—

Belgische Petroleum Unie VZW, Continental Tanking Company NV, Belgische Olie Maatschappij NV, Octa NV, Van Der Sluijs Group Belgium NV, Belgomazout Liège NV, Martens Energie NV, Transcor Oil Services NV, Mabanaft BV, Belgomine NV, Van Raak Distributie NV, Bouts NV, Gabriels & Co NV, Joassin René NV, Orion Trading Group NV, Petrus NV ir Argosoil Belgium BVBA, atstovaujamų advocaten P. Mallien ir M. Deketelaere,

—

Belgische Staat, atstovaujamos advocaat J.-F. De Bock,

—

Belgian Bioethanol Association VZW ir Belgian Biodiesel Board VZW, atstovaujamų avocat P. De Bandt,

—

Belgijos vyriausybės, atstovaujamos C. Pochet, padedamos advocaat J.-F. De Bock,

—

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos C. Wissels ir B. Koopman,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos A. Alcover San Pedro, K. Herrmann ir E. Manhaeve,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1998 m. spalio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 98/70/EB dėl benzino ir dyzelinių degalų (dyzelino) kokybės, iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 93/12/EEB (OL L 350, p. 58; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 23 t., p. 182), iš dalies pakeistos 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/30/EB (OL L 140, p. 88, toliau – Direktyva 98/70), 3–5 straipsnių, ESS 4 straipsnio 3 dalies, SESV 26 straipsnio 2 dalies, SESV 28 straipsnio, SESV 34–36 straipsnių ir 1998 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 98/34/EB, nustatančios informacijos apie techninius standartus, reglamentus ir informacinės visuomenės paslaugų taisykles teikimo tvarką (OL L 204, p. 37; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 20 t., p. 337), iš dalies pakeistos 1998 m. liepos 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/48/EB (OL L 217, p. 18; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 21 t., p. 8, toliau – Direktyva 98/34), 8 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas buvo pateiktas sprendžiant ginčą tarp Belgische Petroleum Unie VZW, Continental Tanking Company NV, Belgische Olie Maatschappij NV, Octa NV, Van Der Sluijs Group Belgium NV, Belgomazout Liège NV, Martens Energie NV, Transcor Oil Services NV, Mabanaft BV, Belgomine NV, Van Raak Distributie NV, Bouts NV, Gabriels & Co NV, Joassin René NV, Orion Trading Group NV, Petrus NV ir Argosoil Belgium BVBA (toliau kartu – BPU ir kt.), viena šalis, ir Belgische Staat, kita šalis, dėl 2009 m. liepos 22 d. Įstatymo dėl įpareigojimo įmaišyti biodegalų į iškastinius degalus, išleidžiamus į laisvą apyvartą (Belgisch Staatsblad, 2009 m. rugpjūčio 3 d., p. 51920, toliau – Įstatymas dėl įpareigojimo įmaišyti biodegalų).

3

Direktyvos 98/34 1 straipsnyje nustatyta:

„Šioje direktyvoje vartojamos sąvokos turi šią reikšmę:

<...>

<...>

<...>“

4

Šios direktyvos 8 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyta:

„Laikydamosi 10 straipsnio nuostatų, valstybės narės nedelsdamos pateikia Komisijai kiekvieno techninio reglamento projektą, išskyrus tuos atvejus, kai jis tik perima visą tarptautinio ar Europos standarto tekstą, kuomet užtenka pateikti informaciją apie atitinkamą standartą; jos taip pat pateikia Komisijai pagrindimą, kodėl būtina priimti tokį techninį reglamentą, jei priežastys nėra aiškios iš projekto.“

5

Šios direktyvos 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„8 ir 9 straipsniai netaikomi tiems valstybių narių įstatymams ir kitiems teisės aktams ar savanoriškiems susitarimams, kuriais valstybės narės:

<...>

6

Direktyvos 98/70 3 straipsnio „Benzinas“ 1–3 dalyse nustatyta;

„1.   Ne vėliau kaip 2000 m. sausio 1 d. valstybės narės uždraudžia prekiauti benzinu su švinu savo teritorijos rinkoje.

2.   Valstybės narės užtikrina, kad benzinas gali būti [būtų] tiekiamas į jų teritorijos rinką tik tuo atveju, jeigu jis atitinka I priede nustatytus aplinkosauginius rodiklius.

Tačiau valstybės narės gali numatyti specialias benzino, kuriame didžiausias sieros kiekis – 10 mg/kg, tiekimo atokiausiems regionams nuostatas. Valstybės narės, kurios taiko šią nuostatą, atitinkamai praneša Komisijai.

3.   Valstybės narės reikalauja, kad tiekėjai užtikrintų, jog iki 2013 m. į rinką būtų tiekiamas benzinas, turintis daugiausia 2,7 % deguonies bei daugiausia 5 % etanolio, ir jos gali reikalauti, kad toks benzinas būtų tiekiamas į rinką ilgiau, jei mano, kad to reikia. Jos užtikrina, kad vartotojams būtų teikiama tinkama informacija apie biodegalų dalį benzine ir ypač apie tai, kaip tinkamai naudoti įvarius benzino mišinius.“

7

Direktyvos 98/70 I priede „Tiekiamų į rinką degalų, naudojamų transporto priemonėse su kibirkštinio uždegimo varikliais, aplinkosauginiai rodikliai“ benzinui nustatyta didžiausia ribinė etanolio vertė – 10 % v/v.

8

Šios direktyvos 4 straipsnio „Dyzelinas“ 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad dyzelinas į jų teritorijos rinką gali būti tiekiamas tik tuo atveju, jei jis atitinka II priede nustatytus rodiklius.

Nepaisant II priedo reikalavimų, valstybės narės gali leisti tiekti į rinką dyzeliną, kuriame riebalų rūgščių metilesterio (RRME) kiekis viršija 7 %.

Valstybės narės užtikrina, kad vartotojams būtų teikiama tinkama informacija apie biodegalų, ypač RRME, dalį dyzeline.“

9

Pagal šios direktyvos II priedą „Tiekiamų į rinką degalų, naudojamų transporto priemonėse su slėginio uždegimo varikliais, aplinkosauginiai rodikliai“ didžiausia ribinė RRME kiekio dyzeline vertė yra 7 % v/v.

10

Pagal šios direktyvos 5 straipsnį „Laisva apyvarta“:

„Nė viena valstybė negali drausti, riboti ar trukdyti pateikti į rinką degalus, kurie atitinka šios direktyvos reikalavimus.“

11

2003 m. gegužės 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/30/EB dėl skatinimo naudoti biokurą ir kitą atsinaujinantį kurą transporte (OL L 123, p. 42; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 31 t., p. 188) 19 ir 21 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<...>

12

Remiantis šios direktyvos 1 straipsniu, jos tikslas yra skatinti naudoti biodegalus ir kitus atsinaujinančiuosius degalus siekiant jais pakeisti transporte naudojamus dyzelinius degalus ir benziną kiekvienoje valstybėje narėje, kad šitaip būtų prisidėta prie tikslų, kaip antai vykdyti klimato kaitos švelninimo įsipareigojimus, užtikrinti saugų ir nežalingą aplinkai energijos tiekimą ir diegti atsinaujinančiuosius energijos šaltinius.

13

Šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

14

2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičiančios bei vėliau panaikinančios Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB (OL L 140, p. 16), 9 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„2007 m. kovo mėn. posėdžiavusi Europos Vadovų Taryba dar kartą patvirtino Bendrijos įsipareigojimą ir po 2010 m. visos Bendrijos mastu plėtoti atsinaujinančių išteklių energiją. Ji patvirtino, kad atsinaujinančių išteklių energija iki 2020 m. turi sudaryti 20 % bendro suvartojamo Bendrijos energijos kiekio, o visos valstybės narės, veikdamos efektyviai, turi pasiekti, kad iki 2020 m. biodegalai sudarytų 10 % transporte suvartojamo benzino ir dyzelino kiekio. Ji taip pat nurodė, kad gali būti nustatyta, kad biodegalų planinis rodiklis būtų privalomas, jei tik gamyba bus tvari, antrosios kartos biodegalai taps komerciškai prieinamais, o [Direktyva 98/70] bus iš dalies pakeista, kad būtų galima pasiekti tinkamą įvairių rūšių degalų maišymo lygį. <...>“

15

Remiantis Direktyvos 2009/28 1 straipsniu:

„Šioje direktyvoje nustatoma bendra skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją sistema. Joje nustatomi privalomi nacionaliniai planiniai rodikliai, kuriais apibrėžiama, kokią bendro galutinio energijos suvartojimo dalį turi sudaryti atsinaujinančių išteklių energija ir kokią dalį transporto sektoriuje suvartojamos energijos turi sudaryti atsinaujinančių išteklių energija. <...>“

16

Šios direktyvos 3 straipsnio 4 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta:

„Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad 2020 m. jos atsinaujinančių išteklių energijos dalis, sunaudojama visų rūšių transporte, sudarytų bent 10 % tos valstybės narės transporto sektoriaus galutinio energijos suvartojimo.“

17

Šios direktyvos 26 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyta:

„2.   Nuo 2010 m. balandžio 1 d. panaikinami Direktyvos 2003/30/EB 2 straipsnis, 3 straipsnio 2 dalis ir 3–5 dalys ir 5 bei 6 straipsniai.

3.   Nuo 2012 m. sausio 1 d. Direktyvos 2001/77/EB ir 2003/30/EB panaikinamos.“

18

Remiantis Įstatymo dėl įpareigojimo įmaišyti biodegalų 4 straipsnio 1 dalimi:

„Registruotos naftos produktų bendrovės, išleidžiančios į laisvą apyvartą benzino ir (arba) dyzelino produktus, tais pačiais kalendoriniais metais privalo išleisti į laisvą apyvartą ir tokius tvarumo kriterijus atitinkančių biodegalų kiekius:

19

Įstatymo dėl įpareigojimo įmaišyti biodegalų 5 straipsnis suformuluotas taip:

„Tvarūs biodegalai į laisvą apyvartą išleidžiami, kaip numatyta 4 straipsnyje, sumaišyti su į laisvą apyvartą išleidžiamais benzino ir (arba) dyzelino produktais; jei naudojamas dyzelinas, laikomasi NBN EN 590, jei benzinas – NBN EN 228 produkto standarto.“

20

2009 m. spalio 15 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateiktu skundu BPU ir kt. paprašė panaikinti Įstatymą dėl įpareigojimo įmaišyti biodegalų.

21

Šiomis aplinkybėmis Grondwettelijk Hof nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

22

Belgian Bioethanol Association VZW ir Belgian Biodiesel Board VZW teigia, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas, nes per procesą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme BPU ir kt. niekada nesirėmė direktyvų 98/34 ir 98/70 pažeidimu, todėl šio teismo prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas akivaizdžiai neturi jokio ryšio su pagrindinės bylos dalyku.

23

Šiuo klausimu reikia priminti: tai, kad pagrindinės bylos šalys prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme nenurodė Sąjungos teisės problemos, nedraudžia šiam teismui kreiptis į Teisingumo Teismą. SESV 267 straipsnio antroje ir trečioje pastraipose numatant kreipimąsi į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, „klausimui iškilus valstybės narės teisme“, šia Sutartimi nesiekiama apriboti tokio kreipimosi tik tais atvejais, kai Sąjungos teisės aiškinimo arba galiojimo klausimas buvo iškeltas vienos iš pagrindinės bylos šalių iniciatyva, – Sutartis apima ir tuos atvejus, kai nacionalinis teismas pats iškelia tokį klausimą, manydamas, kad „sprendimui priimti reikia“ Teisingumo Teismo sprendimo šiuo klausimu“ (1981 m. birželio 16 d. Sprendimo Salonia, 126/80, Rink. p. 1563, 7 punktas ir 2012 m. kovo 8 d. Sprendimo Huet, C-251/11, 23 punktas).

24

Be to, remiantis nusistovėjusia teismo praktika, vykstant SESV 267 straipsnyje numatytai procedūrai tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti tiek prejudicinio sprendimo reikalingumą savo sprendimui priimti, tiek Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikti klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu (2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Laval un Partneri, C-341/05, Rink. p. I-11767, 45 punktas ir 2010 m. kovo 18 d. Sprendimo Alassini ir kt., C-317/08-C-320/08, Rink. p. I-2213, 25 punktas).

25

Be to, kadangi Direktyvoje 98/70 yra nuostatų, kuriose numatyti benzino ir dyzelinių degalų, kurių laisvą judėjimą Europos Sąjungoje siekiama užtikrinti šia direktyva, sudėties aplinkosauginiai rodikliai, ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad jeigu Belgijos teisės aktais šios nuostatos būtų pažeidžiamos, tai prieštarautų komercinės ir pramoninės veiklos laisvei bei lygybės ir nediskriminavimo principams, negali būti teigiama, kad šio teismo prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas akivaizdžiai neturi jokio ryšio su pagrindinės bylos dalyku.

26

Esant šioms sąlygoms, prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.

27

Pirmiausia primintina, kad kai klausimas yra reglamentuotas suderintai Sąjungos lygiu, visos su juo susijusios nacionalinės priemonės turi būti vertinamos atsižvelgiant į tokios suderinimo priemonės nuostatas (žr. 1993 m. spalio 12 d. Sprendimo Vanacker ir Lesage, C-37/92, Rink. p. I-4947, 9 punktą; 2001 m. gruodžio 13 d. Sprendimo DaimlerChrysler, C-324/99, Rink. p. I-9897, 32 punktą ir 2009 m. balandžio 30 d. Sprendimo Lidl Magyarország, C-132/08, Rink. p. I-3841, 42 ir 46 punktus).

28

Esant šioms sąlygoms manytina, kad pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Direktyvos 98/70 3–5 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad jais draudžiama nacionalinės teisės norma, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, kuria naftos produktų bendrovės, tiekiančios į rinką benziną ir (arba) dyzelinius degalus, įpareigojamos tais pačiais kalendoriniais metais patiekti į rinką ir tam tikrą biodegalų kiekį, apskaičiuotą procentiškai nuo bendro jų per metus parduodamo šių produktų kiekio.

29

Direktyvos 98/70 3 straipsnio 2 dalyje, siejamoje su šios direktyvos I priedu, benzinui nustatyta didžiausia ribinė etanolio vertė – 10 % v/v.

30

Remiantis šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalimi, siejama su šios direktyvos II priedu, didžiausia ribinė RRME kiekio dyzeliniuose degaluose vertė yra 7 % v/v, jeigu nesuteiktas šios 1 dalies antroje pastraipoje numatytas leidimas.

31

Todėl įpareigojant naftos produktų bendroves parduoti minimalų bioetanolio ir RRME kiekį, būtent 4 % v/v nuo į rinką patiekto atitinkamai benzino ir dyzelinių degalų kiekio, Įstatyme dėl įpareigojimo įmaišyti biodegalų numatytos minimalios privalomos biodegalų procentinės dalys, mažesnės nei Direktyvos 98/70 3 ir 4 straipsniuose numatytos didžiausios ribinės vertės.

32

Tai reiškia, kad šios procentinės dalys atitinka minėtus 3 ir 4 straipsnius ir šiomis nuostatomis nedraudžiama teisės norma, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje.

33

Tačiau reikia pažymėti, kad Direktyvoje 98/70 nenustatytos mažiausios ribinės biodegalų vertės benzine ir dyzeliniuose degaluose ir, remiantis šios direktyvos 5 straipsniu, negali būti draudžiama, ribojama ar trukdoma tiekti į rinką degalus, kurie atitinka šios direktyvos reikalavimus.

34

Įstatyme dėl įpareigojimo įmaišyti biodegalų numatytos minimalios privalomos biodegalų, kurie, remiantis šio įstatymo 5 straipsniu, į rinką tiekiami įmaišius į benziną ir dyzelinius degalus, procentinės dalys.

35

Minimalios privalomos biodegalų procentinės dalys, numatytos Įstatyme dėl įpareigojimo įmaišyti biodegalų, taikytinos ne kiekvienam į rinką patiektam degalų litrui, o visam per metus parduotam degalų kiekiui.

36

Kaip nurodė generalinė advokatė savo išvados 48–52 punktuose, tokiu įpareigojimu gali būti apribojamas Direktyvos 98/70 reikalavimus atitinkančių degalų pardavimas.

37

Vis dėlto Direktyvos 98/70 nuostatos, visų pirma jos 5 straipsnis, negali būti aiškinamos neatsižvelgiant į direktyvų 2003/30 ir 2009/28 nuostatas, kurios galiojo tuo metu, kai vyko pagrindinėje byloje nagrinėjami įvykiai ir buvo pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą.

38

Iš tiesų tai, kad direktyvos 2009/28 ir 2009/30 (pastarąja iš dalies pakeista Direktyva 98/70) buvo priimtos ir įsigaliojo tą pačią dieną, ir tai, kad jos kartu su Direktyva 2003/30 yra priemonių, skirtų skatinti atsinaujinančios energijos gamybą ir naudojimą, visumos dalis, rodo, jog Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė užtikrinti būtiną šių direktyvų darną.

39

Šiuo atžvilgiu primintina, kad Direktyvoje 2003/30, kuria, remiantis jos 1 straipsniu, buvo siekiama skatinti naudoti biodegalus ir kitus atsinaujinančiuosius degalus siekiant jais pakeisti transporte naudojamus dyzelinius degalus ir benziną kiekvienoje valstybėje narėje, nebuvo numatyta, kokių priemonių valstybės narės turi imtis, kad pasiektų šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje nurodytus nacionalinius rodomuosius planinius rodiklius, tačiau šiuo atžvilgiu joms buvo palikta teisė laisvai pasirinkti, kokio pobūdžio priemones priimti (žr. 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Plantanol, C-201/08, Rink. p. I-8343, 35 punktą).

40

Taigi iš minėtos direktyvos 19 konstatuojamosios dalies matyti, kad valstybės narės turėjo galimybių imtis įvairių priemonių šioje direktyvoje numatytiems tikslams pasiekti, kaip antai, be kita ko, neapmokestinimo tvarkos, finansinės pagalbos perdirbimo pramonei arba privalomos biodegalų procentinės dalies nustatymo naftos produktų bendrovėms (žr. minėto Sprendimo Plantanol 36 punktą).

41

Tai reiškia, kad Direktyvos 98/70 5 straipsniu, siejamu su Direktyvos 2003/30 nuostatomis, valstybei narei nedraudžiama įpareigoti naftos produktų bendroves patiekti į jos rinką tam tikrą privalomą transporte naudojamų biodegalų procentinę dalį tam, kad būtų pasiekti nacionaliniai rodomieji planiniai rodikliai, kuriuos ji nustatė remdamasi pastarosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalimi.

42

Tokia išvada darytina juo labiau, jei minėtas 5 straipsnis siejamas su Direktyvos 2009/28 nuostatomis, kurioje, kaip matyti iš jos 9 konstatuojamosios dalies ir 1 straipsnio, nustatyti privalomi nacionaliniai planiniai rodikliai, kuriais apibrėžiama, kokią dalį transporto sektoriuje suvartojamos energijos turi sudaryti atsinaujinančių išteklių energija.

43

Minėtoje konstatuojamojoje dalyje nurodytas 2007 m. kovo mėn. posėdžiavusios Europos Vadovų Tarybos patvirtintas tikslas – visos valstybės narės, veikdamos efektyviai, turi pasiekti, kad iki 2020 m. biodegalai sudarytų 10 % transporte suvartojamo benzino ir dyzelino kiekio.

44

Šis tikslas patvirtintas Direktyvos 2009/28 3 straipsnio 4 dalies pirmoje pastraipoje, kurioje numatyta, kad 2020 m. atsinaujinančių išteklių energijos dalis, sunaudojama visų rūšių transporte, turi sudaryti bent 10 % kiekvienos valstybės narės transporto sektoriaus galutinio energijos suvartojimo.

45

Būtent šiomis aplinkybėmis Direktyva 98/70 buvo pakeista Direktyva 2009/30 tam, kad, atsižvelgiant į pastarąja direktyva ir direktyvomis 2003/30 ir 2009/28 valstybėms narėms nustatytą tikslą, be kita ko, būtų galima pasiekti tinkamą biodegalų ir iškastinių degalų maišymo lygį, kaip antai numatytą Direktyvos 98/70 3 straipsnio 2 dalies ir 4 straipsnio 1 dalies, siejamų atitinkamai su šios direktyvos I ir II priedais, reikalavimuose.

46

Todėl nacionalinės teisės norma, kurioje naftos produktų bendrovėms nustatomos privalomos biodegalų procentinės dalys tam, kad būtų pasiekti direktyvose 2003/30 ir 2009/28 numatyti nacionaliniai planiniai rodikliai, negali būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos 98/70 3–5 straipsniams, jeigu šios procentinės dalys atitinka pastarojoje direktyvoje nustatytas didžiausias ribines vertes ir taikomos ne kiekvienam į rinką patiektam degalų litrui, o visam šių bendrovių per metus parduotam degalų kiekiui.

47

Esant šioms sąlygoms, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip: Direktyvos 98/70 3–5 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad jais nedraudžiama nacionalinės teisės norma, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, kuria, atsižvelgiant į valstybėms narėms direktyvomis 2003/30, 2009/28 ir 2009/30 nustatytą tikslą skatinti biodegalų naudojimą transporto sektoriuje, naftos produktų bendrovės, tiekiančios į rinką benziną ir (arba) dyzelinius degalus, įpareigojamos tais pačiais kalendoriniais metais patiekti į rinką, įmaišius į šiuos produktus, ir tam tikrą biodegalų kiekį, jei šis kiekis apskaičiuotas procentiškai nuo bendro jų per metus parduodamo šių produktų kiekio, o šios procentinės dalys atitinka Direktyvoje 98/70 nustatytas didžiausias ribines vertes.

48

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Direktyvos 98/34 8 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį reikalaujama pateikti nacionalinės teisės akto, kuriuo naftos produktų bendrovės, tiekiančios į rinką benziną ir (arba) dyzelinius degalus, įpareigojamos tais pačiais kalendoriniais metais patiekti į rinką ir tam tikrą procentinę biodegalų dalį, projektą.

49

Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, Direktyva 98/34 siekiama prevencinės kontrolės priemonėmis apsaugoti laisvą prekių judėjimą, kuris yra vienas iš Sąjungos pagrindų, ir ši kontrolė naudinga, nes techniniai reglamentai, kuriems taikoma ši direktyva, valstybių narių tarpusavio prekybai prekėmis gali sudaryti kliūčių, kurios gali būti leidžiamos tik tuomet, kai yra būtinos imperatyviems reikalavimams, kuriais siekiama bendrojo intereso tikslo, patenkinti (žr. 2005 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Lidl Italia, C-303/04, Rink. p. I-7865, 22 punktą; 2010 m. balandžio 15 d. Sprendimo Sandström, C-433/05, Rink. p. I-2885, 42 punktą ir 2011 m. birželio 9 d. Sprendimo Intercommunale Intermosane ir Fédération de l’industrie et du gaz, C-361/10, Rink. p. I-5079, 10 punktą).

50

Kadangi Direktyvos 98/34 8 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje įtvirtinta pareiga pranešti yra pagrindinė šios kontrolės įgyvendinimo priemonė, tokios kontrolės veiksmingumas bus didesnis, jei ši direktyva aiškinama taip, kad pareigos pranešti pažeidimas yra esminis procedūrinis pažeidimas, galintis lemti atitinkamų techninių reglamentų netaikymą, dėl to jais negalima remtis prieš privačius asmenis (žr. minėto Sprendimo Lidl Italia 23 punktą ir minėto Sprendimo Sandström 43 punktą).

51

Šiomis aplinkybėmis primintina, jog iš Direktyvos 98/34 1 straipsnio 11 punkto matyti, kad sąvoka „techninis reglamentas“ išskaidoma į tris kategorijas, tai yra, pirma, „techninę specifikaciją“, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 1 straipsnio 3 punktą, antra, „kitą reikalavimą“, kaip jis apibrėžtas šios direktyvos 1 straipsnio 4 punkte, ir, trečia, tos pačios direktyvos 1 straipsnio 11 punkte nurodytą draudimą gaminį gaminti, įvežti, parduoti ar naudoti (žr. 2005 m. balandžio 21 d. Sprendimo Lindberg, C-267/03, Rink. p. I-3247, 54 punktą; 2007 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Schwibbert, C-20/05, Rink. p. I-9447, 34 punktą ir minėto Sprendimo Intercommunale Intermosane ir Fédération de l’industrie et du gaz 11 punktą).

52

Net jei būtų daroma prielaida, kad Įstatymo dėl įpareigojimo įmaišyti biodegalų nuostatos priklauso vienai iš šių kategorijų, pirmiausia reikia išnagrinėti, ar esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjamajai pagrindinėje byloje, Direktyvos 98/34 8 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyta pareiga pranešti yra taikytina.

53

Šiuo atžvilgiu primintina, kad, remiantis Direktyvos 98/34 10 straipsnio 1 dalies paskutine pastraipa, šios direktyvos 8 straipsnis netaikomas tiems valstybių narių įstatymams ir kitiems teisės aktams, kuriais valstybės narės Komisijos prašymu iš dalies keičia techninį reglamentą, kaip jis suprantamas pagal šios direktyvos 1 straipsnio 11 punktą, siekdamos pašalinti prekybos kliūtis.

54

Kalbant apie pagrindinę bylą reikia pažymėti, kad iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, jog remdamasi Direktyvos 98/34 8 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa Belgijos Karalystė 2007 m. pateikė Komisijai nacionalinės teisės akto, kuriuo nustatoma pareiga tiekti į rinką biodegalus, projektą, dėl kurio Komisija, remdamasi atitinkamai šios direktyvos 9 straipsnio 2 dalimi ir 8 straipsnio 2 dalimi, pateikė išsamią nuomonę ir pastabas dėl šiame projekte nustatytų mažiausių procentinių biodegalų dalių ir jų taikymo sąlygų.

55

Taip pat iš šios bylos medžiagos matyti, kad gavusi minėtą išsamią nuomonę ir pastabas Belgijos Karalystė 2009 m. pateikė Komisijai pirminį Įstatymo dėl įpareigojimo įmaišyti biodegalų projektą, kurio nuostatos dėl biodegalų minimalių privalomų procentinių dalių ir šių procentinių dalių taikymo sąlygų buvo pakeistos siekiant atsižvelgti į minėtą nuomonę ir pastabas.

56

Tai reiškia, kad šiomis aplinkybėmis Belgijos Karalystė Komisijos prašymu tik pakeitė teisės akto projekto nuostatas siekdama pašalinti prekybos kliūtis, todėl, remiantis Direktyvos 98/34 10 straipsnio 1 dalies paskutine įtrauka, šios direktyvos 8 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyta pareiga pranešti Įstatymo dėl įpareigojimo įmaišyti biodegalų projektui netaikoma.

57

Esant šioms sąlygoms, į antrąjį klausimą reikia atsakyti taip: Direktyvos 98/34 8 straipsnis, siejamas su šios direktyvos 10 straipsnio 1 dalies paskutine įtrauka, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nereikalaujama pateikti nacionalinės teisės akto, kuriuo naftos produktų bendrovės, tiekiančios į rinką benziną ir (arba) dyzelinius degalus, įpareigojamos tais pačiais kalendoriniais metais patiekti į rinką ir tam tikrą procentinę dalį biodegalų, projekto, jeigu po pateikimo pagal minėto 8 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą šis projektas buvo pakeistas siekiant atsižvelgti į Komisijos pastabas dėl šio projekto ir jeigu vėliau toks pakeistas projektas jai buvo pateiktas.

58

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia: