ŽALIOJI KNYGA Integruotos Europos mokėjimų kortele, internetu ir mobiliuoju telefonu rinkos kūrimas /* KOM/2011/0941 galutinis */
1.
Įžanga
Tam, kad
vartotojai, mažmenininkai ir įmonės pajustų visą bendrosios
rinkos naudą, ypač reikalingi saugūs, veiksmingi, konkurencingi
ir novatoriški elektroniniai mokėjimai – pasauliui pereinant nuo
fizinės prie elektroninės prekybos, jie dar svarbesni. Prekių ir
paslaugų pirkimo būdai Europoje keičiasi iš esmės. Kadangi
ES piliečiai ir įmonės vis aktyviau veikia už savo kilmės
šalies ribų, sklandūs tarptautiniai elektroniniai mokėjimai labai
palengvina jų kasdienybę. Remdamasi laimėjimais mažmeninių
mokėjimų srityje, Europa galėtų pirmoji įgyvendinti
ateities mokėjimų viziją – nesvarbu, ar jie būtų
atliekami mokėjimo kortele, internetu, ar mobiliuoju telefonu. Pirmasis svarbus
etapas einant šia kryptimi – bendros mokėjimų eurais erdvės
(angl. SEPA) kūrimas, remiantis prielaida, kad visoje ES
neturėtų būti skirtumo tarp tarpvalstybinių ir
vietinių elektroninių mažmeninių mokėjimų[1] eurais. SEPA projektas apima
esmines mažmeninio mokėjimo priemones: kredito pervedimus, tiesioginį
debetą ir mokėjimo korteles. Tuo remiantis, SEPA turėtų
būti konkurencingos ir novatoriškos Europos mokėjimų rinkos
kūrimo pradžia dviem aspektais. Pirma, vis didėja mokėjimų
internetu (e. mokėjimų) ir mobiliuoju telefonu (m.
mokėjimų) dalis. Pirmiausia masinis išmaniųjų telefonų
naudojimas keičia mokėjimų aplinką ir skatina kurti naujas
mokėjimo prietaikas, pvz., tikras pinigines ir fizines korteles
pakeičiančias elektronines pinigines arba mobiliajame telefone
saugomus elektroninius viešojo transporto bilietus. Šiuo atveju europinės
SEPA mokėjimo priemonės galėtų būti
integruotesnių ir saugesnių mokėjimo inovacijų pagrindas.
Antra, galiojantys standartai ir SEPA sukurtos taisyklės galėtų
apimti ir mokėjimo priemones valiutomis, kurios nėra eurai, taip
mokėjimų bendrąją rinką išplečiant ir taikant
operacijoms ne tik eurais. Glaudesnės
rinkos integracijos naudą daugiausia lemtų keturi veiksniai: 1) didesnė konkurencija —
vykstant integracijai lengvinamos sąlygos tinklo sektoriuje, pvz.,
mokėjimų, į rinką patekti naujiems dalyviams arba
konkurentams iš kitų valstybių narių. Remdamiesi bendrais
viešais standartais, paslaugų teikėjai turimus mokėjimo
sprendimus galėtų siūlyti daugiau nei vienoje šalyje. Taip
jų verslas plėstųsi ir atsirastų papildoma paskata diegti
inovacijas. Dėl to mokėjimų vykdymo sąnaudos ir kainos
panašėtų ir mažėtų. Be to, dėl didesnės
konkurencijos mokėjimo kortelių rinkoje dvi esamos tarptautinės
kortelių schemos tikriausiai nebe taip dominuotų, kaip yra dabar; 2) didesnis pasirinkimas ir
skaidrumas vartotojams — jei konkurencingų paslaugų
būtų daugiau, mokėjimo paslaugų naudotojai galėtų
rinktis mokėjimo priemones ir paslaugų teikėjus, kurie
geriausiai atitinka jų poreikius. Šiuo metu vartotojams ne visada matomos
jų pasirinkimo pasekmės paslaugos kainai[2]. Dėl paslėptų
sąnaudų dažnai naudojamasi brangiausiu mokėjimo būdu, o
sąnaudos netiesiogiai perkeliamos visiems vartotojams keliant kainas.
Tačiau integruotoje ir skaidrioje rinkoje vartotojai būtų
kreipiami pasirinkti veiksmingiausias mokėjimo priemones; 3) daugiau inovacijų —
integruotoje rinkoje didėja masto poveikis. Tai reiškia, kad esami rinkos
dalyviai turėtų daugiau galimybių mažinti sąnaudas arba
didinti pajamas. Be to, nauji rinkos dalyviai turėtų daugiau
paskatų diegti inovacijas ir didėtų inovacijų geografinė
aprėptis; 4) didesnis mokėjimo saugumas
ir vartotojų pasitikėjimas — atsižvelgiant į pažangą,
padarytą užtikrinant saugius mokėjimus pardavimo vietoje,
integruotoje rinkoje padidėtų nuotolinių mokėjimų,
kaip antai e. ir m. mokėjimų, saugumas ir vartotojo
pasitikėjimas jais. Integruotoje ES mokėjimo paslaugų
rinkoje, be tiesioginių rezultatų, būtų ir
administracinių duomenų, kuriuos būtų galima panaudoti
suderintiems statistikos duomenims rengti. Dėl to gerėtų ES
statistikos kokybė ir mastas, įmonėms tai papildomai
nekainuotų, ir statistikos bendruomenė neturėtų per daug
investuoti. Šioje žaliojoje knygoje vertinama
dabartinė Europos mokėjimų kortele, internetu ir mobiliuoju
telefonu aplinka, nustatomas dabartinės situacijos atotrūkis nuo
visiškai integruotos mokėjimų rinkos vizijos ir kliūtys,
dėl kurių susidarė šis atotrūkis. Žaliąja knyga
siekiama pradėti platų konsultacijų procesą, kurio metu
suinteresuotosios šalys patvirtintų Komisijos analizės išvadas arba
dėl jos pateiktų pastabų ir padėtų nustatyti, kaip
tinkamai didinti rinkos integraciją.
2.
Dabartinė mokėjimų aplinka ir jos trūkumai
Mažmeninių mokėjimų eurais
rinka yra viena didžiausių pasaulyje; joje dalyvauja milijonai
įmonių ir šimtai milijonų piliečių. Remiantis Europos
Centrinio Banko (ECB) statistika, 2009 m. vien euro zonoje įvykdyta beveik
58 mlrd. mažmeninių mokėjimų operacijų. 1 priede duomenys
suskirstyti pagal mokėjimo priemones. Šios rinkos integravimo
ekonominė nauda didžiulė. Pavyzdžiui, tyrimai rodo, kad visus kredito
pervedimus, tiesioginio debeto operacijas ir mokėjimus kortele
perkėlus į SEPA, tiesioginė ir netiesioginė nauda per
šešerius metus galėtų viršyti 300 mlrd. EUR. Dabartinis Europos
mokėjimų integracijos laipsnis labai skiriasi įvairių
mokėjimui atlikti naudojamų mokėjimo priemonių (pvz.,
kredito pervedimai, tiesioginis debetas ir mokėjimo kortelės) ir
kanalų (e. arba m. mokėjimai) atžvilgiu.
2.1.
Pagrindinės mokėjimo priemonės
(kredito pervedimai ir tiesioginio debeto operacijos)
Kredito pervedimai ir tiesioginio debeto operacijos
yra vienintelės mokėjimo priemonės, kurioms sukurtos specialios
europinio masto mokėjimo schemos, t. y. SEPA kredito pervedimų (angl.
SCT) ir SEPA tiesioginio debeto (angl. SDD) taisyklių rinkiniai, kuriuos
mokėjimams eurais parengė Europos mokėjimų taryba (EMT).
2010 m. gruodžio mėn. Komisija pateikė reglamento, kuriuo nustatomi
privalomi nacionalinių mokėjimo schemų pakeitimo europinio masto
schemomis, terminai, pasiūlymą[3].
Užbaigus šį esminį etapą, bus sukurtas tolesnės toliau
apibūdintų mokėjimo priemonių ir kanalų rinkos
integracijos pagrindas.
2.2.
Mokėjimo kortelės
Mokėjimo kortelės –
įprasčiausia ir dažniausiai naudojama elektroninio mažmeninio
mokėjimo priemonė. Pagal apimtį (operacijų
skaičių) mokėjimai kortele 2009 m. sudarė
trečdalį visų mažmeninių mokėjimų. ES naudota
apie 726 mln. mokėjimo kortelių, t. y. 1,45 kortelės vienam
gyventojui. Vidutiniškai ES vartotojai viena kortele išleido po
2 194 EUR 43 operacijomis pardavimo vietose (2009 m.[4], atskirų šalių
duomenis žr. 1 priede). Tačiau Europos mokėjimo
kortelių rinkos integracija toli gražu nebaigta, o apčiuopiamų
rezultatų vis dar nedaug. Nors mokėjimų kortele apimtis per
pastarąjį dešimtmetį smarkiai išaugo ir dėl to susidaro
didelis masto poveikis, vartotojų sąnaudos ir tarpbankiniai arba
prekybininkams taikomi mokesčiai reikšmingai nesumažėjo. Be to,
vietinių debeto kortelių schemos dažnai nepripažįstamos už
kilmės valstybės narės ribų – tai trukdo vystytis bendrajai
rinkai. Su mokėjimo kortelėmis susijęs sukčiavimas taip pat
tebėra problema, ypač nuotolinių operacijų atveju.
2.3.
Mokėjimai internetu (e. mokėjimai)
E. mokėjimai atliekami internetu,
paprastai vienu iš šių trijų būdų: 1) atliekant nuotolinę mokėjimo
kortele operaciją internetu; 2) internetinės
bankininkystės priemonėmis, pagrįstomis kredito pervedimais
arba tiesioginio debeto operacijomis, kai mokėtojo autentiškumas
patvirtinamas internetinės bankininkystės portale (šiuo metu
įmanoma tik vietos lygmeniu)[5]; 3) atliekant mokėjimus per e.
mokėjimo paslaugų teikėjus, kurie vartotojui sukuria
atskirą sąskaitą. Sąskaitos gali būti finansuojamos
tradiciniais mokėjimo metodais, pvz., banko pervedimais arba
mokėjimais kredito kortele. Atsiradus e. prekybai, t. y. produktus
perkant ir parduodant internetu, e. mokėjimai tampa vis svarbesni.
„Forrester Research“ prognozuoja[6],
kad perkančiųjų internetu skaičius Europoje nuo 141 mln.
2009 m. išaugs iki 190 mln. 2014 m. Numatoma, kad per ateinančius
penkerius metus e. prekybos rinka kasmet paaugs po maždaug 10 %, o
vidutinės vieno ES gyventojo išlaidos nuo 483 EUR 2009 m. padidės iki
601 EUR 2014 m. Nepaisant didelio e. prekybos augimo potencialo, ji šiuo metu
sudaro tik 3,4 % visos Europos mažmeninės prekybos[7], taigi vis dar turi nemažai
galimybių plėstis. Per viešąsias konsultacijas dėl
elektroninės prekybos ateities[8]
nustatyta, kad mokėjimai yra viena pagrindinių e. prekybos augimo
ateityje kliūčių. Per konsultacijas nurodyti susiję
esminiai klausimai, be kita ko, yra mokėjimo būdų
įvairovė atskirose valstybėse narėse, mokėjimų
kaina vartotojams ir prekybininkams, visų pirma atliekant mažos
vertės mokėjimus (labai mažus mokėjimus), ir mokėjimų
saugumas. Kadangi nėra nuoseklios ir visapusiškos reguliavimo
(savireguliacijos) sistemos, šiuo metu Europos e. mokėjimų aplinka
yra labai susiskaidžiusi į nacionalines sienas atitinkančius
segmentus, kuriuose sėkmingai veikia kelios vietinės e. mokėjimo
schemos ir keletas didelių tarptautinių ne Europos kilmės rinkos
dalyvių.
2.4.
Mokėjimai mobiliuoju telefonu (m.
mokėjimai)
M. mokėjimai yra mokėjimai, kai
mokėjimo duomenys ir mokėjimo nurodymas inicijuojami, perduodami arba
patvirtinami mobiliuoju telefonu ar prietaisu. Jie gali būti atliekami
paslaugas, skaitmenines ar fizines prekes perkant prisijungus prie interneto ar
nuo jo atsijungus. M. mokėjimus galima suskirstyti į
dvi pagrindines kategorijas: 1) nuotoliniai m. mokėjimai daugiausia
atliekami internetu (WAP protokolu)[9]
arba naudojantis papildomomis SMS paslaugomis, kurių kainą į
mokėtojo sąskaitą įtraukia judriojo ryšio tinklo
operatorius. Šiuo metu daugiausia nuotolinių m. mokėjimų
internetu remiasi mokėjimo kortele schemomis. Kiti sprendimai,
pagrįsti kredito pervedimais arba tiesioginio debeto operacijomis, yra
techniškai įmanomi ir tikriausiai tiek pat saugūs, veiksmingi ir
konkurencingi, bet kelią į rinką skinasi sunkiai; 2) artieji mokėjimai
paprastai atliekami tiesiogiai pardavimo vietoje. Naudojant šiuo metu
pažangiausią keitimosi duomenimis trumpu atstumu technologiją NFC,
reikalingi specialios įrangos telefonai, kurie atpažįstami juos
pridėjus prie skaitytuvo pardavimo vietoje (pvz., parduotuvėse,
viešajame transporte, automobilių stovėjimo vietose). Šios apibrėžtys, visų pirma
nuotolinių m. mokėjimų, rodo, kad skirtumas tarp e.
mokėjimų ir m. mokėjimų nėra visai aiškus, o ateityje
jie tikriausiai dar labiau suartės. Mokėjimų mobiliuoju telefonu apimtis
šiuo metu auga greičiausiai iš visų mokėjimo būdų.
Šią plėtrą skatina spartus išmaniųjų telefonų,
kuriuose galima įdiegti sudėtingas mokėjimo prietaikas,
plitimas. „Juniper Research“ prognozuoja, kad 2010–2012 m. visų m.
mokėjimų vertė pasaulyje nuo 100 mlrd. USD išaugs iki
200 mlrd. USD. Kiti tyrimai rodo, kad m. mokėjimų vertė
pasaulyje 2014 m. viršys 1 trln. USD, o vien Europoje ji iš viso sudarys 350
mlrd. USD. Be to, apskaičiuota, kad iki to laiko vienas iš penkių
išmaniųjų telefonų bus suderintas su NFC. M. mokėjimai vis dar turi daug
neišnaudoto skverbties į rinką potencialo Europos Sąjungoje,
palyginti su, pvz., Azijos ir Ramiojo vandenyno regionu. Tyrimų
įmonės „Gartner“ skaičiavimais, 2010 m. Vakarų Europoje
buvo 7,1 mln. m. mokėjimo paslaugos naudotojų, palyginti su 62,8 mln.
Azijos ir Ramiojo vandenyno regione (didelė jų dalis – Japonijoje).
Viena iš pagrindinių lėtesnio plitimo Europos rinkoje priežasčių
– labai susiskaidžiusi m. mokėjimų rinka. Pagrindiniai rinkos
dalyviai (judriojo ryšio tinklo operatoriai, mokėjimo paslaugų
teikėjai, mobiliųjų telefonų gamintojai) dar
nesusitarė dėl perspektyvaus verslo modelio, kuris sudarytų
sąlygas sąveikiems mokėjimo sprendimams atsirasti. Todėl
didžiausio užmojo ir daugiausia žadančios pasaulinės m.
mokėjimų iniciatyvos šiuo metu pradėtos ne Europoje. „Apple“,
„Google“ ir „Visa“ pranešė apie dideles pastangas patekti į m.
mokėjimų verslą. M. mokėjimų integracijos Europos
lygmeniu pastangos šiuo metu dedamos savireguliacijos pagrindu. Šiuo atžvilgiu
EMT bendradarbiauja su pasauline judriojo ryšio operatorių asociacija GSMA
ir 2010 m. liepos mėn. paskelbė baltąją knygą dėl
m. mokėjimų[10].
Baltojoje knygoje daugiausia dėmesio skiriama m. mokėjimams
mokėjimo kortele. Kaip ir e. mokėjimų atveju, kadangi
nėra konkrečios Europos sistemos, kuria būtų sprendžiamos
pagrindinės problemos, kaip antai techniniai standartai, saugumas,
sąveika ir rinkos dalyvių bendradarbiavimas, rizikuojama, kad m.
mokėjimų rinka Europoje liks susiskaidžiusi. Be to, (galimi) tiek e.
mokėjimų, tiek m. mokėjimų rinkos dalyviai nenori
investuoti, kol galutinai neišaiškinta teisinė padėtis dėl
kolektyvinės mokesčių tvarkos, tokios kaip mokėjimo
kortelėms taikoma tvarka, taikymo (žr. 4.1 punktą).
3.
Vizija ir tikslai
Pagal Europos Komisijos ir ECB pateiktą
elektroniniams mažmeniniams mokėjimams eurais visoje ES skirtos SEPA
viziją[11]
tarp tarptautinių ir vietinių mokėjimų neturi būti
skirtumo. Remiantis SEPA standartais ir taisyklių rinkiniais, šis
skirtumas turėtų išnykti ir Europos Sąjungoje vykdomų
mokėjimų ne eurais atžvilgiu. Tuomet būtų sukurta tikra
skaitmeninė ES bendroji rinka. Visiška integracija reikštų: Vartotojai naudoja
vienintelę banko sąskaitą visoms mokėjimo operacijoms
atlikti, net gyvendami ne savo kilmės šalyje arba dažnai keliaudami visoje
ES. Spartinant inovacijų diegimą, mokėjimai tampa patogesni ir
pritaikyti prie konkrečių pirkimo operacijos aplinkybių
(prisijungus prie interneto arba nuo jo atsijungus, labai mažos arba labai
didelės vertės mokėjimai ir pan.). Įmonės ir viešojo administravimo
įstaigos gali supaprastinti ir racionalizuoti
savo mokėjimo procesus ir centralizuoti finansines operacijas visoje ES.
Taip galima sutaupyti daug lėšų. Be to, dėl bendrų
atvirųjų standartų ir greitesnio mokėjimo operacijų
vykdymo gerėja pinigų srautai. Prekybininkams taip
pat naudingi pigūs, veiksmingi ir saugūs elektroninio mokėjimo
sprendimai. Dėl aktyvesnės konkurencijos didėja
grynųjų pinigų tvarkymo alternatyvos patrauklumas. O dėl to
perėjimas prie e. prekybos tampa patrauklesnis ir lemia didesnį
vartotojų pasitenkinimą atliekant mokėjimus. Mokėjimo paslaugų teikėjai
(MPT), t. y. bankai ir mokėjimo
paslaugų teikėjai ne bankai, gali pasinaudoti masto ekonomija
standartizuodami mokėjimo priemones ir dėl to po pradinių
investicijų mažindami sąnaudas. Atsiranda galimybė patekti
į naujas rinkas, tiek siekiant didinti esamų mokėjimo
priemonių pajamų bazę, tiek plačiau diegti inovacijas. Technologijų tiekėjai, kaip antai programinės įrangos pardavėjai,
mokėjimų vykdytojai ir IT konsultantai, plėtros pastangas ir
sprendimus gali grįsti europinio masto priemonėmis ir taip lengvinti
inovacijų diegimo sąlygas visose ES valstybėse narėse. Tam, kad ši vizija taptų
mokėjimų kortele, e. ir m. mokėjimų realybe, reikia
išspręsti keletą papildomų klausimų, kaip antai saugumas,
pasirinkimo laisvė, netrukdomos techninės ir verslo inovacijos,
įvairių komponentų standartizavimas ir sąveika. Šie klausimai
išsamiau nagrinėjami tolesniame skyriuje.
4.
Rinkos integracijos skatinimo ir spartinimo poreikis
Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą
viziją, galima nustatyti penkis galimus tolesnės mokėjimų
kortele, e. ir m. mokėjimų integracijos skatinimo būdus.
4.1.
Rinkos susiskaidymas, bendra galimybė patekti
į rinką ir galimybė patekti į kitos valstybės
rinką
Šiuo atžvilgiu galima nustatyti keletą
atskirų klausimų. Svarbu pažymėti, kad nors visi šie klausimai
istoriškai kyla dėl komercinės su mokėjimo kortelėmis
susijusios praktikos, jie tiek pat aktualūs e. ir m. mokėjimams arba
bent jau turi reikšmingą netiesioginį poveikį e. ir m.
mokėjimams, pvz., kai e. arba m. mokėjimas atliekamas mokėjimo
kortele.
4.1.1.
Daugiašaliai tarpbankiniai mokesčiai (DTM)
Pagal klasikinį keturšalių
kortelių schemų verslo modelį, atliekant kiekvieną kortelės
operaciją, prekybininko mokėjimo paslaugų teikėjas
(aptarnaujantis MPT) kortelės turėtojo mokėjimo paslaugų
teikėjui (MPT emitentui) moka tarpbankinius mokesčius. Dėl
tarpbankinių mokesčių gali būti susitariama dvišaliu
pagrindu (MPT emitentas ir aptarnaujantis MPT susitaria tarpusavyje) arba
daugiašaliu pagrindu (priėmus sprendimą, privalomą visiems
mokėjimo kortelių schemoje dalyvaujantiems MPT). Daugiau
pagrindinės informacijos apie DTM pateikta 2 priede[12]. Konkurencijos ir priežiūros institucijos
jau kurį laiką nagrinėja tarpbankinius mokesčius. Tam
tikrose ne ES šalyse[13]
jie reguliuojami. Europos Sąjungoje Europos Komisija ir nacionalinės
konkurencijos institucijos priėmė keletą sprendimų, kuriais
pagal ES konkurencijos taisykles draudžiama tam tikra DTM taikoma tvarka[14]. Paprastai už DTM argumentuojama, kad jie yra
mokėjimo paslaugų teikėjų emitentų pagrindas skatinti
vartotojus naudotis mokėjimo kortele. Imdami šiuos mokesčius MPT
emitentai gali išduoti korteles neimdami kortelės turėtojo
mokesčio arba už nedidelį kortelės turėtojo mokestį ir
vartotojams skirti galimas premijas[15]
(pvz., keleivių lojalumo mylias). Dėl šio balansavimo mechanizmo
daugiau naudojantis kortelėmis didėja veiksmingumas. Plati skirtingų (skirtingo dydžio)
mokesčių įvairovė, skirtingi terminai ir nacionaliniu bei
Europos lygmeniu vykdomų ar užbaigtų teisinių
procedūrų taikymo sritis gali lemti bendrosios rinkos iškraipymus.
Dėl to galėtų didėti rinkos susiskaidymas ir tai reiškia,
kad mažmenininkai dar negali pasinaudoti mokėjimo kortelių bendrosios
rinkos privalumais. Be to, dideli DTM gali trukdyti į
rinką patekti pigioms kortelių schemoms ir kitoms mokėjimo
sistemoms (pvz., e. ir m. mokėjimams). Šie DTM požymiai paprastai būdingi
keturšalėms schemoms. Trišalėse schemose, kuriose tik vienas MPT
aptarnauja ir mokėtojus, ir gavėjus, taikomas netiesioginis
tarpbankinis mokestis, dėl kurio gali kilti panašių klausimų
dėl nesamų konkurencinių apribojimų. Didelių DTM ir per mažo skaidrumo (žr.
4.2 punktą) problemos ypač svarbios prekybininkams, priimantiems
verslo mokėjimo korteles – t. y. mokėjimo korteles, išduotas
įmonėms ir jų darbuotojams su darbu susijusioms išlaidoms (pvz.,
verslo kelionėms, raštinės reikmenims) apmokėti[16], – kurių turėtojai
gali būti premijomis ir kitais privalumais skatinami naudoti šią
mokėjimo priemonę. Klausimai 1) Toje pačioje kortelių schemoje DTM skirtingose
šalyse ir tarptautiniams mokėjimams gali būti skirtingi. Ar dėl
to gali kilti problemų integruotoje rinkoje? Ar manote, kad skirtingos
sąlygos skirtingų valstybių narių kortelių rinkose
rodo, kad šiose rinkose yra objektyvių struktūrinių
skirtumų? Ar manote, kad skirtingų mokesčių taikymas
vietiniams ir tarptautiniams mokėjimams galėtų būti
pagrįstas objektyviomis priežastimis? 2) Ar reikia daugiau teisinio aiškumo dėl
tarpbankinių mokesčių? Jei taip, kaip ir kokia priemone,
jūsų nuomone, būtų galima to pasiekti? 3) Jei manote, kad būtina imtis veiksmų dėl
tarpbankinių mokesčių, kuriuos klausimus ir kokia forma
reikėtų spręsti? Pavyzdžiui, mažinti DTM, užtikrinti
mokesčių skaidrumą ir lengvinti galimybes patekti į
rinką? Ar reikėtų priemones taikyti trišalėms schemoms? Ar
reikėtų atskirti vartotojų ir verslo mokėjimo korteles?
4.1.2.
Tarpvalstybinis aptarnavimas
Tarpvalstybinis aptarnavimas – situacija, kai
prekybininkas naudojasi kitoje šalyje įsisteigusio aptarnaujančio MPT
paslaugomis. Tokiu atveju ne tik visiems prekybininkams naudinga didesnė
konkurencija dėl įmonės aptarnavimo mokesčių, bet ir
įmonės gali savo operacijoms nustatyti vienintelę
aptarnaujančią įmonę, dėl to didėja
administravimo veiksmingumas ir tarpvalstybinė konkurencija. Tačiau tarpvalstybinio aptarnavimo
plėtrą stabdo keletas problemų. Be techninių standartų
skirtumų (aptartų 4.3 punkte), dėl įvairių
tarptautinių kortelių schemų taikomų taisyklių ir
tvarkų tarpvalstybinio aptarnavimo patrauklumas prekybininkams
mažėja: –
Tarptautinėse kortelių schemose
tarpvalstybines paslaugas teikiančioms aptarnaujančioms
įmonėms taikomi specialūs leidimų režimai ir specialūs
schemos (licencijos) mokesčiai. –
Kitos šalies aptarnaujančios įmonės
MPT emitentams turi mokėti vietinius DTM, taikomus pardavimo vietos
šalyje. Dėl to prekybininkai nesirenka pigiausios aptarnaujančios
įmonės, nors kitos šalies MPT paprastai neprivalo taikyti atitinkamo
vietinio DTM, kurį toje šalyje nustato mokėjimo paslaugų
teikėjai. –
Kitos šalies aptarnaujančios įmonės
taip pat gali atsidurti nepalankioje padėtyje šalyse, kuriose vietiniai
MPT turi paralelius dvišalių tarpbankinių mokesčių
susitarimų tinklus. Tai yra tarpvalstybinės konkurencijos
plėtros kliūtis, nes aptarnaujančios įmonės turi
mokėti visą oficialią DTM sumą. Klausimai 4) Ar šiuo metu yra kokių nors tarpvalstybinio ar
centralizuoto aptarnavimo kliūčių? Jei taip, dėl kokių
priežasčių? Ar tikrai būtų verta lengvinti tarpvalstybinio
ar centralizuoto aptarnavimo sąlygas? 5) Kaip būtų galima palengvinti tarpvalstybinio
aptarnavimo sąlygas? Jei manote, kad būtina imtis veiksmų, tai
kokia forma ir kokiems aspektams jie būtų reikalingi? Pavyzdžiui, ar
pagrįsta tai, kad mokėjimo kortelių schemoje tarpvalstybiniam
aptarnavimui užtikrinti privalomas išankstinis leidimas? Ar reikėtų
DTM apskaičiuoti pagal mažmenininko šalį (pardavimo vietoje)? Ar
geriau reikėtų tarpvalstybiniam aptarnavimui taikyti tarpvalstybinį
DTM?
4.1.3.
Kelių prekių ženklų naudojimas
vienam produktui
Šiuo atveju ant tos pačios kortelės
arba prietaiso naudojami skirtingi mokėjimo prekių ženklai (angl. co-badging).
Šiuo metu perspektyviausias būdas naujoms schemoms patekti į
rinką galėtų būti įtikinti MPT emitentus leisti
jų mokėjimo kortelėms, turinčioms esamos
(tarptautinės) schemos prekės ženklą, pridėti naujo rinkos
dalyvio prekės ženklą. Taip vartotojams būtų suteikta
galimybė atliekant mokėjimą pasirinkti prekės ženklą
(jei prekybininkas priima abiejų prekės ženklų korteles),
atsižvelgiant į galimas tą kortelę išdavusio MPT premijas
(lojalumo mylias ir pan.) ir galimas prekybininko nustatytas paskatas
(antkainius, nuolaidas, kreipiamąją praktiką). Kol kas neaišku, ar ir kokiu mastu esamų
schemų taisyklėmis leidžiama prekių ženklus, kurie
nacionalinėse rinkose dabar yra ir jų konkurentai, naudoti ant tos
pačios kortelės. Be to, schemose gali būti taikomi
ataskaitų teikimo reikalavimai ar mokesčiai įmonėms
emitentėms arba aptarnaujančioms įmonėms už operacijas,
atliktas su jų prekės ženklo kortelėmis, net jei jų
prekės ženklas nenaudojamas atliekant tas operacijas. SEPA kortelių
apraše nustatyta taisyklė, kuria remdamasis MPT emitentas pasitaręs
su vartotoju gali iš anksto parinkti prekės ženklą, kuris pardavimo
vietoje bus naudojamas keliais prekės ženklais pažymėtai kortelei.
Todėl dėl kelių prekės ženklų naudojimo vienai
kortelei gali kilti ir konkurencijos klausimų, jei taip siekiama apriboti
prekės ženklo ir (arba) mokėjimo priemonės pasirinkimą arba
jam daryti nederamą įtaką. Kol kas kelių prekės
ženklų naudojimas aktualus tik kortelėms, bet ateityje jis bus vis
aktualesnis mokėjimams mobiliuoju telefonu. Klausimai 6) Kokie galimi kelių prekės ženklų naudojimo
vienam produktui privalumai ir (arba) trūkumai? Ar yra galimų,
ypač problemiškų šio reiškinio apribojimų? Jei įmanoma,
kiekybiškai nurodykite problemos mastą. Ar reikėtų šalinti
schemose taikomus šio reiškinio apribojimus ir, jei taip, kokia forma? 7) Kai naudojama keliais prekių ženklais pažymėta
mokėjimo priemonė, kas turėtų nuspręsti dėl
pirmiau naudotinos priemonės prioriteto? Kaip būtų galima tai
įgyvendinti praktikoje?
4.1.4.
Kortelių schemų atskyrimas nuo
mokėjimų kortele vykdymo
Kai kurios kortelių schemos turi
operacijas vykdančių patronuojamųjų įmonių ir
gali schemos dalyvius priversti naudotis šios patronuojamosios įmonės
paslaugomis. Taip trukdoma į rinką patekti mokėjimų
vykdytojams ir naujoms kortelių schemoms, o šią kliūtį
būtų galima panaikinti veiksmingai atskyrus kortelių schemų
valdymo subjektus nuo mokėjimus kortele vykdančių subjektų.
Tai padarius didėtų kortelių schemų ir mokėjimų
vykdytojų tarpusavio konkurencija ir būtų sudarytos sąlygos
bankams dalyvauti tik vienoje reikalavimus atitinkančioje
infrastruktūroje. SEPA kortelių apraše numatyta atskirti schemos
valdymą nuo mokėjimų vykdymo, bet speciali tvarka nenustatyta. Kadangi šiuo metu nėra bendros
sąveikos sistemos, mokėjimų kortele vykdymo rinka yra
susiskaidžiusi. Todėl reikia tobulinti skirtingas infrastruktūras
naudojančių bankų technines ir komercines mokėjimų
tarpuskaitos ir (arba) atsiskaitymo procedūras. Parengus nuo schemos
nepriklausomus mokėjimų vykdymo standartus, taip pat būtų
lengviau faktiškai atskirti schemų subjektus nuo mokėjimų vykdymo
subjektų. Klausimai 8) Ar manote, kad schemų ir mokėjimų vykdymo
subjektų sąsaja yra problema, ir jei taip, kodėl? Koks problemos
mastas? 9) Ar šiuo klausimu reikėtų imtis veiksmų? Ar
pritartumėte teisiniam atskyrimui (t. y. veiklos atskyrimui, nors
nuosavybė liktų tos pačios kontroliuojančiosios bendrovės),
ar visiškam nuosavybės atskyrimui?
4.1.5.
Naudojimasis atsiskaitymo sistemomis
Kitaip nei bankai, mokėjimo
įstaigos, apibrėžtos Direktyva 2007/64/EB dėl mokėjimo
paslaugų vidaus rinkoje (MPD)[17],
ir e. pinigų įstaigos neturi galimybės tiesiogiai naudotis tarpuskaitos
ir atsiskaitymo sistemomis. Pagal Atsiskaitymų baigtinumo direktyvos (ABD)
2 straipsnio b punktą specialiose atsiskaitymo sistemose gali dalyvauti
tik kredito įstaigos ir investicinės įmonės. Todėl
kiti MPT teigia negalį konkuruoti su bankais vienodomis sąlygomis,
nes jie privalo naudotis banko mokėjimų atsiskaitymo paslaugomis. Klausimai 10) Ar tiesioginės galimybės dalyvauti tarpuskaitos
ir atsiskaitymo sistemose neturėjimas yra problema mokėjimo
įstaigoms ir e. pinigų įstaigoms ir, jei taip, koks šios
problemos mastas? 11) Ar reikėtų sukurti bendrą mokėjimų
kortele vykdymo sistemą, kurioje būtų nustatytos SEPA
mokėjimų kortele vykdymo (t. y. leidimų, tarpuskaitos ir
atsiskaitymo) taisyklės? Ar joje reikėtų pagal skaidrius ir
nediskriminacinius kriterijus nustatyti naudojimosi mokėjimų kortele
vykdymo infrastruktūromis sąlygas ir mokesčius? Ar joje
reikėtų aptarti mokėjimo įstaigų ir e. pinigų
įstaigų dalyvavimą specialiose atsiskaitymo sistemose? Ar
reikėtų atitinkamai iš dalies pakeisti ABD ir (arba) MPD?
4.1.6.
Atitiktis SEPA kortelių aprašui
EMT parengtas SEPA kortelių aprašas
nebuvo galutinai įgyvendintas 2011 m. sausio 1 d., kaip iš pradžių
planuota, nes daugelis jo pagrindinių elementų nėra aktyviai
taikomi. Galimas šio aprašo poveikis neapsiriboja mokėjimais eurais. Nors
jis apima bendro naudojimo korteles mokėjimams eurais atlikti ir eurams
išsigryninti visoje SEPA, mokėjimo paslaugų teikėjai ir schemos
SEPA priklausančiose euro neįsivedusiose šalyse skatinami laikytis
SEPA kortelių aprašo, kad galėtų tvarkyti operacijas eurais.
Pagal SEPA kortelių aprašą rinkoje įsitvirtinusios SEPA
taisyklių neatitinkančios mokėjimo schemos, skirtos operacijoms
eurais atlikti, iš principo palaipsniui pasitrauks iš rinkos. Tai reiškia, kad,
visiškai įgyvendinus SEPA kortelių aprašą, jo
neatitinkančios schemos išnyks. SEPA kortelių apraše yra
apibrėžti SEPA atitinkančioms kortelėms taikomi
įsipareigojimai: kortelių mokėjimus turi garantuoti MPT
emitentas ir turi būti visiškai įgyvendinami EMV standartai (dėl
lusto ir PIN kodo). Šie techniniai reikalavimai taip pat veikia (riboja)
Europos Sąjungoje taikytinus verslo modelius, o privalumas yra tas, kad
priimtinų sistemų atžvilgiu sukuriama bendra integruota Europos
rinka. Klausimai 12) Ką manote apie SEPA kortelių aprašo turinį
ir poveikį rinkai (produktai, kainos, sąlygos)? Ar SEPA kortelių
aprašo užtenka rinkos integracijai ES lygmeniu skatinti? Ar yra kokių nors
sričių, kurias reikėtų persvarstyti? Ar visiškai įgyvendinus
SEPA kortelių aprašą jo neatitinkančios schemos turėtų
išnykti, ar jų išlikimas būtų kuo nors naudingas?
4.1.7.
Informavimas apie turimas lėšas
Vienas iš esminių daugelio mokėjimo
paslaugų verslo modelių elementų – išankstinis informavimas apie
turimas lėšas, kuris būtinas, kad būtų suteiktas leidimas
ir (arba) kad būtų suteikta konkrečios mokėjimo operacijos
mokėjimo garantija. Kaip banko sąskaitų savininkai bankai turi
prieigos funkciją, nuo kurios veiksmingai priklauso daugelio verslo
modelių gyvybingumas. Net jei tam tikrų naujų mokėjimo
paslaugų vartotojai sutiktų, kad informacija apie jų banko
sąskaitoje turimas lėšas būtų teikiama jų
pasirinktiems mokėjimo paslaugų teikėjams, bankai gali
atsisakyti leisti su šia informacija susipažinti kitiems mokėjimo
paslaugų teikėjams. Kai kuriais atvejais toks atsisakymas gali
būti pagrįstas, turint omenyje saugių mokėjimų ir
pasitikėjimo mokėjimų sistema apskritai svarbą ir tai, kad
bankai yra prižiūrimi. Tačiau dėl to bankams kyla interesų
konfliktas – jie gali būti suinteresuoti atsisakyti bendradarbiauti, nors
jų klientai tam neprieštarauja. Dėl to gali būti
nepagrįstai trukdoma atsirasti saugiems ir veiksmingiems alternatyviems
mokėjimo sprendimams, net jei jiems būtų taikomi rizikos
ribojimo reikalavimai. Klausimai 13) Ar reikia leisti ne bankams susipažinti su informacija apie
banko sąskaitose turimas lėšas gavus kliento sutikimą ir, jei
taip, kaip reikėtų apriboti tokią informaciją? Ar
reikėtų svarstyti galimybę valdžios institucijoms imtis
veiksmų ir, jei taip, kokiems aspektams jie būtų reikalingi ir
kokia forma?
4.1.8.
Priklausomybė nuo mokėjimo kortele
operacijų
Pasaulyje kortelėmis naudojamasi vis
daugiau. Pasaulinė operacijų apimtis nuo 2009 iki 2010 m. išaugo
9,7 %. Kortelėms vis dar teikiama pirmenybė iš visų
mokėjimo ne grynaisiais pinigais priemonių – daugelyje rinkų
jų užimama rinkos dalis viršija 40 %[18].
Turint omenyje, kad mokėjimų kortele atliekama vis daugiau,
įskaitant mokėjimus e. prekybos sektoriuje, tikėtina, kad bus
vis daugiau įmonių, kurių veikla labai priklauso nuo
gebėjimo priimti mokėjimus kortele. Šiuo atveju kyla klausimas, ar
objektyvių taisyklių, kuriomis nustatomos aplinkybės ir
procedūros, kai mokėjimo kortele schemos gali vienašališkai
atsisakyti atlikti mokėjimą, nustatymas atitinka viešąjį interesą. Klausimai 14) Turint omenyje, kad mokėjimų kortele atliekama
vis daugiau, ar manote, kad yra įmonių, kurių veikla priklauso
nuo jų gebėjimo priimti mokėjimus kortele? Pateikite
konkrečių įmonių ir (arba) sektorių pavyzdžių.
Jei taip, ar reikia nustatyti objektyvias mokėjimo paslaugų
teikėjų ir mokėjimo kortelių schemų elgesio su nuo
jų priklausančiais naudotojais taisykles?
4.2.
Skaidrios ir pagrįstos mokėjimo
paslaugų kainos vartotojams, mažmenininkams ir kitoms įmonėms
Šių mokėjimo paslaugų reali
kaina dažnai nesuprantama ir vartotojams, ir prekybininkams, dėl to ES
ekonomikoje mokėjimo kaina auga. Skaidrumo labiausiai trūksta
kortelių rinkoje, bet kortelių, e. ir m. mokėjimų
sąsajos daro įtaką visiems šiems mokėjimo būdams. Be
to, skaidresnis kainų nustatymas turėtų būti laikomas
mokėjimo operacijų sąnaudų mažinimo visoms susijusioms
šalims būdu ir turėtų galiausiai visoje ES optimizuoti
sąnaudas, kad būtų naudinga mokėjimo paslaugų
naudotojams. Kitas su mokėjimo paslaugų kainos nustatymu susijęs
klausimas – labai maži mokėjimai, t. y. mažos vertės
mokėjimai, kurie dėl jų pobūdžio dažnai atliekami kortele,
internetu arba mobiliuoju telefonu. Mokėjimo įkainius ir vartotojai,
ir prekybininkai dažnai laiko per dideliais, nes jie paprastai sudaro kur kas
didesnę operacijos vertės dalį, nei atliekant didelės
vertės mokėjimus. Ši situacija tikriausiai prisidėjo prie
alternatyvių skaitmeninių valiutų plėtros.
4.2.1.
Vartotojų ir prekybininkų santykiai. Skaidrumas
Vartotojai retai kada žino, kiek iš viso
kainuoja naudojimasis konkrečiomis mokėjimo priemonėmis,
t. y. kiek tai kainuoja ne tik jiems tiesiogiai, bet ir gavėjams
(prekybininkams). Jei vartotojams naudojimosi skirtingomis mokėjimo
priemonėmis (pvz., skirtingų prekių ženklų kortelėmis,
grynaisiais pinigais, čekiais) kaina vienoda, jie linkę manyti, kad
prekybininkui nesvarbu, kokį mokėjimo būdą jie pasirinks.
Todėl vartotojai mokėjimo priemonę pasirenka arba pagal
patogumą, arba atsižvelgdami į galimą naudą, kurios jie
galėtų gauti kitais atvejais naudodamiesi konkrečiu
mokėjimo būdu. Tačiau vartotojo pasirenkama
mokėjimo priemonė gali nebūti optimali pagal visą
kainą ekonomikai. Paprastai prekybininkai operacijų sąnaudas
įtraukia į siūlomų prekių ir paslaugų kainas.
Galiausiai visi vartotojai už pirkinius moka daugiau, kad padengtų
tikrąją kai kurių vartotojų naudojamų brangesnių
mokėjimo būdų kainą. Todėl, užtikrinus didesnį
skirtingų mokėjimo priemonių visos kainos skaidrumą,
galėtų mažėti bendra mokėjimo kaina ekonomikai. Tai galima
įgyvendinti vartotojams teikiant informaciją, kiek prekybininkui
kainuoja konkrečios mokėjimo priemonės naudojimas ir (arba)
tvarkymas. Šiuo atžvilgiu būtų svarbu įvertinti
tikėtiną didesnio skaidrumo poveikį vartotojų elgesiui,
daugiausia dėmesio skiriant geresniam vartotojui reakcijų ir
poreikių supratimui. Klausimai 15) Ar prekybininkai turėtų informuoti vartotojus
apie mokamus mokesčius už naudojimąsi įvairiomis mokėjimo
priemonėmis? Ar mokėjimo paslaugų teikėjai turėtų
būti įpareigoti informuoti vartotojus apie imamą
įmonės aptarnavimo mokestį arba gautas DTM pajamas iš vartotojų
operacijų? Ar ši informacija svarbi vartotojams ir ar ji daro
įtaką jiems pasirenkant mokėjimo priemonę?
4.2.2.
Vartotojų ir prekybininkų santykiai. Nuolaidos,
antkainiai ir kita kreipiamoji praktika
Dar viena galimybė didinti su
vartotojų ir prekybininkų santykiais susijusios kainodaros
skaidrumą ir skatinti naudotis veiksmingiausiomis mokėjimo
priemonėmis galėtų būti tai, kad prekybininkas sistemingai
ir visapusiškai taikytų nuolaidas, antkainius ir kitą kreipiamąją
praktiką (pvz., priimti tam tikras korteles tik viršijus tam tikrą
sumą, aiškiai nurodyti priimtinausią mokėjimo priemonę).
Taip galėtų atsirasti paskatų naudotis veiksmingiausia
mokėjimo priemone. Laikantis principo „naudotojas moka“, kainą iš
esmės turėtų padengti tie, kurie naudojasi konkrečia
paslauga, ir ji neturėtų būti paskirstoma platesnės
grupės nariams. Taip pat yra pagrindo svarstyti galimą
piktnaudžiavimą dėl antkainių taikymo, pvz., nepakankamą
skaidrumą ir praktiškų alternatyvių mokėjimo
priemonių, kad būtų išvengta antkainio, stoką[19]. Tai yra ypatinga problema tam
tikruose ekonomikos sektoriuose (pvz., oro vežėjų sektoriuje).
Antkainiai neturėtų būti naudojami kaip papildomų
prekybininkų pajamų šaltinis, bet turėtų apsiriboti realia mokėjimo
priemonės naudojimo kaina, kaip nustatyta Vartotojų teisių
direktyvos[20]
19 straipsnyje. MPD 52 straipsnio 3 dalyje prekybininkams
aiškiai suteikiama teisė taikyti antkainius ir nuolaidas už tam tikros
mokėjimo priemonės naudojimą[21].
Tačiau valstybės narės tam tikromis sąlygomis vis tiek gali
uždrausti arba apriboti antkainių (bet ne nuolaidų) taikymą.
Valstybės narės šią nuostatą savo teritorijose taiko labai
skirtingai. Dėl pasirinktų skirtingų nacionalinių
būdų bendroji rinka sudėtingėja ir atsiranda painiavos tiek
vartotojams, tiek prekybininkams, visų pirma tarptautinių
operacijų atveju. Klausimai 16) Ar reikia toliau derinti su mokėjimais kortele,
internetu ir mobiliuoju telefonu susijusias nuolaidas, antkainius ir kitą
kreipiamąją praktiką Europos Sąjungoje? Jei taip, kokia
turėtų būti tokio derinimo kryptis? Pvz., ar reikėtų: – propaguoti tam tikrus metodus (nuolaidas, antkainius ir
kt.) ir, jei taip, kaip, – paprastai leisti taikyti antkainius, jei jie apsiriboja
realia prekybininkui tenkančia mokėjimo priemonės kaina, – prekybininkus prašyti be antkainio priimti vieną
plačiai naudojamą, naudos ir sąnaudų prasme veiksmingą
elektroninio mokėjimo priemonę, – konkrečias taisykles taikyti labai mažiems
mokėjimams ir, jei taikoma, alternatyvioms skaitmeninėms valiutoms?
4.2.3.
Prekybininkų ir mokėjimo paslaugų
teikėjų santykiai
Mokėjimo priemonių kainodaros
skaidrumą ir realią mokėjimo operacijų kainą taip pat
būtų galima pagerinti nagrinėjant prekybininkų ir
mokėjimo paslaugų teikėjų santykius. Dėl kai kurių kortelių
schemų taikomų taisyklių prekybininkams šiuo metu sunku daryti
įtaką vartotojų mokėjimo priemonės pasirinkimui ir
ribojamos jų pačių galimybės priimti tik tam tikras
korteles. Todėl MPT lengviau taikyti didelius DTM, taip galimai didinant mokėjimų
kortele kainą ir slopinant konkurenciją. Tos taisyklės yra: –
nediskriminavimo taisyklė, pagal kurią
mažmenininkams draudžiama klientus nukreipti naudotis pageidaujama
mokėjimo priemone taikant antkainius, siūlant nuolaidas ir kitomis
kreipiamosios praktikos formomis; –
reikalavimas priimti visas korteles, kai
prekybininkai įpareigoti priimti visas to paties prekės ženklo
korteles, net jei joms taikomi mokesčiai nėra tokie patys[22]; –
korteles aptarnaujančių įmonių
nediferencijuoto mokesčio taikymo praktika. Taikant nediferencijuotą
mokestį, už mokėjimus kortele tas korteles aptarnaujantys bankai iš
prekybininkų ima tik vidutinį mokestį, o prekybininkas
neinformuojamas apie įmonės aptarnavimo mokesčius, taikomus
įvairių atskirų kategorijų kortelėms. Pakeitus kortelių schemų taisykles
ir korteles aptarnaujančių įmonių praktiką,
prekybininkams būtų galima suteikti daugiau galios derantis su
aptarnaujančiais MPT, visų pirma dėl įmonės
aptarnavimo mokesčio, ir kartu gerinti prekybininkų galimybes daryti
įtaką vartotojų sprendimams. Dėl to galėtų
mažėti mokėjimų kortele kaina ekonomikai ir atsirasti daugiau
galimybių, kad prekybininkai pradės priimti naujų
konkuruojančių schemų korteles. Klausimai 17) Ar pakeitus kortelių schemų ir
aptarnaujančių įmonių taisykles galėtų
padidėti skaidrumas ir palengvėti naudos ir sąnaudų prasme
veiksminga mokėjimo paslaugų kainodara? Ar tokios priemonės
būtų veiksmingos savaime, ar tam reikėtų kitų
papildomų priemonių? Ar tokiems pakeitimams reikalinga papildoma
kontrolė ir balansavimo priemonės ar naujos prekybininkų ir
vartotojų santykių priemonės, kad nenukentėtų
vartotojų teisės? Ar reikėtų priemones taikyti
trišalėms schemoms? Ar reikėtų atskirti vartotojų ir
verslo mokėjimo korteles? Ar yra specialių reikalavimų ir
pasekmių, susijusių su labai mažais mokėjimais?
4.3.
Standartizavimas
Europos mokėjimo paslaugų
naudotojams (įmonėms, vartotojams, prekybininkams) bus visiškai
naudinga konkurencija, pasirinkimo laisvė ir veiksmingesnės
mokėjimo operacijos, jei bus užtikrinta tarpvalstybinė sąveika.
Tai taikoma visiems elektroniniams mokėjimams ir atsižvelgiant į
mokėjimo būdą mokėjimo procese dalyvauja daug dalyvių.
Tačiau įvairius komponentus (pvz., protokolus, sąsajas,
prietaikas, paslaugas) reikia standartizuoti nuodugniai[23], kad kuo labiau
sumažėtų galimų konkurentų ar inovacijų išstūmimo
iš rinkos rizika. Mokėjimai kortele Kaip pirmiau apibūdinta, atliekant
mokėjimą kortele duomenimis keičiasi aptarnaujantis MPT ir MPT
emitentas (angl. A2I sritis), o kartu ir prekybininkas (galbūt naudodamas
fizinį mokėjimo terminalą) ir aptarnaujantis MPT (angl. T2A
sritis). T2A srityje trūksta bendrųjų
standartų tarp skirtingų valstybių, o daugeliu atvejų – net
ir vienoje šalyje. Yra keletas privačių iniciatyvų parengti
technines specifikacijas, pvz., EPAS (angl. Electronic Protocol Application
Software) ir C-TAP (angl. Common Terminal Acquirer Protocol).
Tačiau šie projektai dėl skirtingų komercinių interesų
dažnai vystomi izoliuotai ir skirtingomis kryptimis. Suskaidytos
standartizavimo pastangos turi trejopą poveikį. Pirma, nesant
bendrųjų standartų, ribojamas galimų paslaugų
teikėjų vietos aptarnaujantiems MPT skaičius, todėl
trukdoma kurti konkurencingą bendrąją mokėjimo
paslaugų rinką. Antra, prekybininkai aptarnavimo procese turi naudotis
skirtingomis duomenų mainų valdymo sistemomis ir protokolais, bent
vienu kiekvienai šaliai, kurioje vykdo veiklą, bet daugeliu atvejų
net daugiau, dėl to mažėja galimybių centralizuoti operacijas ir
ribojamas veiksmingumo didinimas. Trečia, kadangi T2A srityje nėra
bendrųjų standartų, dažnai debeto kortelės nepriimamos
užsienyje – ši vartotojų patirtis nesuderinama su bendrąja rinka ir
bendrąja valiuta, skirta mokėjimams grynaisiais pinigais euro zonos
valstybėse narėse. A2I srityje situacija irgi nepriimtina.
Tarpbankinių mokėjimų vykdymas (operacijų leidimas, tarpuskaita
ir atsiskaitymas) šiuo metu grindžiamas skirtingomis atskirų kortelių
schemų taisyklėmis. Norint visiškai atskirti schemą ir
mokėjimų vykdymą (žr. 4.1.4 punktą), A2I procesams vykdyti
reikės schemų sąveikos standartų. Paties sektoriaus
standartizavimo pastangos A2I srityje šiuo metu ribotos ir tarp visų
rinkos dalyvių dar toli gražu neįsibėgėjo. Trečiasis klausimas susijęs su
sertifikavimu. Kiekvienoje šalyje kiekvienai kortelių schemai galioja
skirtingi privalomo lustinių kortelių, mokėjimo terminalų
ir pan. sertifikavimo kriterijai ir vertinimo procedūros. Šios
sertifikavimo procedūros yra esminės siekiant užtikrinti
mokėjimų saugumą, bet kadangi visoje Europoje jos nesuderintos,
dėl to kortelių ir terminalų gamintojų sąnaudos
pernelyg išauga. Šiam klausimui spręsti pradėtos rinkos iniciatyvos
„OSeC“ (angl. Open Standards for Security and Certification) ir CAS
(angl. Common Approval Scheme). Nors pradinė pažanga buvo daug
žadanti, šios iniciatyvos apčiuopiamų rezultatų rinkoje dar
nedavė. EMT įsteigė bendrą Bankų
kortelių suinteresuotųjų šalių grupę (angl. Cards
Stakeholder Group, CSG), kurią sudaro pagrindinių sektorių,
t. y. prekybininkų, mokėjimų kortele vykdytojų,
kortelių schemų, MPT ir techninių paslaugų
teikėjų, atstovai. CSG rengia SEPA kortelių standartizavimo
dokumentą, kurio penktoji versija paskelbta 2010 m. gruodžio mėn.
Šiuo dokumentu siekiama suderinti SEPA standartus taip, kad „bet kuri SEPA
kortelė galėtų techniškai veikti bet kuriame SEPA terminale“, ir
skatinti darnias sertifikavimo procedūras ir standartus. Tačiau iki
šiol konkrečių rezultatų kuriant tikrą integruotą
kortelių rinką pasiekta nedaug. E. ir m. mokėjimai 2010 m. spalio mėn. EMT ir pasaulinė
judriojo ryšio operatorių asociacija GSMA paskelbė dokumentą,
kuriame apibrėžti judriojo ryšio operatorių ir bankų vaidmenys
ir pareigos, susiję su bekontakčių prietaikų valdymu[24]. Taip bankų bei
kortelių sektorius ir judriojo ryšio tinklo operatoriai pradėjo
diskusijas dėl bendradarbiavimo ir standartizavimo. Vis dėlto
konkrečių rezultatų dar nepasiekta ir vis dar reikia panaikinti
keletą svarbių spragų, kad būtų sukurta stabili
ekosistema, pagrįsta nuosekliais m. mokėjimų verslo modeliais,
kurie veiktų tarpvalstybiniu pagrindu. Su m. mokėjimais susijusiomis
standartizavimo pastangomis reikėtų užtikrinti visišką m.
mokėjimo sprendimų tarpusavio sąveiką ir remti atviruosius
standartus siekiant sudaryti sąlygas vartotojų judumui. Be to, turint
omenyje m. mokėjimų specifiką, standartizavimu reikėtų
spręsti m. mokėjimo prietaikų mobilumo klausimą (t. y.
vartotojų galimybė toliau naudoti mokėjimo prietaikas pakeitus
judriojo ryšio tinklo operatorių). Bendrųjų standartų nebuvimas
yra mažesnė problema e. mokėjimų atžvilgiu. Taip iš dalies yra
dėl naudojimosi internetu kaip bendra platforma su apibrėžtais
ryšių protokolais. Net inicijavus e. mokėjimus internetu, jie dažnai
vykdomi kaip įprasti mokėjimai kortele arba per internetinės
bankininkystės platformas. Todėl juos neigiamai veikia daugiau
mokėjimo proceso grandinės dalyvių (žr. 4.4 punktą)
sąveikos nei standartų nebuvimas. Galiausiai, standartizavimu
reikėtų užtikrinti ir tai, kad vartotojams siūlomi e. ir m.
mokėjimo sprendimai būtų lengvai prieinami ir paprasti naudoti. Klausimai 18) Ar sutinkate, kad mokėjimų kortele
bendrųjų standartų naudojimas būtų naudingas? Kur yra
pagrindinės spragos (jei jų yra)? Ar yra kitų specifinių
mokėjimų kortele aspektų, išskyrus tris paminėtuosius
pirmiau (A2I, T2A, sertifikavimas), kuriems būtų naudingas
standartizavimas? 19) Ar dabartinių valdymo susitarimų pakanka norint
koordinuoti, skatinti ir užtikrinti bendrųjų mokėjimų
kortele standartų priėmimą ir įgyvendinimą per
pagrįstą laiką? Ar visų grupių suinteresuotosioms
šalims tinkamai atstovaujama? Ar yra specialių būdų, kaip
pagerinti konfliktų sprendimo galimybes ir sparčiau rasti
kompromisą? 20) Ar Europos standartizavimo įstaigos, pvz., Europos
standartizacijos komitetas (pranc. Comité européen de normalisation,
CEN) arba Europos telekomunikacijų standartų institutas (ETSI)
turėtų atlikti aktyvesnį vaidmenį standartizuojant
mokėjimus kortele? Kurioje srityje, jūsų nuomone, būtų
didžiausias jų dalyvavimo potencialas ir kokie galimi rezultatai? Ar yra
kitų naujų ar esamų įstaigų, kurios galėtų
padėti standartizuoti mokėjimus kortele? 21) Kiek tai susiję su e. ir m. mokėjimais, ar,
jūsų nuomone, yra konkrečių sričių, kuriose
didesnė standartizacija būtų itin svarbi siekiant remti
pagrindinius principus, pvz., atvirų inovacijų, prietaikų mobilumo
ir sąveikos? Jeigu taip, kurios? 22) Ar Europos standartizavimo įstaigos, pvz., CEN arba
ETSI, turėtų atlikti aktyvesnį vaidmenį standartizuojant e.
arba m. mokėjimus? Kurioje srityje, jūsų nuomone, būtų
didžiausias jų dalyvavimo potencialas ir kokie galimi rezultatai?
4.4.
Paslaugų teikėjų tarpusavio
sąveika
Tokiame tinklo sektoriuje kaip mokėjimai
bendradarbiavimas yra pagrindinis reikalavimas, nes bet kuriam mokėjimui
atlikti reikalingas mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjo ir
gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjo susitarimas. Siekiant
užtikrinti, kad bet kuris mokėjimas galėtų pasiekti bet
kurį gavėją nepadarant žalos susijusiems dalyviams ir
tarpininkams, pageidautinas geresnis koordinavimas užtikrinant visišką
sąveiką. Laikantis Komisijos pasiūlymo dėl
kredito pervedimų ir tiesioginio debeto, kortelių rinkoje, šalia
pirmiau minėtų kliūčių šalinimo, galėtų
būti taikomas sąveikos principas, visų pirma
aptarnaujančios įmonės pasirinkimui ir komercinėms
taisyklėms.
4.4.1.
Sąveika m. mokėjimų srityje
M. mokėjimų rinka Europoje dar tik
vystosi. Viena iš pagrindinių plataus m. mokėjimų įdiegimo
kliūčių – aklavietėje atsidūrę judriojo ryšio
tinklo operatoriai, tradiciniai MPT (bankai) ir kiti dalyviai, pvz., gamintojai
arba prietaikų kūrėjai. Judriojo ryšio tinklo operatoriai bando
išlaikyti verslo kontrolę, bent jau savo kaip paslaugos saugumo tvarkytojo
vaidmenį. Kartu e. mokėjimų rinkos dalyviai bando plėsti
savo veiklą judriojo ryšio aplinkoje (tiek nuotoliniams, tiek artiesiems
mokėjimams). Panašu, kad privatūs standartus, o kartu
ir sąveiką kontroliuojantys rinkos dalyviai dominuos visoje
mokėjimo grandinėje: pats prietaisas, prietaikos platforma ir saugumo
tvarkyba. Šioje situacijoje dėl nuosavybinių sprendimų kyla
didelė susiskaidymo rizika. Be to, nereikėtų nuvertinti
kitų sektorių, galinčių dalyvauti užtikrinant
sąveiką, bet neatliekančių svarbiausio vaidmens
standartizavimo strategijoje, kaip antai viešojo transporto (mokėjimai už
bilietus) arba sveikatos (sveikatos draudimo mokėjimai kortele)
sektorių.
4.4.2.
Sąveika e. mokėjimų srityje
EMT nusprendė nekurti nuosavos
internetinės bankininkystės schemos, bet vietoje to pasiūlė
suformuoti sąveikos sistemą, kuri sudaro sąlygas skirtingoms
schemoms konkuruoti ir atskiriems bankams spręsti, prie kurios schemos
jungtis. Kol kas įsijungti į šį darbą nebuvo leidžiama
paslaugų teikėjams ne bankams[25].
Schemų sąveikai išbandyti trys bankų schemos[26] atliko koncepcijos
pagrįstumo įrodymo analizę. Dar anksti vertinti, ar šį
projektą būtų galima sėkmingai išplėsti iki visos ES
schemos. Kartu tarpuskaitos ir atsiskaitymų
veiklos vykdytojas „EBA Clearing“, kuriam priklauso beveik 70 akcinių
bankų, paskelbė apie internetine bankininkyste grindžiamą e.
mokėjimo iniciatyvą. Bandomąją schemą numatoma
pradėti 2012 m. gegužės mėn.
4.4.3.
Sąveika ir konkurencija
Techninę sąveiką
reikėtų atskirti nuo komercinės sąveikos, t. y.
galimybės prekybininkams pasirinkti aptarnaujančias įmones, o
vartotojams – emitentus nepriklausomai nuo jų įsisteigimo vietos.
Taip pat svarbu spręsti sąveikos uždavinius trišalėse schemose,
lyginant su keturšalėmis schemomis. Klausimai 23) Ar šiuo metu kuriame nors mokėjimo grandinės
(mokėtojas, gavėjas, gavėjo MPT, vykdytojas, schema,
mokėtojo MPT) segmente sąveikos spragos ypač ryškios? Kaip
reikėtų jas šalinti? Kokio lygmens sąveikos reikėtų
rinkos susiskaidymui išvengti? Ar galima nustatyti būtiniausius
sąveikos (visų pirma e. mokėjimų srityje) reikalavimus? 24) Kaip būtų galima išeiti iš dabartinės
m. mokėjimų sąveikos aklavietės ir išspręsti
lėtos pažangos e. mokėjimų srityje problemą? Ar
dabartinių valdymo susitarimų pakanka norint koordinuoti, skatinti ir
užtikrinti sąveiką per pagrįstą laiką? Ar visų
grupių suinteresuotosioms šalims tinkamai atstovaujama? Ar yra
specialių būdų, kaip pagerinti konfliktų sprendimo
galimybes ir sparčiau rasti kompromisą?
4.5.
Mokėjimų saugumas
Mažmeninių mokėjimų saugumas
yra esminė sąlyga tiek mokėjimo paslaugų naudotojams, tiek
prekybininkams. Vartotojai dažnais spaudos pranešimais pagrįstai
įspėjami apie sukčiavimo ir netinkamo duomenų panaudojimo
atvejus, todėl ypač jautriai reaguoja į mokėjimų
kortele ir internetu saugumo klausimus. Tai patvirtinta per viešas
konsultacijas dėl e. prekybos ateities vidaus rinkoje ir nustatyta, kad
mokėjimų saugumas yra viena pagrindinių plataus e. prekybos
augimo kliūčių. Saugumo reikalavimai visų pirma
susiję su sukčiavimo prevencija. Nuolatinis kortelių su parašu
(turinčių magnetinę juostelę kortelei nuskaityti) keitimas
kortelėmis su lustu ir PIN kodu (atitinkančiomis EMV standartą)
padėjo Europos mastu gerokai sumažinti sukčiavimą pardavimo
vietose. 2010 m. pabaigoje maždaug 90 % visų pardavimo vietų
kortelių terminalų ir 80 % visų mokėjimo kortelių ES
atitiko EMV standartą. Nors tai padėjo sukčiavimą
kortelėmis sumažinti atliekant fizines mokėjimo operacijas, dabar vis
daugiau sukčiaujama atliekant nuotolines kortelių operacijas, visų
pirma mokėjimus internetu. Nuotolinės kortelių operacijos sudaro
tik nedidelę visų kortelių operacijų dalį, bet jau
dabar – daugumą visų sukčiavimo atvejų. Ne kortele
atliekami e. mokėjimai taip pat neatsparūs sukčiavimui. Galimos
prevencinės internetinės bankininkystės arba kitų
internetinio mokėjimo operacijų priemonės, be kitų, yra
vadinamasis dviejų veiksnių autentiškumo patvirtinimas, t. y.
naudojamas PIN kodas ir vienkartinis operacijos kodas, gaunamas, pvz., SMS
žinute arba kodų generavimo prietaisu. Tačiau reikėtų
atsižvelgti į kompromisą tarp saugumo, spartos ir patogumo naudotis. Antras svarbus šios srities klausimas –
duomenų apsauga. Visos šiame dokumente minėtos mokėjimo
priemonės susijusios su asmens duomenų tvarkymu ir elektroninių
ryšių tinklų naudojimu. Neskelbtina vartotojų informacija
turėtų likti saugioje mokėjimo infrastruktūroje, tiek
duomenis tvarkant, tiek saugant. Direktyvomis 95/46/EB[27] ir 2002/58/EB[28] nustatyta teisinė
sistema, taikoma asmens duomenų tvarkymui Europos Sąjungoje, ir
reglamentuojama duomenų tvarkymo veikla, kurią šioje srityje atlieka
skirtingi mokėjimo operacijos dalyviai. Tai yra pagrindinė visų
rinkos dalyvių, dalyvaujančių atliekant mokėjimo
operaciją, atsakomybė. Ypač svarbu, kad mokėjimo
operacijose naudojami autentiškumo patvirtinimo mechanizmai būtų nuo
pat pradžių sukurti taip, kad turėtų būtinas priemones
duomenų apsaugos reikalavimų laikymuisi užtikrinti. Šalių,
kurios atliekant mokėjimo operaciją arba po jos turi prieigą
prie autentiškumo patvirtinimo duomenų, skaičius turėtų
apsiriboti tais, kuriems tai absoliučiai būtina operacijai atlikti. Be to, integruota
saugių internetinių mokėjimų rinka galėtų
padėti kovoti su neteisėtą turinį siūlančiomis
arba klastotes parduodančiomis svetainėmis. Iš anksto nustačius
tinkamas procedūras, iš mokėjimo paslaugų teikėjų
būtų galima reikalauti atsisakyti vykdyti finansines operacijas
svetainėse, kurios anksčiau nustatytos kaip neteisėtos. Klausimai 25) Ar manote, kad fizinės operacijos, įskaitant
operacijas EMV standartą atitinkančiomis kortelėmis ir
arčiuosius m. mokėjimus, yra pakankamai saugios? Jei ne, kur yra
saugumo spragos ir kaip būtų galima jas pašalinti? 26) Ar reikia papildomų saugumo reikalavimų (pvz.,
dviejų veiksnių autentiškumo patvirtinimo arba saugių mokėjimų
protokolų) nuotoliniams mokėjimams (mokėjimams kortele, e. arba
m. mokėjimams)? Jei taip, kurie konkretūs metodai (technologijos) yra
veiksmingiausi? 27) Ar mokėjimo saugumas turėtų būti
pagrįstas reguliavimo sistema, galbūt kartu su kitomis skaitmeninio
autentiškumo patvirtinimo iniciatyvomis? Kurių kategorijų rinkos
dalyviams reikėtų taikyti tokią sistemą? 28) Kokie mechanizmai, skirti asmens duomenų apsaugai ir
teisinių bei techninių reikalavimų, kurie nustatyti ES
teisėje, laikymuisi užtikrinti, yra tinkamiausi?
5.
Strategijos įgyvendinimas ir valdymas
5.1.
SEPA valdymas
Iki šiol SEPA projektas daugiausia vykdomas
kaip savireguliacijos projektas, kurį Europos bankų sektorius
pradėjo ir administruoja per EMT tvirtai remiant ECB ir Komisijai. EMT
plenarinis susirinkimas atsako už SEPA schemų ir jos sistemų
administravimą ir už naujų taisyklių ar šių schemų ir
sistemų pakeitimų įvedimą. Kiek tai susiję su naryste
EMT, šiuo metu, be bankų, viena vieta skirta mokėjimo įstaigoms,
bet neatstovaujama kitiems mokėjimo paslaugų teikėjams,
vykdytojams, su pasiūla susijusios rinkos dalyviams (pvz.,
programinės įrangos pardavėjams, terminalų gamintojams) ir
naudotojams. Kad pagerintų suinteresuotųjų
šalių dalyvavimą valdant SEPA ES lygmeniu, 2010 m. kovo mėn.
Komisija ir ECB kartu įsteigė aukšto lygio valdymo organą – SEPA
tarybą. Joje dalyvauja mokėjimų rinkos paklausai ir
pasiūlai atstovaujantys aukšto lygio atstovai. Siekiama skatinti kurti
integruotą mažmeninių mokėjimų eurais rinką ir
susitarti dėl tolesnių veiksmų siekiant užbaigti SEPA. Ji neturi
teisėkūros įgaliojimų ir negali nustatyti privalomų
nuostatų. Priėmus reglamentą, kuriuo nustatomi
techniniai reikalavimai kredito pervedimams ir tiesioginio debeto operacijoms
eurais, gali būti naudingas aktyvesnis ES institucijų dalyvavimas
valdant SEPA. Šiuo atžvilgiu būtų galima svarstyti svarbesnį
teisėkūros ir reguliacinės priežiūros vaidmenį,
atliekamą, pvz., ECB, Komisijos arba Europos bankininkystės
institucijos. Klausimai 29) Kaip vertinate dabartines ES lygmens SEPA valdymo
priemones? Ar galite nurodyti trūkumų ir, jei taip, ar turite
pasiūlymų, kaip tobulinti SEPA valdymą? Kokia, jūsų
nuomone, būtų tinkama bendra reguliavimo ir savireguliacijos
metodų pusiausvyra? Ar sutinkate, kad Europos reguliavimo ir
priežiūros institucijos turėtų aktyviau dalyvauti siekiant SEPA
projekto pažangos?
5.2.
Valdymas mokėjimų kortele, m. ir e.
mokėjimų srityje
Kad pagerintų suinteresuotųjų
šalių dalyvavimą, EMT įsteigė Klientų
suinteresuotųjų šalių forumą (kuriame sprendžiami SEPA
kredito pervedimų ir SEPA tiesioginio debeto klausimai) ir Kortelių
suinteresuotųjų šalių grupę (kurioje sprendžiami
mokėjimų kortele klausimai). Abiem šioms įstaigoms bendrai
pirmininkauja EMT ir galutinių naudotojų atstovai. Kiek tai
susiję su savireguliacija, nors tam reikėtų papildomų
paaiškinimų, EMT priimtame SEPA kortelių apraše, turinčiame
savanoriškojo elgesio kodekso statusą, apibrėžiami principai ir
sąlygos, kurių, norėdami naudotis šiuo aprašu arba SEPA, turi
laikytis bankai, mokėjimų vykdytojai ir kortelių schemos.
Nepaisant didelės paskatos veiklos vykdytojams, norintiems priimti
mokėjimus eurais, imti laikytis SEPA taisyklių, vis dėlto SEPA
kortelių aprašas neturi visapusiškos visų suinteresuotųjų
šalių paramos ir nėra oficialaus mechanizmo, skirto kortelių
schemų atitikčiai SEPA taisyklėms aiškinti, stebėti ir
vykdymui užtikrinti ar galimiems ginčams spręsti. Tokiose srityse, kaip tinkamo e. ir m.
mokėjimų aprašo kūrimas, integracijos pastangomis
apčiuopiamų rezultatų pasiekiama lėtai, dėl to
vėluoja sąveika, inovacijos, didesnis pasirinkimas ir masto poveikis.
Matydami padėtį be išeities ir netikrumą, rinkos dalyviai gali
nuspręsti pasyviai laukti. Turint omenyje, kad šiuo metu trūksta
ryžto įgyvendinti tokią svarbią visai Europos ekonomikai iniciatyvą,
integruotai rinkai sukurti reikalingas visapusiškas metodas, kuris apimtų
reguliavimą, savireguliaciją ir konkurencijos teisės
laikymąsi bei vykdymo užtikrinimą. Klausimai 30) Kaip reikėtų spręsti dabartinio valdymo
standartizacijos ir sąveikos klausimus? Ar reikia didinti kitų
suinteresuotųjų šalių, išskyrus bankus, dalyvavimą ir, jei
taip, kaip (pvz., viešos konsultacijos, suinteresuotųjų šalių
susitarimo memorandumas, kuriuo SEPA tarybai būtų suteiktas
įgaliojimas teikti gaires dėl tam tikrų techninių
standartų, ir pan.)? Ar reikėtų leisti patiems rinkos dalyviams
skatinti visos ES rinkos integraciją ir, visų pirma, nuspręsti,
ar ir kokiomis sąlygomis mokėjimo ne eurais schemos turėtų
derintis prie esamų mokėjimo eurais schemų? Jei ne, kaip
būtų galima spręsti šį klausimą? 31) Ar valdžios institucijos turėtų atlikti tam
tikrą vaidmenį ir, jei taip, kokį? Pavyzdžiui, ar būtų
galima svarstyti galimybę Europos valdžios institucijoms ir EMT pasirašyti
susitarimo memorandumą, kuriame būtų nurodytas tvarkaraštis ar
darbo planas su konkrečiais rezultatais (etapais) ir konkrečiomis
tikslinėmis datomis?
6.
Bendros pastabos
Klausimai 32) Šiame dokumente aptariami specifiniai aspektai, susiję
su mokėjimų kortele, e. ir m. mokėjimų rinkos veikimu. Ar
manote, kad yra svarbių klausimų, kurie čia nepaminėti arba
nepakankamai pabrėžti?
7.
Tolesni veiksmai
Visos suinteresuotosios šalys raginamos teikti
savo nuomones ir atsakyti į pateiktus klausimus. Pastabas
reikėtų siųsti el. paštu markt-sepa@ec.europa.eu, kad
Komisija jas gautų ne vėliau kaip 2012 m. balandžio 11 d. Teikiant pastabas nereikia atsakyti į
visus šioje žaliojoje knygoje iškeltus klausimus. Prašom aiškiai nurodyti
klausimus, su kuriais susijusios jūsų pastabos. Jei įmanoma,
prašom pateikti konkrečių argumentų už arba prieš šiame
dokumente pateiktas galimybes ir požiūrius. Pagal šią žaliąją knygą ir
atsižvelgusi į gautas nuomones, Komisija apie tolesnius veiksmus praneš
antrąjį 2012 m. ketvirtį. Prireikus pasiūlymai bus priimti
ketvirtąjį 2012 m. ketvirtį arba pirmąjį 2013 m.
ketvirtį. Bus atlikta išsami visų būsimų teisės
aktų pasiūlymų ir neteisinių pasiūlymų poveikio
analizė. Gautos pastabos bus skelbiamos internete. Prie
šios žaliosios knygos pridedamame pareiškime apie privatumo apsaugą
nurodyta, kaip bus tvarkomi konsultacijos dalyvių asmens duomenys ir
pastabos. 1 priedas. Įvairių mokėjimo
priemonių naudojimas 1 diagrama.
Mokėjimai negrynaisiais pinigais Europos Sąjungoje (apimtis pagal
atskiras mokėjimo priemones)
Šaltinis: ECB, lyginamosios
lentelės, mažmeninės operacijos. 1 lentelė.
Mokėjimai kortele ES (2009 m.) Valstybė narė || Išduotų mokėjimo kortelių skaičius vienam gyventojui || Operacijų kortele skaičius vienam gyventojui[29] || Vidutinė operacijos kortele vertė vienai kortelei (EUR) || Operacijų pardavimo vietoje skaičius vienai kortelei[30] || Vidutinė operacijų pardavimo vietoje vertė vienai kortelei per metus (EUR) Belgija || 1,78 || 92 || 55 || 52 || 2 843 Vokietija || 1,54 || 30 || 64 || 20 || 1 247 Estija || 1,37 || 116 || 17 || 85 || 1 405 Airija || 1,22 || 72 || 73 || 56 || 4 237 Graikija || 1,35 || 8 || 101 || 5 || 487 Ispanija || 1,62 || 47 || 46 || 27 || 1 234 Prancūzija || 1,35 || 107 || 49 || 80 || 3 905 Italija || 1,15 || 24 || 80 || 22 || 1 788 Kipras || 1,54 || 40 || 87 || 25 || 2 072 Liuksemburgas || 2,00 || 109 || 76 || 57 || 4 166 Malta || 1,55 || 27 || 63 || 18 || 1 108 Nyderlandai || 1,83 || 125 || 42 || 68 || 2 902 Austrija || 1,24 || 46 || 63 || 28 || 1 395 Portugalija || 1,89 || 100 || 39 || 53 || 2 060 Slovėnija || 1,66 || 54 || 37 || 32 || 1 187 Slovakija || 0,94 || 21 || 57 || 15 || 596 Suomija || 1,74 || 172 || 34 || 100 || 3 402 Euro zona (tarp. suma) || 1,45 || 58 || 52 || 40 || 2 066 Bulgarija || 1,01 || 2 || 78 || 2 || 138 Čekija || 0,89 || 17 || 38 || 21 || 813 Danija || 1,25 || 180 || 47 || 129 || 5 875 Latvija || 1,10 || 43 || 20 || 37 || 698 Lietuva || 1,29 || 28 || 18 || 22 || 384 Vengrija || 0,88 || 18 || 27 || 21 || 1 028 Lenkija || 0,87 || 18 || 25 || 21 || 539 Rumunija || 0,60 || 4 || 39 || 7 || 251 Švedija || 1,85 || 182 || 40 || 89 || 2 735 Jungtinė Karalystė || 2,33 || 132 || 58 || 56 || 3 294 Iš viso ES-27 || 1,45 || 63 || 52 || 43 || 2 194 Šaltinis: ECB
mokėjimų statistiniai duomenys, 2011 m. vasario mėn. 2 priedas. Papildoma informacija apie DTM DTM gali būti tam tikras procentas,
fiksuotas mokestis arba jungtinis mokestis (procentas ir fiksuotas mokestis).
Europos Sąjungoje taikomi labai įvairūs DTM. Ne visi šie
mokesčiai yra viešai skelbiami. Tačiau, neoficialiai ir oficialiai
susitarusios su Europos Komisija, „MasterCard“ ir „Visa Europe“ šiuo metu
skelbia savo nustatytus DTM (kai kuriose šalyse DTM nustato vietos bankai,
naudodamiesi sistemomis „MasterCard“ ir „Visa“, tokiais atvejais apie
mokesčius paprastai neskelbiama). Sistemose „MasterCard“ ir „Visa Europe“,
priklausomai nuo kortelių kategorijos ir šalies, DTM kinta nuo nulio
(„Maestro“ Šveicarijoje) iki 1,62 % („MasterCard“ debeto kortelės Lenkijoje)
ir 1,90 % („Visa“ debeto kortelės ir verslo kortelės Lenkijoje). Neoficialiai susitarusi su Komisija
„MasterCard“ savo DTM sumažino tarptautinėms vartotojų debeto ir
kredito kortelėms iki atitinkamai 0,20 % ir 0,30 %. „Visa Europe“ savo DTM
tarptautinėms vartotojų debeto kortelių operacijoms ir
operacijoms šiomis kortelėmis devyniose ES valstybėse narėse
sumažino iki 0,20 %. Pagal šiuos susitarimus taikytas etalonas –
vadinamasis įmonės indiferentiškumo testas. Pagal šį testą
DTM nustatomas tokio dydžio, kai mokėjimas kortele mažmenininkams
nekainuoja brangiau nei mokėjimas grynaisiais pinigais, dėl to
mažmenininkui vienos iš šių dviejų mokėjimo priemonių
pasirinkimas tampa nesvarbus. Todėl šis dydis laikomas užtikrinančiu,
kad prekybininkai ir vėliau jų klientai gautų dalį naudos
dėl tariamai nuo DTM priklausančio veiksmingumo. Kai kuriais atvejais
konkurencijos institucijos neprieštaravo oficialiems arba neoficialiems
susitarimams dėl konkretaus tarpbankinių mokesčių dydžio ir
kitų sąlygų[31]. Keturšalės ir trišalės schemos DTM yra taikomi už mokėjimo kortelių
operacijas pardavimo vietoje, t. y. kortelės turėtojo operacijas
prekybininko parduotuvėje. Keturšalėje schemoje MPT emitentas sudaro
sutartį su kortelės turėtoju (mokėtoju), o prekybininkas
sutartimi įgalioja aptarnaujantį MPT (arba gavėjo MPT)
aptarnauti jo terminale atliekamus mokėjimus kortele. Už savo paslaugas
aptarnaujantis MPT iš prekybininko ima vadinamąjį įmonės
aptarnavimo mokestį. Tokių schemų tarpbankiniai
mokesčiai – mokesčiai, kuriuos MPT emitentas ima už operacijas,
atliekamas su jo išduotomis kortelėmis. Tokių mokesčių
sąnaudos tenka aptarnaujantiems MPT ir vėliau jos perkeliamos
prekybininkams nustačius didesnius įmonės aptarnavimo
mokesčius. Todėl iš esmės tarpbankinis mokestis daugiausia
lemia, kokią kainą už kortelių priėmimą prekybininkai
mokės mokėjimo paslaugų teikėjams. Taigi, DTM turi
poveikį kainų konkurencijai tarp aptarnaujančių MPT,
nukenčiant prekybininkams ir vėliau pirkėjams[32], ypač tais atvejais, kai
kartu taikoma ir kita šio dokumento 4.1 ir 4.2 skirsniuose apibūdinta
verslo praktika. Trišalės kortelių schemos (kartais vadinamos nuosavybinėmis) skiriasi nuo keturšalių
schemų, nes operacijoje dalyvauja tik mokėtojas (kortelės
turėtojas), gavėjas (prekybininkas) ir schema, o keturšalės schemos
operacijoje dalyvauja mokėtojas (kortelės turėtojas), MPT
emitentas (arba mokėtojo MPT), gavėjas (prekybininkas) ir jo MPT
(aptarnaujantis MPT arba gavėjo MPT). Tai reiškia, kad pastaruoju atveju
schemų vaidmuo dažniausiai apsiriboja infrastruktūros suteikimu. Trišalėje schemoje dalyvauja tik vienas
MPT – jis tuo pačiu metu yra ir emitentas, ir aptarnaujantis mokėjimo
paslaugų teikėjas. Tačiau kai schema kortelių išdavimo ir
operacijų aptarnavimo licencijas išduoda keliems MPT, schema jau
nebėra „tikra“ trišalė, bet panaši į keturšalę
sistemą. „Tikros“ trišalės schemos neturi
daugiašalio tarpbankinio mokesčio, dėl kurio tarpusavyje aiškiai
susitaria mokėjimo paslaugų teikėjai. Mokesčius moka tik
kortelės turėtojas (metinius mokesčius, mokesčius už kiekvieną
operaciją ir pan.), o mažmenininkas moka įmonės aptarnavimo
mokesčius. Vis dėlto schema surinktą mokestį gali panaudoti
vienai arba kitai šakai (t. y. prekybininkui arba kortelės
turėtojui) subsidijuoti, todėl DTM imamas netiesiogiai. [1] Mažmeniniai mokėjimai apibrėžiami kaip
mokėjimo operacijos, kurių bent viena šalis (t. y.
mokėtojas, gavėjas arba abu) nėra finansų įstaiga.
Taigi, mažmeniniai mokėjimai yra visos mokėjimo operacijos, kurios
nėra vykdomos tarp dviejų bankų. [2] Taip yra dėl mokėjimo operacijoje
dalyvaujančių skirtingų mokėjimo paslaugų
teikėjų sudėtingų įkainių ir mokėjimo
paslaugos teikėjo prekės ar paslaugos pardavėjui taikomų
mokesčių. [3] Reglamento, kuriuo nustatomi kredito pervedimo ir
tiesioginio debeto operacijų eurais techniniai reikalavimai ir iš dalies
keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 924/2009, pasiūlymas,
COM(2010)775,
http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=CELEX:52010PC0775:EN:NOT. [4] Šaltinis: ECB mokėjimų statistiniai duomenys,
2011 m. vasario mėn. Atskirų šalių duomenis žr. 1 priede. [5] Šios operacijos gali būti vykdomos arba tiesiogiai
per mokėtojo internetinės bankininkystės sistemą, arba per
trečiąjį asmenį (pvz., „Ideal“ Nyderlanduose, „Giropay“ ir
„Sofortüberweisung“ Vokietijoje arba EPS Austrijoje). [6] http://www.forrester.com/ER/Press/Release/0,1769,1330,00.html. [7] „Euromonitor“ 2010 m. [8] http://ec.europa.eu/internal_market/consultations/2010/e-commerce_en.htm. [9] Belaidžio ryšio protokolą (WAP) sukūrė Atvirojo mobilaus
ryšio aljansas (angl. Open Mobile Alliance, OMA), t. y. specialus
suinteresuotųjų šalių forumas, skirtas susitarti dėl
bendrų mobiliųjų telefonų sektoriaus specifikacijų.
WAP protokolą naudojanti naršyklė yra paprastai mobiliuosiuose
telefonuose naudojama interneto naršyklė. [10] http://www.europeanpaymentscouncil.eu/knowledge_bank_detail.cfm?documents_id=402
ir http://www.europeanpaymentscouncil.eu/knowledge_bank_detail.cfm?documents_id=557.
[11] Bendras Europos Komisijos ir Europos Centrinio Banko
pranešimas, http://www.ecb.int/press/pr/date/2006/html/pr060504_1.en.html. [12] Visų pirma priede pateikiama daugiau informacijos
apie Konkurencijos generalinio direktorato pagal SESV 101 straipsnio 3
dalį atliktą tinkamo DTM dydžio analizę taikant įmonės
indiferentiškumo testą. [13] Australijoje, JAV. [14] Sprendimai dėl „Visa“, „MasterCard“, Lenkijos
sprendimas dėl „MasterCard“, Vengrijos sprendimas dėl „MasterCard“,
Italijos sprendimas dėl „MasterCard“. [15] Bankai emitentai gali skatinti dažnai naudotis kortele
siūlydami tokių papildomų privalumų ar atlygį, kaip
kelionės draudimas, mokėjimo nuolaidos ar net nupirktų
prekių ir paslaugų kainos dalies grąžinimas. Be to, kai kuriais
atvejais vartotojai moka papildomus mokesčius, jei nepakankamai dažnai
naudojasi turimomis kortelėmis arba per nustatytą laiką
neišleidžia reikalaujamos pinigų sumos. [16] Verslo mokėjimo kortelės gali būti
trijų pagrindinių pakategorių: i) kortelės, kurios
paprastai išduodamos smulkiems verslo klientams, kuriems, kitaip nei
vartotojų kortelių turėtojams, papildomos paslaugos neteikiamos,
ii) kortelės, kurios paprastai išduodamos vidutiniams ir stambiems verslo
klientams, kuriems teikiamos papildomos informavimo paslaugos, ir iii)
kortelės, kurios naudojamos įmonių pirkimo reikmėms
tenkinti ir su kuriomis dažnai siūlomos su PVM susijusios
sąskaitų išrašymo paslaugos. [17] 2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos
direktyva 2007/64/EB dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, OL L
319, 2007 12 5, p. 1. [18] „World Payments Report 2011“, p. 10, „CapGemini“, RBS
ir EFMA. [19] Dėl antkainių vartotojai alternatyvų ieško ir visos
kainos pasiūlymus lygina rečiau, todėl nukenčia, žr. JK
Sąžiningos prekybos tarnybos (angl. Office of Fair Trading, OFT)
dokumentą „Payment surcharges — Response to the Which? super-complaint“,
2011 m. birželio mėn. [20] 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos
direktyva 2011/83/ES dėl vartotojų teisių, OL L 304, 2011 11 22,
p. 64. [21] Tačiau MPD netaikoma mokėjimams grynaisiais
pinigais arba čekiu. [22] Praktikoje šį reikalavimą priimti visas korteles
galima vertinti kaip dvi atskiras taisykles: priimti visų emitentų
korteles (pvz., jei prekybininkas priima vietos bankų išduotas korteles
„Visa“, jis turėtų priimti ir užsienio korteles) ir priimti visus
produktus (pvz., jei prekybininkas priima vartotojų kredito korteles, jis
turi priimti ir brangesnes verslo mokėjimo korteles). Apskritai,
mūsų nuomone, reikalavimas priimti visų emitentų korteles
yra priimtinas, bet susirūpinimą kelia konkurencinis reikalavimo
priimti visus produktus poveikis. [23] Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101
straipsnio taikymo horizontaliesiems bendradarbiavimo susitarimams gairių,
OL C 11/1, 2011 1 14, 7 dalis „Standartizavimo susitarimai“. [24] http://www.europeanpaymentscouncil.eu/knowledge_bank_detail.cfm?documents_id=423. [25] Europos Komisija pradėjo bylą dėl
standartizavimo siekiant užtikrinti sąveiką e. mokėjimų
srityje http://ec.europa.eu/competition/elojade/isef/case_details.cfm?proc_code=1_39876. [26] „iDEAL“ (Nyderlandų), EPS (Austrijos) ir „Giropay“
(Vokietijos). [27] 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva
95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl
laisvo tokių duomenų judėjimo, OL L 281, 1995 11 23, p. 31. [28] 2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/58/EB
dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių
sektoriuje (Direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių), OL L
201, 2002 7 31, p. 37. [29] Atmetus operacijas e. pinigų kortelėmis. [30] Operacijos pardavimo vietoje apima operacijas
terminaluose, kurie yra valstybėje narėje ir už jos ribų. [31] „Visa“, „MasterCard“, „Pagobancomat“, „Groupement“. [32] Žr. Komisijos sprendimus, skirtus „MasterCard“ ir „Visa“ —
Komisijos sprendimas (2007-12-19) dėl procedūros pagal EB sutarties
81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį — Byla COMP/34.579 —
„MasterCard“, Byla COMP/36.518 — „EuroCommerce“, Byla COMP/38.580 — „Commercial
Cards“; ir Komisijos sprendimas (2010-12-8) dėl procedūros pagal
Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnį ir EEE
susitarimo 53 straipsnį — Byla COMP/39.398 — VISA MIF.