13.8.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 218/21

(1)

Vidaus rinka – teritorija be vidaus sienų, kurioje pagal Sutartį yra užtikrinamas laisvas prekių judėjimas ir draudžiamos kiekybiniams importo apribojimams lygiavertės priemonės. Šis draudimas taikomas visoms nacionalinėms priemonėms, galinčiomis tiesiogiai ar netiesiogiai, faktiškai ar potencialiai kliudyti Bendrijos vidaus prekybai prekėmis.

(2)

Nederinant teisės aktų, valstybių narių kompetentingos institucijos gali neteisėtai sukurti kliūtis laisvam prekių judėjimui tarp valstybių narių, kai gaminiams, kurie yra teisėtai parduodami kitose valstybėse narėse, taikomos techninės taisyklės, nustatančios tokiems gaminiams taikomus reikalavimus, pavyzdžiui, taisykles, susijusias su pavadinimu, forma, dydžiu, svoriu, sudėtimi, pateikimo forma, ženklinimu ir pakavimu. Tokių taisyklių taikymas teisėtai kitoje valstybėje narėje parduodamiems gaminiams gali prieštarauti Sutarties 28 ir 30 straipsniams net ir tuo atveju, jei jos be išimties taikomos visiems gaminiams.

(3)

Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktika pagrįstas abipusio pripažinimo principas yra viena iš priemonių užtikrinti laisvą prekių judėjimą vidaus rinkoje. Abipusio pripažinimo principas taikomas gaminiams, kuriems netaikomi derinamieji Bendrijos teisės aktai, taip pat gaminių aspektams, kurie nepatenka į tokių teisės aktų taikymo sritį. Pagal tą principą valstybė narė negali uždrausti savo teritorijoje parduoti gaminius, kurie yra teisėtai parduodami kitoje valstybėje narėje, net kai tie gaminiai buvo pagaminti vadovaujantis techninėmis taisyklėmis, kurios skiriasi nuo vietos gaminiams taikomų taisyklių. Vienintelės išimtys taikant tą principą yra apribojimai, pateisinami Sutarties 30 straipsnyje nustatytais pagrindais arba kitomis svarbiausiomis visuomenės intereso priežastimis, ir kurie yra proporcingi siekiamam tikslui.

(4)

Vis dar yra daug problemų dėl valstybių narių abipusio pripažinimo principo taikymo. Todėl būtina nustatyti procedūras, kuriomis būtų kuo labiau sumažinta galimybė techninėmis taisyklėmis sudaryti neteisėtas kliūtis laisvam prekių judėjimui tarp valstybių narių. Dėl tokių procedūrų nebuvimo valstybėse narėse sukuriamos papildomos kliūtys laisvam prekių judėjimui, nes įmonės neskatinamos savo gaminių, kurie teisėtai parduodami kitoje valstybėje narėje, parduoti valstybės narės, taikančios technines taisykles, teritorijoje. Tyrimai parodė, kad daug įmonių, ypač mažosios ir vidutinės įmonės (MVĮ), pritaiko savo gaminius, atsižvelgdamos į valstybių narių technines taisykles, arba jų tose valstybėse narėse neparduoda.

(5)

Kompetentingoms institucijoms taip pat nenustatytos tinkamos jų techninių taisyklių taikymo konkretiems kitoje valstybėje narėje teisėtai parduodamiems gaminiams procedūros. Tokių procedūrų nebuvimas kelia pavojų jų gebėjimui įvertinti gaminių atitiktį pagal Sutartį.

(6)

1999 m. spalio 28 d. Tarybos rezoliucijoje dėl abipusio pripažinimo (3) pažymėta, kad ekonominės veiklos vykdytojai ir piliečiai ne visada visapusiškai ir tinkamai naudojosi abipusio pripažinimo principu, nes neturėjo pakankamai žinių apie šį principą ir jo veikimo padarinius. Šia rezoliucija valstybės narės buvo paragintos parengti atitinkamas priemones, kad ekonominės veiklos vykdytojams ir piliečiams nustatytų veiksmingą abipusio pripažinimo sistemą, pagal kurią, inter alia, būtų veiksmingai nagrinėjami ekonominės veiklos vykdytojų ir piliečių prašymai ir į juos būtų skubiai atsakoma.

(7)

2007 m. kovo 8–9 d. Europos Vadovų Taryba pabrėžė, kaip svarbu suteikti naują impulsą prekių vidaus rinkai, stiprinant abipusį pripažinimą ir tuo pat metu užtikrinant aukštą saugos ir vartotojų apsaugos lygį. 2007 m. birželio 21–22 d. vykusio susitikimo metu Europos Vadovų Taryba pabrėžė, kad, siekiant augimo, konkurencingumo ir užimtumo, visų svarbiausia toliau stiprinti keturias vidaus rinkos laisves (laisvą prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimą) ir gerinti vidaus rinkos veikimą.

(8)

Tam, kad prekių vidaus rinka veiktų sklandžiai, būtinos tinkamos ir skaidrios priemonės, skirtos išspręsti problemas, kylančias taikant vienos valstybės narės technines taisykles konkretiems kitoje valstybėje narėje teisėtai parduodamiems gaminiams.

(9)

Kai taikoma, šiuo reglamentu neturėtų būti pakenkta tolesniam būtinam techninių taisyklių suderinimui, siekiant pagerinti vidaus rinkos veikimą.

(10)

Kliūtys prekybai taip pat gali atsirasti dėl kitų rūšių priemonių, kurioms taikomos Sutarties 28 ir 30 straipsnių nuostatos. Tos priemonės gali būti, pvz., viešųjų pirkimų procedūrų techniniai reikalavimai ar įsipareigojimai naudoti nacionalines kalbas. Tačiau tokios priemonės neturėtų būti techninės taisyklės pagal šį reglamentą ir todėl neturėtų patekti į jo taikymo sritį.

(11)

Techninės taisyklės, kaip apibrėžta šiame reglamente, kartais taikomos privalomojo išankstinio leidimo procedūrų, nustatytų pagal valstybių narių teisę, metu, ir pagal kurią valstybės narės kompetentinga institucija, gavusi pareiškėjo paraišką turėtų duoti oficialų sutikimą, kad gaminį ar jo rūšį būtų galima pateikti į tos valstybės narės rinką ar rinkos dalį. Tokios procedūros savaime riboja laisvą prekių judėjimą. Todėl norint privalomojo išankstinio leidimo tvarką pagrįsti atsižvelgiant į pagrindinį laisvo prekių judėjimo vidaus rinkoje principą, ja turėtų būti siekiama viešojo intereso tikslo, pripažįstamo Bendrijos teisėje, ir taip pat ji turėtų būti nediskriminuojanti ir proporcinga; kitaip tariant, procedūra turėtų būti tinkama siekiant užtikrinti, kad būtų pasiektas nustatytas tikslas, bet neviršyti to, kas yra būtina tam tikslui pasiekti. Tokios procedūros atitiktis proporcingumo principui turėtų būti įvertinta atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktikoje pateikiamus argumentus.

(12)

Reikalavimas pateikti gaminį į rinką išankstiniam leidimui gauti neturėtų reikšti techninės taisyklės šio reglamento prasme, o sprendimas neleisti gaminiui patekti į rinką ar jį iš rinkos išimti vien tik tuo pagrindu, kad jis neturi galiojančio išankstinio leidimo, neturėtų reikšti sprendimo, kuriam taikomas šis reglamentas. Tačiau, kai prašymas dėl tokio privalomojo išankstinio leidimo pateiktas, numatomas sprendimas atmesti prašymą remiantis technine taisykle turėtų būti priimamas laikantis šio reglamento, kad pareiškėjas galėtų pasinaudoti šio reglamento teikiama procedūrine apsauga.

(13)

Šis reglamentas neturėtų būti taikomas nacionalinių teismų arba tribunolų sprendimams, kuriais jie įvertina atvejų, kai, pritaikius techninę taisyklę, į vienos valstybės narės rinką neleidžiama pateikti kitoje valstybėje narėje teisėtai parduodamų gaminių arba taikomos sankcijos, teisėtumą.

(14)

Ginklai yra gaminiai, kurie gali kelti rimtą pavojų asmenų sveikatai ir saugai bei valstybių narių visuomenės saugumui. Kelioms konkrečioms ginklų rūšims, teisėtai parduodamoms vienoje valstybėje narėje, asmenų sveikatos ir saugos užtikrinimo bei nusikalstamumo prevencijos tikslu galėtų būti taikomos ribojančios nacionalinės priemonės kitoje valstybėje narėje. Tokias priemones galėtų sudaryti speciali kontrolė ir leidimai, išduodami prieš vienoje valstybėje narėje teisėtai parduodamus ginklus pateikiant į kitos valstybės narės rinką. Todėl valstybėms narėms turėtų būti leista užkirsti kelią ginklų pateikimui į jų rinką, kol nėra visapusiškai įvykdyti jų nacionaliniai procedūriniai reikalavimai.

(15)

2001 m. gruodžio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/95/EB dėl bendros gaminių saugos (4) nustatoma, kad į rinką gali būti teikiami tik saugūs gaminiai, ir numatoma gamintojų ir platintojų atsakomybė už gaminių saugą. Pagal šią direktyvą institucijoms suteikiama teisė nedelsiant uždrausti bet kokį pavojingą gaminį arba laikinai uždrausti gaminį, kuris gali būti pavojingas, laikotarpiu, kuris yra būtinas atlikti įvairius saugos įvertinimus, patikrinimus ir kontrolę. Ja institucijoms taip pat suteikiama teisė imtis veiksmų, būtinų siekiant pakankamai skubiai taikyti atitinkamas priemones, pvz., 8 straipsnio 1 dalies b–f punktuose nurodytas priemones, jei gaminiai kelia rimtą pavojų. Todėl šis reglamentas neturėtų būti taikomas priemonėms, kurių valstybių narių kompetentingos institucijos imasi pagal nacionalinius teisės aktus, priimtus įgyvendinant tos direktyvos 8 straipsnio 1 dalies d–f punktus ir 8 straipsnio 3 dalį.

(16)

2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 178/2002, nustatančiame maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiančiame Europos maisto saugos tarnybą ir nustatančiame su maisto saugos klausimais susijusias procedūras (5), nustatyta, inter alia, skubaus įspėjimo apie pavojų sistema, skirta pranešti apie tiesioginį ar netiesioginį pavojų žmonių sveikatai, kurį sukelia maistas ar pašarai. Pagal tą reglamentą valstybės narės įpareigojamos, taikant skubaus įspėjimo apie pavojų sistemą, nedelsdamos pranešti Komisijai apie visas priemones, kurias jos patvirtina ir kurios yra skirtos apriboti maisto ar pašarų pateikimą į rinką, pašalinimą iš rinkos ar atšaukimą, kad būtų apsaugota žmonių sveikata, ir kurioms įgyvendinti būtina imtis skubių veiksmų. Todėl šis reglamentas neturėtų būti taikomas priemonėms, kurių valstybių narių kompetentingos institucijos ėmėsi pagal to reglamento 50 straipsnio 3 dalies a punktą ir 54 straipsnį.

(17)

2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 882/2004 dėl oficialios kontrolės, atliekamos siekiant užtikrinti, kad būtų įvertinama, ar laikomasi pašarus ir maistą reglamentuojančių teisės aktų, gyvūnų sveikatos ir gerovės taisyklių (6), nustatomos bendros oficialios kontrolės atlikimo taisyklės siekiant įvertinti, ar laikomasi taisyklių, kuriomis siekiama tiesiogiai ar per aplinką visų pirma užkirsti kelią, pašalinti ar iki priimtino lygio sumažinti pavojų žmonėms ir gyvūnams, užtikrinti sąžiningą praktiką prekyboje pašarais ir maistu, apsaugoti vartotojų interesus, įskaitant pašarų ir maisto ženklinimą ir kitas vartotojų informavimo formas. Reglamente nustatoma konkreti procedūra, skirta užtikrinti, kad ekonominės veiklos vykdytojai ištaisytų padėtį, susidariusią dėl maistą ir pašarus reglamentuojančių teisės aktų bei gyvūnų sveikatos ir gerovės taisyklių nesilaikymo. Todėl šis reglamentas neturėtų būti taikomas priemonėms, kurių valstybių narių kompetentingos institucijos ėmėsi pagal to reglamento 54 straipsnį. Tačiau šis reglamentas ir toliau turėtų būti taikomas priemonėms, kurių kompetentingos institucijos ėmėsi arba ketina imtis pagal nacionalines technines taisykles, jei jos nesusiję su Reglamento (EB) Nr. 882/2004 tikslais.

(18)

2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2004/49/EB dėl saugos Bendrijos geležinkeliuose (Saugos geležinkeliuose Direktyva) (7) numatyti leidimų suteikimo procedūra norint pradėti eksploatuoti esamus riedmenis, suteikiant galimybę taikyti tam tikras nacionalines taisykles. Todėl šis reglamentas neturėtų būti taikomas priemonėms, kurių kompetentingos institucijos imasi pagal tos direktyvos 14 straipsnį.

(19)

1996 m. liepos 23 d. Tarybos direktyvoje 96/48/EB dėl transeuropinės greitųjų geležinkelių sistemos sąveikos (8) ir 2001 m. kovo 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2001/16/EB dėl transeuropinės paprastųjų geležinkelių sistemos sąveikos (9) numatoma laipsniškai suderinti sistemas ir darbus, laipsniškai priimant technines sąveikos specifikacijas. Todėl šis reglamentas neturėtų būti taikomas sistemoms ir sąveikos sudedamosioms dalims, kurioms taikomos šios direktyvos.

(20)

2008 m. liepos 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 765/2008 nustatančiame su gaminių prekyba susijusius akreditavimo ir rinkos priežiūros veiksmų reikalavimus, nustatoma akreditavimo sistema, užtikrinanti abipusį atitikties vertinimo įstaigų kompetencijos lygmens pripažinimą. (10) Todėl valstybių narių kompetentingos institucijos neturėtų atmesti bandymų ataskaitų ir pažymėjimų, kuriuos išdavė akredituota atitikties vertinimo įstaiga, dėl su tos įstaigos kompetencija susijusių priežasčių. Be to, valstybės narės taip pat gali pripažinti bandymų ataskaitas ir pažymėjimus, kuriuos pagal Bendrijos teisę išdavė kitos atitikties vertinimo įstaigos.

(21)

1998 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 98/34/EB, nustatančioje informacijos apie techninius standartus, reglamentus ir informacinės visuomenės paslaugų taisykles teikimo tvarką (11), valstybės narės įpareigojamos informuoti Komisiją ir kitas valstybes nares apie visus techninių reglamentų, susijusių su gaminiais, įskaitant žemės ūkio ir žuvininkystės gaminius, projektus bei pateikti motyvų pareiškimą, kodėl būtina priimti tą reglamentą. Tačiau būtina užtikrinti, kad priėmus tokį techninį reglamentą abipusio pripažinimo principas būtų teisingai taikomas atskirais konkrečių gaminių atvejais. Šiuo reglamentu valstybių narių kompetentingas institucijas įpareigojant nurodyti technines ar mokslines priežastis, dėl kurių konkretus gaminys esamu pavidalu negali būti parduodamos toje valstybėje narėje, kaip numatyta Sutarties 28 ir 30 straipsniuose, nustatoma abipusio pripažinimo principo taikymo konkrečiais atvejais procedūra. Šiame reglamente „įrodymai“ neturėtų būti suprantami kaip teisiniai įrodymai. Valstybių narių institucijos pagal šį reglamentą neprivalo pagrįsti pačios techninės taisyklės. Tačiau jos turėtų pagrįsti, kaip nustatyta šiame Reglamente, galimą techninės taisyklės taikymą gaminiui, kuriuo teisėtai prekiaujama kitoje valstybėje narėje.

(22)

Pagal abipusio pripažinimo principą šiame reglamente nustatytoje procedūroje turėtų būti numatyta, kad kompetentingos institucijos kiekvienu atveju ekonominės veiklos vykdytojui praneša, remdamosi atitinkamais turimais techniniais ar moksliniais pagrindais, kad nacionalinių techninių taisyklių taikymas atitinkamam gaminiui ar jo rūšiai yra pagrįstas svarbiais visuomenės intereso reikalavimais ir kad mažiau ribojančių priemonių taikyti negalima. Rašytiniame pranešime ekonominės veiklos vykdytojui turėtų būti sudaryta galimybė pateikti pastabas dėl visų atitinkamų ketinamo priimti sprendimo, ribojančio pateikimą į rinką, aspektų. Jei ekonominės veiklos vykdytojas neatsako iki tų pastabų gavimui nustatyto termino, kompetentinga institucija gali imtis veiksmų.

(23)

„Svarbių visuomenės intereso reikalavimų“ sąvoka, į kurią nuorodos pateikiamos tam tikrose šio reglamento nuostatose, yra nauja samprata, plėtojama Teisingumo Teismo praktikoje, susijusioje su Sutarties 28 ir 30 straipsniais. Ši sąvoka apima, inter alia, fiskalinės priežiūros veiksmingumą, komercinių sandorių sąžiningumą, vartotojų apsaugą, aplinkos apsaugą, spaudos įvairovės išsaugojimą ir rimto socialinės apsaugos sistemos finansinės pusiausvyros sutrikdymo pavojų. Tokiais svarbiais bendro intereso reikalavimais kompetentingos institucijos gali remtis taikydamos technines taisykles. Tačiau jų taikymas neturėtų tapti savavališka diskriminacijos priemone ar užslėptu valstybių narių tarpusavio prekybos apribojimu. Be to, visuomet turėtų būti laikomasi proporcingumo principo, atsižvelgiant į tai, ar kompetentingos institucijos tikrai panaudojo mažiausiai ribojančią priemonę.

(24)

Taikydama šiame reglamente nustatytą procedūrą, valstybės narės kompetentinga institucija neturėtų iš savo rinkos pašalinti kitoje valstybėje narėje teisėtai parduodamo gaminio arba gaminio rūšies ar riboti jo pateikimo į savo rinką. Tačiau būtų tikslinga, kad kompetentinga institucija galėtų patvirtinti laikinąsias priemones, jei būtina skubiai įsikišti, kad nebūtų pakenkta naudotojų saugai ir sveikatai. Tokias laikinąsias priemones kompetentinga institucija taip pat gali patvirtinti tam, kad į jų rinką nebūtų pateiktas gaminys, kurį gaminti ir parduoti visuomenės moralės ar visuomenės saugumo sumetimais, įskaitant nusikalstamumo prevenciją, visiškai uždrausta. Todėl šiomis aplinkybėmis valstybėms narėms turėtų būti leidžiama bet kuriame šiame reglamente nustatytos procedūros etape laikinai sustabdyti gaminių ar jų rūšių pardavimą jų teritorijose.

(25)

Visuose sprendimuose, kuriems taikomas šis reglamentas, turėtų būti nurodytos galimos teisių gynimo priemonės, kad ekonominės veiklos vykdytojas galėtų iškelti bylą kompetentingame nacionaliniame teisme arba tribunole.

(26)

Ekonominės veiklos vykdytoją taip pat tikslinga informuoti apie galimus neteisminius problemos sprendimo mechanizmus, pavyzdžiui, apie SOLVIT sistemą, siekiant užkirsti kelią teisiniam netikrumui ir su teismo procesu susijusių išlaidų atsiradimui.

(27)

Kompetentingai institucijai priėmus sprendimą neįsileisti gaminio į rinką remiantis technine taisykle pagal šiame reglamente nustatytus procedūrinius reikalavimus, jokiems tolesniems veiksmams, susijusiems su tuo gaminiu, kurie grindžiami tuo sprendimu ir ta pačia technine taisykle, neturėtų būti taikomi šiame reglamente nustatyti reikalavimai.

(28)

Prekių vidaus rinkai yra svarbu, kad būtų užtikrintas nacionalinių techninių taisyklių prieinamumas, kad įmonės, ir ypač MVĮ, galėtų gauti patikimą ir tikslią informaciją apie galiojančius teisės aktus.

(29)

Todėl būtina įgyvendinti administracinio supaprastinimo principus, inter alia, sukuriant gaminių kontaktinių centrų sistemą. Šios sistemos paskirtis turėtų būti užtikrinti, kad įmonėms būtų skaidriai ir teisingai suteikiama informacija ir taip būtų galima užkirsti kelią dėl nacionalinių techninių taisyklių atsirandantiems uždelsimams, išlaidoms ir atgrasančiam poveikiui.

(30)

Siekiant sudaryti palankias sąlygas laisvam prekių judėjimui gaminių kontaktiniai centrai turėtų nemokamai teikti informaciją apie jų nacionalines technines taisykles ir abipusio pripažinimo principo taikymą gaminiams. Gaminių kontaktiniai centrai turėtų turėti tinkamą įrangą ir išteklių bei būti skatinami taip pat teikti informaciją tinklalapyje ir kitomis Bendrijos kalbomis. Gaminių kontaktiniai centrai turėtų taip pat galėtų teikti reikalingą papildomą informaciją arba pastabas ekonominės veiklos vykdytojams šiame reglamente nustatytos procedūros metu. Už papildomą informaciją gaminių kontaktiniai centrai gali imti mokestį, proporcingą informacijos kaštams.

(31)

Kadangi gaminių kontaktinių centrų įsteigimas neturėtų kliudyti paskirstyti funkcijų kompetentingoms institucijoms valstybių narių reguliavimo sistemose, turėtų būti sudarytos sąlygos valstybėms narėms įsteigti gaminių kontaktinius centrus pagal regioninę arba vietinę kompetenciją. Valstybėms narėms turėtų būti suteikta galimybė gaminių kontaktinių centrų funkcijas patikėti esamiems kontaktiniams centrams, įsteigtiems pagal kitas Bendrijos priemones, kad būtų išvengta nereikalingo kontaktinių centrų daugėjimo ir būtų supaprastintos administracinės procedūros. Kad nepadidėtų įmonių ir kompetentingų institucijų administracinės išlaidos, valstybėms narėms taip pat turėtų būti suteikta galimybė gaminių kontaktinių centrų funkcijas patikėti ne tik esamoms viešojo administravimo tarnyboms, bet ir nacionaliniams SOLVIT centrams, prekybos rūmams, profesinėms organizacijoms ir privatiems subjektams.

(32)

Valstybės narės ir Komisija turėtų būti skatinamos glaudžiai bendradarbiauti siekiant sudaryti palankias gaminių kontaktiniuose centruose įdarbinto personalo mokymo sąlygas.

(33)

Atsižvelgiant į paneuropinių e. valdžios paslaugų ir pagrindinių sąveikių telematinių tinklų vystymą ir kūrimą, reikėtų numatyti galimybę sukurti elektroninę gaminių kontaktinių centrų keitimosi informacija sistemą pagal 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimą 2004/387/EB dėl suderinto paneuropinių e. valdžios paslaugų teikimo valstybės valdymo institucijoms, verslo subjektams ir piliečiams (IDABC) (12).

(34)

Informacijai apie šio reglamento taikymą teikti, kad būtų daugiau žinoma apie prekių vidaus rinkos veikimą nesuderintuose sektoriuose ir būtų užtikrinta, kad valstybių narių kompetentingos institucijos tinkamai taikytų abipusio pripažinimo principą, reikėtų nustatyti patikimus ir veiksmingus stebėsenos ir vertinimo mechanizmus. Tokiais mechanizmais neturėtų būti viršijama to, kas būtina tiems tikslams pasiekti.

(35)

Šis reglamentas taikomas tik tiems gaminiams ar konkrečioms gaminių savybėms, kuriems netaikomos Bendrijos derinimo priemonės, skirtos panaikinti valstybių narių tarpusavio prekybos kliūtis, atsirandančias dėl galiojančių skirtingų nacionalinių techninių taisyklių. Tokių derinimo priemonių nuostatos dažnai yra baigtinės, ir šiuo atveju valstybės narės negali drausti, riboti arba trukdyti pateikti į jų teritorijose esančią rinką gaminius, atitinkančius tas priemones. Tačiau kai kuriomis Bendrijos derinimo priemonėmis valstybėms narėms leidžiama kelti papildomas gaminio pateikimo į rinką technines sąlygas savo teritorijoje. Tokioms papildomoms sąlygoms turėtų būti taikomi Sutarties 28 ir 30 straipsniai bei šio reglamento nuostatos. Todėl, siekiant veiksmingai įgyvendinti šį reglamentą, Komisija turėtų sudaryti orientacinį ir nebaigtinį gaminių, kuriems netaikomos derinimo priemonės Bendrijos lygiu, sąrašą.

(36)

Pagal 1995 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimą Nr. 3052/95/EB, nustatantį pasikeitimo informacija apie nacionalines priemones, neatitinkančias laisvo prekių judėjimo principo, tvarką Bendrijoje (13), sukurta stebėsenos sistema didžia dalimi nepasiteisino, nes ją įgyvendinant Komisija negavo pakankamai informacijos, kad galėtų nustatyti sektorius, kuriuose būtų tikslinga taikyti derinimo priemones. Ši sistema taip pat nepadėjo greitai išspręsti tam tikrų laisvo judėjimo problemų. Todėl Sprendimas Nr. 3052/95/EB turėtų būti panaikintas.

(37)

Kad kompetentingos institucijos galėtų prisitaikyti prie šiame reglamente nustatytų reikalavimų, šio reglamento taikymui reikėtų nustatyti pereinamąjį laikotarpį.

(38)

Kadangi šio reglamento tikslo, t. t. pašalinti laisvo prekių judėjimo tarp valstybių narių technines kliūtis, valstybės narės negali deramai pasiekti, ir kadangi dėl jo masto ir poveikio šio tikslo būtų geriau siekti Bendrijos lygiu, laikydamasi Sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Bendrija gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina tam tikslui pasiekti.

(39)

Šiam reglamentui įgyvendinti būtinos priemonės turėtų būti patvirtintos vadovaujantis 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimu 1999/468/EB, nustatančiu Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (14),

a)

uždrausti į rinką pateikti tą gaminį ar jo rūšį;

b)

pakeisti tą gaminį ar jo rūšį arba atlikti papildomus bandymus prieš pateikiant į rinką ar išlaikant rinkoje;

c)

pašalinti tokį gaminį ar jo rūšį iš rinkos.

a)

kuri neturi būti derinama Bendrijos lygmeniu; ir

b)

kuria draudžiama parduoti gaminį ar jo rūšį tos valstybės narės teritorijoje, arba kurios laikytis yra privaloma, kai gaminys arba jo rūšis parduodama tos valstybės narės teritorijoje, ir kuria nustatomas vienas iš šių reikalavimų:

a)

teisminio pobūdžio sprendimams, kuriuos priima nacionaliniai teismai ar tribunolai;

b)

teisminio pobūdžio sprendimams, kuriuos priima teisėsaugos institucijos, vykdydamos nusikaltimų, susijusių su terminologija, simboliais ar esminiais įrodymais, susijusiais su nekonstitucinėmis ar nusikalstamomis organizacijomis arba rasistinio ar ksenofobinio pobūdžio nusikaltimais, tyrimą arba baudžiamąjį persekiojimą.

a)

Direktyvos 2001/95/EB 8 straipsnio 1 dalies d–f punktus ir 8 straipsnio 3 dalį;

b)

Reglamento (EB) Nr. 178/2002 50 straipsnio 3 dalies a punktą ir 54 straipsnį;

c)

Reglamento (EB) Nr. 882/2004 54 straipsnį;

d)

Direktyvos 2004/49/EB 14 straipsnį.

a)

atitinkamą informaciją apie atitinkamo gaminio ar jo rūšies charakteristikas;

b)

atitinkamą ir lengvai prieinamą informaciją apie teisėtą gaminio pardavimą kitoje valstybėje narėje.

a)

kad ketinamas priimti sprendimas grindžiamas Sutarties 30 straipsnyje išvardytais viešojo intereso sumetimais arba nuoroda į kitas svarbias visuomenės intereso priežastis; ir

b)

kad ketinamas priimti sprendimas yra tinkamas siekiant užtikrinti, kad būtų pasiektas nustatytas tikslas, ir neviršija to, kas būtina tam tikslui pasiekti.

a)

įprastinėmis ar pagrįstai prognozuojamomis naudojimo sąlygomis atitinkamas gaminys ar jo rūšis kelia rimtą pavojų naudotojų saugai ir sveikatai; arba

b)

atitinkamo gaminio arba jo rūšies pardavimas valstybėje narėje apskritai draudžiamas visuomenės dorovės ar visuomenės saugumo sumetimais.

a)

į gaminio gamintoją, kai jis įsisteigęs Bendrijoje, arba asmenį, kuris pateikė gaminį į rinką arba kompetentingų institucijų prašo leisti pateikti gaminį į rinką;

b)

kai kompetentinga institucija negali nustatyti ekonominės veiklos vykdytojų, nurodytų a punkte, tapatybės ir kontaktinių duomenų – į gamintojo atstovą, jeigu gamintojas nėra įsisteigęs Bendrijoje, arba, jeigu nėra Bendrijoje įsisteigusio atstovo, į gaminio importuotoją;

c)

kai kompetentinga institucija negali nustatyti ekonominės veiklos vykdytojų, nurodytų a ir b punktuose, tapatybės ir kontaktinių duomenų – į bet kurį tiekimo grandinės profesionalų atstovą, kurio veikla gali daryti poveikį gaminio savybėmis, kurios reglamentuojamos jam taikoma technine taisykle;

d)

kai kompetentinga institucija negali nustatyti ekonominės veiklos vykdytojų, nurodytų a, b ir c punktuose, tapatybės ir kontaktinių duomenų – į bet kurį tiekimo grandinės profesionalų atstovą, kurio veikla nedaro poveikio gaminio savybėms, kurios reglamentuojamos jam taikoma technine taisykle.

a)

technines taisykles, taikomas konkrečios rūšies gaminiui teritorijoje, kurioje yra įsteigti tie gaminių kontaktiniai centrai, ir informaciją, ar šios rūšies gaminiui taikomas išankstinio leidimo reikalavimas pagal jų valstybės narės teisės aktus, taip pat informaciją apie abipusio pripažinimo principą ir šio reglamento taikymą tos valstybės narės teritorijoje;

b)

kompetentingų institucijų toje valstybėje narėje kontaktinius duomenis pagal kuriuos į jas galima kreiptis tiesiogiai, įskaitant institucijų, atsakingų už konkrečių techninių taisyklių įgyvendinimo priežiūrą tos valstybės narės teritorijoje, duomenis;

c)

teisių gynimo priemones, kuriomis paprastai galima pasinaudoti tos valstybės narės teritorijoje, jei kiltų ginčas tarp kompetentingų institucijų ir ekonominės veiklos vykdytojo.

a)

pagal 6 straipsnio 1 dalį išsiųstų rašytinių pranešimų skaičius ir atitinkamų gaminių rūšis;

b)

pakankamai informacijos apie sprendimus, priimtus pagal 6 straipsnio 2 dalį, įskaitant tų sprendimų priėmimo pagrindus ir atitinkamų gaminių rūšį;

c)

pagal 6 straipsnio 3 dalį priimtų sprendimų skaičius ir atitinkamų gaminių rūšis.