18.8.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 195/48

1.1

Lankstumas ir užimtumo saugumas (angl. flexicurity) pagal Danijos modelį galėtų būti pavyzdžiu, kaip suderintomis socialinėmis priemonėmis galima pasiekti ekonomikos augimo, aukšto užimtumo lygio ir patikimų viešųjų finansų. Šis reiškinys atitinka Lisabonos proceso tikslus užtikrinti tuo pačiu metu tvarų augimą, aukštą užimtumo lygį ir socialinę gerovę.

1.2

Danijos lankstumo ir užimtumo saugumo sistema, kuriai būdinga mobili darbo rinka, sukurta socialinės apsaugos ir aktyvios darbo rinkos bei mokymo politikos, atrodo, padeda didinti šalies konkurencingumą. Lankstumas ir užimtumo saugumas kartu su kitomis Danijos visuomenės ypatybėmis lėmė, jog buvo sukurta tvirta ir lanksti Danijos darbo rinka, leisianti Danijai įveikti būsimus iššūkius. Aukštas užimtumo lygis, didelė nedarbo draudimo išmoka ir optimistinis požiūris reiškia, kad visi darbdaviai ir darbuotojai priima šią sistemą ir su ja susijusį tam tikrą neapibrėžtumą bei jos trūkumus todėl, kad abi grupės gali naudotis joje numatytomis kompensacijomis.

1.3

Norint suprasti Danijos lankstumo ir užimtumo saugumo modelį, reikia žinoti, kad lankstumas ir saugumas nebūtinai vienas kitam prieštarauja. Darbdaviai gali būti suinteresuoti stabiliais ir tvirtais darbo santykiais ir motyvaciją turinčiais darbuotojais, o darbuotojai — lanksčiomis darbo valandomis, lanksčiu darbo organizavimu ir užmokesčio sistemomis.

1.4

Vykstant globalizacijos ir įmonių perkėlimo procesui darbo vietų saugumą pakeitus užimtumo saugumu, lankstumas ir užimtumo saugumas sukuria gyventojams aukštą ekonominio ir socialinio saugumo lygį, o nepasirengusiems itin rizikingoms permainoms suteikia naujų galimybių. Žinoma, vis dar išlieka rizika netekti darbo, tačiau socialinės apsaugos tinklas gali trumpam laikui užtikrinti bazines pajamas. Ilgalaikėje perspektyvoje aktyvi darbo rinkos politika ir aukštas užimtumo lygis padidina tikimybę rasti naują darbą.

1.5

Danijos lankstumo ir užimtumo saugumo sistemoje darbo vietos išsaugojimo garantija yra nedidelė, todėl darbinės veiklos laikotarpiu darbuotojas gali keletą kartų netekti darbo. Nepaisant to, dėl lankstumo ir užimtumo saugumo sistemoje numatytos apsaugos, kuri kuriama didelėmis nedarbo draudimo išmokomis iš valstybės lėšų ir mokesčių, ir dėl užimtumo saugumo danai iš esmės jaučiasi saugūs ir patenkinti. Žr. 2 priedą.

1.6

Nagrinėjant lankstumą ir užimtumo saugumą pagal Danijos modelį Europos kontekste, tampa aišku, kad dėl skirtingų kultūrinių, struktūrinių ir ekonominių santykių šio modelio negalima visiškai perkelti į kitas šalis. Tačiau tam tikrus socialinius standartus pasiekusios šalys ir regionai turi galimybę kaip politinę strategiją perimti keletą bendrų bruožų, ypač tos šalys, kuriose socialinis kapitalas (suprantamas kaip standartų ir tinklų, individų ir organizacijų pasitikėjimo visuma) vystėsi panašiai kaip Danijoje, turint omenyje ir tradicinį vyriausybės ir socialinių partnerių bendradarbiavimą ir piliečių pasirengimą priimti pokyčius. Tačiau geografiniu požiūriu lankstumas gali sukelti ir labai rimtų problemų šeimoms, partnerystei, gali turėti neigiamos įtakos vaikų mokymui ir lavinimui (ypač didelėse šalyse ir esant federalinei valstybės sąrangai).

1.7

Danijos lankstumo ir užimtumo saugumo sistemos esmė yra ta, kad darbuotojų lankstumas ir saugumas gali vienu metu užtikrinti ir socialinę apsaugą, ir konkurencingumą. Danijos lankstumo ir užimtumo saugumo sistema — tai santykinai aukštas nedarbo draudimo išmokų lygis (įskaitant ir kitas išmokas, skirtas nenumatytoms socialinėms išlaidoms padengti) ir kartu lankstumas, kurį suteikia liberalios atleidimo iš darbo taisyklės, pvz., trumpas įspėjimo apie atleidimą laikotarpis. Daug dėmesio skiriama ne tik socialiniam saugumui ir intensyviam judumui, bet ir aktyviai darbo rinkos politikai, kuri skatina bedarbius aktyviai ieškoti darbo ir įgyti konkrečiai veiklai reikalingą kvalifikaciją. Todėl Danijos darbo rinkos politika numato paskatas ir sankcijas, įskaitant, pvz., privalomą įsidarbinimo paramą (vadinamą „aktyvinimu“), kuri vis dėlto pirmiausia yra susijusi su kvalifikacijos kėlimo aukšto lygio sistema. Kad darbo rinka veiksmingai veiktų ir būtų mokamos didelės nedarbo draudimo išmokos, reikalinga aktyvi darbo rinkos politika.

1.8

Žinoma, Danijos lankstumo ir užimtumo saugumo modelio negalima nagrinėti atsietai nuo bendro gerovės valstybės konteksto ir stiprios organizacinės sąrangos. Danijos darbo rinkos veikimo būdas priklauso ir nuo daugelio kitų socialinių veiksnių, pvz., pagrindinio socialinių partnerių vaidmens priimant politinius sprendimus ir įgyvendinant darbo rinkos ir mokymo politiką, plataus valstybės lėšomis finansuojamo socialinio aprūpinimo tinklo, gyventojų kvalifikacijos lygio ir makroekonominių politikos krypčių derinimo, kuris buvo įgyvendinamas per pastarąjį dešimtmetį.

1.9

Kuriant Danijos lankstumo ir užimtumo saugumo sistemą socialiniams partneriams teko pagrindinis vaidmuo; jie dalyvavo priimant sprendimus ir įgyvendinant profesinio mokymo politiką ir struktūrines darbo rinkos reformas. Daugelyje sričių sistemos vystymasis grindžiamas socialinių partnerių susitarimais, pvz., privačių, su darbo rinka susijusių pensijų įvedimas. Socialinių partnerių vaidmenį lėmė istorinė raida,taip pat aukštas jų organizacinis lygis. Socialinių partnerių dėka buvo rasti kūrybiški sprendimai, kuriems daugelis pritarė. Kad socialiniai partneriai ir kiti pilietinės visuomenės dalyviai galėtų tarti svarų žodį, jie taip pat turi sugebėti prisitaikyti prie pokyčių, būti pasirengę bendrai dirbti ir spręsti konkrečias problemas naujais ir visuotinai priimtinais būdais. Taigi, aktyvesnis socialinių partnerių dalyvavimas ir jų indėlis gali padidinti visuomenės gebėjimą prisitaikyti ir konkuruoti. Šiuose procesuose labai svarbus yra ir kitų pilietinės visuomenės organizacijų (pvz., socialinių, tarpusavyje susijusių tolesnio mokymo ir kitų organizacijų) dalyvavimas, pagalba ir kritika.

1.10

Aukštas nedarbo draudimo išmokų lygis reikalauja aukšto gyventojų kvalifikacijos lygio, nes kitaip susidarys didelė grupė asmenų, nerandančių darbo, už kurį atlygis būtų didesnis nei gaunama nedarbo draudimo išmoka. Vienas pagrindinių Danijos lankstumo ir užimtumo saugumo sistemos sėkmės veiksnių yra aukštas kvalifikacijos lygis ir pasirengimas prisitaikyti (tai pasakytina ir apie asmenis, turinčius žemiausią formaliojo išsilavinimo lygį).

1.11

Antrojoje dešimtojo dešimtmečio pusėje Danijoje padaryta radikalių struktūrinių reformų, dėl kurių sustiprėjo darbo rinka ir buvo įgyvendinta plati ekonomikos politika, paskatinusi ekonomikos augimą ir padidinusi užimtumo lygį. Danija siekia piliečiams užtikrinti ne tik pajamas išmokėdama dideles nedarbo draudimo išmokas, bet ir užimtumo saugumą. Nors niekas nėra tikras, ar jam pavyks išsaugoti savo darbo vietą, galimybės vėl įsidarbinti dėl viešojo sektoriaus teikiamų paslaugų yra geros. Be to, struktūrines reformas lengviau įgyvendinti ir joms gyventojai greičiau pritaria, kai vyrauja optimistinis požiūris ir užimtumui palankus augimas. Todėl Danijos lankstumo ir užimtumo saugumo sistema remiasi pačiomis įvairiausiomis augimą ir užimtumą skatinančiomis makroekonominėmis priemonėmis.

1.12

Danijos lankstumo ir užimtumo saugumo sistema yra nuolat svarstoma ir keičiama. Ji turi privalumų ir trūkumų; nors lankstumas, saugumas ir aktyvi darbo rinkos politika, be jokios abejonės, yra glaudžiai tarpusavyje susijusios, nuolat diskutuojama, kaip pasiekti deramą šių veiksnių pusiausvyrą.

1.12.1

Danijos lankstumo ir užimtumo saugumo sistemos veikimo pagrindas — didelės pajamos iš mokesčių ir kiti darbo rinkos veikimui svarbūs veiksniai. Darbo rinkos politikai skirtos viešosios išlaidos 2003 m. sudarė 4,4 proc. BVP, o tai, palyginti su kitomis Europos valstybėmis, yra rekordas (1). Viena vertus, su didele mokesčių našta (49 proc. BVP) Danijos gyventojai sutinka, kita vertus, apie mokesčius nuolat diskutuojama, ir ateityje uždirbtųjų pajamų mokestis turėtų būti sumažintas. Didelę mokesčių naštą iš dalies galima paaiškinti aukštu užimtumo lygiu, kuris teigiamai veikia viešuosius finansus. Padidinus užimtumą, pajamas iš mokesčių galima dar labiau padidinti.

1.13

Danijos lankstumo ir užimtumo saugumo modelis Europos Sąjungai yra aktualus todėl, kad juo skatinama pasirengti aktyviai prisitaikyti prie naujos padėties, kurią sukuria lankstumo ir užimtumo saugumo modelis; prisitaikyti tenka pasikeitus subalansuotai socialinei ir ekonominei paradigmai, kurią kruopščiai suderino suinteresuotieji asmenys, ir vadovaujantis pagrindinėmis Europos visuomenės modelio vertybėmis.

2.1

Danija gali džiaugtis stabiliu augimu ir patikimais viešaisiais finansais. 2000–2005 m. vidutinis augimas sudarė 1,7 proc., vidutinis užimtumo lygis — 77,5 proc., vidutinis valdžios sektoriaus biudžeto perteklius buvo 1,4 proc. BVP. Bendra valstybės skola 2004 m. sudarė 42,7 proc. BVP, o valdžios sektoriaus biudžeto perteklius — 2,8 proc. BVP. Valdžios sektoriaus biudžeto perteklius buvo pasiektas dėl puikios užimtumo padėties, taigi, iš mokesčių valstybė gavo dideles pajamas.

2.2

Danijos darbo rinkai yra būdinga didelė darbuotojų kaita, kadangi kiekvienais metais daugiau nei 10 proc. darbo vietų panaikinama ir sukuriamas panašus naujų darbo vietų skaičius. Kiekvienais metais apie 30 proc. darbuotojų pakeičia darbo vietą; Danija pagal vidutinę darbo santykių trukmę yra priešpaskutinėje vietoje ES (paskutinėje vietoje — Didžioji Britanija). Šį reiškinį reikia vertinti atsižvelgiant į galiojančias taisykles ir Danijos ekonomikos struktūrą, kurią sudaro daugiausia mažosios ir vidutinės įmonės.

2.3

Danijos darbo rinkoje derinamų makroekonominių paskatų ir struktūrinių reformų politikos krypčių poveikį iliustruoja Philips kreivė; ši kreivė atspindi nedarbo ir darbo užmokesčio išlaidų didėjimo santykį. Danijos kreivė yra pateikta 1 priede. Pagal ją nuo 1993 m. pavyko labai sumažinti nedarbo lygį nesukeliant didesnės darbo užmokesčio infliacijos; šiuo laikotarpiu Philips kreivė beveik visą laiką yra horizontali. Darbo rinkos ir mokymo priemonės padeda įveikti prisitaikymo problemas ir kliūtis, kurios paprastai pasireiškia darbo užmokesčio arba kainų didėjimu.

2.4

Atliktuose šalių patrauklumo investuoti tyrimuose Danija dažnai užima pirmąsias vietas. 2005 m. kovo mėn. Economic Intelligence Units atliktame tyrime Danija netgi užėmė pirmąją vietą. 2 priede, remiantis daugeliu parametrų, iliustruojama Danijos vieta kitų ES valstybių narių atžvilgiu.

3.1

Keletą pastarųjų metų „lankstumo ir užimtumo saugumo“ terminas yra labai populiarus, tačiau ne visada aišku, ką jis reiškia, ir kiekvienoje šalyje jis aiškinamas savaip.

3.2

Danijos darbo rinkos priemonės sudaro taip vadinamą „auksinį trikampį“, nes apima lanksčias įdarbinimo taisykles (lemiančias aukštą kiekybinio lankstumo lygį), didelių išmokų sistemą (užtikrinančią socialinę apsaugą) ir gausias aktyvios darbo rinkos politikos (aktyvinimo) ir mokymo priemones (skatinančias bedarbius ieškoti darbo ir įgyti reikiamą kvalifikaciją, kad galėtų sugrįžti į atvirą darbo rinką).

3.2.1

Danijos lankstumo ir užimtumo saugumo sistema padeda kurti geresnes ir žmogaus orumo nežeminančias darbo vietas. Didelės nedarbo draudimo išmokos turi įtakos aukštai viršutinei darbo užmokesčio ribai, o tai reiškia, kad Danijoje pragyvenama iš darbo užmokesčio. Oficialiojoje darbo rinkoje „dirbantys vargšai“ (angl. working poor) yra nedažnas reiškinys net ir tarp kitos etninės kilmės Danijos gyventojų.

3.3

Toliau pateikiama „auksinio trikampio“ iliustracija. Trečiajame priede trumpai nagrinėjama Danijos išmokų ir aktyvios darbo rinkos politikos sistema.

Pagrindiniai Danijos lankstumo ir užimtumo saugumo sistemos bruožai:

3.4

Danijos darbo rinkos lankstumas yra daugialypis ir jo negalima pasiekti vien tik nustačius liberalias atleidimo iš darbo taisykles. Jam reikia lankstaus darbo laiko; sudarius kolektyvines sutartis, darbo laikas vienerių metų laikotarpiu gali svyruoti, o trumpesniu laikotarpiu galima įvesti darbo pasidalijimo sistemą. Kadangi įmonės lygiu galutinis darbo užmokesčio dydis vis dažniau nustatomas kolektyvinėmis sutartimis, tai užtikrina tam tikrą darbo užmokesčio lankstumą. Lankstumo suteikia ir darbuotojų įgūdžių įvairovė: žmonės yra savarankiški, atviri pokyčiams, turi atsakomybės jausmą ir gali greitai persiorientuoti pasikeitus gamybai arba perėję į naują darbą.

3.5

Danijos darbo rinkos saugumą lemia ne vien tik santykinai aukštas nedarbo draudimo išmokų lygis, bet ir aukšti užimtumo bei darbuotojų kaitos rodikliai, kurie didina užimtumo saugumą. Šį užimtumo saugumą dar labiau užtikrina pačios įvairiausios kvalifikacijos kėlimo ir tolesnio mokymo priemonės, kurias bendrai administruoja valdžios institucijos ir socialiniai partneriai. Be to, Danijos visuomenė šeimoms suteikia tam tikro saugumo šeiminio gyvenimo ir profesinės veiklos derinimo srityje. Numatytos palankios motinystės (tėvystės) atostogų suteikimo taisyklės, geros vaikų priežiūros galimybės ir kt.

3.6

Norint suprasti Danijos lankstumo ir užimtumo saugumo sistemą, reikia įsisąmoninti, kad lankstumas ir saugumas nebūtinai vienas kitam prieštarauja. Tradiciškai darbdavių pageidavimas, kad darbo rinka būtų lankstesnė, nesuderinamas su darbuotojų pageidaujamu darbo saugumu ir didelėmis ekonominėmis kompensacijomis nedarbo ir ligos atveju.

3.7

Lankstumo ir užimtumo saugumo idėja griauna šią priešpriešą. Darbdaviai gali būti suinteresuoti stabiliais ir saugiais darbo santykiais ir motyvaciją turinčiais darbuotojais. Ir atvirkščiai, darbuotojai gali pageidauti lankstaus darbo laiko, lankstaus darbo organizavimo ir lanksčios darbo užmokesčio sistemos. Taigi, tokios naujos darbo rinkos gali turėti įtakos naujai lankstumo ir saugumo sąveikai.

3.8

Darbo rinkoje Danijos lankstumo ir užimtumo saugumo sistema, užtikrindama visuotines viešąsias paslaugas ir pajamų kompensavimą, sujungia laisvosios rinkos ekonomikos dinamiškumą ir Skandinavijos gerovės valstybei būdingą socialinį saugumą. Žiūrint iš tolesnės perspektyvos, taip įgyvendinamas vienas politinių siekių — pasitelkus viešojo sektoriaus biudžetą ir priemones, sudaryti žmonėms galimybes dirbti ir užtikrinti išteklių paskirstymą. Labai suvienodinus pajamas, savo ruožtu, skatinama visuomenės sanglauda ir užkertamas kelias didelei socialinei įtampai atsirasti, o tai darbuotojams suteikia galimybę saugiai persiorientuoti ir būti lanksčiais.

4.1

Tradiciškai socialiniai partneriai atlieka svarbų vaidmenį priimant sprendimus dėl darbo rinkos ir mokymo politikos priemonių ir jas administruojant. Socialinių partnerių indėlis padėjo kūrybiškai ir darniai spręsti su rinka ir naujovėmis susijusias problemas ir leido Danijai pasirengti dėl globalizacijos atsiradusiai būtinybei keistis ir vystytis. Be to, socialiniai partneriai, prireikus, gali įvertinti atsiradusį poreikį ir padėti prisitaikyti. Laikui bėgant, glaudus dalyvių dialogas sukuria socialinį kapitalą, kuris didina pasitikėjimą, atsakomybės jausmą ir savitarpio supratimą.

4.2

Dabarties istorinės šaknys siekia daugiau nei 100 metų. 1899 m., neseniai įkurtoms ir visoje šalyje veikusioms Danijos profesinių sąjungų konfederacijai (LO — Landsorganisationen) ir Danijos darbdavių konfederacijai (DA — Dansk Arbejdsgiverforening) sudarius vadinamąjį „Rugsėjo kompromisą“, pirmą kartą pasaulyje buvo sudaryta kolektyvinė sutartis. Nuo to laiko šia sutartimi vadovaujamasi sudarant kolektyvines sutartis ir plėtojant socialinių partnerių tarpusavio santykius.

4.2.1

Darbdaviams Danijos profesinių sąjungų konfederaciją pripažinus derybų partneriu, darbuotojai pripažino darbdavių teisę priimti ir atleisti iš darbo darbuotojus, taigi ir jų teisę vadovauti. Ši esminė nuostata padėjo suformuoti Danijoje vyraujantį liberalų požiūrį į atleidimo iš darbo taisykles. Įsipareigojimas kolektyvinės sutarties galiojimo laikotarpiu taikiai spręsti darbo ginčus taip pat buvo svarbus Rugsėjo kompromiso aspektas. Iki 2003 m. socialiniams partneriams labiausiai rūpėjo, kad darbo rinka būtų reguliuojama savo noru ir kad konfliktus partneriai spręstų savarankiškai. Tik tuomet, kai ES atsisakė pripažinti socialinių partnerių savarankiškai įgyvendinamas direktyvas, Danijoje pradėti leisti papildomi teisės aktai. Ketvirtajame priede pateikta daugiau informacijos apie istorinę socialinių partnerių vaidmens raidą ir Danijos modelio įvedimą.

4.3

Po ilgų didelės infliacijos ir svyruojančio realaus darbo užmokesčio augimo metų 1987–1988 m. socialiniai partneriai suprato, kad sutartyse turi atsispindėti bendra ekonominė pozicija. Savaime suprantama, kad Danijos darbdavių, darbuotojų ir vyriausybės pozicijos skiriasi, tačiau tuo pačiu egzistuoja esminė dialogo ir sutarimo kultūra, sudaranti „socialinio kapitalo“ dalį. Horizontali hierarchija visais visuomenės lygiais padeda šią sutarimo kultūrą palaikyti.

4.4

Kalbant apie politiką, Danijoje nuo septintojo dešimtmečio buvo pradėta kurti plati viešoji darbuotojų ir bedarbių tolesnio profesinio mokymo ir kvalifikacijos kėlimo sistema. Šios priemonės sustiprino visų darbuotojų pasirengimą prisitaikyti. Per visą XX amžių socialiniai partneriai atliko (ir iki šiol atlieka) vieną svarbiausių vaidmenų priimant viešuosius sprendimus ir juos įgyvendinant. Priešingai nei daugelyje kitų Europos šalių, 1993–1994 m. jų vaidmuo šioje srityje buvo netgi sustiprintas.

4.5

Pakito darbo rinkos politikos turinys: anksčiau ji buvo orientuota į taisykles, dabar joje atsižvelgiama į poreikį ir taikomas individualių sprendimų principas. Socialiniai partneriai ir vietos valdžios institucijos tapo pagrindiniais 14 regionų darbo rinkos tarybų dalyviais. Šioms taryboms buvo suteikti ne tik įgaliojimai, bet ir viešieji ištekliai, kad jos pirmenybė skirtų kovai su nedarbu ir regionų darbo rinkos politikai.

4.6

Per daugelį metų socialiniai partneriai išsiugdė platų kolektyvinį atsakomybės už visuomenę suvokimą, o viešasis sektorius išmoko naudotis savo ištekliais ir įtaka. Socialiniai partneriai turi unikalios informacijos ir žinių apie darbo rinką, todėl gali greitai ir patikimai nustatyti poreikius. Taigi, jiems dalyvaujant, be papildomų išlaidų sustiprinami viešojo sektoriaus ištekliai. Diskusijose ir sprendimų priėmimo forumuose jie bando kūrybingai spręsti bendras problemas, o organizacijos vaidina labai svarbų vaidmenį, kadangi užtikrina politinių sprendimų priėmimą, įgyvendinimą ir ypač patvirtinimą. Taigi, taikant lankstumo ir užimtumo saugumo sistemą, valdžios institucijų veiksmai priklauso nuo to, ar su jomis bendradarbiauja socialiniai partneriai.

5.1

Norint perprasti Danijos lankstumo ir užimtumo saugumo sistemą, reikia atsižvelgti į socialinį kontekstą, prie kurio ši sistema yra priderinta. Darbo rinkos veikimui turi įtakos tiek ekonomikos politika, tiek viešasis sektorius; abu šie veiksniai sudaro „Danijos modelį“. Ši sąveika yra pavaizduota 7 priede.

5.2

Antrojoje devintojo dešimtmečio pusėje ir dešimtojo dešimtmečio pradžioje Danijos ekonomiką buvo ištikusi krizė. 1987–1993 m. ekonomika vidutiniškai per metus augo 0,8 proc., tuo tarpu nedarbo lygis išaugo nuo 5,0 proc. 1987 m. iki 9,6 proc. 1993 m. Viena iš šios krizės priežasčių buvo ir ekonominiai suvaržymai, įvesti dėl didelio valdžios sektoriaus biudžeto deficito ankstesniais metais.

5.3

Nuo 1993 m. stiprinama aktyvi darbo rinkos politika, o ekonomika skatinama žemomis palūkanų normomis ir plačia ekonomikos politika. Augimo laikotarpio pradžioje — dešimtojo dešimtmečio viduryje — Danijos valdžios sektoriaus biudžeto deficitas buvo toks didelis, kad augimo ir stabilumo pakto taisyklės būtų pažeistos, jei tuo metu jos būtų galiojusios. Be to, buvo pakeistos ir turto finansavimo taisyklės (paskolos pradėtos teikti ilgesniam laikotarpiui ir numatyta refinansavimo galimybė), taigi, žmonės galėjo disponuoti didesnėmis pajamomis. Didėjant augimui, mažėjant nedarbo lygiui ir kylant optimizmui, gyventojai lengviau pritarė tam, kad būtų sugriežtintos darbo rinkos taisyklės.

5.4

Papildomų valstybės lėšų buvo skirta ir svarbiausioms vaikų priežiūros programoms, todėl mažamečius vaikus auginančios moterys iš tikrųjų galėjo pradėti dirbti.

5.5

Didesnis dėmesys darbo rinkos politikai pasireiškė tuo, kad daugiau dėmesio buvo skiriama mokymui ir kvalifikacijos kėlimui, o valstybė labai rėmė tiek dirbančiųjų, tiek bedarbių tolesnio mokymo priemones. Parama buvo teikiama ir finansuojant mokymą, ir skiriant dalinę kompensaciją netekus pajamų. Tuo pat metu visais lygiais buvo padidintas mokymo vietų skaičius jaunimui.

5.6

Iš esmės, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Danijos sistemai, kuriai būdingas aukštas nedarbo draudimo išmokų lygis ir kartu aukšta viršutinė darbo užmokesčio riba, reikia kvalifikuotų ir našiai dirbančių darbuotojų. Jeigu atsirastų daug žemos kvalifikacijos darbuotojų, negalinčių pasiekti darbo užmokesčio lygio, kuris suteiktų teisę gauti didelę nedarbo draudimo išmoką, labai pakiltų nedarbo lygis.

5.7

Nuo dešimtojo dešimtmečio vidurio pradėta sėkmingai taikyti ekonominė investicijų strategija, kuri aktyviomis reformomis ir investicijomis į švietimo sistemą ir viešąsias paslaugas paskatino augimą. Tikėjimas rytojumi ir užtikrintos didelės pajamos skatina vartotojus pirkti ir garantuoja didelę vidaus paklausą.

5.8

Dabartinė ekonominė strategija — tai atsakas į ekonomikos krizę, kurią Danija išgyveno nuo 1987 m. ir kurios metu vyriausybė taupymo priemonėmis ir suvaržymais mažino didelį valdžios sektoriaus biudžeto ir mokėjimų balanso deficitą. Nors ši strategija ir išsprendė balanso problemas, tačiau sumažėjo augimas ir išaugo nedarbas. Atrodo, jog dabartinė strategija užtikrina augimą ir užimtumą ir kartu suderina viešuosius finansus ir mokėjimų balansą. Tokio derinio Danijoje nebuvo nuo aštuntajame dešimtmetyje prasidėjusios naftos krizės.

6.1

Nors pastaraisiais metais Danijos lankstumo ir užimtumo saugumo sistema ir davė teigiamų rezultatų, savaime suprantama, susiduriama ir su sunkumais, kuriuos reikia spręsti.

6.2

Globalizacija ir technologijų vystymasis apskritai daro Danijos darbo rinkai tam tikrą spaudimą. Ypač spaudimą jaučia nekvalifikuoti darbuotojai dėl konkurencijos iš šalių, kuriose darbo užmokesčio lygis yra žemesnis, ir dėl gamybos automatizavimo.

6.2.1

Kol kas Danija šį spaudimą atrėmė mažindama nekvalifikuotų darbuotojų skaičių darbo rinkoje, kadangi nekvalifikuotų darbuotojų yra daugiau tarp iš darbo rinkos pasitraukiančių vyresnių darbuotojų, nei tarp pradedančių dirbti jaunesnių darbuotojų. Tačiau šiuo metu daug jaunuolių neįgyja profesinės kvalifikacijos, o tai tolimoje perspektyvoje Danijos lankstumo ir užimtumo saugumo modeliui gali kelti pavojų. Jei nebus pasirūpinta, kad kvalifikuotų darbuotojų pasiūla daugiau ar mažiau sutaptų su paklausa, išlaidos nedarbo draudimo ir kitoms išmokoms bus paprasčiausiai per didelės.

6.2.2

Danijoje susiduriama su įmonių perkėlimu, kai įmonės visą arba dalį gamybos perkelia į šalis, kuriose yra mažas darbo užmokestis. Tai yra problema, ypač atokioms teritorijoms, kadangi kiekvienos įmonės uždarymas joms labai daug reiškia. Tačiau Danijos darbo rinka, kurios struktūrą sudaro daugiausia mažosios ir vidutinės įmonės, yra dinamiškas reiškinys. Užuot stengęsi išsaugoti šias darbo vietas, politikai kartu su socialiniais partneriais bando sukurti naujas konkurencingesnes darbo vietas.

6.3

Didelės darbuotojų kaitos sąlygomis darbdaviai yra mažiau suinteresuoti finansuoti kvalifikacijos kėlimą, kadangi jie nežino, kiek laiko darbuotojas dirbs. Su šia problema pirmiausiai susiduria nekvalifikuoti darbuotojai, kadangi darbdaviai labiau linkę investuoti į pageidaujamus aukštos kvalifikacijos darbuotojus dar ir todėl, kad nekvalifikuotiems darbuotojams dažnai trūksta motyvacijos kelti savo kvalifikaciją. Dėl šios priežasties yra sukurta plati valstybės lėšomis finansuojama sistema, suteikianti nekvalifikuotiems ir kvalifikuotiems darbuotojams galimybę įgyti kvalifikaciją ir ją kelti ir numatanti privalomą darbdavių įnašą, kadangi aukštos kvalifikacijos darbo jėga yra būtina Danijos lankstumo ir užimtumo saugumo sistemos veikimo sąlyga, ir tokių aktyvių kvalifikacijos kėlimo priemonių pageidaujama politiniu lygiu.

6.4

Daugeliui imigrantų sudėtinga įsitvirtinti Danijos darbo rinkoje, ir tai varžo jų galimybes integruotis. Problemų, su kuriomis jie susiduria darbo rinkoje, priežastys yra ir ta, kad kai kurios imigrantų grupės ir jų vaikai neturi reikiamos kvalifikacijos, kad galėtų pasiekti Danijoje įprastą nedarbo draudimo išmokų ir darbo užmokesčio lygį. Vidutinis imigrantų ir jų vaikų išsilavinimo lygis yra žemesnis nei danų, mažesnis jų skaičius dirba ir jiems būdingas aukštesnis nedarbo lygis nei kitų gyventojų. Tai gali būti kalbinio ir socialinio pobūdžio problemos, tačiau jos gali būti susijusios ir su išsilavinimu.

6.4.1

Paaiškinimo iš dalies reikėtų ieškoti ir kultūrų skirtumuose, ir įsišaknijusiuose įpročiuose. Patirtis rodo, kad šių grupių nedarbo lygis svyruoja labiau nei kitų grupių. Sumažėjus nedarbo lygiui, darbdaviai, remdamiesi patirtimi, ieško naujų būdų ir įdarbina kitų etninių grupių žmones. Taigi, aukštas užimtumo ir žemas nedarbo lygis gali padėti imigrantams ir jų vaikams lengviau rasti darbą, nors tai visų integracijos problemų ir neišspręs. Demografinė raida rodo, kad ateityje vis daugiau imigrantų turės galimybę įsidarbinti Danijoje.

6.5

Danijos socialinės gerovės modelis neįsivaizduojamas be didelio moterų užimtumo; tik taip galima užtikrinti būtinas viešąsias paslaugas ir dideles pajamas iš mokesčių. Viena vertus, tai reiškia, kad moterys tampa ekonomiškai savarankiškesnės, kita vertus, kyla sunkumų derinant šeimą ir darbą. Palyginti su kitomis Europos šalimis, Danija šioje srityje daug pasiekė, tačiau dar reikia dėti daug pastangų, kad vyrai ir moterys turėtų vienodas galimybes siekti karjeros.

6.6

Valstybei ši sistema brangiai kainuoja, nes ji finansuoja didelę darbo užmokesčio kompensacijos dalį. Pasyviai darbo rinkos politikai skirtos išlaidos 2003 m. sudarė 2,7 proc. BVP — palyginti su kitomis ES šalimis, tai yra rekordinė suma. Ateityje Danijos socialinės gerovės modelio finansavimas patirs spaudimą iš kelių pusių. Kad būtų išsaugotas gerovės valstybės finansavimas nepadidinus mokesčių, būtinas aukštesnis darbingo amžiaus gyventojų užimtumo lygis.

6.6.1

Palyginti su kitomis ES valstybėmis, Danija yra viena tų šalių, kurioje mokesčių našta yra didžiausia. Danijos mokesčių našta yra apie 49 proc. BVP, o ES vidurkis — apie 40 proc. Tai taikytina pirmiausia labai dideliems vartojimo mokesčiams, tačiau uždirbtųjų pajamų mokesčiai nėra patys didžiausi. Pajamų mokesčiai yra dideli ir labai priklauso nuo apmokestinamosios sumos dydžio, o darbdaviai iš esmės beveik nemoka socialinio draudimo mokesčių. Danijos mokesčių sistema išsamiau aprašoma 5 priede. Ateityje dėl globalizacijos gali kilti tam tikrų sunkumų dėl pajamų iš mokesčių.

6.6.2

Dėl demografinės raidos ateityje padaugės vyresnio amžiaus ir sumažės dirbančių piliečių. Tai yra susiję su negausia jaunąja karta, gausia pokario karta ir ilgėjančia gyvenimo trukme. Diskusijose apie galimas gerovės visuomenės reformas kalbama ir apie darbo rinkos politiką, įskaitant ir nedarbo draudimo išmokas. 6 priede pateikiama informacija apie Danijos pensijų sistemą, kuri iš dalies šiems pasikeitimams jau yra parengta. Gali trūkti darbo jėgos; kadangi beveik visos darbo jėgos rezervą sudarančios moterys jau dirba, todėl reikia ieškoti kitų būdų užimtumui didinti. To pasiekti bus galima, pvz., pailginus pensinį amžių arba padidinus reikalingą kvalifikaciją turinčių darbuotojų iš kitų šalių skaičių.

6.7

Apie ketvirtadalį darbingo amžiaus gyventojų nedirba ir gyvena gaudami vienokią ar kitokią valstybės paramą (bedarbių išmokos, aktyvinimo priemonės, paankstinta pensija ir kt.). Beveik pusė šių asmenų dėl „fizinio susidėvėjimo“, nedarbo arba savo noru yra ilgam pasitraukę iš darbo rinkos, o likusieji tik laikinai nedirba. Danijos modelyje numatyta valstybės pagalba šiems žmonėms, tačiau tai kelia problemų būsimam gerovės valstybės finansavimui. Jei siekiama ilgam laikui užtikrinti gerovės valstybės finansavimą, būtina sumažinti į paankstintą pensiją išeinančių gyventojų dalį.

6.8

Pamažu vis didesnė darbo rinkos politikos dalis reguliuojama ES nuostatomis ir praktika. Tradiciškai Danijoje dėl darbo rinkos santykių susitaria socialiniai partneriai, o ne juos nustato teisės aktai. Jei ES taisyklės bus pernelyg išsamios, gali kilti pavojus, kad sumažės gyventojų pritarimas ir santykiai bus vystomi kita linkme, nei to pageidauja socialiniai partneriai. Atrodo, jog Europos Sąjungos atvirojo koordinavimo metodas yra tinkamas būdas užtikrinti tolesnį Danijos tradicijų plėtojimą ir Europos užimtumo ir darbo rinkos politikos derinimą.