02008L0098 — LT — 31.07.2015 — 002.005
Šis tekstas yra skirtas tik informacijai ir teisinės galios neturi. Europos Sąjungos institucijos nėra teisiškai atsakingos už jo turinį. Autentiškos atitinkamų teisės aktų, įskaitant jų preambules, versijos skelbiamos Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje ir pateikiamos svetainėje „EUR-Lex“. Oficialūs tekstai tiesiogiai prieinami naudojantis šiame dokumente pateikiamomis nuorodomis
|
EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS DIREKTYVA 2008/98/EB 2008 m. lapkričio 19 d. dėl atliekų ir panaikinanti kai kurias direktyvas (OL L 312 2008.11.22, p. 3) |
iš dalies keičiamas:
|
|
|
Oficialusis leidinys |
||
|
Nr. |
puslapis |
data |
||
|
KOMISIJOS REGLAMENTAS (ES) Nr. 1357/2014 2014 m. gruodžio 18 d. |
L 365 |
89 |
19.12.2014 |
|
|
KOMISIJOS DIREKTYVA (ES) 2015/1127 Tekstas svarbus EEE 2015 m. liepos 10 d. |
L 184 |
13 |
11.7.2015 |
|
pataisytas:
|
Klaidų ištaisymas, OL L 042, 18.2.2017, p. 43 (Nr. 1357/2014,) |
EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS DIREKTYVA 2008/98/EB
2008 m. lapkričio 19 d.
dėl atliekų ir panaikinanti kai kurias direktyvas
(Tekstas svarbus EEE)
I
SKYRIUS
DALYKAS, TAIKYMO SRITIS IR SĄVOKŲ APIBRĖŽTYS
1 straipsnis
Dalykas ir taikymo sritis
Šia direktyva nustatomos priemonės, skirtos apsaugoti aplinką ir žmonių sveikatą užkertant kelią atliekų susidarymo ir tvarkymo žalingam poveikiui ar sumažinant jį ir sumažinant išteklių naudojimo bendrą poveikį bei padidinant tokio naudojimo veiksmingumą.
2 straipsnis
Taikymo srities išimtys
1. Ši direktyva netaikoma:
a) dujų išmetimui į atmosferą;
b) žemei (vietoje), įskaitant neiškastą užterštą dirvožemį bei nuolat toje žemėje stovinčius pastatus;
c) neužterštam dirvožemiui ir kitai natūraliai susidarančiai medžiagai, iškastai statybų metu, kai yra tikrai žinoma, kad medžiaga bus panaudota savo natūraliame būvyje statybos tikslais toje vietoje, kur ji buvo iškasta;
d) radioaktyviosioms atliekoms;
e) nebetinkamais naudoti pripažintiems sprogmenims;
f) srutoms, jeigu joms netaikomas 2 dalies b punktas, šiaudams ir kitoms nepavojingoms žemės ūkio ar miškininkystės gamtinėms medžiagoms, naudojamoms ūkininkaujant, vykdant miškininkystės veiklą arba gaminant energiją iš tokios biomasės tokiais procesais arba metodais, kurie nedaro žalos aplinkai ar nekelia grėsmės žmogaus sveikatai;
2. Ši direktyva netaikoma kategorijoms, kurioms jau taikomi kiti Bendrijos teisės aktai:
a) nuotekoms;
b) gyvūninės kilmės šalutiniams produktams, įskaitant perdirbtus produktus, kuriems taikomas Reglamentas (EB) Nr. 1774/2002, išskyrus tuos, kurie skirti sudeginti, šalinti sąvartyne ar panaudoti biologinių dujų arba komposto gamybos įmonėje;
c) skerdenoms tų gyvūnų, kurių mirties priežastis yra ne paskerdimas, įskaitant gyvūnus, nužudytus siekiant išnaikinti epizootines ligas, ir kurie yra pašalinami laikantis Reglamento (EB) Nr. 1774/2002;
d) atliekoms, susidarančioms žvalgant, išgaunant, apdorojant ir saugant mineralinius išteklius, ir atliekoms, susidarančioms dėl karjerų veiklos, kurioms taikoma 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/21/EB dėl kasybos pramonės atliekų tvarkymo ( 1 ).
3. Nedarant poveikio pareigoms, nustatytoms atitinkamais Bendrijos teisės aktais, ši direktyva netaikoma paviršiniame vandenyje perkeliamoms nuosėdoms vandenų ir vandens kelių valdymo arba potvynių prevencijos ar potvynių ir sausrų arba melioracijos padarinių švelninimo tikslais, jeigu įrodoma, kad nuosėdos nepavojingos.
4. Specialios taisyklės, taikomos ypatingais atvejais arba papildančios šios direktyvos taisykles dėl konkrečių atliekų kategorijų tvarkymo, gali būti nustatytos atskiromis direktyvomis.
3 straipsnis
Sąvokų apibrėžtys
Šioje direktyvoje taikomos tokios sąvokų apibrėžtys:
1) „atliekos“ – medžiaga ar objektas, kurio turėtojas atsikrato, ketina ar privalo atsikratyti;
2) „pavojingos atliekos“ – atliekos, kurios turi vieną ar keletą pavojingų savybių, išvardytų III priede;
3) „alyvų atliekos“ – mineralinis ar sintetinis tepalas arba pramoninės alyvos, jau nebetinkamos naudoti pagal pirminę paskirtį, pavyzdžiui, naudotos vidaus degimo variklių ir pavarų dėžių alyvos, tepimo alyvos, turbinų, hidraulinės alyvos;
4) „biologinės atliekos“ – biologiškai skaidžios sodų ir parkų atliekos, namų ūkių, restoranų, viešojo maitinimo įstaigų ir mažmeninės prekybos punktų maisto ir virtuvės atliekos bei panašios atliekos iš maisto perdirbimo įmonių;
5) „atliekų gamintojas“ – asmuo, dėl kurio veiklos susidaro atliekos (pirminis atliekų gamintojas), arba asmuo, kuris atlieka išankstinio apdirbimo, maišymo ar kitas operacijas, dėl kurių pakinta tų atliekų pobūdis arba sudėtis;
6) „atliekų turėtojas“ – atliekų gamintojas arba fizinis ar juridinis asmuo, kuris turi atliekų;
7) „prekiautojas“ – įmonė, atliekanti pagrindinį vaidmenį perkant ir paskui parduodant atliekas, įskaitant tuos prekiautojus, kurie atliekų neįsigyja fiziškai;
8) „tarpininkas“ – įmonė, kitų vardu organizuojanti atliekų naudojimą ar šalinimą, įskaitant tokius tarpininkus, kurie atliekų neįsigyja fiziškai;
9) „atliekų tvarkymas“ – atliekų surinkimas, vežimas, naudojimas ir šalinimas, taip pat tokių operacijų priežiūra ir šalinimo vietų vėlesnė priežiūra, įskaitant prekiautojo ar tarpininko tokio pobūdžio veiksmus;
10) „surinkimas“ – atliekų rinkimas, įskaitant preliminarų atliekų rūšiavimą ir preliminarų saugojimą, tam, kad jos būtų nuvežtos į atliekų apdorojimo įrenginius;
11) „atskiras surinkimas“ – atliekų surinkimas, kai atliekų srautai atskiriami atsižvelgiant į atliekų rūšį ir pobūdį, taip palengvinant jų specialų apdorojimą;
12) „prevencija“ – priemonės, kurių imamasi prieš medžiagai ar produktui virstant atliekomis ir kurios sumažina:
a) atliekų kiekį, įskaitant pakartotinai naudojant produktus ar prailginant produktų gyvavimo ciklą;
b) susidariusių atliekų neigiamą poveikį aplinkai ir žmonių sveikatai arba
c) žalingų medžiagų kiekį medžiagose ir produktuose;
13) „pakartotinis naudojimas“ – operacija, kurios metu produktai ar sudėtinės dalys, kurie nėra atliekos, vėl naudojami tam pačiam tikslui, kuriam buvo sukurti;
14) „apdorojimas“ – naudojimo ar šalinimo operacijos, įskaitant parengiamuosius veiksmus prieš naudojimą ar šalinimą;
15) „naudojimas“ – bet kokia operacija, kurios pagrindinis rezultatas yra atliekų panaudojimas naudingu tikslu, pakeičiant jomis kitas medžiagas, kurios priešingu atveju būtų buvusios panaudotos konkrečiai funkcijai atlikti, arba kurios rezultatas yra tai, kad atliekos parengiamos tai funkcijai atlikti, įmonėje ar visoje ekonomikoje. II priede pateikiamas neišsamus naudojimo operacijų sąrašas;
16) „parengimas pakartotiniam naudojimui“ – naudojimo operacija tikrinant, valant ar taisant, kurios metu atliekomis tapę produktai ar produktų sudėtinės dalys parengiami taip, kad būtų vėl panaudojami be jokio kito išankstinio apdirbimo;
17) „perdirbimas“ – bet kokia naudojimo operacija, kuria atliekų medžiagos perdirbamos į produktus ar medžiagas, panaudojamas pirminiais ar kitais tikslais. Ji apima organinių medžiagų perdirbimą, tačiau neapima naudojimo energijai gauti ir perdirbimo į medžiagas, kurios turi būti naudojamos kaip kuras ar užpildymo operacijoms;
18) „alyvų atliekų regeneravimas“ – bet kokia perdirbimo operacija, kurios metu gali būti gaminamos bazinės alyvos, valant alyvų atliekas, visų pirma – šalinant teršalus, oksidacijos produktus ir tokiose alyvose esančius priedus;
19) „šalinimas“ – operacija, kuri nėra naudojimas, net kai tokios operacijos antrinis rezultatas yra medžiagų ar energijos atgavimas. I priede pateikiamas neišsamus šalinimo operacijų sąrašas;
20) „geriausia turima technologija“ – Direktyvos 96/61/EB 2 straipsnio 11 punkte apibrėžti geriausi prieinami gamybos būdai.
4 straipsnis
Atliekų hierarchija
1. Atliekų prevencijos ir tvarkymo srities teisės aktuose kaip prioritetų eiliškumas nustatoma tokia atliekų hierarchija:
a) prevencija;
b) parengimas pakartotiniam naudojimui;
c) perdirbimas;
d) kitas naudojimas, pvz., naudojimas energijai gauti; ir
e) šalinimas.
2. Taikydamos 1 dalyje nurodytą atliekų hierarchiją valstybės narės imasi priemonių paskatinti naudoti tas galimybes, kurių rezultatas visais požiūriais palankiausias aplinkai. Todėl gali būti reikalingi konkretūs, hierarchijoje neišsitenkantys atliekų srautai, kai tai pagrindžiama gyvavimo ciklo samprata, aprėpiančia bendrą tokių atliekų susidarymo ir tvarkymo poveikį.
Valstybės narės užtikrina, kad su atliekomis susijusių teisės aktų ir atliekų politikos rengimo procesas būtų visiškai skaidrus, kad būtų laikomasi galiojančių valstybių narių taisyklių dėl konsultavimosi su piliečiais ir suinteresuotaisiais subjektais ir jų įtraukimo.
Pagal 1 ir 13 straipsnius, valstybės narės atsižvelgia į bendrus aplinkos apsaugos principus – atsargumą ir tvarumą, techninį galimumą ir ekonominį gyvybingumą, išteklių apsaugą, taip pat bendrą poveikį aplinkai, žmonių sveikatai, ekonomikai ir socialinei aplinkai.
5 straipsnis
Šalutiniai produktai
1. Medžiaga ar objektas, gaunamas gamybos procese, kurio pirminis tikslas nėra šios medžiagos ar šio objekto gamyba, gali būti laikomas ne atliekomis, kaip nurodyta 3 straipsnio 1 punkte, o šalutiniu produktu, tik jeigu įvykdomos šios sąlygos:
a) tolesnis medžiagos ar objekto naudojimas yra aiškus;
b) medžiaga ar objektas gali būti panaudoti tiesiogiai be jokio tolesnio apdirbimo, išskyrus įprastą pramoninę praktiką;
c) medžiagos ar objekto gamyba yra sudėtinė gamybos proceso dalis; ir
d) tolesnis naudojimas yra teisėtas, t. y. medžiaga ar objektas atitinka visus atitinkamus produkto, aplinkos ir sveikatos apsaugos reikalavimus konkretaus naudojimo atveju ir nebus padarytas bendras neigiamas poveikis aplinkai ar žmonių sveikatai.
2. 1 dalyje nustatytų sąlygų pagrindu gali būti priimtos priemonės, kurios nustato, kokių kriterijų reikia laikytis, kad medžiagos ar objektai būtų laikomi šalutiniais produktais, o ne atliekomis, kaip nurodyta 3 straipsnio 1 punkte. Šios priemonės, skirtos iš dalies pakeisti neesmines šios direktyvos nuostatas ją papildant, patvirtinamos pagal 39 straipsnio 2 dalyje numatytą reguliavimo procedūrą su tikrinimu.
6 straipsnis
Atliekų statuso pabaiga
1. Tam tikros konkrečios atliekos nustoja būti atliekomis, kaip apibrėžta 3 straipsnio 1 punkte, kai su jomis atliekama naudojimo operacija, įskaitant perdirbimą, ir jos atitinka konkrečius kriterijus, kurie turi būti parengti laikantis šių sąlygų:
a) medžiaga ar objektas yra visuotinai naudojamas konkretiems tikslams;
b) tokiai medžiagai ar objektui egzistuoja rinka ar paklausa;
c) medžiaga ar objektas tenkina techninius reikalavimus konkretiems tikslams ir atitinka produktams taikytinus galiojančius teisės aktus bei standartus; ir
d) naudojant medžiagą ar objektą nebus padarytas bendras neigiamas poveikis aplinkai ar žmonių sveikatai.
Prireikus į kriterijus įtraukiamos teršalų ribinės vertės ir juose atsižvelgiama į bet kokį galimą medžiagos ar objekto neigiamą poveikį aplinkai.
2. Priemonės, skirtos iš dalies pakeisti neesmines šios direktyvos nuostatas ją papildant, susijusios su 1 dalyje nurodytų kriterijų priėmimu ir nurodančios atliekų rūšis, kurioms taikomi tokie kriterijai, patvirtinamos pagal 39 straipsnio 2 dalyje numatytą reguliavimo procedūrą su tikrinimu. Be kita ko, turėtų būti apsvarstyta galimybė nustatyti specialius nebelaikymo atliekomis kriterijus, bent jau užpildams, popieriui, stiklui, metalui, padangoms ir audiniams.
3. Atliekos, kurios pagal 1 ir 2 dalis nustoja būti atliekomis, taip pat nustoja būti atliekomis siekiant naudojimo ir perdirbimo uždavinių, nustatytų Direktyvose 94/62/EB, 2000/53/EB, 2002/96/EB, 2006/66/EB ir kituose atitinkamuose Bendrijos teisės aktuose, kai patenkinami šiuose teisės aktuose nustatyti perdirbimo ar naudojimo reikalavimai.
4. Kai Bendrijos lygiu kriterijai dar nėra nustatyti pagal 1 ir 2 dalyse nurodytą procedūrą, valstybės narės gali konkrečiais atvejais nuspręsti, ar tam tikros atliekos nustojo būti atliekomis atsižvelgiant į taikytiną teisminę praktiką. Apie tokius sprendimus jos praneša Komisijai laikydamosi 1998 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 98/34/EB, nustatančios informacijos apie techninius standartus, reglamentus ir informacinės visuomenės paslaugų taisykles teikimo tvarką ( 2 ), kai to reikalaujama pagal tą direktyvą.
7 straipsnis
Atliekų sąrašas
1. Priemonės, skirtos iš dalies pakeisti neesmines šios direktyvos nuostatas, susijusios su Sprendimu 2000/532/EB nustatyto atliekų sąrašo atnaujinimu, patvirtinamos pagal 39 straipsnio 2 dalyje numatytą reguliavimo procedūrą su tikrinimu. Į atliekų sąrašą įtraukiamos pavojingos atliekos, jame atsižvelgiama į atliekų kilmę bei sudėtį ir prireikus į pavojingų medžiagų koncentracijos ribines vertes. Atliekų sąrašas yra privalomas nustatant, kurios atliekos turi būti laikomos pavojingomis atliekomis. Medžiagos ar objekto įtraukimas į sąrašą nereiškia, kad tai visuomet yra atliekos. Medžiaga ar objektas laikomas atliekomis tik tada, kai atitinka 3 straipsnio 1 punkte pateiktą apibrėžtį.
2. Valstybė narė atliekas gali laikyti pavojingomis, net jeigu jos nėra įtrauktos į atliekų sąrašą, kai tos atliekos turi vieną ar daugiau III priede išvardytų savybių. Valstybė narė nedelsdama apie visus tokius atvejus informuoja Komisiją. Ji juos aprašo 37 straipsnio 1 dalyje numatytoje ataskaitoje ir suteikia Komisijai visą su tuo susijusią informaciją. Atsižvelgiant į gautus pranešimus, sąrašas peržiūrimas siekiant nuspręsti dėl jo patikslinimo.
3. Kai valstybė narė turi įrodymų, kad konkrečios atliekos, į sąrašą įtrauktos kaip pavojingos, neturi jokių III priede išvardytų savybių, ji tas atliekas gali laikyti nepavojingomis. Valstybė narė nedelsdama apie visus tokius atvejus informuoja Komisiją ir pateikia Komisijai visus reikalingus įrodymus. Atsižvelgiant į gautus pranešimus, sąrašas peržiūrimas siekiant nuspręsti dėl jo patikslinimo.
4. Negalima pavojingų atliekų perklasifikuoti į nepavojingas, jei jos buvo atskiestos arba sumaišytos siekiant sumažinti pradines pavojingų medžiagų koncentracijas, kurios būtų mažesnės negu nustatytos mažiausios ribinės vertės, kurioms esant atliekos apibrėžiamos kaip pavojingos.
5. Priemonės, skirtos iš dalies pakeisti neesmines šios direktyvos nuostatas, susijusios su sąrašo peržiūra siekiant jį patikslinti pagal 2 ir 3 dalis, patvirtinamos pagal 39 straipsnio 2 dalyje numatytą reguliavimo procedūrą su tikrinimu.
6. Valstybės narės gali laikyti atliekas nepavojingomis pagal 1 dalyje minėtą atliekų sąrašą.
7. Komisija užtikrina, kad atliekų sąrašas ir bet kokia šio sąrašo peržiūra atitiktų tinkamus aiškumo, suprantamumo ir prieinamumo vartotojams, ypač mažosioms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ), principus.
II
SKYRIUS
BENDRIEJI REIKALAVIMAI
8 straipsnis
Didesnė gamintojo atsakomybė
1. Siekiant sustiprinti atliekų pakartotinį naudojimą, prevenciją, perdirbimą ir kitokį naudojimą, valstybės narės gali imtis įstatyminių arba neįstatyminių priemonių užtikrinti, kad bet kurio fizinio ar juridinio asmens, kurio profesinė veikla yra produktų kūrimas, gamyba, tvarkymas, apdorojimas, pardavimas ar importas (produkto gamintojas), gamintojo atsakomybė yra padidinta.
Tokios priemonės gali būti grąžinamų produktų ir po produktų panaudojimo liekančių atliekų priėmimas, taip pat vėlesnis atliekų tvarkymas ir finansinė atsakomybė už tokią veiklą. Viena šių priemonių gali būti prievolė viešai teikti informaciją, kiek produktą galima pakartotinai naudoti ar perdirbti.
2. Valstybės narės gali imtis tinkamų priemonių, skatinančių taip projektuoti produktus, kad būtų mažinamas poveikis aplinkai ir atliekų susidarymas produktų gamybos ir vėlesnio naudojimo metu ir kad būtų užtikrinama, jog atliekomis tapusių produktų naudojimas bei šalinimas būtų vykdomas pagal 4 ir 13 straipsnius.
Tokiomis priemonėmis galima skatinti, inter alia, produktų, kurie tinka daugkartiniam naudojimui, kurie yra techniškai patvarūs ir tapę atliekomis gali būti tinkamai bei saugiai naudojami ir saugant aplinką šalinami, kūrimą, gamybą ir pateikimą rinkai.
3. Taikydamos didesnę gamintojo atsakomybę valstybės narės atsižvelgia į technines galimybes, ekonominį gyvybingumą ir bendrą poveikį aplinkai, žmonių sveikatai bei socialinei aplinkai nepamiršdamos poreikio užtikrinti tinkamą vidaus rinkos veikimą.
4. Didesnė gamintojo atsakomybė taikoma nepažeidžiant 15 straipsnio 1 dalyje numatytos atsakomybės už atliekų tvarkymą ir nedarant poveikio galiojančių teisės aktų, reglamentuojančių specifinius atliekų srautus ar produktus, taikymui.
9 straipsnis
Atliekų prevencija
Po konsultacijų su visomis suinteresuotomis šalimis Komisija pateikia Europos Parlamentui ir Tarybai šias ataskaitas, jei reikia, kartu su pasiūlymais dėl priemonių, kurių reikia imtis remti prevencijos veiklą ir 29 straipsnyje nurodytų atliekų prevencijos programų įgyvendinimą:
a) iki 2011 m. pabaigos tarpinę ataskaitą dėl atliekų susidarymo raidos ir atliekų prevencijos apimties, įskaitant produktų ekologinio projektavimo politikos, skirtos tiek atliekų susidarymui, tiek pavojingoms medžiagoms atliekose, apibrėžimą, kuriuo būtų skatinamos technologijos, pagrindinį dėmesį skiriančios tvariems, pakartotiniam naudojimui ir perdirbimui tinkamiems produktams;
b) iki 2011 m. pabaigos veiksmų plano apibrėžimą dėl tolesnių rėmimo priemonių, kurių būtina imtis Europos lygmeniu, ypač siekiant pakeisti esamus vartojimo būdus;
c) iki 2014 m. pabaigos atliekų prevencijos ir atribojimo tikslų 2020 metams nustatymą, pagrįstą geriausia turima patirtimi, įskaitant, jei reikia, 29 straipsnio 4 dalyje nurodytų rodiklių peržiūrėjimą.
10 straipsnis
Naudojimas
1. Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad su atliekomis būtų atliekamos naudojimo operacijos pagal 4 ir 13 straipsnius.
2. Prireikus tam, kad būtų laikomasi 1 dalies, ir siekiant palengvinti ar pagerinti naudojimą, atliekos surenkamos atskirai, jei tai įmanoma techniniu, aplinkos apsaugos ir ekonominiu aspektais, ir nemaišomos su kitomis atliekomis ar medžiagomis, turinčiomis kitokias savybes.
11 straipsnis
Pakartotinis naudojimas ir perdirbimas
1. Valstybės narės imasi tinkamų priemonių produktų pakartotiniam naudojimui skatinti ir pasiruošti pakartotinio naudojimo veiklai, ypač skatinant įgaliotų pakartotinio naudojimo ir taisymo tinklų kūrimą ir juos remiant, ekonominių priemonių, viešųjų pirkimų kriterijų, kiekybinių tikslų ar kitų priemonių naudojimą.
Valstybės narės imasi priemonių skatinti aukštos kokybės perdirbimą ir šiuo tikslu taiko atskiro surinkimo sistemas ten, kur tai techniškai, aplinkos požiūriu ir ekonomiškai realu ir tinkama, norint atitikti reikalingus atitinkamų perdirbimo sektorių standartus.
Laikantis 10 straipsnio 2 dalies, iki 2015 m. atskiros surinkimo sistemos sukuriamos bent: popieriui, metalui, plastikui ir stiklui.
2. Siekdamos įgyvendinti šios direktyvos tikslus ir sukurti Europos atliekas perdirbančią visuomenę, kurioje labai efektyviai naudojami ištekliai, valstybės narės imasi priemonių, būtinų pasiekti, kad:
a) iki 2020 m. mažiausiai 50 proc. (vertinant atliekų kiekį) bent jau tokių namų ūkių atliekų medžiagų, kaip popierius, metalas, plastikas ir stiklas, ir galbūt kitos kilmės atliekų, jei šie atliekų srautai panašūs į namų ūkių atliekas, būtų paruošiamos pakartotinai naudoti ir perdirbti;
b) iki 2020 m. mažiausiai 70 proc. (vertinant atliekų kiekį) nepavojingų statybos ir griovimo atliekų, išskyrus atliekų sąrašo 17 05 04 kategorijoje nurodytas natūraliai susidarančias medžiagas, būtų paruošiamos pakartotinai naudoti, perdirbti ir kitaip naudoti, įskaitant užpildymo operacijas, naudojant atliekas vietoj kitų medžiagų.
3. Komisija nustato išsamias taikymo taisykles ir apskaičiavimo metodus, naudojamus siekiant įvertinti atitikimą šio straipsnio 2 dalyje nustatytiems tikslams, atsižvelgiant į 2002 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2150/2002 dėl atliekų statistikos ( 3 ). Nustatant gali būti įtraukti pereinamieji laikotarpiai valstybėms narėms, kurios 2008 m. perdirbo mažiau nei 5 proc. 2 dalyje nurodytų bet kurios kategorijos atliekų. Šios priemonės, skirtos iš dalies pakeisti neesmines šios direktyvos nuostatas ją papildant, patvirtinamos pagal šios direktyvos 39 straipsnio 2 dalyje numatytą reguliavimo procedūrą su tikrinimu.
4. Vėliausiai iki 2014 m. gruodžio 31 d. Komisija išnagrinėja 2 dalyje nurodytas priemones ir tikslus, tam, kad, jei reikia, sugriežtintų tikslus ir apsvarstytų galimybę nustatyti tikslus kitiems atliekų srautams. Komisijos ataskaita, jei reikia su pasiūlymu, nusiunčiama Europos Parlamentui ir Tarybai. Savo ataskaitoje Komisija atsižvelgia į atitinkamą nustatomų tikslų poveikį aplinkai, ekonomikai ir socialinei aplinkai.
5. Kas trejus metus pagal 37 straipsnio nuostatas valstybės narės pateikia Komisijai savo pažangos siekiant tikslų ataskaitą. Jei tikslai nepasiekti, šioje ataskaitoje nurodomos nesėkmės priežastys ir veiksmai, kurių valstybė narė ruošiasi imtis tiems tikslams pasiekti.
12 straipsnis
Šalinimas
Valstybės narės užtikrina, kad, kai atliekos nenaudojamos taip, kaip nurodyta 10 straipsnio 1 dalyje, su jomis būtų atliekamos 13 straipsnio nuostatas dėl žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos atitinkančios saugaus šalinimo operacijos.
13 straipsnis
Žmonių sveikatos ir aplinkos apsauga
Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad atliekų tvarkymas būtų atliekamas nesukeliant pavojaus žmonių sveikatai ir nepakenkiant aplinkai, visų pirma:
a) nesukeliant pavojaus vandeniui, orui, dirvožemiui, augalams ar gyvūnams;
b) nekeliant nepatogumų dėl triukšmo ar kvapų; ir
c) nedarant neigiamo poveikio kraštovaizdžiui ar ypatingai svarbioms vietovėms.
14 straipsnis
Išlaidos
1. Pagal principą „teršėjas moka“ atliekų tvarkymo išlaidas turi padengti pirminis atliekų gamintojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas.
2. Valstybės narės gali nuspręsti, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi iš dalies arba visiškai padengti produkto, iš kurio susidarė atliekos, gamintojai ir kad tokio produkto platintojai gali pasidalyti šias išlaidas.
III
SKYRIUS
ATLIEKŲ TVARKYMAS
15 straipsnis
Atsakomybė už atliekų tvarkymą
1. Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad pirminis atliekų gamintojas ar kitas turėtojas pats atliktų atliekų apdorojimą arba patikėtų apdorojimo atlikimą prekiautojui, įstaigai ar įmonei, kuri atlieka atliekų apdorojimo operacijas, arba organizavimą privačiam arba valstybiniam atliekų surinkėjui, pagal 4 ir 13 straipsnius.
2. Kai pirminis gamintojas ar turėtojas perduoda atliekas vienam iš 1 dalyje nurodytų fizinių ar juridinių asmenų preliminariam apdorojimui, atsakomybė už visiško panaudojimo ar šalinimo operaciją paprastai nėra panaikinama.
Nedarydamos poveikio Reglamento (EB) Nr. 1013/2006 taikymui, valstybės narės gali nustatyti konkrečias atsakomybės sąlygas ir nuspręsti, kuriais atvejais pirminis gamintojas atsako už visą apdorojimo grandinę arba kuriais atvejais gamintojas ir turėtojas gali dalintis atsakomybe ar ji gali būti deleguojama apdorojimo grandinės dalyviams.
3. Valstybės narės gali, laikydamosi 8 straipsnio, nuspręsti, kad atsakomybę už atliekų tvarkymo, organizavimą turi iš dalies arba visiškai prisiimti produkto, iš kurio susidarė atliekos, gamintojai ir kad tokio produkto platintojai gali irgi prisiimti šią atsakomybę.
4. Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad jų teritorijoje įstaigos ar įmonės, kurių profesinė veikla yra atliekų surinkimas ar vežimas, pristato surinktas ir vežamas atliekas į atitinkamus apdorojimo įrenginius laikydamosi 13 straipsnio nuostatų.
16 straipsnis
Savarankiškumo ir artumo principai
1. Valstybės narės, bendradarbiaudamos su kitomis valstybėmis narėmis, imasi atitinkamų priemonių, kai tai yra būtina arba rekomenduotina, skirtų įkurti integruotą ir tinkamą atliekų šalinimo įrenginių ir mišrių komunalinių atliekų, surinktų iš privačių namų ūkių, įskaitant atvejus, kai surenkamos ir kitų gamintojų atliekos, naudojimo įrenginių tinklą, atsižvelgiant į geriausią turimą technologiją.
Nukrypdamos nuo Reglamento (EB) Nr. 1013/2006 valstybės narės gali tam, kad būtų apsaugotas jų tinklas, apriboti atvežamų atliekų kiekį, skirtų naudojimo operacijoms priskiriamiems deginimo įrenginiams, jeigu buvo nustatyta, kad tokio vežimo pasekmė bus ta, kad nacionalinės atliekos turės būti pašalintos arba kad atliekos bus apdorotos tokiu būdu, kuris neatitinka jų atliekų tvarkymo plano. Valstybės narės praneša apie tokį sprendimą Komisijai. Valstybės narės taip pat gali apriboti išvežamų atliekų kiekį aplinkosaugos sumetimais, kaip nurodyta Reglamente (EB) Nr. 1013/2006.
2. Tinklas kuriamas taip, kad visai Bendrijai suteiktų galimybę savarankiškai tvarkyti atliekų šalinimą, taip pat 1 dalyje nurodytų atliekų naudojimą, o valstybėms narėms – siekti to tikslo individualiai, atsižvelgiant į geografines sąlygas ar tam tikrų rūšių atliekoms reikalingų specialių įrenginių poreikį.
3. Tinklas sudaro galimybę šalinti atliekas arba naudoti 1 dalyje nurodytas atliekas viename iš artimiausių įrenginių tinkamiausiais būdais ir technologijomis, kad būtų užtikrinta aukšto lygio aplinkos ir visuomenės sveikatos apsauga.
4. Artumo ir savarankiškumo principai nereiškia, kad kiekviena valstybė narė savo teritorijoje turi turėti visą spektrą galutinio naudojimo įrenginių.
17 straipsnis
Pavojingų atliekų kontrolė
Valstybės narės imasi veiksmų, būtinų siekiant užtikrinti, kad pavojingų atliekų gamyba, rinkimas ir vežimas, saugojimas ir apdorojimas būtų vykdomi tokiomis sąlygomis, kuriomis geriausiai apsaugoma aplinka ir žmonių sveikata laikantis 13 straipsnio nuostatų, įskaitant veiksmus, skirtus pavojingų atliekų atsekamumui nuo gamybos iki galutinio pristatymo vietos bei kontrolei laikantis 35 ir 36 straipsniuose numatytų reikalavimų.
18 straipsnis
Draudimas maišyti pavojingas atliekas
1. Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad pavojingos atliekos nebūtų maišomos su kitomis pavojingų atliekų kategorijomis, arba su kitomis atliekomis ar medžiagomis. Maišymas apima ir pavojingų medžiagų skiedimą.
2. Nukrypdamos nuo 1 dalies valstybės narės gali leisti maišyti, jeigu:
a) maišymo operaciją turi atlikti įstaiga ar įmonė, gavusi leidimą, kaip numatyta 23 straipsnyje;
b) turi būti laikomasi 13 straipsnio nuostatų, o pavojingas atliekų tvarkymo poveikis žmonių sveikatai ir aplinkai neturi didėti; ir
c) maišymo operacija turi atitikti geriausias turimas technologijas.
3. Remiantis techninių ir ekonominių galimybių kriterijais, kai pavojingos atliekos buvo sumaišytos nesilaikant 1 dalies sąlygų, tos atliekos atskiriamos, jeigu tai įmanoma ir būtina, kad būtų laikomasi 13 straipsnio.
19 straipsnis
Pavojingų atliekų ženklinimas
1. Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad surinkimo, vežimo ir laikino saugojimo metu pavojingos atliekos būtų supakuotos ir paženklintos pagal galiojančius tarptautinius ir Bendrijos reikalavimus.
2. Kai pavojingos atliekos yra vežamos valstybės narės viduje, pridedamas identifikavimo dokumentas (gali būti elektroninės formos), kuriame nurodomi atitinkami duomenys, išvardyti Reglamento (EB) Nr. 1013/2006 IB priede.
20 straipsnis
Namų ūkių pagamintos pavojingos atliekos
17, 18, 19 ir 35 straipsniai netaikomi namų ūkių pagamintoms mišrioms atliekoms.
19 ir 35 straipsniai netaikomi namų ūkių pagamintų pavojingų atliekų atskiroms frakcijoms tol, kol jas priima surinkimą, šalinimą arba naudojimą vykdanti įstaiga ar įmonė, kuri gavo leidimą ar buvo įregistruota pagal 23 ar 26 straipsnius.
21 straipsnis
Alyvų atliekos
1. Nedarydamos poveikio 18 ir 19 straipsniuose nustatytoms pareigoms, susijusioms su pavojingų atliekų tvarkymu, valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad:
a) alyvų atliekos būtų surenkamos atskirai, jei yra techninės galimybės;
b) alyvų atliekos apdorojamos pagal 4 ir 13 straipsnius;
c) jei techniškai galima ir ekonomiškai gyvybinga, alyvų atliekos su skirtingomis savybėmis nėra maišomos ir alyvų atliekos nėra maišomos su kitų rūšių atliekomis ar medžiagomis, jeigu toks maišymas trukdo jų apdorojimui.
2. Alyvų atliekų atskiro rinkimo ir jų tinkamo apdorojimo tikslu valstybės narės gali, atsižvelgdamos į savo nacionalines sąlygas, taikyti papildomas priemones, tokias kaip techniniai reikalavimai, gamintojo atsakomybė, ekonominės priemonės ar savanoriški susitarimai.
3. Jei alyvų atliekoms pagal nacionalinės teisės aktus taikomi regeneravimo reikalavimai, valstybės narės gali nurodyti, kad tokios alyvų atliekos regeneruojamos, jeigu yra techninės galimybės, ir, kai taikomi Reglamento (EB) Nr. 1013/2006 11 arba 12 straipsniai, apriboti tarpvalstybinį alyvų atliekų vežimą iš jų teritorijos į deginimo ar bendro deginimo įrenginius tam, kad būtų suteikta pirmenybė alyvų atliekų regeneravimui.
22 straipsnis
Biologinės atliekos
Valstybės narės prireikus pagal 4 ir 13 straipsnius imasi priemonių skatinti:
a) biologinių atliekų atskirą surinkimą kompostavimui ir biologinių atliekų fermentavimui;
b) biologinių atliekų apdorojimą tokiu būdu, kuriuo įgyvendinama aukšto lygio aplinkos apsauga;
c) aplinkosauginiu požiūriu saugių, iš biologinių atliekų pagamintų medžiagų naudojimą.
Komisija vykdys biologinių atliekų tvarkymo vertinimą siekdama prireikus pateikti pasiūlymą. Vertinime bus išnagrinėjama galimybė nustatyti minimalius biologinių atliekų tvarkymo reikalavimus ir biologinių atliekų kompostavimo bei fermentavimo kokybės kriterijus, kad būtų užtikrinta aukšto lygio žmonių sveikatos ir aplinkos apsauga.
IV
SKYRIUS
LEIDIMAI IR REGISTRACIJOS
23 straipsnis
Leidimų išdavimas
1. Valstybės narės reikalauja, kad bet kuri įstaiga ar įmonė, ketinanti atlikti atliekų apdorojimą, gautų leidimą iš kompetentingos institucijos.
Tokiuose leidimuose nurodoma bent:
a) atliekų, kurios gali būti apdorojamos, rūšis ir kiekis;
b) su atitinkama vieta susiję techniniai ir bet kokie kiti reikalavimai kiekvienai leidžiamų operacijų rūšiai;
c) saugos ir atsargumo priemonės, kurių turi būti imamasi;
d) kiekvienos rūšies operacijoms naudotinas metodas;
e) stebėsenos ir kontrolės operacijos, kokių gali prireikti;
f) tokios nuostatos dėl uždarymo ir vėlesnės priežiūros, kokių gali prireikti.
2. Leidimai gali būti išduodami konkrečiam laikotarpiui ir gali būti atnaujinami.
3. Kai kompetentinga institucija mano, kad ketinamas naudoti apdorojimo metodas nepriimtinas dėl aplinkos apsaugos priežasčių, visų pirma jei metodas neatitinka 13 straipsnio, ji atsisako išduoti leidimą.
4. Kiekviename leidime, kuris apima deginimą ar bendrą deginimą ir naudojimą energijai gauti, turi būti sąlyga, kad naudojimas energijai gauti turi būti vykdomas užtikrinant aukšto lygio energijos vartojimo efektyvumą.
5. Jei įvykdomi visi šiame straipsnyje numatyti reikalavimai, bet koks leidimas, išduotas pagal kitus nacionalinės ar Bendrijos teisės aktus, gali būti jungiamas su pagal 1 dalį reikalaujamu leidimu, siekiant suformuoti vieną leidimą, jei toks formatas pašalina nebūtiną informacijos dubliavimą ir veiklos vykdytojo ar kompetentingos institucijos darbo kartojimą.
24 straipsnis
Reikalavimų turėti leidimą išimtys
Valstybės narės gali leisti įstaigoms ar įmonėms nesilaikyti 23 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo atliekant tokias operacijas:
a) jų pačių nepavojingų atliekų šalinimą gamybos vietoje; arba
b) atliekų naudojimą.
25 straipsnis
Išimčių suteikimo sąlygos
1. Kai valstybė narė pageidauja suteikti 24 straipsnyje numatytų išimčių, ji kiekvienai veiklos rūšiai nustatyto bendrąsias taisykles, kuriose nurodomos atliekų rūšys ir kiekiai, dėl kurių galima taikyti išimtis, ir naudotiną apdorojimo metodą.
Tomis taisyklėmis užtikrinama, kad atliekos būtų apdorojamos laikantis 13 straipsnio. 24 straipsnio a punkte nurodytų šalinimo operacijų atveju tose taisyklėse turėtų būti atsižvelgiama į geriausias turimas technologijas.
2. Be 1 dalyje numatytų bendrųjų taisyklių valstybės narės nustato konkrečias išimčių suteikimo sąlygas pavojingoms atliekoms, be kita ko, veiklos rūšis, taip pat kitus reikalavimus, būtinus norint atlikti skirtingų formų naudojimo operacijas, ir, kai tinka, nurodo ribines pavojingų medžiagų kiekio atliekose vertes bei ribines išmetimo vertes.
3. Valstybės narės informuoja Komisiją apie bendrąsias taisykles, nustatytas vadovaujantis 1 ir 2 dalimis.
26 straipsnis
Registracija
Jeigu toliau nurodytiems subjektams netaikomi reikalavimai turėti leidimą, valstybės narės užtikrina, kad kompetentingos institucijos turėtų registrą, kuriame registruotų:
a) įstaigas ar įmones, kurių profesinė veikla yra atliekų surinkimas ar vežimas;
b) prekiautojus ar tarpininkus; ir
c) įstaigas ar įmones, kurioms taikomos reikalavimų turėti leidimą išimtys pagal 24 straipsnį.
Kur įmanoma, esami kompetentingos institucijos turimi duomenys turi būti naudojami su šiuo registravimo procesu susijusiai informacijai gauti, taip siekiant sumažinti biurokratinę naštą.
27 straipsnis
Minimalūs standartai
1. Gali būti priimti minimalūs techniniai standartai, reglamentuojantys apdorojimo veiklą, kuriai reikalinga gauti leidimą pagal 23 straipsnį, jeigu esama įrodymų, kad tokie minimalūs standartai suteiktų naudą žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos požiūriu. Šios priemonės, skirtos iš dalies pakeisti neesmines šios direktyvos nuostatas ją papildant, patvirtinamos pagal 39 straipsnio 2 dalyje numatytą reguliavimo procedūrą su tikrinimu.
2. Tokie minimalūs standartai taikomi tik tokiai atliekų apdorojimo veiklai, kuriai nėra taikoma Direktyva 96/61/EB, ar tą direktyvą taikyti netiktų.
3. Tokie minimalūs standartai:
a) orientuojami į pagrindinį poveikį, kurį daro atliekų apdorojimo veikla;
b) užtikrina, kad atliekos būtų tvarkomos laikantis 13 straipsnio;
c) atsižvelgia į geriausias turimas technologijas; ir
d) prireikus apima elementus, susijusius su apdorojimo kokybe ir reikalavimais dėl proceso.
4. Minimalūs standartai, reglamentuojantys veiklą, kurią reikalinga įregistruoti pagal 26 straipsnio a ir b punktus, priimami, jeigu esama įrodymų, kad tokie minimalūs standartai suteiktų naudą žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos požiūriu ar siekiant išvengti vidaus rinkos sutrikdymo, įskaitant elementus, susijusius su surinkėjų, vežėjų, prekiautojų ar tarpininkų technine kvalifikacija.
Šios priemonės, skirtos iš dalies pakeisti neesmines šios direktyvos nuostatas ją papildant, patvirtinamos pagal 39 straipsnio 2 dalyje numatytą reguliavimo procedūrą su tikrinimu.
V
SKYRIUS
PLANAI IR PROGRAMOS
28 straipsnis
Atliekų tvarkymo planai
1. Valstybės narės užtikrina, kad jų kompetentingos institucijos parengtų, kaip numatyta 1, 4, 13 ir 16 straipsniuose, vieną ar daugiau atliekų tvarkymo planų.
Šie planai, pavieniui ar kartu, taikomi visai atitinkamos valstybės narės geografinei teritorijai.
2. Atliekų tvarkymo planuose pateikiama esamos atliekų tvarkymo padėties atitinkamoje geografinėje teritorijoje analizė, priemonės, kurių reikia imtis siekiant pagerinti aplinką tausojantį pasirengimą atliekoms pakartotinai panaudoti, perdirbti, naudoti ir šalinti, taip pat įvertinama, kaip planas padės įgyvendinti šios direktyvos tikslus ir nuostatas.
3. Atliekų tvarkymo planuose, jeigu tai tikslinga ir atsižvelgiant į geografinį lygį bei planuojamą apimti plotą, nurodoma bent ši informacija:
a) teritorijoje susidarančių atliekų, taip pat atliekų, kurios turbūt bus gabenamos iš nacionalinės teritorijos ar į ją, rūšis, kiekis ir šaltinis bei atliekų srautų raidos ateityje vertinimas;
b) esamos atliekų surinkimo sistemos ir pagrindiniai šalinimo bei naudojimo įrenginiai, įskaitant visas specialias priemones, skirtas alyvų atliekoms, pavojingoms atliekoms ar atliekų srautams, kuriems taikomi konkretūs Bendrijos teisės aktai;
c) naujų surinkimo sistemų, esamų atliekų įrenginių uždarymo, papildomos atliekų įrenginių infrastruktūros pagal 16 straipsnį kūrimo ir prireikus – su tuo susijusių investicijų poreikio vertinimas;
d) prireikus, pakankama informacija apie vietos parinkimo kriterijus ir būsimų šalinimo ar didžiausių naudojimo įrenginių pajėgumus;
e) bendra atliekų tvarkymo politika, įskaitant numatomas atliekų tvarkymo technologijas ir metodus, ar atliekų tvarkymo politika, kurios kelia konkrečias tvarkymo problemas.
4. Atliekų tvarkymo planuose, atsižvelgiant į geografinį lygį bei planuojamą apimti plotą, gali būti nurodoma ši informacija:
a) su atliekų tvarkymu susiję organizaciniai aspektai, įskaitant viešųjų ir privačiųjų veikėjų, kurie atlieka atliekų tvarkymą, atsakomybės pasiskirstymo apibūdinimą;
b) ekonominių ir kitų priemonių naudingumo ir tinkamumo naudoti sprendžiant įvairias su atliekomis susijusias problemas įvertinimas, atsižvelgiant į būtinybę išlaikyti sklandų vidaus rinkos funkcionavimą;
c) informavimo kampanijos ir informacijos, skirtos plačiajai visuomenei ar tam tikrai vartotojų grupei, teikimas;
d) nuo seno užterštos atliekų šalinimo vietos ir jų atkūrimo priemonės.
5. Atliekų tvarkymo planai turi atitikti atliekų planavimo reikalavimus, nustatytus Direktyvos 94/62/EB 14 straipsnyje, ir į sąvartynus vežamų biologiškai skaidžių atliekų mažinimo įgyvendinimo strategiją, nurodytą Direktyvos 1999/31/EB 5 straipsnyje.
29 straipsnis
Atliekų prevencijos programos
1. Valstybės narės pagal 1 ir 4 straipsnius ne vėliau kaip 2013 m. gruodžio 12 d. parengia atliekų prevencijos programas.
Tokios programos įtraukiamos į 28 straipsnyje numatytus atliekų tvarkymo planus ar prireikus į kitas aplinkos politikos programas arba vykdomos kaip atskiros programos. Jei bet kuri tokia programa įtraukiama į atliekų tvarkymo planą ar į kitas programas, turi būti aiškiai nurodomos atliekų prevencijos priemonės.
2. 1 dalyje numatytose programose nustatomi atliekų prevencijos tikslai. Valstybės narės apibūdina galiojančias prevencijos priemones ir įvertina IV priede nurodytų priemonių pavyzdžių ar kitų tinkamų priemonių naudingumą.
Tokių tikslų ir priemonių uždavinys – nutraukti ekonomikos augimo ir su atliekų susidarymu susijusio poveikio aplinkai ryšį.
3. Valstybės narės nustato tinkamus konkrečius atliekų prevencijos priemonių kokybinius ar kiekybinius kriterijus, kurie patvirtinami siekiant stebėti ir vertinti pagal tas priemones daromą pažangą, ir gali nustatyti konkrečius, kitus nei nurodyti 4 dalyje, kokybės ar kiekybės tikslus ir rodiklius, skirtus tam pačiam tikslui.
4. Atliekų prevencijos rodikliai gali būti patvirtinti pagal 39 straipsnio 3 dalyje numatytą reguliavimo procedūrą.
5. Komisija turi sukurti keitimosi informacija apie geriausią atliekų prevencijos praktiką sistemą ir parengti gaires, skirtas padėti valstybėms narėms rengiant programas.
30 straipsnis
Planų ir programų vertinimas ir peržiūra
1. Valstybės narės užtikrina, kad atliekų tvarkymo planai ir atliekų prevencijos programos būtų įvertinami bent kas šešerius metus ir prireikus būtų patikslinami pagal 9 ir 11 straipsnių nuostatas.
2. Europos aplinkos agentūra raginama į savo metinę ataskaitą įtraukti pažangos, padarytos užbaigiant ir įgyvendinant atliekų prevencijos programas, apžvalgą.
31 straipsnis
Visuomenės dalyvavimas
Valstybės narės užtikrina, kad atitinkami suinteresuoti subjektai ir valdžios institucijos bei plačioji visuomenė turėtų galimybę dalyvauti rengiant atliekų tvarkymo planus ir atliekų prevencijos programas bei turėtų galimybę susipažinti su jau parengtomis programomis, kaip numatyta Direktyvoje 2003/35/EB arba, jei taikoma, 2001 m. birželio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2001/42/EB dėl tam tikrų planų ir programų pasekmių aplinkai vertinimo ( 4 ). Jos paskelbia šiuos planus ir programas visuomenei prieinamoje tinklavietėje.
32 straipsnis
Bendradarbiavimas
Valstybės narės tinkamai bendradarbiauja su kitomis atitinkamomis valstybėmis narėmis ir Komisija rengdamos atliekų tvarkymo planus ir atliekų prevencijos programas pagal 28 ir 29 straipsnius.
33 straipsnis
Komisijai teiktina informacija
1. Valstybės narės praneša Komisijai apie priimtus atliekų tvarkymo planus ir atliekų prevencijos programas, nurodytas 28 ir 29 straipsniuose, ir apie visus esminius tų planų ir programų patikslinimus.
2. Forma, kuria suteikiama informacija apie šių planų bei programų priėmimą ir esminius patikslinimus, patvirtinama pagal 39 straipsnio 3 dalyje numatytą reguliavimo procedūrą.
VI
SKYRIUS
PATIKRINIMAI IR REGISTRAVIMO DUOMENYS
34 straipsnis
Patikrinimai
1. Įstaigos ar įmonės, atliekančios atliekų apdorojimo operacijas, įstaigos ar įmonės, kurių profesinė veikla yra atliekų surinkimas ar vežimas, tarpininkai, prekiautojai ir įstaigos bei įmonės, kurios gamina pavojingas atliekas, periodiškai tikrinami kompetentingų institucijų.
2. Surinkimo ir vežimo operacijų patikrinimą sudaro surinktų bei vežamų atliekų kilmės, pobūdžio, kiekio ir paskirties vietos tikrinimas.
3. Valstybės narės gali atsižvelgti į registraciją, suteiktą pagal Bendrijos aplinkosaugos vadybos ir audito sistemą (EMAS), ypač spręsdamos dėl patikrinimų intensyvumo ir dažnumo.
35 straipsnis
Apskaitos tvarkymas
1. 23 straipsnio 1 dalyje nurodytos įstaigos ar įmonės, pavojingų atliekų gamintojai ir įstaigos bei įmonės, kurių profesinė veikla yra pavojingų atliekų surinkimas ar vežimas, ar veikiančios kaip prekiautojai jomis ir tarpininkai, chronologine tvarka registruoja atliekų kiekį, pobūdį, kilmę ir, jei reikia, paskirties vietą, surinkimo periodiškumą, naudojamą transporto rūšį ir numatytą apdorojimo metodą bei pateikia tuos duomenis kompetentingoms institucijoms jų prašymu.
2. Registruoti pavojingų atliekų duomenys saugomi ne mažiau kaip trejus metus, išskyrus įstaigas ir įmones, vežančias pavojingas atliekas – pastarosios tokius duomenis turi saugoti mažiausiai 12 mėnesių.
Kompetentingoms institucijoms ar ankstesniam turėtojui paprašius pateikiami dokumentai, įrodantys, kad tvarkymo operacijos buvo atliktos.
3. Valstybės narės gali reikalauti, kad 1 ir 2 dalių laikytųsi ir nepavojingų atliekų gamintojai.
36 straipsnis
Įgyvendinimas ir sankcijos
1. Valstybės narės imasi būtinų priemonių uždrausti atliekų išmetimą, išvertimą ar nekontroliuojamą tvarkymą.
2. Valstybės narės nustato sankcijų taikymo už šios direktyvos nuostatų pažeidimą taisykles ir imasi visų priemonių, būtinų užtikrinti jų įgyvendinimą. Numatytos sankcijos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios.
VII
SKYRIUS
BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
37 straipsnis
Atskaitomybė ir peržiūrėjimas
1. Kas trejus metus valstybės narės informuoja Komisiją apie šios direktyvos įgyvendinimą, nusiųsdamos ataskaitos pagal sektorius elektroninę versiją. Šioje ataskaitoje taip pat pateikiama informacija apie alyvų atliekų tvarkymą ir apie pažangą, pasiektą įgyvendinant atliekų prevencijos programas ir, prireikus, informacija apie priemones, numatytas 8 straipsnyje dėl didesnės gamintojo atsakomybės.
Ataskaita rengiama pagal klausimyną ar gaires, kurias nustato Komisija 1991 m. gruodžio 23 d. Tarybos direktyvos 91/692/EEB, standartizuojančios ir racionalizuojančios ataskaitas apie tam tikrų su aplinka susijusių direktyvų įgyvendinimą ( 5 ) 6 straipsnyje nurodyta tvarka. Komisijai ataskaita pateikiama per devynis mėnesius pasibaigus trejų metų laikotarpiui, dėl kurio ataskaita teikiama.
2. Komisija klausimyną ar gaires valstybėms narėms nusiunčia prieš šešis mėnesius iki laikotarpio, dėl kurio teikiama sektoriaus ataskaita, pradžios.
3. Gavusi 1 dalyje numatytas valstybių narių ataskaitas pagal sektorius, Komisija per devynis mėnesius paskelbia ataskaitą apie šios direktyvos įgyvendinimą.
4. Pirmojoje ataskaitoje praėjus 2014 m. gruodžio 12 d. Komisija peržiūrės direktyvos įgyvendinimą, įskaitant energijos vartojimo efektyvumo nuostatas, ir prireikus pateiks pasiūlymą dėl jos patikslinimo. Ataskaitoje taip pat įvertinamos galiojančios valstybių narių atliekų prevencijos programos, tikslai ir rodikliai bei apsvarstoma galimybė nustatyti Bendrijos lygio programas, įskaitant tam tikrus atliekų srautus apimančią gamintojo atsakomybės sistemą, tikslus, rodiklius ir priemones, susijusias su perdirbimo, medžiagų naudojimo ir naudojimo energijai gauti operacijomis, kurios galėtų padėti veiksmingiau pasiekti 1 ir 4 straipsniuose nustatytus tikslus.
38 straipsnis
Aiškinimas ir pritaikymas atsižvelgiant į technikos pažangą
1. Komisija gali parengti gaires, nustatančias, kaip aiškinti pateiktas naudojimo ir šalinimo apibrėžtis.
Prireikus deginimo įrenginiams skirtos formulės, nurodytos II priedo R1 įraše, taikymas turi būti tiksliai nurodytas. Gali būti atsižvelgiama į vietos klimato sąlygas, tokias kaip didelis šaltis ir šildymo poreikis, jei jos daro įtaką energijos, kuri techniniu požiūriu gali būti panaudota arba pagaminta kaip elektros, šildymo, aušinimo ar apdirbimo garo energija, kiekiui. Taip pat gali būti atsižvelgiama į Sutarties 299 straipsnio 2 dalies ketvirtoje pastraipoje pripažintų atokiausių regionų ir į 1985 m. Stojimo akto 25 straipsnyje minimų teritorijų vietos sąlygas. Ši priemonė, skirta iš dalies pakeisti neesmines šios direktyvos nuostatas, patvirtinama pagal 39 straipsnio 2 dalyje numatytą reguliavimo procedūrą su tikrinimu.
2. Priedai gali būti iš dalies pakeisti atsižvelgiant į mokslo ir technikos pažangą. Šios priemonės, skirtos iš dalies pakeisti neesmines šios direktyvos nuostatas, patvirtinamos pagal 39 straipsnio 2 dalyje numatytą reguliavimo procedūrą su tikrinimu.
39 straipsnis
Komiteto procedūra
1. Komisijai padeda komitetas.
2. Jei yra nuoroda į šią dalį, taikomi Sprendimo 1999/468/EB 5a straipsnio 1–4 dalys ir 7 straipsnis, atsižvelgiant į jo 8 straipsnį.
3. Jei yra nuoroda į šią dalį, taikomi Sprendimo 1999/468/EB 5 ir 7 straipsniai atsižvelgiant į jo 8 straipsnį.
Sprendimo 1999/468/EB 5 straipsnio 6 dalyje nustatytas laikotarpis yra trys mėnesiai.
40 straipsnis
Perkėlimas į nacionalinę teisę
1. Valstybės narės užtikrina, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini šiai direktyvai įgyvendinti iki 2010 m. gruodžio 12 d.
Valstybės narės, priimdamos šias priemones, daro jose nuorodą į šią direktyvą arba tokia nuoroda daroma jas oficialiai skelbiant. Tokios nuorodos darymo tvarką nustato valstybės narės.
2. Valstybės narės pateikia Komisijai šios direktyvos taikymo srityje priimtų pagrindinių nacionalinės teisės nuostatų tekstus.
41 straipsnis
Panaikinimas ir pereinamojo laikotarpio nuostatos
Direktyvos 75/439/EEB, 91/689/EEB ir 2006/12/EB panaikinamos nuo 2010 m. gruodžio 12 d.
Tačiau nuo 2008 m. gruodžio 12 d. taikoma:
a) Direktyvos 75/439/EEB 10 straipsnio 4 dalis pakeičiama taip:
„4. Pamatinį alyvų atliekų polichlorintų bifenilų ir polichlorintų terfenilų (PCB/PCT) kiekio matavimo metodą nustato Komisija. Ši priemonė, skirta iš dalies pakeisti neesmines šios direktyvos nuostatas ją papildant, patvirtinama pagal 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB dėl atliekų ( *1 ) 18 straipsnio 4 dalyje numatytą reguliavimo procedūrą su tikrinimu.
b) Direktyva 91/689/EEB iš dalies keičiama taip:
i) 1 straipsnio 4 dalis pakeičiama taip:
„4. Šioje direktyvoje „pavojingos atliekos“ reiškia:
— atliekas, klasifikuotas kaip pavojingos atliekos, paminėtos Komisijos sprendimu 2000/532/EB ( *2 ) nustatytame sąraše, remiantis šios direktyvos I ir II priedais. Šios atliekos privalo turėti vieną ar keletą savybių, išvardytų III priede. Sąraše atsižvelgiama į atliekų kilmę ir sudėtį, o tam tikrais atvejais – ir į ribines koncentracijos vertes. Šis sąrašas periodiškai peržiūrimas ir, jei reikia, patikslinamas. Šios priemonės, skirtos iš dalies pakeisti neesmines šios direktyvos nuostatas ją papildant, patvirtinamos pagal 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB dėl atliekų ( *3 ) 18 straipsnio 4 dalyje numatytą reguliavimo procedūrą su tikrinimu;
— bet kokios kitos atliekos, kurios, valstybės narės manymu, turi bet kokių savybių, išvardytų III priede. Apie tokius atvejus informuojama Komisija ir jie peržiūrimi siekiant pataisyti sąrašą. Šios priemonės, skirtos iš dalies pakeisti neesmines šios direktyvos nuostatas, ją papildant, patvirtinamos pagal Direktyvos 2006/12/EB 18 straipsnio 4 dalyje numatytą reguliavimo procedūrą su tikrinimu.
ii) straipsnis pakeičiamas taip:
„9 straipsnis
Priemonės, reikalingos šios direktyvos priedų priderinimui prie mokslinės ir techninės pažangos ir 1 straipsnio 4 dalyje nurodyto atliekų sąrašo tikslinimui, skirtos iš dalies pakeisti neesmines šios direktyvos nuostatas ją papildant, patvirtinamos pagal Direktyvos 2006/12/EB 18 straipsnio 4 dalyje numatytą reguliavimo procedūrą su tikrinimu.“;
c) Direktyva 2006/12/EB iš dalies keičiama taip:
i) straipsnio 2 dalis pakeičiama taip:
„2. 1 dalies a punkte nurodytais atvejais taikomas Komisijos sprendimas 2000/532/EB ( *4 ), kuriuo nustatomas I priede nurodytoms kategorijoms priklausančių atliekų sąrašas. Šis sąrašas periodiškai peržiūrimas ir, jei reikia, patikslinamas. Šios priemonės, skirtos iš dalies pakeisti neesmines šios direktyvos nuostatas ją papildant, patvirtinamos pagal Direktyvos 2006/12/EB 18 straipsnio 4 dalyje numatytą reguliavimo procedūrą su tikrinimu.
ii) 7 straipsnis pakeičiamas taip:
„17 straipsnis
Priemonės, reikalingos šios direktyvos priedų priderinimui prie mokslinės ir techninės pažangos, skirtos iš dalies pakeisti neesmines šios direktyvos nuostatas ją papildant, patvirtinamos pagal Direktyvos 2006/12/EB 18 straipsnio 4 dalyje numatytą reguliavimo procedūrą su tikrinimu.“;
iii) 18 straipsnio 4 dalis pakeičiama taip:
„4. Jei yra nuoroda į šią dalį, taikomi Sprendimo 1999/468/EB 5a straipsnio 1–4 dalys ir 7 straipsnis, atsižvelgiant į jo 8 straipsnį.“.
Nuorodos į panaikintas direktyvas laikomos nuorodomis į šią direktyvą ir aiškinamos pagal V priede pateiktą atitikmenų lentelę.
42 straipsnis
Įsigaliojimas
Ši direktyva įsigalioja dvidešimtą dieną nuo jos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.
43 straipsnis
Adresatai
Ši direktyva skirta valstybėms narėms.
I PRIEDAS
ŠALINIMO OPERACIJOS
D 1 Išvertimas ant žemės arba po žeme (pvz., sąvartynuose ir t. t.)
D 2 Apdorojimas žemėje (pvz., biologinis skystų ar dumblo atliekų skaidymas dirvožemyje ir t. t.)
D 3 Giluminis įpurškimas (pvz., pumpuojamų atliekų įpurškimas į šulinius, druskos olas ar natūraliai susidariusias ertmes ir t. t.)
D 4 Surinkimas į telkinius žemės paviršiuje (pvz., skystų ar dumblo atliekų supylimas į duobes, tvenkinius ar lagūnas ir t. t.)
D 5 Šalinimas specialiai įrengtuose sąvartynuose (pvz., dėjimas į atskiras sekcijas, kurios uždengiamos ir izoliuojamos viena nuo kitos bei nuo aplinkos ir t. t.)
D 6 Išleidimas į vandens telkinį, išskyrus jūras ir (arba) vandenynus
D 7 Išleidimas į jūras ir (arba) vandenynus, įskaitant įterpimą į jūros dugną
D 8 Šiame priede nenurodytas biologinis apdorojimas, dėl kurio susidaro galutiniai junginiai ar mišiniai, kuriais atsikratoma atliekant bet kurią D 1–D 12 punktuose nurodytą operaciją.
D 9 Šiame priede nenurodytas fizinis ir cheminis apdorojimas, dėl kurio susidaro galutiniai junginiai ar mišiniai, kuriais atsikratoma atliekant bet kurią D 1–D 12 punktuose nurodytą operaciją (pvz., garinimas, džiovinimas, kalcinavimas ir t. t.)
D 10 Deginimas sausumoje
D 11 Deginimas jūroje ( *5 )
D 12 Nuolatinis saugojimas (pvz., konteinerių laikymas šachtoje ir t. t.)
D 13 Perskirstymas ar maišymas prieš atliekant bet kurią D 1–D 12 punktuose nurodytą operaciją ( *6 )
D 14 Perpakavimas prieš atliekant bet kurią D 1–D 13 punktuose nurodytą operaciją
D 15 Saugojimas prieš atliekant bet kurią D 1–D 14 punktuose nurodytą operaciją (išskyrus laikiną saugojimą atliekų gamybos vietoje prieš surenkant) ( *7 )
II PRIEDAS
NAUDOJIMO OPERACIJOS
R 1 Iš esmės naudojama kurui ar kitais būdais energijai gauti ( *8 )
R 2 Tirpiklių atnaujinimas ir (arba) regeneravimas
R 3 Organinių medžiagų, nenaudojamų kaip tirpikliai, perdirbimas ir (arba) atnaujinimas (įskaitant kompostavimą ir kitus biologinio transformavimo procesus) ( *9 )
R 4 Metalų ir metalų junginių perdirbimas ir (arba) atnaujinimas
R 5 Kitų neorganinių medžiagų perdirbimas ir (arba) atnaujinimas ( *10 )
R 6 Rūgščių arba bazių regeneravimas
R 7 Taršai mažinti skirtų sudėtinių dalių naudojimas
R 8 Katalizatorių sudėtinių dalių naudojimas
R 9 Pakartotinis naftos rafinavimas arba kitoks pakartotinis naftos produktų naudojimas
R 10 Apdorojimas žemėje, naudingas žemės ūkiui ar gerinantis aplinkos būklę
R 11 Atliekų, gautų atliekant bet kurią iš R 1–R 10 punktuose nurodytų operacijų, panaudojimas
R 12 Pasikeitimas atliekomis, ketinant su jomis atlikti kurią nors iš R 1–R 11 punktuose nurodytų operacijų ( *11 )
R 13 Atliekų saugojimas prieš atliekant kurią nors iš R 1–R 12 punktuose nurodytų operacijų (išskyrus laikiną saugojimą atliekų gamybos vietoje iki surinkimo) ( *12 )
III PRIEDAS
SAVYBĖS, DĖL KURIŲ ATLIEKOS TAMPA PAVOJINGOS
|
„Sprogiosios“: |
atliekos, kurios gali chemiškai reaguoti išskirdamos tokios temperatūros ir slėgio dujas tokiu greičiu, kad tai gali padaryti žalą aplinkai. Įtraukiamos pirotechnikos atliekos, sprogiosios organinio peroksido atliekos ir sprogiosios savaime reaguojančios atliekos. Jeigu atliekų sudėtyje yra viena ar daugiau medžiagų, kurioms priskirtas vienas iš 1 lentelėje pateiktų pavojingumo klasės ir kategorijos kodų bei pavojingumo frazės kodų, tos atliekos vertinamos kaip HP 1 remiantis bandymų metodais, kai tai tinkama ir proporcinga. Jeigu atliekose esantis mišinys, gaminys ar medžiaga rodo, kad tos atliekos yra sprogios, jos klasifikuojamos kaip pavojingos priskiriant kodą HP 1. 1 lentelė. Atliekų sudedamųjų dalių pavojingumo klasės ir kategorijos kodas (-ai) bei pavojingumo frazės kodas (-ai), kuriais remiantis atliekos klasifikuojamos kaip pavojingos priskiriant kodą HP 1
|
|
„Oksiduojančiosios“: |
atliekos, kurios, paprastai gaudamos deguonies, gali sukelti kitų medžiagų degimą ar jį skatinti. Jeigu atliekų sudėtyje yra viena ar daugiau medžiagų, kurioms priskirtas vienas iš 2 lentelėje pateiktų pavojingumo klasės ir kategorijos kodų bei pavojingumo frazės kodų, tos atliekos vertinamos kaip HP 2 remiantis bandymų metodais, kai tai tinkama ir proporcinga. Jeigu atliekose esanti medžiaga rodo, kad tos atliekos yra oksiduojančios, jos klasifikuojamos kaip pavojingos priskiriant kodą HP 2. 2 lentelė. Pavojingumo klasės ir kategorijos kodas (-ai) bei pavojingumo frazės kodas (-ai), kuriais remiantis atliekos klasifikuojamos kaip pavojingos priskiriant kodą HP 2
|
|
„Degiosios“: |
Jeigu atliekų sudėtyje yra viena ar daugiau medžiagų, kurioms priskirtas vienas iš šių 3 lentelėje pateiktų pavojingumo klasės ir kategorijos kodų bei pavojingumo frazės kodų, tos atliekos vertinamos remiantis bandymų metodais, kai tai tinkama ir proporcinga. Jeigu atliekose esanti medžiaga rodo, kad tos atliekos yra degios, jos klasifikuojamos kaip pavojingos priskiriant kodą HP 3. 3 lentelė. Atliekų sudedamųjų dalių pavojingumo klasės ir kategorijos kodas (-ai) bei pavojingumo frazės kodas (-ai), kuriais remiantis atliekos klasifikuojamos kaip pavojingos priskiriant kodą HP 3
|
|
„Dirginančios – dirgina odą ir pažeidžia akis“: |
atliekos, kurios patekusios ant odos arba į akis gali sudirginti odą arba pažeisti akis. Jeigu atliekų sudėtyje yra viena ar daugiau medžiagų, kurių koncentracija viršija ribinę vertę ir kurioms priskirtas vienas iš toliau pateiktų pavojingumo klasės ir kategorijos kodų bei pavojingumo frazės kodų, ir jeigu jų kiekis viršija vieną ar daugiau iš toliau pateiktų ribinių koncentracijos verčių arba yra joms lygus, tos atliekos klasifikuojamos kaip pavojingos priskiriant kodą HP 4. Ribinė vertė, į kurią būtina atsižvelgti vertinant Skin corr. 1A (H314), Skin irrit. 2 (H315), Eye dam. 1 (H318) ir Eye irrit. 2 (H319), yra 1 %. Jeigu visų medžiagų, kurioms priskirtas kodas Skin corr. 1A (H314), koncentracijų suma viršija arba yra lygi 1 %, tos atliekos klasifikuojamos kaip pavojingos priskiriant kodą HP 4. Jeigu visų medžiagų, kurioms priskirtas kodas H318, koncentracijų suma viršija arba yra lygi 10 %, tos atliekos klasifikuojamos kaip pavojingos priskiriant kodą HP 4. Jeigu visų medžiagų, kurioms priskirti kodai H315 ir H319, koncentracijų suma viršija arba yra lygi 20 %, tos atliekos klasifikuojamos kaip pavojingos priskiriant kodą HP 4. Atkreipkite dėmesį, kad atliekos, kurių sudėtyje medžiagų, kurioms priskirtas kodas H314 (Skin corr.1A, 1B arba 1C), kiekis yra 5 % arba daugiau, bus klasifikuojamos kaip pavojingos priskiriant kodą HP 8. Kodas HP 4 netaikomas, jeigu atliekoms priskiriamas kodas HP 8. |
|
„Specifiškai toksiškos konkrečiam organui (STOT)/Toksiškos įkvėpus“: |
atliekos, kurios gali sukelti specifinį toksiškumą konkrečiam organui po vienkartinio arba pakartotinio poveikio, arba kurios sukelia ūmų toksinį poveikį įkvėpus. Jeigu atliekų sudėtyje yra viena ar daugiau medžiagų, kurioms priskirtas vienas ar daugiau iš 4 lentelėje pateiktų pavojingumo klasės ir kategorijos kodų bei pavojingumo frazės kodų, ir jeigu jų koncentracija viršija vieną ar daugiau iš 4 lentelėje pateiktų ribinių koncentracijos verčių arba yra joms lygi, tos atliekos klasifikuojamos kaip pavojingos priskiriant kodą HP 5. Jeigu atliekų sudėtyje yra STOT priskiriamų medžiagų, pavienė medžiaga turi siekti ribinę koncentracijos vertę arba ją viršyti, kad tos atliekos būtų klasifikuojamos kaip pavojingos priskiriant kodą HP 5. Jeigu atliekų sudėtyje yra viena ar daugiau medžiagų, kurioms priskirtas Asp. Tox. 1, ir šių medžiagų suma viršija ribinę koncentracijos vertę arba yra jai lygi, tos atliekos klasifikuojamos kaip pavojingos priskiriant kodą HP 5 tik tada, kai bendra kinematinė klampa (esant 40 °C) yra mažesnė negu 20,5 mm2/s ( 6 ). 4 lentelė. Atliekų sudedamųjų dalių pavojingumo klasės ir kategorijos kodas (-ai) bei pavojingumo frazės kodas (-ai) ir atitinkamos ribinės koncentracijos vertės, kuriomis remiantis atliekos klasifikuojamos kaip pavojingos priskiriant kodą HP 5
|
|
„Ūmiai toksiškos“: |
atliekos, kurios gali sukelti ūmų toksinį poveikį joms patekus per burną arba odą, arba jų įkvėpus. Jeigu atliekų, kurioms priskirtas 5 lentelėje pateiktas ūmaus toksiškumo pavojingumo klasės ir kategorijos kodas bei pavojingumo frazės kodas, sudėtyje esančių visų medžiagų koncentracijų suma viršija lentelėje pateiktą ribinę vertę arba yra jai lygi, tos atliekos klasifikuojamos kaip pavojingos priskiriant kodą HP 6. Jeigu atliekose yra daugiau negu viena ūmiai toksiškoms priskiriama medžiaga, reikia atsižvelgti tik į tos pačios pavojingumo kategorijos medžiagų koncentracijų sumą. Ribinės vertės, į kurias būtina atsižvelgti atliekant vertinimą: — Acute Tox. 1, 2 ar 3 (H300, H310, H330, H301, H311, H331) atveju: 0,1 % — Acute Tox. 4 (H302, H312, H332) atveju: 1 % 5 lentelė. Atliekų sudedamųjų dalių pavojingumo klasės ir kategorijos kodas (-ai) bei pavojingumo frazės kodas (-ai) ir atitinkamos ribinės koncentracijos vertės, kuriomis remiantis atliekos klasifikuojamos kaip pavojingos priskiriant kodą HP 6
|
|
„Kancerogeninės“: |
atliekos, kurios sukelia vėžį arba padidina susirgimo vėžiu tikimybę. Jeigu atliekų sudėtyje yra medžiaga, kuriai priskirtas vienas iš 6 lentelėje pateiktų pavojingumo klasės ir kategorijos kodų bei pavojingumo frazės kodų, ir jeigu ji viršija vieną iš lentelėje pateiktų ribinės koncentracijos verčių arba yra jai lygi, tos atliekos klasifikuojamos kaip pavojingos priskiriant kodą HP 7. Jeigu atliekose yra daugiau negu viena kancerogeninėms priskiriama medžiaga, pavienė medžiaga turi siekti ribinę koncentracijos vertę arba ją viršyti, kad tos atliekos būtų klasifikuojamos kaip pavojingos priskiriant kodą HP 7. 6 lentelė. Atliekų sudedamųjų dalių pavojingumo klasės ir kategorijos kodas (-ai) bei pavojingumo frazės kodas (-ai) ir atitinkamos ribinės koncentracijos vertės, kuriomis remiantis atliekos klasifikuojamos kaip pavojingos priskiriant kodą HP 7
|
|
„Ėsdinančios“: |
atliekos, kurios naudojamos gali ėsdinti odą. Jeigu atliekų sudėtyje yra viena ar daugiau Skin corr.1A, 1B arba 1C (H314) medžiagų ir jų koncentracijų suma viršija arba yra lygi 5 %, tos atliekos klasifikuojamos kaip pavojingos priskiriant kodą HP 8 Ribinė vertė, į kurią būtina atsižvelgti vertinant Skin corr. 1A, 1B, 1C (H314), yra 1,0 %. |
|
„Užkrečiamosios“: |
atliekos, kurių sudėtyje yra gyvybingų mikroorganizmų ar jų toksinų, kurie, turimomis žiniomis ar remiantis patikimomis prielaidomis, sukelia žmonių ar kitokių gyvųjų organizmų ligas. Priskiriant kodą HP 9, vertinimas atliekamas remiantis taisyklėmis, nustatytomis valstybių narių susijusiais dokumentais arba teisės aktais. |
|
„Toksiškos reprodukcijai“: |
atliekos, kurios turi neigiamą poveikį suaugusių vyrų ir moterų lytinei funkcijai ir vaisingumui, taip pat toksinį poveikį palikuonių vystymuisi. Jeigu atliekų sudėtyje yra medžiaga, kuriai priskirtas vienas iš 7 lentelėje pateiktų pavojingumo klasės ir kategorijos kodų bei pavojingumo frazės kodų, ir jeigu jos koncentracija viršija vieną iš lentelėje pateiktų ribinės koncentracijos verčių arba yra jai lygi, tos atliekos klasifikuojamos kaip pavojingos priskiriant kodą HP 10. Jeigu atliekose yra daugiau negu viena toksiška reprodukcijai medžiaga, pavienė medžiaga turi siekti ribinę koncentracijos vertę arba ją viršyti, kad tos atliekos būtų klasifikuojamos kaip pavojingos priskiriant kodą HP 10. 7 lentelė. Atliekų sudedamųjų dalių pavojingumo klasės ir kategorijos kodas (-ai) bei pavojingumo frazės kodas (-ai) ir atitinkamos ribinės koncentracijos vertės, kuriomis remiantis atliekos klasifikuojamos kaip pavojingos priskiriant kodą HP 10
|
|
„Mutageninės“: |
atliekos, kurios gali sukelti mutaciją, kuri yra nuolatinis ląstelėje esančios genetinės medžiagos kiekio ar sandaros pokytis. Jeigu atliekų sudėtyje yra medžiaga, kuriai priskirtas vienas iš 8 lentelėje pateiktų pavojingumo klasės ir kategorijos kodų bei pavojingumo frazės kodų, ir jeigu jos koncentracija viršija vieną iš lentelėje pateiktų ribinės koncentracijos verčių arba yra jai lygi, tos atliekos klasifikuojamos kaip pavojingos priskiriant kodą HP 11. Jeigu atliekų sudėtyje yra daugiau negu viena mutageninėms priskiriama medžiaga, pavienė medžiaga turi siekti ribinę koncentracijos vertę arba ją viršyti, kad tos atliekos būtų klasifikuojamos kaip pavojingos priskiriant kodą HP 11. 8 lentelė. Atliekų sudedamųjų dalių pavojingumo klasės ir kategorijos kodas (-ai) bei pavojingumo frazės kodas (-ai) ir atitinkamos ribinės koncentracijos vertės, kuriomis remiantis atliekos klasifikuojamos kaip pavojingos priskiriant kodą HP 11
|
|
„Išskiriančios ūmiai toksiškas dujas“: |
atliekos, kurios susilietusios su vandeniu arba rūgštimi išskiria ūmiai toksiškas dujas (Acute Tox. 1, 2 arba 3). Jeigu atliekų sudėtyje yra medžiaga, kuriai priskirtas vienas iš šių papildomų pavojų: EUH029, EUH031 ir EUH032 – tos atliekos klasifikuojamos kaip pavojingos priskiriant kodą HP 12 remiantis bandymų metodais arba gairėmis. |
|
„Jautrinančios“: |
atliekos, kurių sudėtyje yra viena arba daugiau medžiagų, kurios, turimomis žiniomis, sukelia odą arba kvėpavimo organus jautrinantį poveikį. Jeigu atliekų sudėtyje yra medžiagos, kuri klasifikuojama kaip jautrinanti ir kuriai priskirtas vienas iš pavojingumo frazės kodų H317 ar H334, ir jeigu pavienė medžiaga viršija 10 % ribinę koncentracijos vertę arba yra jai lygi, tos atliekos klasifikuojamos kaip pavojingos priskiriant kodą HP 13. |
|
„Ekotoksiškos“: |
atliekos, kurios kelia ar gali sukelti tuojau pat ar vėliau gresiantį pavojų vienam ar daugiau aplinkos sektorių. |
|
„Atliekos, kuriose gali pasireikšti kuri nors prieš tai nurodyta pavojinga savybė, kuria pirminės atliekos tiesiogiai nepasižymėjo“. |
Jeigu atliekų sudėtyje yra viena ar daugiau medžiagų, kurioms priskirtas vienas iš 9 lentelėje pateiktų papildomų pavojų ar pavojingumo frazių, tos atliekos klasifikuojamos kaip pavojingos priskiriant kodą HP 15, išskyrus tuos atvejus, kai atliekos yra tokios formos, kad jokiomis aplinkybėmis jose nepasireikš sprogumo arba potencialaus sprogumo savybės. 9 lentelė. Pavojingumo frazės ir papildomi pavojai, kuriais remiantis atliekų sudedamosios dalys klasifikuojamos kaip pavojingos priskiriant kodą HP 15
Be to, valstybės narės gali apibūdinti atliekas kaip pavojingas priskirdamos kodą HP 15, remdamosi kitais taikomais kriterijais, pavyzdžiui, filtrato vertinimu. Pastaba Pavojinga savybė HP 14 priskiriama remiantis Tarybos Direktyvos 67/548/EEB VI priede nustatytais kriterijais. Bandymų metodai Naudojami Komisijos reglamento (EB) Nr. 440/2008 ( 7 ) ir kituose atitinkamuose Europos standartizacijos komiteto (CEN) dokumentuose aprašyti metodai arba kiti tarptautiniu lygmeniu pripažįstami bandymų metodai ir gairės. |
||||||||||
IV PRIEDAS
29 STRAIPSNYJE NURODYTŲ ATLIEKŲ PREVENCIJOS PRIEMONIŲ PAVYZDŽIAI
Priemonės, kurios gali paveikti pagrindines sąlygas, susijusias su atliekų susidarymu
1. Naudojimasis planavimo ar kitomis ekonominėmis priemonėmis, kurios skatina efektyvų išteklių naudojimą.
2. Mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros skatinimas siekiant kurti mažiau taršius produktus ir technologijas, dėl kurių susidaro mažiau atliekų, ir platinti bei taikyti tokių mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros rezultatus.
3. Aplinkos problemų, susijusių su atliekų susidarymu, veiksmingų ir prasmingų rodiklių, kuriais siekiama prisidėti prie atliekų susidarymo prevencijos, kūrimas visais lygiais, pradedant vietos valdžios institucijų atliekamu produktų palyginimu Bendrijos lygiu ir baigiant nacionalinėmis priemonėmis.
Priemonės, galinčios turėti įtakos projektavimo, gamybos ir platinimo etapu
4. Ekologinio projektavimo skatinimas (sistemingas aplinkos apsaugos aspektų įtraukimas į produktų projektus, siekiant pagerinti aplinką tausojantį produkto veikimą visą jo gyvavimo ciklą).
5. Informacijos apie atliekų prevencijos būdus teikimas siekiant, kad pramonės įmonės galėtų lengviau įdiegti geriausias turimas technologijas.
6. Kompetentingoms institucijoms skirtų mokymų, susijusių su atliekų prevencijos reikalavimų įtraukimu į leidimus pagal šią direktyvą ir Direktyvą 96/61/EB, organizavimas.
7. Atliekų gamybos prevencijos priemonių taikymas įrenginiuose, nepatenkančiuose į Direktyvos 96/61/EB taikymo sritį. Tam tikrais atvejais tokiomis priemonėmis galėtų būti numatytas atliekų prevencijos vertinimas ar planai.
8. Informavimo kampanijų rengimas arba finansinės, sprendimų priėmimo ar kitokios paramos teikimas verslo įmonėms. Tikėtina, kad ypač veiksmingos bus tokios priemonės, skirtos ir pritaikytos mažoms ir vidutinėms įmonėms ir darbui pasinaudojant veikiančiais verslo įmonių tinklais.
9. Savanoriški susitarimai, vartotojų ir (arba) gamintojų komisijos ar sektorių derybos siekiant, kad atitinkami verslo ar pramonės sektoriai parengtų savo atliekų prevencijos planus ar nustatytų tikslus, arba patobulintų taršius produktus ar pakuotes.
10. Patikimų aplinkos valdymo sistemų, įskaitant EMAS ir ISO 14001, skatinimas.
Priemonės, kurios gali paveikti vartojimo ir naudojimo etapą
11. Ekonominės priemonės, pavyzdžiui, ekologiško pirkimo iniciatyvos arba privalomo mokesčio, kurį vartotojas turi sumokėti už tam tikrą prekę ar pakuotės dalį, kuri kitu atveju būtų tiekiama nemokamai, nustatymas.
12. Informavimo kampanijos ir informacijos, skirtos plačiajai visuomenei ar tam tikrai vartotojų grupei, teikimas.
13. Patikimo ekologinio ženklinimo skatinimas.
14. Susitarimai su pramonės įmonėmis, pavyzdžiui, dėl produktų komisijų, panašių į tas, kurios veikia pagal integruotų produktų politikos krypčių nuostatas, arba su mažmenininkais dėl galimybės gauti atliekų prevencijos informacijos ir dėl produktų, darančių mažesnį poveikį aplinkai.
15. Viešųjų ir privačiųjų pirkimų srityje – aplinkos apsaugos ir atliekų prevencijos kriterijų įtraukimas į kvietimus teikti paraiškas dėl viešųjų ir privačiųjų pirkimų bei į tokių pirkimų sutartis, vadovaujantis 2004 m. spalio 29 d. Komisijos paskelbtu Aplinką tausojančių viešųjų pirkimų vadovu.
16. Tam tikrų išmestų produktų ar jų sudedamųjų dalių pakartotinis naudojimas ir (arba) remontas, visų pirma naudojant šviečiamąsias, ekonomines, logistines ar kitas priemones, tokias kaip parama akredituotiems remonto ir pakartotinio naudojimo tinklams ar jų įsteigimas, ypač tankiai gyvenamuose regionuose.
V PRIEDAS
ATITIKMENŲ LENTELĖ
|
Direktyva 2006/12/EB |
Ši direktyva |
|
1 straipsnio 1 dalies a punktas |
3 straipsnio 1 punktas |
|
1 straipsnio 1 dalies b punktas |
3 straipsnio 5 punktas |
|
1 straipsnio 1 dalies c punktas |
3 straipsnio 6 punktas |
|
1 straipsnio 1 dalies d punktas |
3 straipsnio 9 punktas |
|
1 straipsnio 1 dalies e punktas |
3 straipsnio 19 punktas |
|
1 straipsnio 1 dalies f punktas |
3 straipsnio 15 punktas |
|
1 straipsnio 1 dalies g punktas |
3 straipsnio 10 punktas |
|
1 straipsnio 2 dalis |
7 straipsnis |
|
2 straipsnio 1 dalis |
2 straipsnio 1 dalis |
|
2 straipsnio 1 dalies a punktas |
2 straipsnio 1 dalies a punktas |
|
2 straipsnio 1 dalies b punktas |
2 straipsnio 2 dalis |
|
2 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktis |
2 straipsnio 1 dalies d punktas |
|
2 straipsnio 1 dalies b punkto ii papunktis |
2 straipsnio 2 dalies d punktas |
|
2 straipsnio 1 dalies b punkto iii papunktis |
2 straipsnio 1 dalies f punktas ir 2 dalies c punktas |
|
2 straipsnio 1 dalies b punkto iv papunktis |
2 straipsnio 2 dalies a punktas |
|
2 straipsnio 1 dalies b punkto v papunktis |
2 straipsnio 1 dalies c punktas |
|
2 straipsnio 2 dalis |
2 straipsnio 4 dalis |
|
3 straipsnio 1 dalis |
4 straipsnis |
|
4 straipsnio 1 dalis |
13 straipsnis |
|
4 straipsnio 2 dalis |
36 straipsnio 1 dalis |
|
5 straipsnis |
16 straipsnis |
|
6 straipsnis |
— |
|
7 straipsnis |
28 straipsnis |
|
8 straipsnis |
15 straipsnis |
|
9 straipsnis |
23 straipsnis |
|
10 straipsnis |
23 straipsnis |
|
11 straipsnis |
24 ir 25 straipsniai |
|
12 straipsnis |
26 straipsnis |
|
13 straipsnis |
34 straipsnis |
|
14 straipsnis |
35 straipsnis |
|
15 straipsnis |
14 straipsnis |
|
16 straipsnis |
37 straipsnis |
|
17 straipsnis |
38 straipsnis |
|
18 straipsnio 1 dalis |
39 straipsnio 1 dalis |
|
— |
39 straipsnio 2 dalis |
|
18 straipsnio 2 dalis |
39 straipsnio 4 dalis |
|
18 straipsnio 3 dalis |
39 straipsnio 3 dalis |
|
19 straipsnis |
40 straipsnis |
|
20 straipsnis |
— |
|
21 straipsnis |
42 straipsnis |
|
22 straipsnis |
43 straipsnis |
|
I priedas |
— |
|
IIA priedas |
I priedas |
|
IIB priedas |
II priedas |
|
Direktyva 75/439/EEB |
Ši direktyva |
|
1 straipsnio 1 dalis |
3 straipsnio 18 punktas |
|
2 straipsnis |
13 ir 21 straipsniai |
|
3 straipsnio 1 ir 2 dalys |
— |
|
3 straipsnio 3 dalis |
13 straipsnis |
|
4 straipsnis |
13 straipsnis |
|
5 straipsnio 1 dalis |
— |
|
5 straipsnio 2 dalis |
— |
|
5 straipsnio 3 dalis |
— |
|
5 straipsnio 4 dalis |
26 ir 34 straipsniai |
|
6 straipsnis |
23 straipsnis |
|
7 straipsnio a punktas |
13 straipsnis |
|
7 straipsnio b punktas |
— |
|
8 straipsnio 1 dalis |
— |
|
8 straipsnio 2 dalies a punktas |
— |
|
8 straipsnio 2 dalies b punktas |
— |
|
8 straipsnio 3 dalis |
— |
|
9 straipsnis |
— |
|
10 straipsnio 1 dalis |
18 straipsnis |
|
10 straipsnio 2 dalis |
13 straipsnis |
|
10 straipsnio 3, 4 dalys |
— |
|
10 straipsnio 5 dalis |
19, 21, 25, 34 ir 35 straipsniai |
|
11 straipsnis |
— |
|
12 straipsnis |
35 straipsnis |
|
13 straipsnio 1 dalis |
34 straipsnis |
|
13 straipsnio 2 dalis |
— |
|
14 straipsnis |
— |
|
15 straipsnis |
— |
|
16 straipsnis |
— |
|
17 straipsnis |
— |
|
18 straipsnis |
37 straipsnis |
|
19 straipsnis |
— |
|
20 straipsnis |
— |
|
21 straipsnis |
— |
|
22 straipsnis |
— |
|
I priedas |
— |
|
Direktyva 91/689/EEB |
Ši direktyva |
|
1 straipsnio 1 dalis |
— |
|
1 straipsnio 2 dalis |
— |
|
1 straipsnio 3 dalis |
— |
|
1 straipsnio 4 dalis |
3 straipsnio 2 dalis ir 7 straipsnis |
|
1 straipsnio 5 dalis |
20 straipsnis |
|
2 straipsnio 1 dalis |
23 straipsnis |
|
2 straipsnio 2–4 dalys |
18 straipsnis |
|
3 straipsnis |
24, 25 ir 26 straipsniai |
|
4 straipsnio 1 dalis |
34 straipsnio 1 dalis |
|
4 straipsnio 2, 3 dalys |
35 straipsnis |
|
5 straipsnio 1 dalis |
19 straipsnio 1 dalis |
|
5 straipsnio 2 dalis |
34 straipsnio 2 dalis |
|
5 straipsnio 3 dalis |
19 straipsnio 2 dalis |
|
6 straipsnis |
28 straipsnis |
|
7 straipsnis |
— |
|
8 straipsnis |
— |
|
9 straipsnis |
— |
|
10 straipsnis |
— |
|
11 straipsnis |
— |
|
12 straipsnis |
— |
|
I ir II priedai |
— |
|
III priedas |
III priedas |
( 1 ) OL L 102, 2006 4 11, p. 15.
( 2 ) OL L 204, 1998 7 21, p. 37.
( 3 ) OL L 332, 2002 12 9, p. 1.
( 4 ) OL L 197, 2001 7 21, p. 30.
( 5 ) OL L 377, 1991 12 31, p. 48.
( *1 ) OL L 114, 2006 4 27, p. 9.“;
( *2 ) OL L 226, 2000 9 6, p. 3.
( *3 ) OL L 114, 2006 4 27, p. 9.“;
( *4 ) OL L 226, 2000 9 6, p. 3.“;
( *5 ) Ši operacija yra draudžiama pagal ES įstatymus ir tarptautines konvencijas.
( *6 ) Jeigu nėra kito tinkamo D kodo, šis kodas gali apimti preliminarias operacijas, atliekamas prieš šalinimą, įskaitant išankstinį apdirbimą, pavyzdžiui, inter alia, rūšiavimą, trupinimą, presavimą, granuliavimą, džiovinimą, smulkinimą, kondicionavimą ar atskyrimą, ketinant su jomis atlikti kurią nors iš D 1–D 12 punktuose nurodytų operacijų.
( *7 ) Laikinas saugojimas reiškia preliminarų saugojimą pagal 3 straipsnio 10 punktą.
( *8 ) Tai apima deginimo įrenginius, skirtus komunalinėms kietosioms atliekoms perdirbti, tik tada, kai jų energetinis naudingumo koeficientas yra lygus arba didesnis negu:
— 0,60, jei tai yra veikiantys įrenginiai, kuriuos, vadovaujantis atitinkamais Bendrijos teisės aktais, leidžiama eksploatuoti iki 2009 m. sausio 1 d.,
— 0,65, jei tai yra įrenginiai, kuriuos leista eksploatuoti po 2008 m. gruodžio 31 d.,
naudojantis šia formule:
Energetinis naudingumas = (Ep – (Ef + Ei))/(0,97 × (Ew + Ef)),
kurioje:
Ep – metinis energijos, pagamintos kaip šiluma ar elektra, kiekis. Jis apskaičiuojamas energijos, pagamintos kaip elektra, kiekį padauginus iš 2,6, o šilumą, pagamintą komerciniam naudojimui, padauginus iš 1,1 (GJ per metus).
Ef – metinis energijos kiekis, patiektas į sistemą naudojant kuro rūšis, kurias naudojant gaminamas garas (GJ per metus).
Ew – metinis energijos kiekis, esantis apdorotose atliekose, apskaičiuotas naudojantis bendra atliekų kaloringumo verte (GJ per metus).
Ei – metinis importuojamos energijos kiekis, neskaitant Ew ir Ef (GJ per metus).
0,97 yra veiksnys, kuriuo atsižvelgiama į energijos nuostolius dėl dugno pelenų ir spinduliavimo.
Ši formulė taikoma laikantis informacinio dokumento dėl atliekų deginimo geriausių turimų technologijų.
Pagal formulę gauta energetinio naudingumo koeficiento vertė padauginama iš klimato pataisos koeficiento (KPK), kaip nurodyta toliau:
1. Veikiančių įrenginių, kurių leidimas pagal taikomus Sąjungos teisės aktus išduotas prieš 2015 m. rugsėjo 1 d., KPK:
KPK = 1, jei ŠDL >= 3 350
KPK = 1,25, jei ŠDL <= 2 150
KPK = – (0,25/1 200 ) × ŠDL + 1,698, kai 2 150 < ŠDL < 3 350
2. Įrenginių, kurių leidimas išduotas po 2015 m. rugpjūčio 31 d., KPK ir 1 dalyje nurodytų įrenginių KPK, taikomas po 2029 m. gruodžio 31 d.:
KPK = 1, jei ŠDL >= 3 350
KPK = 1,12, jei ŠDL <= 2 150
KPK = – (0,12/1 200 ) × ŠDL + 1,335, kai 2 150 < ŠDL < 3 350
(Gauta KPK vertė suapvalinama iki tūkstantųjų).
Šildymo dienolaipsnių (ŠDL) vertė – nepertraukiamo iki KPK skaičiavimo metų praėjusių 20 metų laikotarpio deginimo įrenginio geografinės vietovės metinių ŠDL verčių vidurkis. ŠDL vertė turėtų būti apskaičiuojama pagal šį Eurostato nustatytą metodą: ŠDL yra lygi (18 °C – Tvid) × d, jei Tvid yra mažesnė arba lygi 15 °C (šildymo slenkstis) ir lygi 0, jei Tvid yra didesnė kaip 15 °C; Tvid – vidutinė ((Tmin + Tmax)/2) lauko oro temperatūra per d dienų laikotarpį. Skaičiuojamas kiekvienos dienos rezultatas (d = 1), sumuojant kalendorinio mėnesio rezultatus ir galiausiai metų.
◄
◄
( *9 ) Tai apima gazifikaciją bei pirolizę kaip komponentus naudojant chemines medžiagas.
( *10 ) Tai apima dirvožemio valymą, kuriuo naudojamas dirvožemis ir perdirbamos neorganinės statybinės medžiagos.
( *11 ) Jeigu nėra kito tinkamo R kodo, šis kodas gali apimti preliminarias operacijas, atliekamas prieš naudojimą, įskaitant išankstinį apdirbimą, pavyzdžiui, inter alia, išmontavimą, rūšiavimą, trupinimą, presavimą, granuliavimą, džiovinimą, smulkinimą, kondicionavimą, perpakavimą, atskyrimą, perskirstymą ar maišymą, ketinant su jomis atlikti kurią nors iš R 1–R 11 punktuose nurodytų operacijų.
( *12 ) Laikinas saugojimas reiškia preliminarų saugojimą pagal 3 straipsnio j punktą.
( 6 ) Kinematinė klampa nustatoma tik skysčiams.
( 7 ) 2008 m. gegužės 30 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 440/2008, nustatantis bandymų metodus pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1907/2006 dėl cheminių medžiagų registracijos, įvertinimo, autorizacijos ir apribojimų (REACH), (OL L 142, 2008 5 31, p. 1)