–

[Ištaisyta 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartimi] XY, atstovaujamos Rechtsanwalt L. Jesse,

–

Hauptzollamt B, atstovaujamos G. Rittenauer,

–

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos J. Möller ir S. Heimerl,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos A. Armenia ir R. Pethke,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2003 m. spalio 27 d. Tarybos direktyvos 2003/96/EB, pakeičiančios Bendrijos energetikos produktų ir elektros energijos mokesčių struktūrą (OL L 283, 2003, p. 51; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 405), 17 straipsnio 1 dalies a punkto išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant XY ir Hauptzollamt B (Centrinė muitinė B, Vokietija) ginčą dėl XY elektros energijos vartojimo mokesčio perskaičiavimo, konkrečiau – dėl XY teisės į delspinigius nuo elektros energijos mokesčio sumos, kurią ji sumokėjo nepagrįstai ir kuri jai buvo grąžinta.

3

Direktyvos 2003/96 3–5 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

4

Šios direktyvos 1 straipsnis suformuluotas taip:

„Valstybės narės energetikos produktus ir elektros energiją apmokestina pagal šią direktyvą.“

5

Minėtos direktyvos 5 straipsnyje numatyta:

„Jei valstybės narės laikosi šioje direktyvoje nustatytų minimalių apmokestinimo lygių ir jie atitinka [Sąjungos] teisės aktus, jos gali taikyti diferencijuotas apmokestinimo normas, taikant fiskalinės kontrolės priemones, šiais atvejais:

6

Tos pačios direktyvos 17 straipsnyje nustatyta:

„1.   Jei šioje direktyvoje nustatyti apmokestinimo lygiai, bendrai paėmus, taikomi kiekvienai įmonei, valstybės narės gali taikyti mokesčio sumažinimą energetikos produktams, naudojamiems šildymui ar 8 straipsnio 2 dalies b ir c punktuose nurodytiems tikslams bei elektros energijai šiais atvejais:

2.   Neatsižvelgdamos į 4 straipsnio 1 dalį, valstybės narės 2 straipsnyje nurodytiems energetikos produktams ir elektros energijai gali taikyti apmokestinimo iki nulio lygį, kai juos naudoja daug energijos naudojančios įmonės, apibrėžtos šio straipsnio 1 dalyje.

3.   Neatsižvelgdamos į 4 straipsnio 1 dalį, valstybės narės 2 straipsnyje nurodytiems energetikos produktams ir elektros energijai gali taikyti apmokestinimo lygį iki 50 % šioje direktyvoje nustatyto minimalaus lygio, kai juos naudoja 11 straipsnyje apibrėžtos [apibrėžti] verslo subjektai, nenaudojantys daug energijos, kaip apibrėžta šio straipsnio 1 dalyje.

4.   Įmonės, kurios naudojasi 2 ir 3 dalyje nurodytomis galimybėmis, sudaro susitarimus, apyvartinių leidimų programas ar lygiaverčius susitarimus, kaip nurodyta 1 dalies b punkte. Susitarimų, apyvartinių leidimų programų ar lygiaverčių susitarimų tikslai turi būti aplinkos apsauga ar padidintas energijos efektyvumas, maždaug lygiavertis tam, kuris būtų pasiektas, jei būtų laikomasi Bendrijos standartinių minimalių normų.“

7

Pagal Direktyvos 2003/96 7, 15, 16 ir 19 straipsnius valstybės narės juose nurodytais atvejais taip pat gali atleisti nuo mokesčių arba juos sumažinti.

8

Šios direktyvos 21 straipsnio 5 dalies pirmame sakinyje numatyta:

„Taikant [1992 m. vasario 25 d. Tarybos] [d]irektyvos 92/12/EEB [dėl bendros tvarkos, susijusios su akcizais apmokestinamais produktais, ir jų laikymu, judėjimu ir kontrole (OL L 76, 1992, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 179), iš dalies pakeistos 2000 m. liepos 20 d. Tarybos direktyva 2000/47/EB (OL L 193, 2000, p. 73; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 10 t., p. 186),] 5 ir 6 straipsnius, elektros energija ir gamtinės dujos turi būti apmokestinamos ir tai atliekama tuomet, kai jas tiekia paskirstytojas ar perskirstytojas.“

9

1999 m. kovo 24 d.Stromsteuergesetz (Elektros energijos mokesčio įstatymas) (BGBl. 1999 I p. 378 ir BGBl. 2000 I, p. 147), iš dalies pakeisto 2008 m. gruodžio 19 d. įstatymu (BGBl. 2008 I, p. 2794) (toliau – StromStG), 3 straipsnyje „Mokesčio tarifas“ nustatyta:

„Mokestis yra 20,50 EUR už megavatvalandę.“

10

StromStG 9 straipsnio „Atleidimas nuo mokesčio ir mokesčio sumažinimas“ 3 dalyje numatyta:

„Elektros energijai, išskyrus 2 dalies 2 punkte nurodytus atvejus, taikomas lengvatinis 12,30 EUR už megavatvalandę mokesčio tarifas, kai ją naudoja gamybos arba žemės ūkio ar miškininkystės įmonė savo vykdomos veiklos reikmėms ir kai netaikomas atleidimas nuo mokesčio pagal 1 dalį.“

11

XY yra gamybos įmonė; 2010 m. vykdydama veiklą ji panaudojo elektros energiją iš tiekimo tinklo, kad įkrautų akumuliatorius.

12

2010 m. elektros energijos mokesčio deklaracijoje XY deklaravo suvartotą elektros energijos kiekį ir pritaikė StromStG 9 straipsnio 3 dalyje numatytą lengvatinį mokesčio tarifą. Vis dėlto atitinkamame pranešime apie mokėtiną mokestį Centrinė muitinė B apmokestino elektros energiją standartiniu tarifu, o XY tai ginčijo.

13

Per teismo procesą dėl 2006 m. konstatavus, kad taikytinas StromStG 9 straipsnio 3 dalyje numatytas lengvatinis mokesčio tarifas, Centrinė muitinė B dėl 2010 m. galiausiai nusprendė, kad XY turėjo teisę prašyti taikyti šį tarifą, ir 2013 m. rugpjūčio 27 d. patikslino XY pranešimą apie mokėtiną mokestį, taip pat grąžino nepagrįstai 2010 m. sumokėtą sumą.

14

2014 m. gruodžio mėn. XY paprašė už 2010 m. grąžintą sumą padidinti delspinigių suma, tačiau Centrinė muitinė B atsisakė tai padaryti.

15

Finanzgericht (Finansų teismas, Vokietija) atmetė XY ieškinį dėl šių delspinigių sumokėjimo, motyvuodamas tuo, kad XY neturėjo teisės į juos nei pagal Sąjungos, nei pagal Vokietijos teisę. Konkrečiau kalbant, šio teismo teigimu, pagal Sąjungos teisę nereikalaujama prie grąžintos sumos pridėti delspinigius. Iš tiesų, pirma, elektros energijos panaudojimas akumuliatoriams įkrauti nepatenka į Direktyvos 2003/96 taikymo sritį. Antra, bet kuriuo atveju sumažinto mokesčio taikymas pagrindinėje byloje yra neprivalomas, o tai reiškia, kad pagal Sąjungos teisę nereikalaujama mokėti delspinigių grąžinant mokestį.

16

XY dėl šio sprendimo pateikė kasacinį skundą Bundesfinanzhof (Federalinis finansų teismas, Vokietija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. XY teigimu, pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją reikia mokėti delspinigius grąžinant pažeidus Sąjungos teisę surinktus mokesčius, įskaitant neprivalomus mokesčio sumažinimo atvejus. Be to, akumuliatoriaus įkrovimas yra grįžtamoji operacija, patenkanti į Direktyvos 2003/96 taikymo sritį.

17

Priešingai nei Finanzgericht (Finansų teismas), Bundesfinanzhof (Federalinis finansų teismas) mano, kad XY veikla patenka į Direktyvos 2003/96 taikymo sritį, ir kelia klausimą tik dėl to, ar prie nepagrįstai sumokėtos ir grąžintos elektros energijos mokesčio sumos reikia pridėti delspinigius.

18

Šiomis aplinkybėmis Bundesfinanzhof (Federalinis finansų teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar pagal Sąjungos teisę gali būti reikalaujama su reikalavimo grąžinti nepagrįstai sumokėtą elektros energijos mokestį suma susijusių palūkanų, jeigu pagrindas apskaičiuoti mažesnę mokesčio sumą buvo neprivalomas mokesčio sumažinimas pagal Direktyvos 2003/96 17 straipsnio 1 dalies a punktą, o per didelės mokesčio sumos apskaičiavimą lėmė tik nagrinėjamoje byloje neteisingai taikyta nacionalinės teisės nuostata, kuri buvo priimta siekiant perkelti šios direktyvos 17 straipsnio 1 dalies a punktą?“

19

Pirmiausia reikia pažymėti, kad, viena vertus, savo pastabose Vokietijos vyriausybė, nepateikdama nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo, iš esmės mano, kad pagal Direktyvos 2003/96 21 straipsnio 5 dalį elektros energija, tiekiama, kad būtų saugoma akumuliatoriuose, turi būti apmokestinama arba taip pat apmokestinama vėliau ją paskirstant tretiesiems asmenims. Ši nuomonė skiriasi nuo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prielaidos, jog elektros energijos tiekimas, kad ji būtų saugoma akumuliatoriuose, yra vienintelis nagrinėjamo mokesčio apmokestinimo momentas.

20

Šios pastabos neturi įtakos pateikto klausimo priimtinumui.

21

Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės aiškinimo, atsižvelgiant į jo paties nustatytas teisines ir faktines aplinkybes, kurių tikslumo Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prašymo, tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus ir suprastų priežastis, dėl kurių nacionalinis teismas mano, kad, siekiant išspręsti jo nagrinėjamą ginčą, reikalinga gauti atsakymus į tuos klausimus (2018 m. gruodžio 10 d. Sprendimo Wightman ir kt., C‑621/18, EU:C:2018:999, 27 punktas ir 2019 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Slovenské elektrárne, C‑376/18, EU:C:2019:1068, 24 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

22

Iš pateikto klausimo matyti, kad jis susijęs su pagrindinės bylos aplinkybėmis ir dalyku, nes juo siekiama išaiškinti ne Direktyvos 2003/96 nuostatas, o mokesčio, surinkto klaidingai taikius nacionalinės teisės aktus, įgyvendinančius šioje direktyvoje numatytą teisę, grąžinimo sąlygas.

23

Antra, Vokietijos vyriausybė teigia, kad pateiktas klausimas turėjo būti paremtas ne Direktyvos 2003/96 17 straipsnio 1 dalies a punktu, o jos 5 straipsnio ketvirta įtrauka.

24

Kaip generalinis advokatas nurodė išvados 56 punkte, reikia pažymėti, kad tiek Direktyvos 2003/96 17 straipsnio 1 dalies a punkte numatytos mokesčių lengvatos daug energijos naudojančioms įmonėms, tiek šios direktyvos 5 straipsnio ketvirtoje įtraukoje minėtas apmokestinimo normų diferencijavimas pagal tai, ar elektros energija naudojama verslo tikslams, ar skiriama ne verslo reikmėms, valstybėms narėms yra neprivalomi. Todėl klausime iškeltos teisinės problemos sprendimas gali būti svarbus priimant sprendimą pagrindinėje byloje, neatsižvelgiant į teisinį pagrindą, kuriuo rėmėsi Vokietijos įstatymų leidėjas, kai nustatė aptariamą apmokestinimo normos diferencijavimą.

25

Šiomis aplinkybėmis reikia manyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar pagal Sąjungos teisę reikalaujama, kad grąžinant nepagrįstai surinktą elektros energijos mokesčio sumą klaidingai pritaikius nacionalinės teisės nuostatą, priimtą remiantis valstybėms narėms Direktyva 2003/96 suteikta teise, prie šios sumos būtų pridedamos palūkanos.

26

Reikia priminti, kad iš suformuotos jurisprudencijos matyti, jog teisė susigrąžinti pažeidžiant Sąjungos teisės normas valstybėje narėje surinktus mokesčius yra Sąjungos teisės nuostatomis, kurių išaiškinimą pateikė Teisingumo Teismas, asmenims suteikiamų teisių pasekmė ir papildymas. Taigi iš esmės valstybės narės privalo grąžinti pažeidžiant Sąjungos teisę surinktus mokesčius (2012 m. liepos 19 d. Sprendimo Littlewoods Retail ir kt., C‑591/10, EU:C:2012:478, 24 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija; taip pat 2020 m. balandžio 23 d. Sprendimo Sole-Mizo ir Dalmandi Mezőgazdasági, C‑13/18 ir C‑126/18, EU:C:2020:292, 34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

27

Be to, Teisingumo Teismas nusprendė, kad jeigu valstybė narė surinko mokesčius pažeisdama Sąjungos teisę, asmenys turi teisę į tai, kad būtų sugrąžintas ne tik neteisėtai surinktas mokestis, bet ir šiai valstybei sumokėtos arba jos surinktos su šiuo mokesčiu tiesiogiai susijusios sumos. Tai taip pat apima nuostolius, patirtus dėl nepagrįstai surinkto mokesčio netekus galimybės disponuoti finansinėmis lėšomis. Iš šios jurisprudencijos matyti, kad valstybių narių pareigos grąžinti pažeidžiant Sąjungos teisę surinktas mokesčių sumas kartu su palūkanomis principas kyla iš Sąjungos teisės (2012 m. liepos 19 d. Sprendimo Littlewoods Retail ir kt., C‑591/10, EU:C:2012:478, 25 ir 26 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija; taip pat 2020 m. balandžio 23 d. Sprendimo Sole-Mizo ir Dalmandi Mezőgazdasági, C‑13/18 ir C‑126/18, EU:C:2020:292, 35 ir 36 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

28

Kaip išvados 74 punkte nurodė generalinis advokatas, reikia pažymėti, kad pareiga sugrąžinti pažeidžiant Sąjungos teisę surinktus mokesčius kartu su palūkanomis taikoma ir tuomet, kai šis pažeidimas padarytas pažeidžiant bendruosius šios teisės principus.

29

Primintina, kad Direktyva 2003/96, kaip matyti iš jos 3–5 konstatuojamųjų dalių ir 1 straipsnio, siekiama nustatyti suderintą energinių produktų ir elektros energijos apmokestinimo tvarką (šiuo klausimu žr. 2020 m. gruodžio 3 d. Sprendimo Repsol Petróleo, C‑44/19, EU:C:2020:982, 21 punktą).

30

Pagal šią tvarką Sąjungos teisės aktų leidėjas, be kita ko, pagal šios direktyvos 5, 7, 15–17 ir 19 straipsnius, suteikė valstybėms narėms visus įgaliojimus nustatyti diferencijuotus apmokestinimo tarifus, atleidimą nuo akcizų ar jų sumažinimą, kurie yra minėtoje direktyvoje nustatytos suderintos apmokestinimo tvarkos sudedamoji dalis.

31

Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją valstybės narės privalo naudotis šiais straipsniais joms suteikta diskrecija, laikydamosi Sąjungos teisės ir jos bendrųjų principų, visų pirma nepažeisdamos vienodo požiūrio principo (šiuo klausimu žr. 2020 m. sausio 30 d. Sprendimo Autoservizi Giordano, C‑513/18, EU:C:2020:59, 35 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Be to, šis reikalavimas apima tiek priemones, kuriomis naudojamasi šia diskrecija, tiek jų taikymą.

32

Vienodas požiūrio principas reikalauja, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos – vienodai, nebent toks vertinimas būtų objektyviai pagrįstas (2020 m. sausio 30 d. Sprendimo Autoservizi Giordano, C‑513/18, EU:C:2020:59, 37 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

33

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad, kalbant apie nepagrįstai surinkto mokesčio sumą ir atitinkamą pareigą jį grąžinti, ūkio subjekto, kuriam taikomas lengvatinis elektros energijos mokesčio tarifas pagal nacionalinės teisės nuostatą, įgyvendinančią Direktyvoje 2003/96 numatytą teisę, kurio suma buvo nepagrįstai surinkta, padėtis yra panaši į ūkio subjekto, kuriam taikomas standartinis šio mokesčio tarifas pagal šios direktyvos nuostatą ir kurio suma buvo nepagrįstai surinkta, padėtį.

34

Šios dvi situacijos neturi būti vertinamos skirtingai, o tai reiškia grąžinimo atveju pareigą mokėti palūkanas nuo nepagrįstai surinktos mokesčio sumos.

35

Iš tiesų ūkio subjektų palyginimas turi būti atliekamas atsižvelgiant į tai, ar jie turėjo patirti nuostolių dėl negalėjimo naudotis pinigų sumomis dėl klaidingai pareikalauto mokesčio, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 27 punkte nurodytą jurisprudenciją, neatsižvelgiant į tai, ar jiems taikomas standartinis, ar lengvatinis šio mokesčio tarifas, nes abu tarifai patenka į tą pačią Direktyvoje 2003/96 nustatytą suderintą tvarką.

36

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti: pagal Sąjungos teisę reikalaujama, kad grąžinant nepagrįstai surinktą elektros energijos mokesčio sumą klaidingai pritaikius nacionalinės teisės nuostatą, priimtą remiantis valstybėms narėms Direktyva 2003/96 suteikta teise, prie šios sumos būtų pridedamos palūkanos.

37

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:

Sąjungos teisę reikia aiškinti taip, kad pagal ją reikalaujama, jog grąžinant nepagrįstai surinktą elektros energijos mokesčio sumą klaidingai pritaikius nacionalinės teisės nuostatą, priimtą remiantis valstybėms narėms 2003 m. spalio 27 d. Tarybos direktyva 2003/96/EB, pakeičiančia Bendrijos energetikos produktų ir elektros energijos mokesčių struktūrą, suteikta teise, prie šios sumos būtų pridedamos palūkanos.