Nr. 650/2012 10 straipsnio tikslo svarbu pažymėti, kad šis straipsnis turi būti aiškinamas atsižvelgiant į šio reglamento 30 konstatuojamąją dalį, pagal kurią būtina „užtikrinti, kad visų valstybių narių teismai galėtų vienodais pagrindais naudotis jurisdikcija asmenų, kurių įprastinė gyvenamoji vieta mirties dieną nebuvo valstybėje narėje, palikimo atžvilgiu“. Šiuo tikslu, kaip teigiama minėtoje konstatuojamojoje dalyje, reglamente „turėtų būti pateiktas baigtinis hierarchine tvarka išdėstytas pagrindų, kuriais remiantis gali būti naudojamasi tokia papildoma [subsidiariąja] jurisdikcija, sąrašas“.

32

Vadinasi, kadangi Reglamento Nr. 650/2012 tikslas, be kita ko, užtikrinti vienodą tarptautinės jurisdikcijos taisyklių taikymą paveldėjimo bylose, tiek šio reglamento 4 straipsniu, tiek jo 10 straipsnio 1 dalimi siekiama tik nustatyti vienodus jurisdikcijos priimti sprendimą dėl viso palikimo paveldėjimo kriterijus. Todėl šiuo atžvilgiu juose suinteresuotosioms šalims nesuteikiama galimybės pasirinkti valstybės narės teismą pagal savo interesus, išskyrus to reglamento 5 straipsnio taikymą tuo atveju, kai palikėjas pasirenka jo palikimo paveldėjimui taikytiną teisę.

33

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, kaip generalinis advokatas nurodė savo išvados 47 ir 65 punktuose, tarp Reglamento Nr. 650/2012 4 straipsnyje nustatyto teismo ir šio reglamento 10 straipsnyje nustatyto teismo nėra hierarchinio ryšio, nes kiekvienas iš jų reglamentuoja skirtingus atvejus. Taip pat tai, kad šio reglamento 10 straipsnyje nurodyta jurisdikcija apibūdinama kaip „subsidiarioji“, nereiškia, kad ši nuostata yra mažiau privaloma nei šio reglamento 4 straipsnio nuostata dėl bendrosios jurisdikcijos.

34

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad iš to, jog Reglamento Nr. 650/2012 10 straipsnio 1 dalyje vartojami žodžiai „vis dėlto“, matyti, kad šioje nuostatoje kalbama apie jurisdikcijos taisyklę, lygiavertę ir papildančią šio reglamento 4 straipsnyje įtvirtintą bendrąją jurisdikcijos taisyklę, todėl kai pastarasis straipsnis netaikytinas, reikia patikrinti, ar įvykdyti šio reglamento 10 straipsnyje nustatyti jurisdikcijos kriterijai.

35

Be to, tokį aiškinimą patvirtina Reglamento Nr. 650/2012 7 konstatuojamojoje dalyje nurodytas tikslas sudaryti palankesnes sąlygas vidaus rinkai tinkamai veikti, pašalinant laisvo asmenų, norinčių įgyvendinti savo teises, kylančias iš tarpvalstybinio pobūdžio paveldėjimo, judėjimo kliūtis, visų pirma užtikrinant, kad Europos teisingumo erdvėje būtų veiksmingai užtikrintos įpėdinių ir testamentinės išskirtinės gavėjų, kitų palikėjo artimųjų ir palikėjo kreditorių teisės (šiuo klausimu žr. 2018 m. kovo 1 d. Sprendimo Mahnkopf (C‑558/16, EU:C:2018:138, 35 punktą).

36

Šiuo tikslu Reglamente Nr. 650/2012 nustatytos objektyviais kriterijais pagrįstos tarptautinės jurisdikcijos taisyklės, taikomos visam palikimo paveldėjimui. Šiuo požiūriu šio reglamento 10 straipsnio 1 dalis padeda užtikrinti įpėdinių ir testamentinės išskirtinės gavėjų, kitų palikėjo artimųjų ir palikėjo kreditorių teisę kreiptis į teismą, kai atitinkama situacija yra glaudžiai susijusi su valstybe nare, visų pirma dėl to, kad tos valstybės teritorijoje yra palikėjo turto.

37

Be to, reikėtų priminti, kad, siekiant prisidėti prie veiksmingo su paveldėjimu susijusių ginčų sprendimo, Reglamentu Nr. 650/2012 siekiama skatinti paveldėjimą vertinti kaip nedalomą. Taigi Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad šio reglamento nuostatų aiškinimas, dėl kurio šis paveldėjimas būtų suskaidytas, būtų nesuderinamas su šio reglamento tikslais (šiuo klausimu žr. 2018 m. birželio 21 d. Sprendimo Oberle, C‑20/17, EU:C:2018:485, 56 punktą ir 2020 m. liepos 16 d. Sprendimo E. E. (Jurisdikcija ir paveldėjimui taikytina teisė), C‑80/19, EU:C:2020:569, 41 punktą.

38

Šis paveldėjimo nedalumo principas taip pat pagrindžia Reglamento Nr. 650/2012 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą taisyklę, nes šioje nuostatoje numatyta, kad ši taisyklė nustato valstybių narių teismų jurisdikciją priimti sprendimą dėl „viso palikimo paveldėjimo“.

39

Galiausiai reikia priminti, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog dėl pagarbos teismo nepriklausomumui, kai jis vykdo savo funkcijas, reikia, kad šis teismas galėtų išnagrinėti savo tarptautinę jurisdikciją, atsižvelgdamas į visą turimą informaciją, kartu siekdamas gero teisingumo vykdymo tikslo, kuriuo grindžiami Sąjungos teisės aktai (šiuo klausimu žr. Sprendimo 2015 m. sausio 28 d. Sprendimo Kolassa, C‑375/13, EU:C:2015:37, 64 punktą ir 2016 m. birželio 16 d. Sprendimo Universal Music International Holding, C‑12/15, EU:C:2016:449, 45 punktą).

40

Vis dėlto atsižvelgiant į Reglamentu Nr. 650/2012 siekiamą tikslą – užtikrinti gerą teisingumo vykdymą, niekas nedraudžia, kad tie patys principai būtų taikomi ir teismui, į kurį kreiptasi, kai jis nagrinėja savo jurisdikciją, kiek tai susiję su šiame reglamente numatytų tarptautinės jurisdikcijos paveldėjimo bylose taisyklių taikymu.

41

Taigi tiek, kiek Reglamento Nr. 650/2012 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos subsidiariosios jurisdikcijos taisyklės padeda siekti šio gero teisingumo vykdymo tikslo, šios nuostatos taikymas negali priklausyti nuo to, kad nė viena iš atitinkamo proceso šalių ja nesirėmė.

42

Iš tiesų, kaip generalinis advokatas nurodė savo išvados 87 punkte, Reglamento Nr. 650/2012 10 straipsnis turi būti aiškinamas atsižvelgiant į jo 15 straipsnį, nes, nors pagal 10 straipsnį teismas, į kurį kreiptasi, neįpareigojamas aktyviai ieškoti faktinio pagrindo, kad galėtų priimti sprendimą dėl savo jurisdikcijos tam tikroje byloje, jis įpareigojamas atsižvelgiant į neginčijamus faktus nustatyti savo jurisdikcijos pagrindą, kuris gali skirtis nuo to, kurį nurodo pareiškėjas.

43

Visų pirma reikia pažymėti, jog tam, kad teismas, į kurį kreiptasi pagal Reglamento Nr. 650/2012 15 straipsnį, galėtų paskelbti neturintis jurisdikcijos, reikia iš anksto išnagrinėti visus Reglamento Nr. 650/2012 II skyriuje nustatytus kriterijus ir kad atlikdamas šį nagrinėjimą šis teismas turi įvertinti, ar jis turi jurisdikciją, atsižvelgdamas į visą turimą informaciją. Todėl toks nagrinėjimas negali būti atliekamas atsižvelgiant tik į jurisdikcijos taisyklę, kuria aiškiai remiasi suinteresuotosios šalys.

44

Šio aiškinimo nepaneigia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo argumentas, kad Reglamento Nr. 650/2012 10 straipsniu nukrypstama nuo teismo jurisdikcijos ir teisėkūros kompetencijos sutapties principo, todėl teismas, į kurį kreiptasi, turėtų taikyti valstybės, kurioje buvo palikėjo įprastinė gyvenamoji vieta jo mirties dieną, teisę. Reglamento 27 konstatuojamojoje dalyje nurodytas tikslas, t. y. pasiekti, kad teismo jurisdikcija ir taikytina teisė sutaptų, nėra absoliutus, kaip generalinis advokatas nurodė savo išvados 70 punkte.

45

Nors pagal Reglamento Nr. 650/2012 27 konstatuojamąją dalį šio reglamento nuostatomis siekiama užtikrinti, kad paveldėjimo klausimus nagrinėjanti institucija dauguma atvejų galėtų taikyti savo nacionalinę teisę, šiuo reglamentu nenustatomas ir neužtikrinamas teismo jurisdikcijos ir taikytinos teisės sutapimas. Tai, kad šis sutapimas nėra absoliutus, patvirtina, viena vertus, to reglamento 27 konstatuojamojoje dalyje vartojami žodžiai „dauguma atvejų“ ir, kita vertus, tai, kad to paties reglamento 43 konstatuojamojoje dalyje pats Sąjungos teisės aktų leidėjas numatė, kad jame nustatytos jurisdikcijos taisyklės gali lemti situacijas, kai teismas, kurio jurisdikcijai priklauso priimti sprendimą dėl paveldėjimo, netaikys savo teisės.

46

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 650/2012 10 straipsnio 1 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad valstybės narės teismas, į kurį buvo kreiptasi remiantis šio reglamento 4 straipsnyje įtvirtinta bendrąja jurisdikcijos taisykle, nustatęs, kad neturi jurisdikcijos pagal pastarąją nuostatą, turi savo iniciatyva išnagrinėti savo jurisdikciją pagal šioje nuostatoje įtvirtintą subsidiariosios jurisdikcijos taisyklę.

47

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:

2012 m. liepos 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 650/2012 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų paveldėjimo klausimais pripažinimo ir vykdymo bei autentiškų dokumentų paveldėjimo klausimais priėmimo ir vykdymo bei dėl Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimo 10 straipsnio 1 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad valstybės narės teismas, į kurį buvo kreiptasi remiantis šio reglamento 4 straipsnyje įtvirtinta bendrąja jurisdikcijos taisykle, nustatęs, kad neturi jurisdikcijos pagal pastarąją nuostatą, turi savo iniciatyva išnagrinėti savo jurisdikciją pagal šioje nuostatoje įtvirtintą subsidiariosios jurisdikcijos taisyklę.