2010 m. lapkričio 9 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas byloje (Amtsgericht Stuttgart (Vokietija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą) Bianca Purruker prieš Guillermo Vallés Pérez

(Byla C-296/10) (1)

(Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose - Jurisdikcija ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimas bei vykdymas - Reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 - Lis pendens - Ieškinys dėl bylos nagrinėjimo iš esmės, susijęs su vaiko globos teisėmis, ir prašymas taikyti laikinąsias priemones dėl to paties vaiko globos teisių)

2011/C 13/25

Proceso kalba: vokiečių

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas

Amtsgericht Stuttgart

Šalys pagrindinėje byloje

Pareiškėja: Bianca Purruker

Atsakovas: Guillermo Vallés Pérez

Dalykas

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą — Amtsgericht Stuttgart — 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (OL L 388, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 243), 19 straipsnio 2 dalies aiškinimas — Valstybės narės teismo jurisdikcija priimti sprendimą nagrinėjant bylą iš esmės, susijusią su nuolatinę gyvenamąją vietą toje valstybėje turinčio vaiko globos teisėmis, jei anksčiau buvo kreiptasi į kitos valstybės narės teismą dėl laikinųjų priemonių taikymo tarp tų pačių šalių iškeltoje byloje dėl to paties vaiko globos teisių — Sąvoka „pirmasis teismas“

Rezoliucinė dalis

2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, 19 straipsnio 2 dalies nuostata netaikoma, kai į vienos valstybės narės teismą, į kurį pirmąjį kreiptasi dėl tėvų pareigų nustatymo, yra kreipiamasi tik dėl laikinųjų priemonių nustatymo šio reglamento 20 straipsnio prasme, o į kitos valstybės narės teismą, turintį jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės to paties reglamento prasme, kreipiamasi vėliau dėl tokių pačių priemonių nustatymo, nesvarbu, ar to siekiama laikinai, ar prašant priimti galutinį sprendimą.

Tai, kad į vienos valstybės narės teismą kreipiamasi per procedūrą dėl laikinųjų priemonių ar kad sprendimas priimtas taikant tokią procedūrą, ir tai, kad pateiktame prašyme ar priimtame sprendime nėra nieko, kas rodytų, kad teismas, kuriame pateiktas prašymas dėl laikinųjų priemonių, turi jurisdikciją Reglamento Nr. 2201/2003 prasme, nebūtinai reiškia, kad pašalinama galimybė, jog nėra — o tai galbūt leidžiama pagal nacionalinę tos valstybės narės teisę — ieškinio dėl bylos nagrinėjimo iš esmės, kuris susijęs su prašymu taikyti laikinąsias priemones ir kuriame yra duomenų, galinčių įrodyti, kad teismas, į kurį kreiptasi, turi jurisdikciją šio reglamento prasme.

Kai nepaisant visų teismo, kuriame buvo vėliau iškelta byla, pastangų gauti informaciją iš šalies, kuri nurodo lis pendens, iš teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, ir iš centrinės institucijos, teismas, kuriame buvo vėliau iškelta byla, vis dėlto neturi jokios informacijos, leidžiančios nustatyti kitame teisme pareikšto ieškinio dalyką ir pagrindą, bei, be kita ko, galinčios įrodyti to teismo jurisdikciją pagal Reglamentą Nr. 2201/2003, ir kai dėl ypatingų aplinkybių vaiko interesais reikalaujama priimti sprendimą, kuris gali būti pripažįstamas kitose valstybėse narėse nei ta, kurios teisme buvo vėliau iškelta byla, pastarasis teismas turi, protingą laiko tarpą palaukęs atsakymų į užduotus klausimus, tęsti jam pateikto ieškinio nagrinėjimą. Nustatyti, koks yra protingas laiko tarpas laukti atsakymų, reikia labiausiai atsižvelgiant į vaiko interesus, remiantis nagrinėjamos bylos aplinkybėmis.

(1)  OL C 221, 2010 8 14.