1. Mokesčių nuostatos – Teisės aktų suderinimas – Apyvartos mokesčiai – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema – Perkant sumokėto mokesčio atskaita
(Tarybos direktyvos 77/388 20 straipsnio 2 ir 5 dalys)
2. Mokesčių nuostatos – Teisės aktų suderinimas – Apyvartos mokesčiai – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema – Perkant sumokėto mokesčio atskaita
(Tarybos direktyvos 77/388 13 straipsnio C skirsnis, 17 ir 20 straipsniai)
3. Mokesčių nuostatos – Teisės aktų suderinimas – Apyvartos mokesčiai – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema – Šeštoje direktyvoje numatytas atleidimas nuo mokesčio
(Tarybos direktyvos 77/388 13 straipsnio C skirsnis ir 17 straipsnio 6 dalis)
1. Šeštosios direktyvos 77/388 dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų suderinimo 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo iš valstybių narių reikalaujama numatyti su ilgalaikiu turtu susijusios PVM atskaitos tikslinimą, jei pagal šio straipsnio 5 dalies nuostatas nenustatyta kitaip.
(žr. 35 punktą, rezoliucinės dalies 1 punktą)
2. Šeštosios direktyvos 77/388 dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo numatytas tikslinimas taikomas ir tuo atveju, kai ilgalaikis turtas iš pradžių buvo naudojamas neapmokestinamai veiklai, nesuteikiančiai teisės į atskaitą, ir tik vėliau tikslinimo laikotarpiu imtas naudoti pridėtinės vertės mokesčiu apmokestinamai veiklai.
Tikslinimo mechanizmo taikymas iš tiesų priklauso nuo to, ar atsirado Šeštosios direktyvos 17 straipsniu grindžiama teisė į atskaitą. Be to, ilgalaikio turto naudojimas lemia tik pradinės atskaitos ir po šios atskaitos einančiais laikotarpiais galimų tikslinimų dydžius, tačiau neturi įtakos teisės į atskaitą atsiradimui. Todėl vien tai, kad iš pradžių turtas buvo naudojamas apmokestinamiesiems sandoriams, nėra atskaitų tikslinimo sistemos taikymo sąlyga. Be to, atskaitos tikslinimas būtinai taikomas ir tuomet, kai teisės į atskaitą pakeitimą lemia mokesčio mokėtojo savanoriškas sprendimas, pavyzdžiui, pasinaudoti Šeštosios direktyvos 13 straipsnio C dalyje numatyta teise pasirinkti.
(žr. 37, 39–40, 42 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)
3. Šeštosios direktyvos 77/388 dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo 13 straipsnio C skirsnio antroji pastraipa ir 17 straipsnio 6 dalis turi būti aiškinamos taip, kad valstybė narė, suteikianti savo apmokestinamiesiems asmenims teisę pasirinkti apmokestinti nekilnojamojo turto nuomą, remdamasi šiomis nuostatomis negali neleisti atskaityti pridėtinės vertės mokesčio už investicijas į nekilnojamąjį turtą, įvykdytas prieš pasinaudojant teise pasirinkti, jei prašymas pasinaudoti šia teise nebuvo pateiktas per šešis mėnesius nuo šio nekilnojamojo turto atidavimo naudoti.
Kadangi pagal Šeštosios direktyvos 13 straipsnio C skirsnio pirmąją pastraipą apmokestinamieji asmenys iš tiesų turi galimybę pasirinkti apmokestinti nekilnojamojo turto nuomą, pasinaudojimas šia galimybe turi lemti ne tik nuomos apmokestinimo, bet ir atitinkamų mokesčių įgyjant šį nekilnojamąjį turtą atskaitos atsiradimą. Be to, atskaitos, susijusios su veikla, apmokestinama pasinaudojus teise pasirinkti, ribojimas paveiktų ne teisės pasirinkti „apimtį“, kurią valstybės narės gali riboti pagal Šeštosios direktyvos 13 straipsnio C skirsnio antrąją pastraipą, bet naudojimosi šia teise padarinius. Todėl ši nuostata neleidžia valstybėms narėms apriboti nei Šeštosios direktyvos 17 straipsnyje numatytos teisės atskaityti, nei būtinybės tikslinti šią atskaitą pagal šios direktyvos 20 straipsnį.
Šeštosios direktyvos 17 straipsnio 6 dalies antrąja pastraipa valstybėms narėms suteikta galimybė taikoma išsaugojimui tik tų atskaitos išimčių, kurios susijusios su tam tikromis išlaidų rūšimis, apibrėžtomis pagal įgytų prekių ar paslaugų pobūdį, o ne pagal veiklą, kurioje jos naudojamos, arba šio naudojimo būdą.
(žr. 44, 46–47, 49, 51 punktus, rezoliucinės dalies 3–4 punktus)