Byla C‑296/10

Bianca Purrucker

prieš

Guillermo Vallés Pérez

(Amtsgericht Stuttgart prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Jurisdikcija ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimas bei vykdymas – Reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 – Lis pendens – Ieškinys dėl bylos nagrinėjimo iš esmės, susijęs su vaiko globos teisėmis, ir prašymas taikyti laikinąsias priemones dėl to paties vaiko globos teisių“

Sprendimo santrauka

1. Teisminis bendradarbiavimas civilinėse bylose – Jurisdikcija ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimas bei vykdymas – Reglamentas Nr. 2201/2003 – Jurisdikcija globos teisių srityje – „Lis pendens“

(Tarybos reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 2 dalis ir 20 straipsnis)

2. Teisminis bendradarbiavimas civilinėse bylose – Jurisdikcija ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimas bei vykdymas – Reglamentas Nr. 2201/2003 – Jurisdikcija globos teisių srityje – „Lis pendens“

(Tarybos reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 2 dalis)

3. Teisminis bendradarbiavimas civilinėse bylose – Jurisdikcija ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimas bei vykdymas – Reglamentas Nr. 2201/2003 – Jurisdikcija globos teisių srityje – „Lis pendens“

(Tarybos reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 2 dalis)

1. Reglamento Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą Nr. 1347/2000, 19 straipsnio 2 dalies nuostata netaikoma, kai į vienos valstybės narės teismą, į kurį pirmąjį kreiptasi dėl tėvų pareigų nustatymo, kreipiamasi tik dėl laikinųjų priemonių taikymo, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 20 straipsnį, o į kitos valstybės narės teismą, turintį jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės, kaip tai suprantama pagal tą patį reglamentą, kreipiamasi vėliau dėl tokių pačių priemonių taikymo, nesvarbu, ar to siekiama laikinai, ar prašant priimti galutinį sprendimą.

Iš tikrųjų Reglamento Nr. 2201/2003 20 straipsnis negali būti laikomas nuostata, kuria suteikiama jurisdikcija nagrinėti bylą iš esmės. Be to, šios nuostatos taikymas nedraudžia kreiptis į teismą, turintį jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės. Šio reglamento 20 straipsnio 2 dalyje užkertamas kelias bet kokiai galimybei, kad sprendimas, kuriuo taikomos laikinosios priemonės, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 20 straipsnį, prieštaraus sprendimui, kurį priėmė jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės turintis teismas, nes minėtoje dalyje numatyta, kad laikinosios priemonės, kaip tai suprantama pagal minėto reglamento 20 straipsnio 1 dalį, netaikomos, kai teismas, turintis jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės, priėmė, kaip jis mano, tinkamas priemones.

(žr. 70–71, 86 punktus ir rezoliucinę dalį)

2. Tai, kad į vienos valstybės narės teismą kreipiamasi per procedūrą dėl laikinųjų priemonių, būtent siekiant nustatyti vaiko globos teises, ar kad sprendimas priimtas taikant tokią procedūrą, ir tai, kad pateiktame prašyme ar priimtame sprendime nėra nieko, kas rodytų, jog teismas, kuriame pateiktas prašymas dėl laikinųjų priemonių, turi jurisdikciją, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantį Reglamentą Nr. 1347/2000, nebūtinai reiškia, kad atmetama galimybė, jog yra – kaip galbūt leidžiama pagal nacionalinę tos valstybės narės teisę – ieškinys dėl bylos nagrinėjimo iš esmės, kuris susijęs su prašymu taikyti laikinąsias priemones ir kuriame yra duomenų, galinčių įrodyti, kad teismas, į kurį kreiptasi, turi jurisdikciją pagal šį reglamentą.

Tokiomis aplinkybėmis teismas, kuriame byla iškelta vėliau, turi pats patikrinti, ar jam priimant sprendimą taikyti laikinąsias priemones teismo, į kurį kreiptasi pirmiau, sprendimas buvo tik išankstinė sąlyga vėlesnio sprendimo, priimamo geriau susipažinus su byla ir esant sąlygoms, kurios nebereikalauja skubiai priimti sprendimo. Be to, teismas, kuriame byla iškelta vėliau, turi patikrinti, ar reikalavimai taikyti laikinąsias priemones ir vėliau pateikti reikalavimai dėl bylos nagrinėjimo iš esmės sudaro procesinį vienetą.

(žr. 80, 86 punktus ir rezoliucinę dalį)

3. Kai, nepaisant visų teismo, kuriame byla iškelta vėliau, pastangų gauti informacijos iš šalies, kuri nurodo lis pendens, iš teismo, į kurį kreiptasi pirmiau, ir iš centrinės institucijos, teismas, kuriame byla iškelta vėliau, vis dėlto neturi jokios informacijos, leidžiančios nustatyti kitame teisme pareikšto ieškinio dalyką ir pagrindą, taip pat, be kita ko, galinčios įrodyti to teismo jurisdikciją pagal Reglamentą Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantį Reglamentą Nr. 1347/2000, ir kai dėl ypatingų aplinkybių vaiko interesai reikalauja priimti sprendimą, kuris gali būti pripažįstamas kitose valstybėse narėse nei ta, kurios teisme byla iškelta vėliau, pastarasis teismas turi, protingą laiko tarpą palaukęs atsakymų į užduotus klausimus, tęsti jame pareikšto ieškinio nagrinėjimą. Nustatyti, koks yra protingas laikotarpis laukti atsakymų, reikia labiausiai atsižvelgiant į vaiko interesus, remiantis konkrečiomis nagrinėjamos bylos aplinkybėmis.

Šiomis aplinkybėmis reikia priminti, kad Reglamento Nr. 2201/2003 tikslas, labiausiai atsižvelgiant į vaiko interesus, leisti teismui, kuris yra arčiausiai jo ir kuriam dėl to geriausiai žinoma jo situacija ir raidos lygis, priimti reikiamus sprendimus.

(žr. 82–84, 86 punktus ir rezoliucinę dalį)

TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS

2010 m. lapkričio 9 d.(*)

Byloje C‑296/10

dėl Amtsgericht Stuttgart (Vokietija) 2010 m. gegužės 31 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2010 m. birželio 16 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Bianca Purrucker

prieš

Guillermo Vallés Pérez

TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas J. N. Cunha Rodrigues, teisėjai A. Arabadjiev, A. Rosas (pranešėjas), U. Lõhmus ir A. Ó Caoimh,

generalinis advokatas N. Jääskinen,

posėdžio sekretorius B. Fülöp, administratorius,

atsižvelgęs į 2010 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartį nagrinėti bylą pagal pagreitintą procedūrą, remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23a straipsniu ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 104a straipsnio pirma pastraipa,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2010 m. rugsėjo 27 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

– B. Purrucker, atstovaujamos advokato B. Steinacker,

– Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze ir J. Kemper,

– Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek,

– Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos J. M. Rodríguez Cárcamo,

– Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos G. de Bergues ir B. Beaupère‑Manokha,

– Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos F. Penlington,

– Europos Komisijos, atstovaujamos A.‑M. Rouchaud‑Joët ir S. Grünheid,

susipažinęs su generalinio advokato nuomone,

priima šį

Sprendimą

1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (OL L 338, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 243), išaiškinimo.

2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant B. Purrucker ir G. Vallés Pérez ginčą dėl jų sūnaus Merlín globos.

Teisinis pagrindas

3 Iki Reglamento Nr. 2201/2003 galiojo 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1347/2000 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis abiejų sutuoktinių vaikams, pripažinimo bei vykdymo (OL L 160, p. 19; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 1 t., p. 209). Reglamentas Nr. 1347/2000 buvo panaikintas Reglamentu Nr. 2201/2003, kurio taikymo sritis yra platesnė.

4 Reglamento Nr. 2201/2003 12, 16 ir 21 konstatuojamosiose dalyse įtvirtinta:

„(12) Jurisdikcijos pagrindai, susiję su tėvų pareigomis, nustatyti šiame reglamente, yra suformuluoti kuo labiausiai atsižvelgiant į vaiko interesus, ypač į artumo kriterijų. Tai reiškia, kad jurisdikcija turėtų pirmiausiai priklausyti vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybei narei, išskyrus tam tikrus vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo atvejus arba pagal tėvų pareigų turėtojų susitarimą.

<...>

(16) Šis reglamentas neturėtų valstybės narės teismams užkirsti kelio neatidėliotinais atvejais imtis laikinų priemonių, įskaitant apsaugos priemones, dėl asmenų ar turto toje valstybėje.

<..>

(21) Valstybėje narėje atliekamas teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas turėtų būti grindžiamas abipusiu pasitikėjimu, o nepripažinimo pagrindai turėtų būti minimalūs.“

5 Remiantis Reglamento Nr. 2201/2003 2 straipsniu:

„Šiame reglamente:

1) „teismas“ apima visas valstybių narių institucijas, turinčias jurisdikciją bylose, patenkančiose į šio reglamento taikymo sritį pagal 1 straipsnį;

<...>

4) „teismo sprendimas“ – tai valstybės narės teismo <...> sprendimas, susijęs su tėvų pareigomis, nesvarbu, kaip tas sprendimas vadinamas, įskaitant potvarkį, įsakymą ar nutarimą;

<...>

7) „tėvų pareigos“ – visos teisės ir pareigos, susijusios su vaiko asmeniu ar turtu, suteikiamos fiziniam ar juridiniam asmeniui teismo sprendimu, įstatymų nustatyta tvarka ar juridinę galią turinčiu susitarimu; [jos pirmiausia apima globos ir bendravimo teises];

<...>

9) „globos teisės“ apima teises ir pareigas, susijusias su vaiko priežiūra, ypač teisę nustatyti vaiko gyvenamąją vietą;

<...>“

6 Šio reglamento 8 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje.“

7 Reglamento Nr. 2201/2003 16 straipsnyje „Bylos iškėlimas teisme“ įtvirtinta:

„1. Byla teisme laikoma iškelta tada:

a) kai teismui pateikiamas atitinkamas bylos iškėlimo ar lygiavertis dokumentas, tačiau tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas ėmėsi nustatytų priemonių, kad minėtas dokumentas būtų įteiktas atsakovui;

arba

b) jeigu minėtas dokumentas turi būti įteiktas prieš pateikiant jį teismui, kai jį gauna už įteikimą atsakinga institucija, tačiau tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas ėmėsi nustatytų priemonių, kad minėtas dokumentas būtų pateiktas teismui.“

8 Pagal šio reglamento 17 straipsnį:

„Jeigu valstybės narės teisme iškeliama byla, kurią nagrinėti pagal šį reglamentą jurisdikciją turi ne jis, o kitos valstybės narės teismas, pirmiau nurodytas teismas savo iniciatyva pareiškia, kad jurisdikcijos neturi.“

9 Minėto reglamento 19 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyta:

„2. Jeigu skirtingų valstybių narių teismuose iškeliamos bylos dėl tėvų pareigų to paties vaiko atžvilgiu ir tuo pačiu ieškinio pagrindu, teismas, kuriame buvo vėliau iškelta byla, savo iniciatyva sustabdo nagrinėjimo procesą, kol nustatoma pirmojo teismo jurisdikcija.

3. Jeigu nustatoma pirmojo teismo jurisdikcija, teismas, kuriame buvo vėliau iškelta byla, atsisako jurisdikcijos pirmojo teismo naudai.

Tokiu atveju šalis, kuri kreipėsi į teismą, kuriame buvo vėliau iškelta byla, gali tą ieškinį pateikti pirmajam teismui.“

10 To paties reglamento 20 straipsnyje „Laikinos, įskaitant apsaugines, priemonės“ įtvirtinta:

„1. Neatidėliotinais atvejais šio reglamento nuostatos neužkerta kelio valstybės narės teismams toje valstybėje esantiems asmenims ar turtui taikyti laikinas, įskaitant apsaugines, priemones, kurios gali būti numatytos tos valstybės narės teisėje, netgi jei pagal šį reglamentą kitos valstybės narės teismas turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės.

2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytos priemonės netaikomos, kai valstybės narės teismas, turintis jurisdikciją pagal šį reglamentą nagrinėti bylą iš esmės, jau yra ėmęsis priemonių, kurias jis laiko tinkamomis.“

11 Reglamento Nr. 2201/2003 21 ir paskesni straipsniai susiję su teismo sprendimų pripažinimu ir vykdymu. Minėto 21 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, numatyta, kad valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas pripažįstamas kitose valstybėse narėse netaikant jokių specialių procedūrų.

12 Reglamento Nr. 2201/2003 24 straipsnyje įtvirtinta, kad kilmės valstybės narės teismo jurisdikcija negali būti peržiūrima.

Pagrindinės bylos aplinkybės ir vykstantys procesai

13 Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, iš faktinių aplinkybių, išdėstytų 2010 m. liepos 15 d. Sprendime Purrucker (C‑256/09, Rink. p. I‑0000), ir iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo Teisingumo Teismui perduotų procesinių dokumentų matyti, kad 2005 m. viduryje Vokietijos pilietė B. Purrucker išvyko gyventi į Ispaniją su Vokietijoje gimusiu Ispanijos piliečiu G. Vallés Pérez. 2006 m. gegužės 31 d. ji pagimdė neišnešiotus dvynius – berniuką Merlín ir mergaitę Samira. G. Vallés Pérez pripažino tėvystę. Kadangi tėvai gyveno kartu, pagal Ispanijos teisę jie turėjo bendrą vaikų globą. Vaikai turi Vokietijos ir Ispanijos pilietybes.

14 Kadangi B. Purrucker ir G. Vallés Pérez santykiai pablogėjo, B. Purrucker norėjo su vaikais grįžti į Vokietiją, tačiau G. Vallés Pérez iš pradžių tam prieštaravo. 2007 m. sausio 30 d. šalys sudarė notarinį susitarimą, kurį tam, kad jis būtų vykdytinas, turėjo patvirtinti teismas ir pagal kurį B. Purrucker su vaikais galėjo persikelti į Vokietiją.

15 Kilus komplikacijoms ir dėl to, kad Samira turėjo būti operuojama, nustatytą išvykimo dieną ji negalėjo išvykti iš ligoninės. B. Purrucker su sūnumi Merlín į Vokietiją išvyko 2007 m. vasario 2 d. Šalys pagrindinėje byloje ginčijasi dėl to, ar susiklosčius tokiai situacijai G. Vallés Pérez vis dar leido išvykti B. Purrucker su Merlín.

16 Nuo B. Purrucker išvykimo 2007 m. vasario 2 d. šeimos narių gyvenamoji vieta nepasikeitė.

17 Tarp pagrindinės bylos šalių vyksta trys procesai:

– pirmąjį Ispanijos teisme Juzgado de Primera Instancia n. 4 de San Lorenzo de El Escorial pradėjo G. Vallés Pérez, siekdamas, kad būtų taikomos laikinosios priemonės. Atrodo, esant tam tikroms sąlygoms, šis procesas gali būti laikomas bylos nagrinėjimu iš esmės dėl teisės globoti vaikus Merlín ir Samira suteikimo,

– antrąjį Vokietijoje pradėjo G. Vallés Pérez, siekdamas, kad būtų paskelbtas vykdytinu 2007 m. lapkričio 8 d. Juzgado de Primera Instancia n°4 de San Lorenzo de El Escorial sprendimas taikyti laikinąsias priemones, dėl kurio buvo priimtas minėtas Sprendimas Purrucker,

– trečiąjį Vokietijoje pradėjo B. Purrucker, siekdama, kad jai būtų suteikta šių vaikų globos teisė. Tai procesas, per kurį pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą.

Ispanijoje pradėtas procesas siekiant, kad būtų taikomos laikinosios priemonės dėl vaikų globos, ir galbūt siekiant priimti sprendimą dėl esmės

18 G. Vallés Pérez, nebesijausdamas saistomas 2007 m. sausio 30 d. notarinio susitarimo, 2007 m. birželio mėn. Juzgado de Primera Instancia n. 4 de San Lorenzo de El Escorial pradėjo procesą dėl laikinųjų priemonių taikymo ir, be kita ko, dėl teisės globoti vaikus Merlín ir Samira.

19 2007 m. rugsėjo 26 d. įvyko teismo posėdis. B. Purrucker pateikė rašytines pastabas ir per šį posėdį buvo atstovaujama.

20 2007 m. lapkričio 8 d. sprendimu Juzgado de Primera Instancia n. 4 de San Lorenzo de El Escorial nusprendė turintis jurisdikciją bei nustatė skubias ir laikinąsias priemones, be kita ko, dėl vaikų globos teisių. 2007 m. lapkričio 28 d. priimtas sprendimas, kuriuo ištaisomas tas sprendimas.

21 Remiantis prie bylos medžiagos pridėta informacija, pagal Ispanijos teisę, kai prieš pateikiant prašymą išnagrinėti bylą iš esmės prašoma taikyti laikinąsias priemones ir jos nustatomos, šios priemonės toliau taikomos, tik jei ieškinys dėl bylos nagrinėjimo iš esmės buvo pateiktas per 30 dienų nuo laikinųjų priemonių nustatymo.

22 Kažkurio metu 2008 m. sausio mėn., tiksli data nenurodyta ir jos negalima nustatyti nė iš vieno prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo perduotos bylos dokumento, G. Vallés Pérez Juzgado de Primera Instancia n. 4 de San Lorenzo de El Escorial pateikė prašymą išnagrinėti bylą iš esmės. B. Purrucker tvirtina, kad šis prašymas pateiktas pavėluotai.

23 2008 m. spalio 28 d. sprendimu Juzgado de Primera Instancia n. 4 de San Lorenzo de El Escorial išreiškė nuomonę dėl „pirmojo teismo“, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 2201/2003 9 straipsnio 3 dalį. Jis pažymi jau išsprendęs klausimą dėl savo jurisdikcijos 2007 m. lapkričio 8 d. sprendime ir primena įvairias tame sprendime nurodytas faktines aplinkybes. Jis nurodo 2007 m. birželio 28 d. patenkinęs prašymą nustatyti laikinąsias priemones dėl vaikų globos. Kadangi į Vokietijos teismą motina kreipėsi tik 2007 m. rugsėjo mėn., Juzgado de Primera Instancia n. 4 de San Lorenzo de El Escorial mano esantis „pirmasis teismas“ ir priima jurisdikciją išnagrinėti bylą, remdamasis Reglamento Nr. 2201/2003 16 straipsniu.

24 2010 m. sausio 21 d. sprendimu Audiencia Provincial de Madrid (Ispanija), į kurį apeliacine tvarka kreipėsi B. Purrucker, patvirtino 2008 m. spalio 28 d. sprendimą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad norint taikyti Reglamento Nr. 2201/2003 16 straipsnį pirmasis prašymas yra prašymas nustatyti laikinąsias priemones, kuris pagal Ispanijos teisę pateiktas Juzgado de Primera Instancia n. 4 de San Lorenzo de El Escorial ir kuris pateiktas anksčiau už Vokietijos teismui pateiktą prašymą. Tačiau Reglamento Nr. 2201/2003 20 straipsnyje, kuriuo remiasi B. Purrucker, jeigu jis taikomas šioje byloje, neįtvirtinta jokia norma dėl jurisdikcijos ir jis susijęs tik su apsaugos priemonių nustatymu skubos atveju, nors šioje byloje nagrinėjama jurisdikcija turėtų būti nustatyta pagal šio reglamento 19 straipsnio normas. Be to, tokia išvada atitinka Pagrindinio teismų įstatymo (Ley Orgánica del Poder Judicial) 22 straipsnio 3 dalį.

Vokietijoje pradėtas procesas, kad būtų įvykdytas 2007 m. lapkričio 8 d. Juzgado de Primera Instancia n. 4 de San Lorenzo de El Escorial sprendimas

25 Tai procesas, dėl kurio priimtas minėtas Sprendimas Purrucker. Pirmiausia G. Vallés Pérez, be kita ko, pareikalavo grąžinti Merlín ir prevenciniais sumetimais pateikė ieškinį, siekdamas, kad būtų paskelbtas vykdytinu Juzgado de Primera Instancia n. 4 de San Lorenzo de El Escorial 2007 m. lapkričio 8 d. sprendimas. Vėliau jis paprašė, kad pirmiausia būtų vykdomas šis sprendimas. Todėl 2008 m. liepos 3 d. Amtsgericht Stuttgart sprendimu ir 2008 m. rugsėjo 22 d. Oberlandesgericht Stuttgart (Vokietija) sprendimu dėl apeliacinio skundo tas sprendimas buvo pripažintas vykdytinu.

26 B. Purrucker pateikus kasacinį skundą, Bundesgerichtshof (Vokietija) Teisingumo Teismui pateikė prejudicinį klausimą. Minėtame Sprendime Purrucker Teisingumo Teismas atsakė, kad Reglamento Nr. 2201/2003 21 ir paskesnių straipsnių nuostatos netaikomos su globos teisėmis susijusioms laikinosioms priemonėms, patenkančioms į šio reglamento 20 straipsnio taikymo sritį.

27 Minėto Sprendimo Purrucker 76 punkte Teisingumo Teismas, be kita ko, nurodė, kad kai iš laikinąsias priemones taikančio teismo sprendimo akivaizdžiai nematyti, jog šis teismas turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės pagal Reglamentą Nr. 2201/2003, arba kai šiame sprendime nėra aiškių motyvų dėl šio teismo jurisdikcijos nagrinėti bylą iš esmės nurodant vieną iš šio reglamento 8−14 straipsniuose nurodytų jurisdikcijos pagrindų, galima daryti išvadą, kad šis sprendimas nebuvo priimtas pagal šiame reglamente numatytas jurisdikcijos taisykles.

Vokietijoje pradėtas procesas siekiant, kad būtų suteiktos globos teisės

28 2007 m. rugsėjo 20 d. B. Purrucker Amtsgericht Albstadt (Vokietija) pareikštu ieškiniu dėl bylos nagrinėjimo iš esmės paprašė suteikti išimtines vaikų Merlín ir Samira globos teises. Šis ieškinys atsakovui pagrindinėje byloje perduotas tik 2008 m. vasario 22 d. registruotu laišku su gavimo patvirtinimu. Vis dėlto šis teismas, kaip ir Juzgado de Primera Instancia n. 4 de San Lorenzo de El Escorial, apie šį ieškinį jau žinojo.

29 Be kita ko, iš 2007 m. rugsėjo 25 d. ir 2008 m. sausio 9 d. Amtsgericht Albstadt sprendimų matyti, kad, šio teismo nuomone, B. Purrucker prašymas niekaip negalėjo būti patenkintas. Tiesą sakant, kadangi tėvai nebuvo susituokę ir nepanašu, kad buvo koks nors pareiškimas dėl bendrų globos teisių, o 2007 m. sausio 30 d. notarinį susitarimą galima laikyti tokiu pareiškimu, B. Purrucker turėjo išimtines vaikų globos teises, ir nebuvo reikalo priimti sprendimo dėl globos teisių suteikimo. Be to, Amtsgericht Albstadt paminėjo Ispanijoje vykstantį procesą.

30 2008 m kovo 19 d. sprendimu Amtsgericht Albstadt, manydamas neturintis jurisdikcijos, atmetė B. Purrucker prašymą dėl dukros Samira. Ši sprendimą 2008 m. gegužės 5 d. patvirtino Oberlandesgericht Stuttgart. Savo sprendime Oberlandesgericht Stuttgart pažymėjo, kad nuolatinė šio vaiko gyvenamoji vieta nuo pat gimimo buvo Ispanijoje. Šio teismo teigimu, Reglamento Nr. 2201/2003 9 straipsnis netaikomas bylos faktinėms aplinkybėms ir neįvykdytos to paties reglamento 15 straipsnio sąlygos.

31 Kitu sprendimu, priimtu 2008 m. kovo 19 d., Amtsgericht Albstadt sustabdė procesą dėl Merlín globos teisių pagal 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – 1980 m. Hagos konvencija) 16 straipsnį. Šis procesas B. Purrucker prašymu atnaujintas 2008 m. gegužės 28 d., nes iki tos dienos G. Vallés Pérez nepateikė prašymo grąžinti vaiko pagal 1980 m. Hagos konvenciją. Vėliau nepateiktas joks prašymas.

32 Dėl prašymo vykdyti 2007 m. lapkričio 8 d. Juzgado de Primera Instancia n. 4 de San Lorenzo de El Escorial sprendimą, kurį pateikė G. Vallés Pérez, byla dėl globos teisių perduota nagrinėti Amtsgericht Stuttgart pagal Įstatymo dėl konkrečių teisinių priemonių tarptautinės šeimos teisės srityje vykdymo ir taikymo (Gesetz zur Aus‑ und Durchführung bestimmter Rechtsinstrumente auf dem Gebiet des internationalen Familienrechts) 13 straipsnį.

33 2008 m. liepos 16 d. B. Purrucker, remdamasi Reglamento Nr. 2201/2003 20 straipsniu, kreipėsi į Amtsgericht Stuttgart pateikdama prašymą nustatyti laikinąją priemonę, kuria jai būtų suteiktos išimtinės sūnaus Merlín globos teisės. Prašyme nurodytos, be kita ko, problemos, kilusios per medicininius profilaktinius tyrimus. 2008 m. liepos 28 d. sprendimu atsisakyta nustatyti šią priemonę remiantis tuo, kad nebuvo skubos, kaip reikalaujama pagal Reglamento Nr. 2201/2003 20 straipsnį. Amtsgericht Stuttgart, be kita ko, pažymėjo, kad vaikas buvo apdraustas tėvo socialiniu draudimu Ispanijoje ir kad jeigu reikės, bus galima nurodyti, kad motinai būtų perduotas sveikatos draudimo pažymėjimas.

34 Iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo Teisingumo Teismui perduotų procesinių dokumentų matyti, kad 2008 m. rugpjūčio, rugsėjo ir spalio mėn. Amtsgericht Stuttgart, nagrinėdamas bylą, kelis kartus ir įvairiais būdais, įskaitant per Europos teisminiam tinklui priklausantį Ispanijos ryšių palaikymo teisėją, bandė susisiekti su Juzgado de Primera Instancia n. 4 de San Lorenzo de El Escorial, kad sužinotų, ar jame taip pat nagrinėjama byla iš esmės. Tačiau visi šie bandymai buvo nesėkmingi.

35 2008 m. spalio 28 d. Amtsgericht Stuttgart priėmė sprendimą, kuriame aprašė visus veiksmus, atliktus padedant Ispanijos ryšių palaikymo teisėjui, ir tai, kad atsakymo iš Juzgado de Primera Instancia n. 4 de San Lorenzo de El Escorial negavo. Jis prašo šalių, pirmiausia, nurodyti ir įrodyti datą, kada Ispanijoje pateiktas tėvo prašymas nustatyti laikinąsias priemones, antra, perduoti Juzgado de Primera Instancia n. 4 de San Lorenzo de El Escorial 2007 m. lapkričio 8 d. sprendimą ir, trečia, pateikti Ispanijoje tėvo prašymą dėl esmės bei nurodyti datą, kada šis prašymas perduotas motinai.

36 Tą pačią dieną, t. y. 2008 m. spalio 28 d., Juzgado de Primera Instancia n. 4 de San Lorenzo de El Escorial priėmė sprendimą, kurio turinys aprašytas šio sprendimo 23 punkte ir kuriame jis daro nuorodą į laišką, kurį jam atsiuntė Amtsgericht Stuttgart.

37 Paraginęs šalis vėl pateikti savo nuomonę, Amtsgericht Stuttgart 2008 m. gruodžio 8 d. priėmė sprendimą. Jame jis paminėjo Juzgado de Primera Instancia n. 4 de San Lorenzo de El Escorial 2008 m. spalio 28 d. sprendimą ir dėl jo pateiktą B. Purrucker skundą. Jis manė negalintis pats išspręsti klausimo, ar yra „pirmasis teismas“, nes tai pažeistų teisinį saugumą, kadangi du skirtingų valstybių narių teismai galėtų priimti vienas kitam prieštaraujančius sprendimus. Ši klausimą turėtų išspręsti tas teismas, kuris pirmasis priėmė jurisdikciją. Todėl Amtsgericht Stuttgart nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą pagal Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 2 dalį, iki Juzgado de Primera Instancia n. 4 de San Lorenzo de El Escorial 2008 m. spalio 28 d. sprendimas įgis res judicata galią.

38 B. Purrucker apskundė 2008 m. gruodžio 8 d. Amtsgericht Stuttgart sprendimą. 2009 m. gegužės 14 d. Oberlandesgericht Stuttgart nusprendė minėtą sprendimą panaikinti ir grąžino bylą Amtsgericht Stuttgart, kad šis priimtų naują sprendimą. Oberlandesgericht Stuttgart nusprendė, kad teismas pats turėjo patikrinti savo jurisdikciją ir kad Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsniu nė vienam iš teismų, į kuriuos kreiptasi, nesuteikiama išimtinė teisė nustatyti, kuris yra pirmasis teismas. Oberlandesgericht Stuttgart atkreipė dėmesį į tai, kad G. Vallés Pérez Ispanijoje 2007 m. birželio mėn. pateiktu prašymu dėl globos teisių siekė, kad būtų taikomos laikinosios priemonės, o Vokietijoje 2007 m. rugsėjo 20 d. B. Purrucker pateiktas prašymas dėl globos teisių buvo ieškinys dėl bylos nagrinėjimo iš esmės. Šio ieškinio ir procedūros dėl laikinųjų priemonių taikymo dalykas arba reikalavimai skyrėsi. Prireikus reikėtų pripažinti, kad yra pozityvioji jurisdikcijos kolizija tarp dviejų teismų.

39 2009 m. birželio 8 d. nutartimi Amtsgericht Stuttgart dar kartą paprašė šalių jam nurodyti, kurioje stadijoje buvo Ispanijoje pradėtas procesas, ir paprašė jų pareikšti nuomonę dėl galimybės pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 104b straipsnį pateikti Teisingumo Teismui prejudicinį klausimą dėl pirmojo teismo nustatymo.

40 2009 m. spalio 19 d. nutartimi Amtsgericht Stuttgart pasiūlė šalims susitarti, kad galėtų arba kartu nustatyti įprastą Merlín gyvenamąją vietą su B. Purrucker, o Samira – su G. Vallés Pérez, išlaikydami bendras globos teises, arba sudaryti bendrą susitarimą, kad Merlín globos teisės būtų suteiktos B. Purrucker, o Samira – G. Vallés Pérez. Tačiau šis pasiūlymas nebuvo priimtas.

41 2010 m. sausio 13 d. Amtsgericht Stuttgart įvyko teismo posėdis, kuriame dalyvavo pagrindinės bylos šalys ir per kurį G. Vallés Pérez atstovavo jo advokatas. Šalys nesusitarė ir nesuderino savo pozicijų.

42 2010 m. sausio 21 d. Audiencia Provincial de Madrid priėmė sprendimą dėl B. Purrucker pateikto apeliacinio skundo, kuris minimas šio sprendimo 24 punkte. 2010 m. sausio 21 d. sprendimą G. Vallés Pérez advokatas Vokietijoje laišku perdavė Amtsgericht Stuttgart.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą ir prejudiciniai klausimai

43 Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Amtsgericht Stuttgart nurodo, kodėl, jo nuomone, nėra jokios pagrįstos abejonės dėl to, kad Merlín nuolatinė gyvenamoji vieta 2007 m. rugsėjo 21 d., kai B. Purrucker pateikė prašymą suteikti jo globos teises, buvo Vokietijoje.

44 Šio teismo teigimu, Juzgado de Primera Instancia n. 4 de San Lorenzo de El Escorial, remiantis Reglamento Nr. 2201/2003 10 straipsniu, neturėjo nuolatinės jurisdikcijos iki 2007 m. rugsėjo 21 d. dėl to, kad šeimos narių bendra nuolatinė gyvenamoji vieta iki tol buvo Ispanijoje, nes tai, kad B. Purrucker išvežė Merlín iš Ispanijos į Vokietiją neteisėtai, nėra nei tikėtina, nei įrodyta. 2007 m. sausio 30 d. notarinis susitarimas ir aplinkybė, jog faktiškai nebuvo pateiktas pagal Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnį kartu su 1980 m. Hagos konvencija suformuluotas pareiškimas dėl vaiko grąžinimo, nepatvirtina neteisėto vaiko pagrobimo šio reglamento 2 straipsnio 11 punkto prasme. Savo jurisdikcijos šia nuostata negrindžia ir Juzgado de Primera Instancia n. 4 de San Lorenzo de El Escorial.

45 Amtsgericht Stuttgart primena, kad pagal Reglamento Nr. 2201/2003 16 straipsnį byla teisme laikoma iškelta tada, kai teismui pateikiamas atitinkamas bylos iškėlimo dokumentas, tačiau tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas ėmėsi nustatytų priemonių, kad minėtas dokumentas būtų įteiktas atsakovui.

46 Amtsgericht Stuttgart patikslina, jog 2007 m. rugsėjo 20 d. ieškinys pareikštas Amtsgericht Albstadt 2007 m. rugsėjo 21 d., o atsakovui pagrindinėje byloje įteiktas tik 2008 m. vasario 22 d. dėl priežasčių, dėl kurių B. Purrucker nėra atsakinga ir kurios susijusios su tuo, kad tas teismas ginčijo tarptautinę šio teismo jurisdikciją nustatant pagrindinės bylos šalių dukters Samira globos teises.

47 Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad valstybės narės teismo, kuriame byla dėl tėvų pareigų to paties vaiko atžvilgiu iškelta pirmiau, jurisdikcija turi pirmenybę kitos valstybės narės teismo, kuriame buvo vėliau iškelta byla dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, atžvilgiu. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, bylos dalykas, dėl kurio 2007 m. birželio mėn. Ispanijos teisme pradėta procedūra dėl laikinųjų priemonių taikymo, yra identiškas tam, dėl kurio 2007 m. rugsėjo mėn. Vokietijos teisme pareikštas ieškinys dėl bylos nagrinėjimo iš esmės. Abi bylos susijusios su tėvų pareigų tam pačiam bendram vaikui nustatymu teismine tvarka. Abi šalys prašo suteikti globą kiekvienu atveju skiriant globėju tik vieną iš tėvų. Abiejų bylų šalys sutampa.

48 Bylos pirmumas laiko atžvilgiu nustatomas pagal Reglamento Nr. 2201/2003 16 straipsnį. Tačiau Amtsgericht Stuttgart pažymi, jog šios nuostatos formuluotėje nedaromas joks skirtumas dėl to, ar kalbama apie iš esmės nagrinėjamą bylą, ar apie procedūrą dėl laikinųjų priemonių taikymo. Tai leidžia pateikti skirtingas teisines nuomones dėl Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 2 dalies taikymo srities.

49 Remiantis Juzgado de Primera Instancia n. 4 de San Lorenzo de El Escorial ir Audiencia Provincial de Madrid teisine nuomone, Ispanijos teismas pagal Reglamento Nr. 2201/2003 16 straipsnį ir 19 straipsnio 2 dalį laikomas teismu, kuriame buvo iškelta byla, jau tuomet, kai buvo pateiktas prašymas dėl laikinųjų priemonių taikymo. Procedūra dėl laikinųjų priemonių taikymo kartu su vėliau iškelta iš esmės nagrinėjama byla sudaro procesinį vienetą. Vis dėlto nutartis dėl laikinosios priemonės tampa negaliojanti ipso jure, jei per 30 dienų po šios nutarties dėl laikinųjų priemonių taikymo įteikimo nepateikiamas ieškinys dėl bylos nagrinėjimo iš esmės.

50 Tačiau remiantis Oberlandesgericht Stuttgart 2009 m. gegužės 14 d. nutartimi, Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 2 dalis nesusijusi su ryšiu tarp ieškinio dėl bylos nagrinėjimo iš esmės ir procedūros dėl laikinųjų priemonių taikymo, kai jų dalykai skiriasi, nors sprendimas dėl vaiko globos teisių turi tokį patį poveikį, nesvarbu, ar jis būtų priimtas taikant laikinąsias priemones, ar išsprendus bylą iš esmės. Tokį aiškinimą taip pat pagrindžia tai, kad Reglamento Nr. 2201/2003 21 ir paskesni straipsniai netaikomi laikinosioms priemonėms, kaip jos suprantamos pagal šio reglamento 20 straipsnį.

51 Atsižvelgdamas į šias aplinkybes Amtsgericht Stuttgart nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

„1. Ar yra taikoma reglamento [Nr. 2201/2003] 19 straipsnio 2 dalies nuostata, kai į vienos valstybės narės teismą, į kurį pirmąjį viena šalis kreipėsi dėl tėvų pareigų nustatymo, kreipiamasi tik dėl laikinųjų priemonių taikymo, o į kitos valstybės narės teismą, į kurį vėliau kita šalis kreipėsi tuo pačiu pagrindu, yra kreipiamasi dėl sprendimo priėmimo nagrinėjant bylą iš esmės?

2. Ar ši nuostata turi būti taikoma, net jei vienoje valstybėje narėje priimtas sprendimas atskiroje byloje dėl laikinųjų priemonių taikymo negali būti pripažįstamas kitoje valstybėje narėje pagal Reglamento Nr. 2201/2003 21 straipsnį?

3. Ar atskiras kreipimasis į vienos valstybės narės teismą dėl laikinųjų priemonių taikymo turi būti prilyginamas iš esmės nagrinėjamos bylos iškėlimui pagal Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 2 dalį, jei pagal šios valstybės nacionalinę proceso teisę vėliau iškelti bylą šiame teisme, siekiant išspęsti bylą iš esmės, reikia per nustatytą laikotarpį, kad būtų išvengta procesinių pažeidimų?“

Procesas Teisingumo Teisme

52 Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Amtsgericht Stuttgart prašė šiam prašymui taikyti pagreitintą procedūrą pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 104b straipsnį, siūlydamas, be to, jį perduoti tai pačiai kolegijai, kuri nagrinėjo Bundesgerichtshof nutartį dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą. 2010 m. liepos 1 d. laišku Amtsgericht Stuttgart patikslino savo prašymą, pažymėjęs, kad juo siekta ne Procedūros reglamento 104b straipsnio, o šio reglamento 104a straipsnio taikymo.

53 2010 m. liepos 15 d. nutartimi Teisingumo Teismo pirmininkas patenkino šį prašymą.

Dėl prejudicinių klausimų

54 Savo pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 2 dalis taikoma, kai į vienos valstybės narės teismą, į kurį pirmąjį viena šalis kreipėsi dėl tėvų pareigų nustatymo, kreipiamasi tik dėl laikinųjų priemonių taikymo, o į kitos valstybės narės teismą, į kurį vėliau kita šalis kreipėsi tuo pačiu pagrindu, kreipiamasi dėl sprendimo priėmimo nagrinėjant bylą iš esmės. Antrasis klausimas susijęs su šios nuostatos taikymu sprendimui dėl laikinųjų priemonių, kuris negali būti pripažįstamas šio reglamento 21 straipsnio prasme, o trečiasis klausimas – su šios nuostatos taikymu procedūrai dėl laikinųjų priemonių, kuri gali būti susijusi su procesu dėl bylos išnagrinėjimo iš esmės.

55 Šiuos klausimus reikia nagrinėti kartu.

Šalių pastabos

56 Teisingumo Teismui pristatytos dvi nuomonės.

57 Viena vertus, B. Purrucker, Vokietijos vyriausybė ir Europos Komisija tvirtina, kad nėra lis pendens situacijos dėl bylos nagrinėjimo iš esmės ir tuo pačiu metu vykstančios procedūros dėl laikinųjų priemonių, kurioje priimtas sprendimas, nors ši procedūra ir ieškinys dėl bylos nagrinėjimo iš esmės, kai jis pateikiamas per įstatyme numatytą terminą, gali būti laikomi procesiniu vienetu. Kiekvienas procesas turi būti laikomas atskiru, o lis pendens situacija baigsis, kai bus priimtas sprendimas.

58 Priešingu atveju, kaip pabrėžia Vokietijos vyriausybė, į vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimą būtų negalima atsižvelgti, nors Reglamente Nr. 2201/2003 į tokį pakeitimą atsižvelgiama, ir tai prieštarautų šio reglamento tikslui – leisti arčiausiai vaiko esančiam teismui priimti sprendimą dėl tėvų pareigų. Be to, manant, kad susiklostė lis pendens situacija dėl bylos nagrinėjimo iš esmės ir tuo pačiu metu vykstančios procedūros dėl laikinųjų priemonių, kurioje priimtas sprendimas, teismas, kuriame byla iškelta vėliau, būtų įpareigotas aiškintis valstybės narės, į kurios teismą kreiptasi pirmiausia, nacionalinę teisę, kad sužinotų, ar laikinųjų priemonių taikymas reiškia, kad tuo pačiu metu vyksta ir procesas dėl bylos išnagrinėjimo iš esmės. Galiausiai Vokietijos vyriausybė nurodo galimybę, kad bylos šalys pačios pasirinks jurisdikciją turintį teismą („forum shopping“), jeigu bus konstatuotas skubos kriterijus, kad teismas, kurį ji mano turint jurisdikciją, nustatytų skubias laikinąsias priemones ir jame toliau būtų nagrinėjamas ieškinys dėl bylos nagrinėjimo iš esmės.

59 Kita vertus, Čekijos, Ispanijos ir Prancūzijos vyriausybės tvirtina, kad proceso dėl laikinųjų priemonių taikymo ar dėl bylos nagrinėjimo iš esmės pobūdis neturi reikšmės taikant Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnį. Primindama generalinės advokatės E. Sharpston išvados byloje, kurioje priimtas minėtas Sprendimas Purrucker, 130 punktą Prancūzijos vyriausybė pabrėžia, jog panašu, kad bendrai šiuo reglamentu nedaromas skirtumas tarp galutinių ar pastovių sprendimų ir laikinų sprendimų, kad ir kokiais šio reglamento skyriais – I ir II skyriais ar jo III skyriumi, skirtu pripažinimui, – būtų remiamasi. Tada svarbus kriterijus yra tas, kad abu ieškiniai turėtų tą patį dalyką ir pagrindą, o taip būtų tuo atveju, kai abu tėvai prašo to paties vaiko globos, nesvarbu, ar prašydami nustatyti laikinąją priemonę, ar priimti galutinį sprendimą.

60 Visi pastabas pateikę suinteresuotieji asmenys, kaip numatyta Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje, laikosi nuomonės, kad nėra lis pendens situacijos, kai vienu iš pateiktų prašymų siekiama laikinųjų priemonių taikymo, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2201/2003 20 straipsnį, arba kai teismas, į kurį kreiptasi pirmiausia, jau nurodė taikyti laikinąsias priemones šios nuostatos prasme.

61 Tačiau Komisija pabrėžia, jog teismui, kuriame byla iškelta vėliau, sunku nustatyti, ar laikinąsias priemones priėmė teismas, turintis jurisdikciją išnagrinėti bylą iš esmės, ar tai yra laikinosios priemonės, kaip jos suprantamos pagal Reglamento Nr. 2201/2003 20 straipsnį. Būtent dėl šios priežasties Komisija laikosi tos pačios nuomonės kaip ir Vokietijos vyriausybė, t. y. kad procedūra dėl laikinųjų priemonių taikymo yra atskira procedūra, kuri baigiama sprendimu dėl šių priemonių nustatymo. Vis dėlto ji sutinka, kad reikėtų daryti tokio principo išimtį, kai pagal nacionalinę teisę reikalaujama, kad ieškovas pirmiausia imtųsi procedūros dėl laikinųjų priemonių taikymo, o tik vėliau pateiktų ieškinį dėl bylos nagrinėjimo iš esmės.

62 Dauguma pastabas pateikusių suinteresuotųjų asmenų nurodė, jog nors norma dėl lis pendens, esanti Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnyje, atitinka 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32), iš dalies pakeistos 1978 m. spalio 9 d. Sutartimi dėl Danijos Karalystės, Airijos, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės stojimo (OL L 304, p. 1, ir pakeistas tekstas p. 77), 1982 m. spalio 25 d. Sutartimi dėl Graikijos Respublikos stojimo (OL L 388, p. 1), 1989 m. gegužės 26 d. Sutartimi dėl Ispanijos Karalystės ir Portugalijos Respublikos stojimo (OL L 285, p. 1) bei 1996 m. lapkričio 29 d. Sutartimi dėl Austrijos Respublikos, Suomijos Respublikos ir Švedijos Karalystės stojimo (OL C 15, 1997, p. 1, toliau – Briuselio konvencija), 21 straipsnyje įtvirtintą nuostatą, taip pat 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42) 27 straipsnio nuostatą, vis dėlto šių įvairių aktų tikslas ir kitos nuostatos per daug skiriasi, kad juos, kiek tai susiję su Reglamento Nr. 2201/2003 kontekstu, būtų galima taikyti sprendimams, kurie priimti pagal Briuselio konvenciją ar Reglamentą Nr. 44/2001.

63 Vokietijos vyriausybė, be kita ko, pabrėžia, jog į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį patenkančiose civilinės teisės srityse laikinoji priemonė turi tik ribotą teisinę galią, o sprendimas dėl bylos nagrinėjimo iš esmės įgauna visišką teisinę galią. Taip nebus tėvų pareigų srityje priimtos laikinos priemonės atveju – ji turės tik formalią, bet ne materialiąją teisinę galią, nes dėl jos vėliau bus galima priimti naują sprendimą, atsižvelgiant į naujas aplinkybes. Be to, kaip pažymi Komisija, skiriasi normos dėl kolizinių sprendimų.

Teisingumo Teismo atsakymas

64 Normomis dėl lis pendens tinkamo teisingumo vykdymo Sąjungoje tikslais siekiama išvengti lygiagrečių procesų skirtingų valstybių narių teismuose ir dėl to galinčių atsirasti priešingų sprendimų (šiuo klausimu dėl Briuselio konvencijos žr. 2003 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Gasser, C‑116/02, Rink. p. I‑14693, 41 punktą ir 2004 m. spalio 14 d. Sprendimo Mærsk Olie & Gas, C‑39/02, Rink. p. I‑9657, 31 punktą).

65 Remiantis Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 2 dalimi, lis pendens situacija susiklosto, kai skirtingų valstybių narių teismuose iškeliamos bylos dėl tėvų pareigų to paties vaiko atžvilgiu ir tuo pačiu ieškinio pagrindu. Tokiu atveju nereikia, kad ieškinius būtų pareiškusios tos pačios šalys.

66 Atsižvelgiant į tikslus, siekiamus Reglamentu Nr. 2201/2003, ir į aplinkybę, kad šio reglamento 19 straipsnio 2 dalies formuluotėje vartojama ne „lis pendens“ sąvoka, kaip tai daroma įvairiose valstybių narių nacionalinės teisės sistemose, o įvairios materialinės sąlygos vardijamos kaip apibrėžimo kriterijai, darytina išvada, kad terminai, vartojami minėto 19 straipsnio 2 dalyje lis pendens situacijai apibrėžti, turi būti laikomi savarankiškais (šiuo klausimu dėl Briuselio konvencijos žr. 1987 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Gubisch Maschinenfabrik, 144/86, Rink. p. 4861, 11 punktą).

67 Sąvokos „to paties vaiko atžvilgiu“ ir „tuo pačiu ieškinio pagrindu“ turi būti apibrėžiamos atsižvelgiant į Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 2 dalies tikslą – išvengti nesuderinamų sprendimų.

68 Teisingumo Teismas dėl Briuselio konvencijos jau yra nusprendęs, kad bylos dalykas yra ieškinio tikslas (žr. 1994 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Tatry, C‑406/92, Rink. p. I‑5439, 41 punktą). Norint patikrinti, ar abiejų ieškinių dalykas yra tas pats, reikia atsižvelgti į ieškovų reikalavimus kiekvienoje iš bylų (2003 m. gegužės 8 d. Sprendimo Gantner Electronic, C‑111/01, Rink. p. I‑4207, 26 punktas). Be to, Teisingumo Teismas išaiškino, kad sąvoka „pagrindas“ reiškia faktines aplinkybes ir teisės normą, kuriais grindžiamas ieškinys (žr. minėto Sprendimo Tatry 39 punktą).

69 Teisingai tvirtina visi pastabas pateikę suinteresuotieji asmenys, kad nėra lis pendens situacijos tarp prašymo dėl laikinųjų priemonių, kaip jos suprantamos pagal šio reglamento 20 straipsnį, ir ieškinio dėl bylos nagrinėjimo iš esmės.

70 Tiesą sakant, kaip Teisingumo Teismas priminė minėto Sprendimo Purrucker 61 punkte, Reglamento Nr. 2201/2003 20 straipsnis negali būti laikomas nuostata, kuria suteikiama jurisdikcija nagrinėti bylą iš esmės.

71 Be to, šios nuostatos taikymas nedraudžia kreiptis į teismą, turintį jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės. Reglamento Nr. 2201/2003 20 straipsnio 2 dalyje užkertamas kelias bet kokiai galimybei, kad laikinąsias priemones šio reglamento 20 straipsnio prasme nustatantis sprendimas prieštaraus sprendimui, kurį priėmė jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės turintis teismas, nes joje numatyta, kad laikinosios priemonės minėto reglamento 20 straipsnio 1 dalies prasme netaikomos, kai teismas, turintis jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės, priėmė, jo manymu, tinkamas priemones.

72 Vadinasi, lis pendens situacija, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 2 dalį, gali susiklostyti tik tada, kai vienas ar daugiau procesų dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu vyksta skirtinguose teismuose ir kai ieškovai šiuose atskiruose procesuose siekia, kad būtų priimtas sprendimas, kuris gali būti pripažįstamas kitoje valstybėje narėje nei ta, į kurios teismą kreiptasi dėl to, kad jis turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės.

73 Šiuo klausimu negalima daryti skirtumo pagal šiuose teismuose pradėtų procesų – dėl laikinųjų priemonių taikymo ar dėl bylos nagrinėjimo iš esmės – pobūdį. Juk nei iš sąvokos „teismo sprendimas“, esančios Reglamento Nr. 2201/2003 2 straipsnio 4 punkte, nei iš jo 16 ir 19 straipsnių, susijusių atitinkamai su kreipimusi į teismą ir lis pendens, nematyti, kad šiuo reglamentu būtų daromas toks skirtumas. Tas pats pasakytina apie šio reglamento nuostatas dėl sprendimų pripažinimo ir vykdymo, kurios įtvirtintos 21 ir 23 straipsniuose.

74 Galiausiai pasakytina, kad imtis vieno ar kito proceso gali reikalauti nacionalinės teisės ypatumai. Komisija iškėlė hipotezę, kad nacionalinėje teisėje gali būti numatyta pareiga pirmiausia imtis procedūros dėl laikinųjų priemonių taikymo, o tik vėliau pateikti ieškinį dėl bylos nagrinėjimo iš esmės.

75 Vadinasi, atsižvelgiant į šio sprendimo 68 punkte primintą teismo praktiką, o visų pirma į minėtą Sprendimą Gantner Electronic, svarbu yra tai, ar ieškovas siekia, kad pirmasis teismas priimtų sprendimą, nes jis turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 2201/2003.

76 Būtent ieškovo reikalavimų šiame teisme ir ieškovo reikalavimų teisme, kuriame byla iškelta vėliau, palyginimas pastarajam teismui ir leis nustatyti, ar susiklostė lis pendens situacija.

77 Jeigu iš ieškinio, pareikšto pirmajame teisme, dalyko ir jo aprašytų faktinių aplinkybių būtų akivaizdu, kad jame nėra nieko, kas pagrįstų teismo, kuriame pareikštas šis ieškinys, jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės Reglamento Nr. 2201/2003 prasme, teismas, kuriame byla iškelta vėliau, galės konstatuoti, kad lis pendens situacija nesusiklostė.

78 Tačiau jeigu iš ieškovo reikalavimų ar faktinių aplinkybių, nurodytų pirmajame teisme pareikštame ieškinyje, net jei juo siekiama, kad būtų nustatytos laikinosios priemonės, matyti, kad jis pareikštas teisme, kuris iš pirmo žvilgsnio gali turėti jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės, teismas, kuriame byla iškelta vėliau, turi sustabdyti bylos nagrinėjimą pagal Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 2 dalį, iki bus nustatyta pirmojo teismo jurisdikcija. Nelygu aplinkybės ir jeigu įvykdytos šio reglamento 20 straipsnio sąlygos, teismas, kuriame byla iškelta vėliau, gali nustatyti būtinas laikinąsias priemones, kad būtų paisoma vaiko interesų.

79 Tai, kad yra laikinąsias priemones nustatantis teismo sprendimas, nors jame ir nepatikslinta, ar jas priėmęs teismas turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės, negali būti įrodymas, pagrindžiant išimtį dėl lis pendens, kad pareikštas ieškinys dėl bylos nagrinėjimo iš esmės, nepatikslinant pirmojo teismo jurisdikcijos ir faktinių aplinkybių, nurodytų ieškinyje dėl bylos nagrinėjimo iš esmės.

80 Vis dėlto teismas, kuriame byla iškelta vėliau, turi pats patikrinti, ar jam priimant sprendimą taikyti laikinąsias priemones teismo, į kurį kreiptasi pirmiau, sprendimas buvo tik išankstinė sąlyga vėlesnio sprendimo, priimamo geriau susipažinus su byla ir esant sąlygoms, kurios nebereikalauja skubiai priimti sprendimo. Be to, teismas, kuriame byla iškelta vėliau, turi patikrinti, ar reikalavimai prašant taikyti laikinąsias priemones ir vėliau pateikti reikalavimai dėl bylos nagrinėjimo iš esmės sudaro procesinį vienetą.

81 Nelygu nacionalinėje teisėje numatytos galimybės, teismas, kuriame byla iškelta vėliau, gali, kai abiejų bylų šalys yra tos pačios, šalies, kuri nurodo lis pendens situaciją, paklausti, ar yra tokia byla ir ko joje reikalaujama. Be to, atsižvelgdamas į tai, kad Reglamentas Nr. 2201/2003 pagrįstas teismų bendradarbiavimu ir abipusiu pasitikėjimu, šis teismas gali pranešti pirmajam teismui apie jame pareikštą ieškinį, atkreipti jo dėmesį į lis pendens galimybę, paprašyti perduoti informaciją apie pareikštą ieškinį ir išreikšti savo nuomonę dėl jo jurisdikcijos pagal Reglamentą Nr. 2201/2003 ar perduoti jam visus jau priimtus sprendimus šioje byloje. Galiausiai teismas, kuriame byla iškelta vėliau, gali kreiptis į savo valstybės narės centrinę instituciją.

82 Jeigu, nepaisant visų teismo, kuriame byla iškelta vėliau, pastangų, jis vis dėlto neturi jokios informacijos, patvirtinančios, kad kitame teisme pareikštas ieškinys, ir leidžiančios nustatyti to ieškinio dalyką ir pagrindą, taip pat, be kita ko, galinčios įrodyti kito teismo, į kurį kreiptasi pagal Reglamentą Nr. 2201/2003, jurisdikciją, jis turi, protingą laiko tarpą palaukęs atsakymų į užduotus klausimus, tęsti jam pateikto ieškinio nagrinėjimą.

83 Nustatyti, koks yra protingas laikotarpis laukti atsakymų, teismas turi pirmiausia atsižvelgdamas į vaiko interesus. Čia reikia atsižvelgti į tai, kad kalbama apie labai mažą vaiką (šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 11 d. Sprendimo Rinau, C‑195/08 PPU, Rink. p. I‑5271, 81 punktą).

84 Reikia priminti, kad Reglamento Nr. 2201/2003 tikslas yra, labiausiai atsižvelgiant į vaiko interesus, leisti teismui, kuris yra arčiausiai jo ir kuriam dėl to geriausiai žinoma jo situacija ir raidos lygis, priimti reikiamus sprendimus.

85 Galiausiai reikia pabrėžti, kad remiantis Reglamento Nr. 2201/2003 24 straipsniu kilmės valstybės narės teismo jurisdikcija negali būti peržiūrima. Tai, kad šio reglamento 19 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog teismas, kuriame byla iškelta vėliau, turi sustabdyti bylos nagrinėjimą susiklosčius lis pendens situacijai, ir skirta būtent tam, kad pirmasis teismas galėtų nuspręsti dėl savo jurisdikcijos.

86 Iš to, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti taip:

– Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 2 dalies nuostata netaikoma, kai į vienos valstybės narės teismą, į kurį pirmąjį kreiptasi dėl tėvų pareigų nustatymo, kreipiamasi tik dėl laikinųjų priemonių taikymo šio reglamento 20 straipsnio prasme, o į kitos valstybės narės teismą, turintį jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės to paties reglamento prasme, kreipiamasi vėliau dėl tokių pačių priemonių taikymo, nesvarbu, ar to siekiama laikinai, ar prašant priimti galutinį sprendimą.

– Tai, kad į vienos valstybės narės teismą kreipiamasi per procedūrą dėl laikinųjų priemonių ar kad sprendimas priimtas taikant tokią procedūrą, ir tai, kad pateiktame prašyme ar priimtame sprendime nėra nieko, kas rodytų, jog teismas, kuriame pateiktas prašymas dėl laikinųjų priemonių, turi jurisdikciją Reglamento Nr. 2201/2003 prasme, nebūtinai reiškia, kad atmetama galimybė, jog yra – kaip galbūt leidžiama pagal nacionalinę tos valstybės narės teisę – ieškinys dėl bylos nagrinėjimo iš esmės, kuris susijęs su prašymu taikyti laikinąsias priemones ir kuriame yra duomenų, galinčių įrodyti, kad teismas, į kurį kreiptasi, turi jurisdikciją šio reglamento prasme.

– Kai, nepaisant visų teismo, kuriame byla iškelta vėliau, pastangų gauti informaciją iš šalies, kuri nurodo lis pendens, iš teismo, į kurį kreiptasi pirmiau, ir iš centrinės institucijos, teismas, kuriame byla iškelta vėliau, vis dėlto neturi jokios informacijos, leidžiančios nustatyti kitame teisme pareikšto ieškinio dalyką ir pagrindą, taip pat, be kita ko, galinčios įrodyti to teismo jurisdikciją pagal Reglamentą Nr. 2201/2003, ir kai dėl ypatingų aplinkybių vaiko interesai reikalauja priimti sprendimą, kuris gali būti pripažįstamas kitose valstybėse narėse nei ta, kurios teisme byla iškelta vėliau, pastarasis teismas turi, protingą laiko tarpą palaukęs atsakymų į užduotus klausimus, tęsti jame pareikšto ieškinio nagrinėjimą. Nustatyti, koks yra protingas laikotarpis laukti atsakymų, reikia labiausiai atsižvelgiant į vaiko interesus, remiantis konkrečiomis nagrinėjamos bylos aplinkybėmis.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

87 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, 19 straipsnio 2 dalies nuostata netaikoma, kai į vienos valstybės narės teismą, į kurį pirmąjį kreiptasi dėl tėvų pareigų nustatymo, kreipiamasi tik dėl laikinųjų priemonių taikymo šio reglamento 20 straipsnio prasme, o į kitos valstybės narės teismą, turintį jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės to paties reglamento prasme, dėl tokių pačių priemonių nustatymo, nesvarbu, ar to siekiama laikinai, ar prašant priimti galutinį sprendimą, kreipiamasi vėliau.

Tai, kad į vienos valstybės narės teismą kreipiamasi per procedūrą dėl laikinųjų priemonių ar kad sprendimas priimtas taikant tokią procedūrą, ir tai, kad pateiktame prašyme ar priimtame sprendime nėra nieko, kas rodytų, kad teismas, kuriame pateiktas prašymas dėl laikinųjų priemonių, turi jurisdikciją Reglamento Nr. 2201/2003 prasme, nebūtinai reiškia, kad atmetama galimybė, jog yra – kaip galbūt leidžiama pagal nacionalinę tos valstybės narės teisę – ieškinys dėl bylos nagrinėjimo iš esmės, kuris susijęs su prašymu taikyti laikinąsias priemones ir kuriame yra duomenų, galinčių įrodyti, kad teismas, į kurį kreiptasi, turi jurisdikciją šio reglamento prasme.

Kai, nepaisant visų teismo, kuriame byla iškelta vėliau, pastangų gauti informaciją iš šalies, kuri nurodo lis pendens, iš teismo, į kurį kreiptasi pirmiau, ir iš centrinės institucijos, teismas, kuriame byla iškelta vėliau, vis dėlto neturi jokios informacijos, leidžiančios nustatyti kitame teisme pareikšto ieškinio dalyką ir pagrindą, taip pat, be kita ko, galinčios įrodyti to teismo jurisdikciją pagal Reglamentą Nr. 2201/2003, ir kai dėl ypatingų aplinkybių vaiko interesai reikalauja priimti sprendimą, kuris gali būti pripažįstamas kitose valstybėse narėse nei ta, kurios teisme byla iškelta vėliau, pastarasis teismas turi, protingą laiko tarpą palaukęs atsakymų į užduotus klausimus, tęsti jame pareikšto ieškinio nagrinėjimą. Nustatyti, koks yra protingas laikotarpis laukti atsakymų, reikia labiausiai atsižvelgiant į vaiko interesus, remiantis konkrečiomis nagrinėjamos bylos aplinkybėmis.

Parašai.

* Proceso kalba: vokiečių.