–

S. Liberato, atstovaujamo advokatų F. Ongaro ir A. Castellani,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato P. Pucciariello,

–

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek, J. Vláčil ir A. Kasalická,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos E. Montaguti ir M. Wilderspin,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (OL L 338, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 243), išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Stefano Liberato ir Luminita Luisa Grigorescu bylą dėl Rumunijoje priimto teismo sprendimo, susijusio su santuoka, tėvų pareigomis ir išlaikymo prievolėmis, pripažinimo Italijoje.

3

Reglamento Nr. 2201/2003 11 ir 21 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<…>

4

Reglamento Nr. 2201/2003 12 straipsnio „Jurisdikcijos prorogacija“ 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės teismai, kuriems pagal 3 straipsnį yra suteikta jurisdikcija nagrinėti pareiškimą dėl santuokos nutraukimo, gyvenimo skyrium (separacija) arba santuokos pripažinimo negaliojančia, turi jurisdikciją bet kurioje byloje dėl <…> tėvų pareigų, susijusioje su tuo pareiškimu, jeigu:

ir

5

Minėto reglamento 17 straipsnyje „Jurisdikcijos tikrinimas“ nustatyta:

„Jeigu valstybės narės teisme iškeliama byla, kurią nagrinėti pagal šį reglamentą jurisdikciją turi ne jis, o kitos valstybės narės teismas, pirmiau nurodytas teismas savo iniciatyva pareiškia, kad jurisdikcijos neturi.“

6

Šio reglamento 19 straipsnyje numatyta:

„1.   Jeigu tarp tų pačių šalių skirtingų valstybių narių teismuose iškeliamos bylos dėl santuokos nutraukimo, gyvenimo skyrium (separacija) ar santuokos pripažinimo negaliojančia, teismas, kuriame buvo vėliau iškelta byla, savo iniciatyva sustabdo nagrinėjimo procesą, kol nustatoma pirmojo teismo jurisdikcija.

2.   Jeigu skirtingų valstybių narių teismuose iškeliamos bylos dėl tėvų pareigų to paties vaiko atžvilgiu [tam pačiam vaikui] ir tuo pačiu ieškinio pagrindu, teismas, kuriame buvo vėliau iškelta byla, savo iniciatyva sustabdo nagrinėjimo procesą, kol nustatoma pirmojo teismo jurisdikcija.

3.   Jeigu nustatoma pirmojo teismo jurisdikcija, teismas, kuriame buvo vėliau iškelta byla, atsisako jurisdikcijos pirmojo teismo naudai. Tokiu atveju šalis, kuri kreipėsi į teismą, kuriame buvo vėliau iškelta byla, gali tą ieškinį pateikti pirmajam teismui.“

7

Reglamento Nr. 2201/2003 22 straipsnyje „Teismo sprendimų dėl santuokos nutraukimo, gyvenimo skyrium (separacija) ar santuokos pripažinimo negaliojančia nepripažinimo pagrindai“ nustatyta:

„Teismo sprendimas dėl santuokos nutraukimo, gyvenimo skyrium (separacija) ar santuokos pripažinimo negaliojančia nepripažįstamas, jeigu:

<…>

<…>“

8

Minėto reglamento 23 straipsnis „Teismo sprendimų, susijusių su tėvų pareigomis, nepripažinimo pagrindai“ suformuluotas taip:

„Teismo sprendimas, susijęs su tėvų pareigomis, nepripažįstamas, jeigu:

<…>

<…>“

9

To paties reglamento 24 straipsnyje „Draudimas peržiūrėti kilmės valstybės narės teismo jurisdikciją“ nustatyta:

„Kilmės valstybės narės teismo jurisdikcija negali būti peržiūrima. Tikrinimas, ar tai atitinka viešąją tvarką, kaip nurodyta 22 straipsnio a punkte ir 23 straipsnio a punkte, negali būti taikomas jurisdikcijos taisyklėms, išdėstytoms 3–14 straipsniuose.“

10

Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnyje nustatyta:

„Valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl:

<…>

<…>“

11

Šio reglamento 27 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Jeigu skirtingų valstybių narių teismuose iškeliamos bylos tuo pačiu ieškinio pagrindu ir tarp tų pačių šalių, bet kuris teismas, kitas nei teismas, kuriame buvo iškelta pirmoji byla, savo iniciatyva sustabdo bylos procesą, kol nustatoma pirmojo iškėlusio bylą teismo jurisdikcija.

2.   Jeigu nustatoma teismo, kuriame buvo iškelta pirmoji byla, jurisdikcija, bet kuris teismas, kitas nei pirmiau nurodytas teismas, atsisako jurisdikcijos pastarojo naudai.“

12

To paties reglamento 34 straipsnyje numatyta:

„Teismo sprendimas nėra pripažįstamas:

<…>

13

Reglamento Nr. 44/2001 35 straipsnyje nustatyta:

„1.   Be to, sprendimas nėra pripažįstamas, jei jis prieštarauja II skyriaus 3, 4 ar 6 skirsniams, arba 72 straipsnyje numatytu atveju.

2.   Nagrinėdamas pirmiau minėtoje dalyje numatytus jurisdikcijos pagrindus, prašomas teismas ar kompetentinga institucija yra įpareigot[i] kilmės valstybės narės teismo faktų aiškinim[o].

3.   Priklausomai nuo 1 dalies, kilmės valstybės narės teismo jurisdikcija gali nebūti peržiūrima. 34 straipsnio 1 punkte minimas viešosios tvarkos kriterijus negali būti taikomas taisyklėms dėl jurisdikcijos.“

14

Codice civile (Civilinis kodeksas) 150 straipsnyje „Gyvenimas skyrium (separacija)“ nustatyta:

„Leidžiamas sutuoktinių gyvenimas skyrium (separacija).

Gyvenimas skyrium (separacija) gali būti nustatytas teismo sprendimu arba bendru sutuoktinių susitarimu.

Teisę kreiptis dėl gyvenimo skyrium (separacijos) nustatymo teismo sprendimu arba dėl gyvenimo skyrium (separacijos) susitarimo patvirtinimo turi tik sutuoktiniai.“

15

Civilinio kodekso 151 straipsnyje „Gyvenimo skyrium (separacijos) nustatymas teismo sprendimu“ numatyta:

„Dėl gyvenimo skyrium (separacijos) galima kreiptis, jeigu dėl tam tikrų aplinkybių, nors ir nepriklausančių nuo vieno ar abiejų sutuoktinių valios, bendras jų gyvenimas tapo netoleruotinas arba gali iš esmės pakenkti jų vaikų auklėjimui.

Jeigu susidaro tam tikros aplinkybės ir pateiktas atitinkamas prašymas, teismas, nustatydamas gyvenimą skyrium (separaciją), nurodo, kad separacija įvyko dėl vieno iš sutuoktinių kaltės atsižvelgiant į šio sutuoktinio elgesį, prieštaraujantį iš santuokos kylančioms pareigoms.“

16

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priduria, kad tėvų pareigos ir vaiko išlaikymo prievolė pagal Civilinio kodekso 337bis–337octies straipsnius gyvenimo skyrium (separacijos) ir santuokos nutraukimo atvejais yra reglamentuojamos vienodai.

17

S. Liberato ir L. L. Grigorescu susituokė 2005 m. spalio 22 d. Romoje (Italija) ir kartu gyveno šioje valstybėje narėje iki vaiko gimimo 2006 m. vasario 20 d. Kadangi sutuoktinių santykiai nuolat blogėjo, motina vaiką išsivežė į Rumuniją ir nuo to laiko į Italiją negrįžo.

18

2007 m. gegužės 22 d. S. Liberato kreipėsi į Tribunale di Teramo (Teramo teismas, Italija) su prašymu nustatyti gyvenimą skyrium (separaciją) ir vaiko globą. L. L. Grigorescu, atvykusi į šį teismą, prašė iš esmės atmesti šį prašymą ir pareiškė priešieškinį, kuriame prašė įpareigoti S. Liberato finansiškai prisidėti prie vaiko išlaikymo. 2012 m. sausio 19 d. sprendimu minėtas teismas nustatė sutuoktinių gyvenimą skyrium (separaciją) dėl L. L. Grigorescu kaltės ir atskira nutartimi perdavė bylą ištirti dėl šalių priešpriešinių reikalavimų, susijusių su tėvų pareigų vykdymu.

19

Tuo metu, kai su tėvų pareigomis susijusi byla dar buvo nagrinėjama Tribunale di Teramo (Teramo teismas), L. L. Grigorescu 2009 m. rugsėjo 30 d. kreipėsi į Judecătoria București (Bukarešto apylinkės teismas, Rumunija) dėl santuokos nutraukimo, išimtinės globos nustatymo ir tėvo finansinio prisidėjimo prie vaiko išlaikymo.

20

S. Liberato atvyko į šį teismą ir pareiškė prieštaravimą dėl lis pendens, teigdamas, kad jis Italijoje jau yra pradėjęs bylą dėl separacijos ir tėvų pareigų. Vis dėlto 2010 m. gegužės 31 d. sprendimu minėtas teismas išskyrė sutuoktinius, nustatė vaiko globą motinai ir tėvo pasimatymų su vaiku tvarką ir išlaikymo lėšų, kurias tėvas privalo mokėti vaikui, dydį.

21

Šis sprendimas įsiteisėjo po to, kai 2013 m. birželio 12 d. sprendimu Curtea de Appel București (Bukarešto apeliacinis teismas) patvirtino 2012 m. gruodžio 3 d.Tribunalul București (Bukarešto apygardos teismas, Rumunija) sprendimą, kuriuo buvo atmestas S. Liberato apeliacinis skundas dėl 2010 m. gegužės 31 d. sprendimo.

22

Vėliau, priėmus 2013 m. liepos 8 d.Tribunale di Teramo (Teramo teismas) sprendimą, Italijoje buvo baigta byla dėl gyvenimo skyrium (separacijos). Šis teismas nustatė išimtinę vaiko globą tėvui ir nurodė nedelsiant grąžinti vaiką į Italiją. Minėtas teismas taip pat nustatė motinos pasimatymų su vaiku Italijoje tvarką ir įpareigojo ją finansiškai prisidėti prie vaiko išlaikymo.

23

Konkrečiai, Tribunale di Teramo (Teramo teismas) atmetė L. L. Grigorescu priešpriešinį reikalavimą, kuriame ji, remdamasi Reglamentu Nr. 2201/2003, prašė Italijoje pripažinti 2012 m. gruodžio 3 d.Tribunalul București (Bukarešto apygardos teismas, Rumunija) sprendimą dėl santuokos nutraukimo. Tribunale di Teramo (Teramo teismas) pažymėjo, kad byla dėl santuokos nutraukimo Rumunijoje buvo iškelta po to, kai Italijoje buvo pradėta byla dėl gyvenimo skyrium (separacijos), ir todėl Rumunijos teismai pažeidė Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnį, nes nesustabdė bylos nagrinėjimo.

24

L. L. Grigorescu padavė apeliacinį skundą dėl šio sprendimo ir visų pirma pareiškė priešpriešinį reikalavimą pripažinti 2013 m. birželio 12 d.Curtea de Apel București (Bukarešto apeliacinis teismas) sprendimą; pastarasis teismas buvo atmetęs prieštaravimą dėl lis pendens motyvuodamas tuo, kad pagal Rumunijos proceso teisę abiejų bylų dalykas nebuvo tapatus.

25

2014 m. kovo 31 d. sprendimu Corte d’appello di L’Aquila (Akvilos apeliacinis teismas, Italija) pakeitė 2013 m. liepos 8 d.Tribunale di Teramo (Teramo teismas) priimtą spendimą ir patenkino prieštaravimą, grindžiamą tuo, kad įsiteisėjo Rumunijos teismų priimtas sprendimas dėl santuokos nutraukimo, kuris taip pat susijęs su vaiko globos nustatymu ir prisidėjimu prie šio vaiko išlaikymo. Šis teismas nusprendė, kad tai, jog valstybės narės teisminės institucijos, kuriose byla buvo iškelta vėliau, t. y. Rumunijos teismai, pažeidė lis pendens tvarką Sąjungos teisėje, neturi reikšmės nagrinėjant galutinių šios valstybės priimtų sprendimų pripažinimo sąlygas ir nėra jokio pagrindo, be kita ko, susijusio su viešąja tvarka, kuris trukdytų pripažinti Rumunijos teismo sprendimą.

26

S. Liberato padavė kasacinį skundą dėl šio Corte d’appello di L’Aquila (Akvilos apeliacinis teismas) sprendimo.

27

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad Rumunijoje priimtas sprendimas iš karto sureguliuoja klausimus, susijusius su santuokiniu ryšiu, tėvų pareigomis ir išlaikymo prievolėmis. Italijoje pradėtoje byloje dėl gyvenimo skyrium (separacijos) buvo pateikti tie patys prašymai, išskyrus prašymą dėl santuokinio ryšio, – šis nėra tapatus, nes Italijos teisės sistemoje reikalaujama įrodyti, kad prieš nutraukiant santuoką buvo įvykdytos įstatymuose nustatytos sąlygos dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium (separacijos).

28

Šis teismas nurodo, kad Reglamento Nr. 2201/2003 22 straipsnio c punkte, šio reglamento 23 straipsnio e punkte ir Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 4 dalyje nėra numatyta pagrindų, kurie neleistų pripažinti Rumunijos teismo sprendimo, kiek tai susiję atitinkamai su sutuoktinių statusu, tėvų pareigomis ir išlaikymo prievolėmis.

29

Vis dėlto, šio teismo manymu, reikia išnagrinėti, ar tai, kad teismai, kurie priėmė prašomą pripažinti sprendimą, pažeidė (tai, jo manymu, yra akivaizdu) nuostatas, susijusias su lis pendens atvejais Sąjungos teisėje ir numatytas Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnyje ir Reglamento Nr. 44/2001 27 straipsnyje, gali būti laikoma motyvu, trukdančiu pripažinti šį sprendimą dėl jo prieštaravimo viešajai tvarkai.

30

Šiomis sąlygomis Corte suprema di cassazione (Aukščiausiasis kasacinis teismas, Italija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

31

Pirmiausia pažymėtina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai yra susiję tik su Reglamento Nr. 2201/2003 aiškinimu. Vis dėlto, nors, kaip pažymima šio reglamento 11 konstatuojamoje dalyje, išlaikymo prievolėms taikomas ne minėtas reglamentas, o Reglamentas Nr. 44/2001, iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinė byla yra susijusi su sprendimo, priimto ne tik dėl santuokos ir tėvų pareigų, bet ir dėl išlaikymo prievolių, pripažinimu. Todėl į pateiktus klausimus reikia atsakyti atsižvelgiant į reglamentus 2201/2003 ir 44/2001.

32

Savo klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 44/2001 27 straipsnyje ir Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnyje nustatytos lis pendens taisyklės turi būti aiškinamos taip, kad kai nagrinėjant bylą santuokos, tėvų pareigų ir išlaikymo prievolių srityje teismas, kuriame byla iškelta vėliau, pažeisdamas šias taisykles priima sprendimą, kuris tapo galutinis, valstybės narės, kuriai priklauso teismas, kuriame byla iškelta pirmiausia, teismai gali atsisakyti pripažinti šį sprendimą motyvuodami tuo, kad jis akivaizdžiai prieštarauja viešajai tvarkai.

33

Šiuo klausimu primintina, kad L. L. Grigorescu 2009 m. rugsėjo 30 d. kreipėsi į Rumunijos teismą su prašymais dėl santuokos su S. Liberato nutraukimo, dėl jų vaiko globos nustatymo ir dėl finansinio prisidėjimo prie vaiko išlaikymo, nors Italijos teismas dar prieš tai buvo gavęs S. Liberato prašymus dėl sutuoktinių separacijos ir dėl vaiko globos nustatymo, taip pat priešpriešinį L. L. Grigorescu prašymą dėl prisidėjimo prie vaiko išlaikymo.

34

Atsižvelgdamas į tai, kad su santuoka susijusių prašymų dalykai skyrėsi: vienas iš jų buvo susijęs su santuokos nutraukimu, o kitas – su sutuoktinių separacija, – Rumunijos teismas nusprendė, kad nebuvo lis pendens, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnį, ir nusprendė, kad turi jurisdikciją nagrinėti L. L. Grigorescu ieškinį.

35

Kaip Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, nors pagal Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 1 dalį santuokos srityje svarbu, kad prašymai būtų susiję su tomis pačiomis šalimis, jų dalykas gali skirtis, jeigu jie susiję su separacija, santuokos nutraukimu ar santuokos pripažinimu negaliojančia. Tuo remdamasis Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad lis pendens arba nagrinėjamo ieškinio situacija gali egzistuoti, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnį, kai dviejų skirtingų valstybių narių teismuose pradedamos bylos: viename – separacijos byla, kitame – byla dėl santuokos nutraukimo. Tokiomis aplinkybėmis ir esant toms pačioms šalims teismas, kuriame byla buvo iškelta vėliau, savo iniciatyva sustabdo bylos nagrinėjimo procesą, kol nustatoma pirmojo teismo jurisdikcija (2015 m. spalio 6 d. Sprendimo A, C‑489/14, EU:C:2015:654, 33 ir 34 punktai).

36

Be to, kaip generalinis advokatas nurodė išvados 56 ir 57 punktuose, jei nagrinėjant bylą dėl santuokinio ryšio buvo pateikti prašymai dėl tėvų pareigų, taikomos lis pendens taisyklės, susijusios su santuokos nutraukimu. Tas pats galioja išlaikymo srityje, jei prašymai yra susiję su byla dėl asmens statuso, kaip numatyta Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 2 punkte. Darytina išvada, kad pirmieji prašymai patenka į Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, o antriesiems taikomas Reglamento Nr. 44/2001 27 straipsnis.

37

Šiuo atveju teismas, kuriame prašymas dėl separacijos pateiktas pirmiausia, remdamasis Reglamento Nr. 2201/2003 12 straipsnio 1 dalimi, nusprendė, kad turi jurisdikciją nagrinėti prašymus dėl tėvų pareigų ir vaiko išlaikymo prievolių, motyvuodamas tuo, jog L. L. Grigorescu į jo nagrinėjamą bylą įstojo kaip šalis, ir taip pripažino šio teismo jurisdikciją.

38

Iš to matyti, kad tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, teismas, kuriame prašymas dėl santuokos nutraukimo ir prašymai dėl tėvų pareigų ir vaiko išlaikymo prievolių buvo pateikti vėliau ir kuris atsisako sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nusprendžia, kad turi jurisdikciją nagrinėti šiuos prašymus, pažeidžia Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio ir Reglamento Nr. 44/2001 27 straipsnio nuostatas.

39

Siekiant atsakyti į šiuos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktus klausimus, pažymėtina, kad Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnis išdėstytas vartojant sąvokas, panašias į tas, kurios vartojamos Reglamento Nr. 44/2001 27 straipsnyje, ir jame nustatomas mechanizmas, lygiavertis pastarajame straipsnyje nustatytam lis pendens atvejų nagrinėjimo mechanizmui. Vadinasi, aiškinant Reglamentą Nr. 2201/2003 reikia atsižvelgti į Teisingumo Teismo svarstymus dėl Reglamento Nr. 44/2001 (šiuo klausimu žr. 2015 m. spalio 6 d. Sprendimo A, C‑489/14, EU:C:2015:654, 27 punktą).

40

Toliau reikia priminti Reglamente Nr. 2201/2003 įtvirtinto mechanizmo charakteristikas.

41

Šis reglamentas grindžiamas teismų bendradarbiavimu ir abipusiu pasitikėjimu, kurie turi lemti teismo sprendimų savitarpio pripažinimą ir yra kertinis akmuo kuriant tikrą teisminę erdvę (2017 m. vasario 15 d. Sprendimo W ir V, C‑499/15, EU:C:2017:118, 50 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

42

Šiomis aplinkybėmis lis pendens taisyklės vaidina svarbų vaidmenį.

43

Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad šiomis taisyklėmis, siekiant tinkamo teisingumo vykdymo Sąjungoje, norima išvengti lygiagrečių procesų skirtingų valstybių narių teismuose ir dėl to galinčių atsirasti priešingų sprendimų. Šiuo tikslu Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė sukurti aiškų ir veiksmingą lis pendens atvejų nagrinėjimo mechanizmą, grindžiamą chronologine seka, pagal kurią į tuos teismus buvo kreiptasi (šiuo klausimu žr. 2015 m. spalio 6 d. Sprendimo A, C‑489/14, EU:C:2015:654, 29 ir 30 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją, taip pat pagal analogiją, kiek tai susiję su Reglamentu Nr. 44/2001, 2014 m. vasario 27 d. Sprendimo Cartier parfums‑lunettes ir Axa Corporate Solutions assurances, C‑1/13, EU:C:2014:109, 40 punktą).

44

Siekiant užtikrinti veiksmingą Reglamento Nr. 2201/2003 įgyvendinimą laikantis abipusio pasitikėjimo principo, kuriuo grindžiamas šis reglamentas, reikia pažymėti, pirma, kaip generalinis advokatas nurodė savo išvados 59 punkte, kad kiekvienas teismas, laikydamasis šio reglamento 17 straipsnio, turi patikrinti savo jurisdikciją (šiuo klausimu žr. 2010 m. liepos 15 d. Sprendimo Purrucker, C‑256/09, EU:C:2010:437, 73 punktą; 2014 m. lapkričio 12 d. Sprendimo L, C‑656/13, EU:C:2014:2364, 58 punktą ir 2017 m. vasario 15 d. Sprendimo W ir V, C‑499/15, EU:C:2017:118, 54 punktą).

45

Antra, Reglamento Nr. 2201/2003 24 straipsnyje numatyta, kad kilmės valstybės narės teismo jurisdikcija negali būti peržiūrima (2010 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Purrucker, C‑296/10, EU:C:2010:665, 85 punktas). Taip yra ir pagal Reglamentą Nr. 44/2001, kaip nustatyta jo 35 straipsnio 3 dalyje.

46

Trečia, kaip matyti iš Reglamento Nr. 2201/2003 21 konstatuojamosios dalies, jis pagrįstas koncepcija, pagal kurią valstybėje narėje priimtų sprendimų pripažinimas ir vykdymas turi būti grindžiamas abipusiu pasitikėjimu, o nepripažinimo pagrindai turėtų būti minimalūs (2015 m. lapkričio 19 d. Sprendimo P, C‑455/15 PPU, EU:C:2015:763, 35 punktas).

47

Atsižvelgiant į šiuos svarstymus, reikia išnagrinėti, ar ta aplinkybė, kad sprendimas, kuris tapo galutinis, buvo priimtas pažeidžiant lis pendens taisykles, numatytas Reglamento Nr. 44/2001 27 straipsnyje ir Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnyje, yra viešosios tvarkos motyvas, kuris trukdo, remiantis Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsniu ir Reglamento Nr. 2201/2003 22 straipsnio a punktu ir 23 straipsnio a punktu, šį sprendimą pripažinti valstybės narės, kuriai priklauso teismas, į kurį kreiptasi pirmiausia, teismams.

48

Šiuo klausimu pažymėtina, kad pačiame Reglamento Nr. 2201/2003 24 straipsnyje nustatyta, jog tikrinimas, ar tai atitinka viešąją tvarką, kaip nurodyta 22 straipsnio a punkte ir 23 straipsnio a punkte, negali būti taikomas jurisdikcijos taisyklėms, išdėstytoms minėto reglamento 3–14 straipsniuose.

49

Todėl svarbu nustatyti, ar lis pendens taisyklės yra jurisdikcijos taisyklės, kaip ir tos, kurios nustatytos šio reglamento 3–14 straipsniuose.

50

Nors Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnyje numatytų lis pendens taisyklių nėra tarp šio reglamento 24 straipsnyje aiškiai numatytų jurisdikcijos taisyklių, šis 19 straipsnis yra įtrauktas į minėto reglamento II skyrių „Jurisdikcija“.

51

Be to, kaip generalinis advokatas nurodė savo išvados 77 punkte, kai, kaip pagrindinėje byloje, teismas, kuriame byla buvo iškelta pirmiausia, nagrinėdamas priešpriešinį reikalavimą dėl pripažinimo, tikrina, ar teismas, kuriame byla buvo iškelta vėliau, teisingai pritaikė lis pendens taisykles, ir todėl vertina priežastis, dėl kurių pastarasis teismas neatsisakė savo jurisdikcijos, teismas, kuriame byla buvo iškelta pirmiausia, neišvengiamai tikrina teismo, kuriame byla buvo iškelta vėliau, jurisdikciją. Tačiau, kaip priminta šio sprendimo 45 punkte, Reglamento Nr. 2201/2003 24 straipsnis neleidžia atlikti tokio tikrinimo.

52

Taigi, nepaisant to, kad šio reglamento 24 straipsnyje nustatytame draudime minėto reglamento 19 straipsnis aiškiai nenurodytas, tariamas pastarojo straipsnio pažeidimas neleidžia teismui, į kurį kreiptasi pirmiausia, atsisakyti pripažinti antrojo teismo sprendimą, priimtą pažeidžiant šioje nuostatoje nustatytą lis pendens taisyklę, nes antraip reikėtų tikrinti pastarojo teismo jurisdikciją (pagal analogiją dėl Reglamento Nr. 2201/2003 15 straipsnio žr. 2015 m. lapkričio 19 d. Sprendimo P, C‑455/15 PPU, EU:C:2015:763, 45 punktą).

53

Šie svarstymai taip pat taikomi Reglamento Nr. 44/2001 27 straipsnyje nustatytoms lis pendens taisyklėms išlaikymo pareigų srityje, nes šio reglamento 35 straipsnio 3 dalyje taip pat numatyta, jog negali būti atliekamas kilmės valstybės narės teismų jurisdikcijos tikrinimas.

54

Taip pat reikia pridurti, kad valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismas, nepažeisdamas reglamentų Nr. 2201/2003 ir 44/2001 tikslo, negali atsisakyti pripažinti kitos valstybės narės teismo sprendimo tik dėl to, kad mano, jog šiame sprendime buvo netinkamai pritaikyta nacionalinė ar Sąjungos teisė (šiuo klausimu žr. 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo Diageo Brands, C‑681/13, EU:C:2015:471, 49 punktą ir 2015 m. lapkričio 19 d. Sprendimo P, C‑455/15 PPU, EU:C:2015:763, 46 punktą).

55

Šią analizę patvirtina tai, kad sprendimo nepripažinimo dėl jo akivaizdaus prieštaravimo viešajai tvarkai pagrindai, nurodyti Reglamento Nr. 2201/2003 22 straipsnio a punkte ir 23 straipsnio a punkte ir Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnyje, turi būti aiškinami siaurai, nes jie kliudo įgyvendinti vieną iš pagrindinių šių reglamentų tikslų, apie kurį priminta šio sprendimo 46 punkte (šiuo klausimu žr. 2015 m. lapkričio 19 d. Sprendimo P, C‑455/15 PPU, EU:C:2015:763, 36 punktą).

56

Todėl į pateiktus klausimus reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 44/2001 27 straipsnyje ir Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnyje nustatytos lis pendens taisyklės turi būti aiškinamos taip, kad kai nagrinėdamas bylą dėl santuokos, tėvų pareigų ir išlaikymo prievolių teismas, kuriame byla iškelta vėliau, pažeisdamas šias taisykles priima sprendimą ir jis tampa galutinis, pagal šias taisykles valstybės narės, kuriai priklauso teismas, kuriame byla iškelta pirmiausia, teismams draudžiama remiantis vien šiuo motyvu atsisakyti pripažinti šį sprendimą. Konkrečiai, vien šis pažeidimas negali pateisinti minėto sprendimo nepripažinimo motyvuojant tuo, kad jis akivaizdžiai prieštarauja šios valstybės narės viešajai tvarkai.

57

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 27 straipsnyje ir 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, 19 straipsnyje nustatytos lis pendens taisyklės turi būti aiškinamos taip, kad kai nagrinėdamas bylą santuokos, tėvų pareigų ir išlaikymo prievolių srityje teismas, kuriame byla iškelta vėliau, pažeisdamas šias taisykles priima sprendimą ir jis tampa galutinis, pagal šias taisykles valstybės narės, kuriai priklauso teismas, kuriame byla iškelta pirmiausia, teismams draudžiama remiantis vien šiuo motyvu atsisakyti pripažinti šį sprendimą. Konkrečiai, vien šis pažeidimas negali pateisinti minėto sprendimo nepripažinimo motyvuojant tuo, kad jis akivaizdžiai prieštarauja šios valstybės narės viešajai tvarkai.