(1)

dėl tarpvalstybinės nusikalstamos veiklos kyla didelė grėsmė Sąjungos vidaus saugumui ir tenka imtis koordinuoto, tikslingo ir pritaikyto atsako. Nors kovojant su nusikalstamumu ir terorizmu priešakinėse linijose yra vietos lygmeniu veiklą vykdančios nacionalinės valdžios institucijos, veiksmai Sąjungos lygmeniu yra labai svarbūs siekiant užtikrinti efektyvų ir veiksmingą bendradarbiavimą, kiek tai susiję su keitimusi informacija. Be to, organizuotam nusikalstamumui ir terorizmui visų pirma būdingas ryšys tarp vidaus ir išorės saugumo. Tarpvalstybinė nusikalstama veikla plinta į kitas šalis, o ją sukelia organizuotos nusikalstamos ir teroristų grupės, užsiimančios įvairia vis dinamiškesne ir sudėtingesne nusikalstama veikla. Todėl reikia tobulinti teisinę sistemą siekiant užtikrinti, kad kompetentingos teisėsaugos institucijos galėtų veiksmingiau užkirsti kelią nusikalstamoms veikoms, jas nustatyti ir tirti;

(2)

siekiant plėtoti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kuriai būdinga tai, kad nevykdoma vidaus sienų kontrolė, labai svarbu, kad vienos valstybės narės kompetentingos teisėsaugos institucijos, vadovaudamosi taikytina Sąjungos ir nacionalinės teisės sistema, turėtų galimybę gauti lygiavertę prieigą prie jų kolegoms kitoje valstybėje narėje prieinamos informacijos. Šiuo atžvilgiu kompetentingos teisėsaugos institucijos turėtų veiksmingai bendradarbiauti visoje Sąjungoje. Todėl policijos bendradarbiavimas keičiantis reikšminga informacija nusikalstamų veikų prevencijos, nustatymo ar tyrimo tikslais yra būtina priemonių, kuriomis tarpusavyje priklausomoje erdvėje be vidaus sienų kontrolės grindžiamas visuomenės saugumas, sudedamoji dalis. Keitimasis informacija apie nusikalstamumą ir nusikalstamą veiklą, įskaitant terorizmą, atitinka bendrą tikslą – užtikrinti fizinių asmenų saugumą ir apsaugoti svarbius juridinių asmenų interesus, saugomus teisės aktais;

(3)

dauguma organizuotų nusikalstamų grupių veikia daugiau nei trijose šalyse ir jas sudaro kelių šalių pilietybę turintys nariai, vykdantys įvairią nusikalstamą veiklą. Organizuotų nusikalstamų grupių struktūra tampa vis sudėtingesnė, nes jų nariai glaudžiai ir veiksmingai palaiko ryšius ir bendradarbiauja tarpvalstybiniu mastu;

(4)

siekiant veiksmingai kovoti su tarpvalstybiniu nusikalstamumu, ypač svarbu, kad kompetentingos teisėsaugos institucijos greitai keistųsi informacija ir vykdytų operatyvinį bendradarbiavimą tarpusavyje. Nors pastaraisiais metais kompetentingų teisėsaugos institucijų tarpvalstybinis bendradarbiavimas pagerėjo, vis dar esama tam tikrų praktinių ir teisinių kliūčių. Šiuo atžvilgiu Tarybos rekomendacija (ES) 2022/915 (2) padės valstybėms narėms toliau stiprinti tarpvalstybinį operatyvinį bendradarbiavimą;

(5)

kai kurios valstybės narės parengė bandomuosius projektus, kuriais siekiama stiprinti tarpvalstybinį bendradarbiavimą, daugiausia dėmesio skiriant, pavyzdžiui, kaimyninių valstybių narių policijos pareigūnų bendram patruliavimui pasienio regionuose. Kai kurios valstybės narės, siekdamos stiprinti tarpvalstybinį bendradarbiavimą, įskaitant keitimąsi informacija, taip pat yra sudariusios dvišalius ar net daugiašalius susitarimus. Šia direktyva tokios galimybės neribojamos, jei tokiuose susitarimuose nustatytos keitimosi informacija taisyklės yra suderinamos su šia direktyva, kai ji taikoma. Priešingai, valstybės narės raginamos keistis geriausios praktikos pavyzdžiais ir patirtimi, įgyta įgyvendinant tokius bandomuosius projektus ir susitarimus, ir tuo tikslu pasinaudoti esamu Sąjungos finansavimu, visų pirma iš Vidaus saugumo fondo, įsteigto Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2021/1149 (3);

(6)

valstybių narių keitimasis informacija nusikalstamų veikų prevencijos ir nustatymo tikslais reglamentuojamas 1990 m. birželio 19 d. priimtoje Konvencijoje dėl 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimo įgyvendinimo (4), visų pirma jos 39 ir 46 straipsniuose. Tarybos pamatiniu sprendimu 2006/960/TVR (5) tos nuostatos buvo iš dalies pakeistos ir buvo nustatytos naujos keitimosi informacija ir žvalgybos informacija tarp kompetentingų teisėsaugos institucijų taisyklės;

(7)

atlikus vertinimus, be kita ko, pagal Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1053/2013 (6), paaiškėjo, kad Pamatinis sprendimas 2006/960/TVR yra nepakankamai aiškus ir juo neužtikrinamas tinkamas ir greitas valstybių narių keitimasis reikšminga informacija. Iš vertinimų taip pat paaiškėjo, kad Pamatinis sprendimas praktiškai taikomas retai, iš dalies dėl to, kad praktikoje nepakankamai aiškios Konvencijos dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir minėto Pamatinio sprendimo taikymo sritys;

(8)

todėl galiojančią teisinę sistemą reikėtų atnaujinti siekiant pašalinti neatitikimus ir nustatyti aiškias ir suderintas taisykles, kad būtų palengvintas ir užtikrintas tinkamas ir greitas skirtingų valstybių narių kompetentingų teisėsaugos institucijų keitimasis informacija ir sudarytos sąlygos kompetentingoms teisėsaugos institucijoms prisitaikyti prie greitai kintančio ir besiplečiančio organizuoto nusikalstamumo reiškinio, taip pat atsižvelgiant į vykstančią visuomenės globalizaciją ir skaitmenizaciją;

(9)

visų pirma ši direktyva turėtų apimti keitimąsi informacija nusikalstamų veikų prevencijos, nustatymo ar tyrimo tikslais ir tokiu būdu keitimosi informacija klausimais visapusiškai pakeisti Konvencijos dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo 39 bei 46 straipsnius ir suteikti reikalingą teisinį tikrumą. Be to, atitinkamos taisyklės turėtų būti supaprastintos ir aiškiau išdėstytos, kad būtų palengvintas jų praktinis taikymas;

(10)

reikia nustatyti suderintas taisykles, kuriomis būtų reglamentuojami kompleksiniai valstybių narių keitimosi informacija pagal šią direktyvą aspektai skirtingais tyrimo etapais, pradedant kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimu ir baigiant nusikaltimo tyrimu. Tos taisyklės turėtų apimti nusikalstamų veikų prevencijos, nustatymo ar tyrimo tikslais vykdomą keitimąsi informacija per policijos ir muitinių bendradarbiavimo centrus, įsteigtus dviejų ar daugiau valstybių narių remiantis dvišaliais ar daugiašaliais susitarimais. Tačiau tos taisyklės neturėtų apimti dvišalio keitimosi informacija su trečiosiomis valstybėmis. Šioje direktyvoje nustatytos taisyklės neturėtų daryti poveikio Sąjungos teisės normų dėl konkrečių tokio keitimosi informacija sistemų ar struktūrų, pvz., Europos Parlamento ir Tarybos reglamentų (ES) 2016/794 (7), (ES) 2018/1860 (8), (ES) 2018/1861 (9), (ES) 2018/1862 (10), Europos Parlamento ir Tarybos direktyvų (ES) 2016/681 (11) ir (ES) 2019/1153 (12) ir Tarybos sprendimų 2008/615/TVR (13) ir 2008/616/TVR (14), taikymui;

(11)

nusikalstama veika yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, kaip ją aiškina Europos Sąjungos Teisingumo Teismas. Šios direktyvos tikslais siekiant veiksmingai kovoti su nusikalstamumu, nusikalstama veika turėtų būti suprantama kaip bet kokia veika, už kurią baudžiama pagal valstybės narės, kuri gauna informaciją pagal prašymą arba savo iniciatyva pateikus jai informaciją pagal šią direktyvą, baudžiamąją teisę, neatsižvelgiant į bausmę, kuri gali būti skirta toje valstybėje narėje, ir į tai, ar už tokią veiką taip pat baudžiama pagal informaciją teikiančios valstybės narės baudžiamąją teisę, nedarant poveikio šioje direktyvoje nustatytiems atsisakymo patenkinti informacijos prašymus pagrindams;

(12)

ši direktyva nedaro poveikio Konvencijai dėl muitinės administracijų tarpusavio pagalbos ir bendradarbiavimo (Neapolis II) (15), parengtai vadovaujantis Europos Sąjungos sutarties K.3 straipsniu;

(13)

kadangi ši direktyva netaikoma informacijos tvarkymui vykdant veiklą, kuriai Sąjungos teisė netaikoma, su nacionaliniu saugumu susijusi veikla nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį;

(14)

šia direktyva nereglamentuojamas informacijos, kaip įrodymų teismo procese, teikimas ir naudojimas. Visų pirma ši direktyva neturėtų būti suprantama kaip suteikianti teisę pagal ją pateiktą informaciją naudoti kaip įrodymus ir ji nedaro poveikio jokiam taikytinoje teisėje nustatytam reikalavimui gauti minėtą informaciją teikiančios valstybės narės sutikimą dėl tokio naudojimo. Ši direktyva nedaro poveikio Sąjungos teisės aktams įrodymų srityje, pvz., Europos Parlamento ir Tarybos reglamentui dėl Europos elektroninių įrodymų baudžiamajame procese pateikimo ir saugojimo orderių bei laisvės atėmimo bausmių vykdymo pasibaigus baudžiamajam procesui, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvai 2014/41/ES (16) ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvai, kuria nustatomos paskirtų padalinių skyrimo ir teisinių atstovų skyrimo elektroniniams įrodymams baudžiamosiose bylose rinkti suderintos taisyklės. Todėl, nors pagal šią direktyvą informaciją teikiančioms valstybėms narėms šia direktyva nenustatoma pareigos informacijos pateikimo momentu arba vėliau sutikti, kad ta informacija būtų naudojama kaip įrodymai teismo procese, joms tai turėtų būti leidžiama, be kita ko, kai tai būtina pagal nacionalinę teisę, naudojant galiojančias valstybių narių teisminio bendradarbiavimo priemones;

(15)

visiems keitimosi informacija pagal šią direktyvą atvejams turėtų būti taikomi penki bendrieji principai, t. y. prieinamumo, lygiavertės prieigos prie informacijos, konfidencialumo, duomenų nuosavybės ir duomenų patikimumo principai. Nors tie principai neturi poveikio konkretesnėms šios direktyvos nuostatoms, jais vadovaujantis, kai aktualu, direktyva turėtų būti aiškinama ir taikoma. Pirma, prieinamumo principas turėtų būti suprantamas kaip požymis, kad vienos valstybės narės bendram informaciniam punktui arba kompetentingoms teisėsaugos institucijoms prieinama reikšminga informacija kuo platesne apimtimi turėtų būti prieinama atitinkamiems kitų valstybių narių bendriems informaciniams punktams arba kompetentingoms teisėsaugos institucijoms. Tačiau tas principas neturėtų daryti poveikio galimybei pagrįstais atvejais taikyti konkrečias šios direktyvos nuostatas, kuriomis ribojamas informacijos prieinamumas, pvz., esant atsisakymo patenkinti informacijos prašymus pagrindams, reikalavimui gauti teismo leidimą arba pareigai gauti iš pradžių informaciją pateikusios valstybės narės ar trečiosios valstybės išankstinį sutikimą dėl dalijimosi ta informacija. Antra, remiantis lygiavertės prieigos prie informacijos principu, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad kitų valstybių narių bendri informaciniai punktai ir kompetentingos teisėsaugos institucijos turėtų iš esmės vienodas galimybes gauti reikšmingą informaciją, taigi, taikant konkretesnes direktyvos nuostatas, galimybės gauti informaciją neturėtų būti nei siauresnės, nei platesnės negu tos pačios valstybės narės bendrų informacinių punktų ir kompetentingų teisėsaugos institucijų galimybės gauti tą informaciją. Trečia, pagal konfidencialumo principą reikalaujama, kad, tvarkydamos informaciją, pažymėtą kaip konfidencialią ir pateiktą jų bendram informaciniam punktui arba kompetentingoms teisėsaugos institucijoms, valstybės narės laikytųsi viena kitos nacionalinių konfidencialumo taisyklių, užtikrindamos panašų konfidencialumo lygį pagal nacionalinėje teisėje nustatytas konfidencialumo taisykles. Ketvirta, pagal duomenų nuosavybės principą informacija, iš pradžių gauta iš kitos valstybės narės arba trečiosios valstybės, turėtų būti teikiama tik gavus tos valstybės narės arba trečiosios valstybės sutikimą ir laikantis jos nustatytų sąlygų. Penkta, pagal duomenų patikimumo principą asmens duomenys, kurie, kaip nustatyta, yra netikslūs, neišsamūs arba pasenę, turėtų būti atitinkamai ištrinti ar ištaisyti arba turėtų būti apribotas tų duomenų tvarkymas, ir apie tai turėtų būti nedelsiant pranešta visiems tų duomenų gavėjams;

(16)

siekiant įgyvendinti tikslą palengvinti ir užtikrinti tinkamą ir greitą valstybių narių keitimąsi informacija, šia direktyva valstybėms narėms turėtų būti numatyta galimybė laikantis tam tikrų aiškių, supaprastintų ir suderintų reikalavimų gauti tokią informaciją pateikus informacijos prašymą kitų atitinkamų valstybių narių bendriems informaciniams punktams. Kalbant apie informacijos prašymų turinį, šioje direktyvoje, nedarant poveikio būtinumui kiekvieną atvejį vertinti atskirai, visų pirma turėtų būti išdėstytas baigtinis ir pakankamai išsamus aprašas, kokiais atvejais informacijos prašymai laikytini skubiais, kokia išsami informacija juose būtinai turėtų būti pateikta ir kokia kalba jie turi būti pateikti;

(17)

nors kiekvienos valstybės narės bendras informacinis punktas bet kuriuo atveju turėtų galėti teikti informacijos prašymus kitos valstybės narės bendram informaciniam punktui, tačiau, siekiant lankstumo, valstybėms narėms taip pat turėtų būti leidžiama paskirti tam tikras savo kompetentingas teisėsaugos institucijas, kurios galėtų dalyvauti europinio bendradarbiavimo veikloje, kad jos, kaip paskirtosios teisėsaugos institucijos, teiktų tokius prašymus kitų valstybių narių bendriems informaciniams punktams. Kiekviena valstybė narė turėtų pateikti Komisijai savo paskirtųjų teisėsaugos institucijų sąrašus. Valstybės narės turėtų nedelsdamos pranešti Komisijai apie tų sąrašų pasikeitimus. Komisija turėtų skelbti šiuos sąrašus internete. Vis dėlto, siekiant, kad bendri informaciniai punktai galėtų atlikti pagal šią direktyvą jiems pavestas koordinavimo funkcijas, reikia, kad tais atvejais, kai valstybė narė nusprendžia leisti tam tikroms savo kompetentingoms teisėsaugos institucijoms teikti informacijos prašymus kitų valstybių narių bendriems informaciniams punktams, ta valstybė narė informuotų savo bendrą informacinį punktą apie visus siunčiamus informacijos prašymus ir apie visus su jais susijusius pranešimus, savo bendram informaciniam punktui visada siųsdamos jų kopijas. Valstybės narės turėtų stengtis kuo labiau sumažinti nepagrįstą asmens duomenų dubliavimąsi;

(18)

terminai reikalingi tam, kad būtų užtikrintas greitas bendram informaciniam punktui pateiktų informacijos prašymų išnagrinėjimas. Terminai turėtų būti aiškūs ir proporcingi, jais turėtų būti atsižvelgiama į tai, ar informacijos prašymas yra laikytinas skubiu, ir į tai, ar prašymas yra susijęs su tiesiogiai ar netiesiogiai prieinama informacija. Siekiant užtikrinti, kad taikytinų terminų būtų laikomasi ir objektyviai pagrįstais atvejais vis tiek būtų numatyta šiek tiek lankstumo, nukrypti nuo tų terminų turėtų būti galima tik išimties tvarka tuo atveju, jeigu prašomosios valstybės narės kompetentingai teisminei institucijai reikia papildomo laiko nuspręsti, ar suteikti reikiamą teismo leidimą, ir tokia apimtimi, kiek būtina. Toks poreikis galėtų kilti, pavyzdžiui, dėl plačios taikymo srities arba informacijos prašyme iškeltų klausimų sudėtingumo. Siekiant, kiek įmanoma, užtikrinti, kad nebūtų praleistos galimybės imtis veiksmų konkrečiais atvejais, kai laiko aspektas itin svarbus, prašomoji valstybė narė turėtų pateikti visą prašomą informaciją, kai tik ją turi bendras informacinis punktas, net jei ta informacija nėra vienintelė prieinama informacija, susijusi su prašymu. Likusi prašoma informacija turėtų būti pateikiama, kai tik ją turi bendras informacinis centras;

(19)

bendri informaciniai punktai turėtų įvertinti, ar prašoma informacija yra būtina ir proporcinga siekiant šios direktyvos tikslų ir ar objektyvių prašymą pagrindžiančių priežasčių paaiškinimas yra pakankamai aiškus ir išsamus, kad būtų išvengta nepagrįsto informacijos teikimo arba neproporcingo informacijos kiekio teikimo atvejų;

(20)

išimtiniais atvejais valstybė narė gali turėti objektyviai pagrįstų motyvų atsisakyti patenkinti bendram informaciniam punktui pateiktą informacijos prašymą. Siekiant užtikrinti veiksmingą šia direktyva sukurtos sistemos veikimą visapusiškai laikantis teisinės valstybės principo, turėtų būti išdėstytas baigtinis tų atvejų sąrašas ir jie turėtų būti aiškinami siaurai. Tačiau šioje direktyvoje nustatytose taisyklėse daug dėmesio skiriama būtinumo ir proporcingumo principams, taip numatant apsaugos nuo piktnaudžiavimo informacijos prašymais priemones, įskaitant atvejus, kai tai reikštų akivaizdžius pagrindinių teisių pažeidimus. Todėl valstybės narės, laikydamosi joms tenkančios bendrosios deramo atidumo pareigos, turėtų visada patikrinti, ar joms pagal šią direktyvą pateikti prašymai atitinka būtinumo ir proporcingumo principus, ir turėtų atmesti tuos prašymus, kurie, jų nuomone, neatitinka reikalavimų. Jei su atsisakymo patenkinti prašymą priežastimis susijusios tik tam tikros prašomos informacijos dalys, likusi informacija turėtų būti pateikiama per šioje direktyvoje nustatytus terminus. Siekiant išvengti bereikalingo atsisakymo patenkinti informacijos prašymus atvejų, prašančiosios valstybės narės bendras informacinis punktas arba, jei taikytina, paskirtoji teisėsaugos institucija, kai jų to prašoma, turėtų pateikti paaiškinimus ar patikslinimus, kurių reikia informacijos prašymui išnagrinėti. Taikytini terminai turėtų būti sustabdyti nuo to momento, kai prašančiosios valstybės narės bendras informacinis punktas arba, kai taikytina, paskirtoji teisėsaugos institucija gauna prašymą pateikti paaiškinimų ar patikslinimų. Tačiau pateikti paaiškinimų ar patikslinimų turėtų būti galima prašyti tik tokiu atveju, kai paaiškinimai ar patikslinimai yra objektyviai būtini ir proporcingi, nes be jų tektų atsisakyti patenkinti informacijos prašymą dėl vienos iš šioje direktyvoje išvardytų priežasčių. Siekiant veiksmingo bendradarbiavimo, ir toliau turėtų būti įmanoma reikalingų paaiškinimų ar patikslinimų prašyti ir kitais atvejais, dėl to nestabdant terminų;

(21)

siekiant numatyti reikiamą lankstumą atsižvelgiant į galinčius kilti įvairius praktinius su veikimu susijusius poreikius, be informacijos prašymų teikimo bendriems informaciniams punktams, šioje direktyvoje turėtų būti įtvirtintos dar dvi kitos keitimosi informacija priemonės. Pirmoji – bendro informacinio punkto arba kompetentingos teisėsaugos institucijos vykdomas neprašytas informacijos teikimas kitos valstybės narės bendram informaciniam punktui ar kompetentingai teisėsaugos institucijai be išankstinio prašymo, t. y. informacijos teikimas savo iniciatyva. Antroji – informacijos teikimas pagal bendro informacinio punkto arba kompetentingos teisėsaugos institucijos informacijos prašymą, adresuotą tiesiogiai kitos valstybės narės kompetentingai teisėsaugos institucijai. Kalbant apie abi keitimosi informacija priemones, šia direktyva nustatoma tik nedaug minimalių reikalavimų, visų pirma dėl atitinkamų bendrų informacinių punktų nuolatinio informavimo, o kai informacija teikiama savo iniciatyva – dėl atvejų, kuriais teikiama informacija, ir dėl kalbos, kuria ji teikiama. Tie reikalavimai taip pat turėtų būti taikomi tais atvejais, kai kompetentinga teisėsaugos institucija teikia informaciją savo valstybės narės bendram informaciniam punktui, kad ta informacija būtų pateikta kitai valstybei narei, pvz., kai tai būtina siekiant laikytis šioje direktyvoje nustatytų taisyklių dėl kalbos, kuri turi būti vartojama teikiant informaciją;

(22)

reikalavimas iš anksto gauti teismo leidimą pateikti informaciją, jei tai numatyta pagal nacionalinę teisę, yra svarbi apsaugos priemonė, kurios turėtų būti paisoma. Vis dėlto valstybių narių teisės sistemos šiuo atžvilgiu skiriasi ir ši direktyva neturėtų būti suprantama kaip daranti poveikį nacionalinėje teisėje nustatytoms taisyklėms ir sąlygoms dėl išankstinio teismo leidimo, išskyrus atvejus, kai jiems taikoma sąlyga, kad keitimasis informacija šalies viduje ir tarp valstybių narių tiek materialiniu, tiek procesiniu požiūriu vertinamas vienodai. Be to, siekiant kuo labiau sumažinti su tokio reikalavimo taikymu susijusius vėlavimus ir komplikacijas, bendras informacinis punktas arba, jei taikytina, valstybės narės, kurioje yra kompetentinga teisminė institucija, kompetentingos teisėsaugos institucijos, bendradarbiaudamos su prašančiosios valstybės narės bendru informaciniu punktu arba paskirtąja teisėsaugos institucija, kai aktualu, turėtų imtis visų praktinių ir teisinių veiksmų, kad kuo greičiau gautų teismo leidimą. Nors šios direktyvos teisinis pagrindas apsiriboja teisėsaugos institucijų bendradarbiavimu pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 87 straipsnio 2 dalies a punktą, ši direktyva gali būti svarbi teisminėms institucijoms;

(23)

itin svarbu, kad visais keitimosi informacija pagal šią direktyvą atvejais pagal Sąjungos teisę būtų užtikrinta asmens duomenų apsauga. Tuo tikslu bet koks asmens duomenų tvarkymas, kurį pagal šią direktyvą vykdo bendras informacinis punktas arba kompetentinga teisėsaugos institucija, turėtų būti vykdomas visapusiškai laikantis Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2016/680 (17). Pagal Reglamentą (ES) 2016/794 Europos Sąjungos teisėsaugos bendradarbiavimo agentūra (Europolas) turi tvarkyti duomenis laikydamasi jame nustatytų taisyklių. Ši direktyva neturi poveikio tai direktyvai ir tam reglamentui. Visų pirma turėtų būti nurodyta, kad bet kurie asmens duomenys, kuriais keičiasi bendri informaciniai punktai ir kompetentingos teisėsaugos institucijos, ir toliau priklauso tik Reglamento (ES) 2016/794 II priedo B skirsnyje išvardytoms duomenų kategorijoms pagal duomenų subjektų kategorijas. Todėl turėtų būti aiškiai atskirti duomenys apie įtariamuosius ir su liudytojais, nukentėjusiaisiais ar kitoms grupėms priklausančiais asmenimis susiję duomenys, kuriems taikomi griežtesni apribojimai. Be to, kiek įmanoma, tokie asmens duomenys turėtų būti skirstomi pagal jų tikslumą ir patikimumą. Siekiant užtikrinti tikslumą ir patikimumą, faktai turėtų būti atskiriami nuo asmeninių vertinimų. Bendri informaciniai punktai arba, kai taikytina, kompetentingos teisėsaugos institucijos turėtų kuo greičiau tvarkyti pagal šią direktyvą pateiktus informacijos prašymus, kad būtų užtikrintas asmens duomenų tikslumas ir patikimumas, išvengta nereikalingo duomenų dubliavimosi ir sumažinta rizika, kad tokie duomenys pasens arba taps jiems nebeprieinami. Jeigu paaiškėja, kad asmens duomenys yra neteisingi, jie turėtų būti nedelsiant ištaisomi arba ištrinami, arba turėtų būti nedelsiant apribotas tų duomenų tvarkymas;

(24)

siekiant sudaryti sąlygas bendriems informaciniams punktams tiek pagal prašymą, tiek savo iniciatyva tinkamai ir greitai teikti informaciją, svarbu, kad kompetentingos teisėsaugos institucijos vienos kitą suprastų. Bet koks keitimasis informacija, įskaitant prašomos informacijos teikimą, atsisakymą patenkinti informacijos prašymus, įskaitant tokio atsisakymo priežastis, ir, kai taikytina, prašymus pateikti paaiškinimų ar patikslinimų ir pateiktus su konkrečiu prašymu susijusius paaiškinimus ar patikslinimus, turėtų vykti ta kalba, kuria tas prašymas buvo pateiktas. Taigi tam, kad dėl kalbos barjero nebūtų vėluojama pateikti prašomą informaciją ir kad būtų sumažintos vertimo išlaidos, valstybės narės turėtų parengti sąrašą, kuriame būtų nurodyta viena ar kelios kalbos, kuriomis būtų galima kreiptis į jų bendrą informacinį punktą ir kuriomis jis galėtų palaikyti ryšius. Kadangi anglų kalba yra plačiai suprantama ir vartojama praktikoje vykdant teisėsaugos institucijų bendradarbiavimą Sąjungoje, ji turėtų būti įtraukta į tą sąrašą. Šį sąrašą ir jo atnaujinimus valstybės narės turėtų pateikti Komisijai. Tų sąrašų rinkinį Komisija turėtų skelbti internete;

(25)

siekiant užtikrinti Europos piliečių saugą ir saugumą, labai svarbu, kad Europolas turėtų reikiamą informaciją, kad galėtų atlikti savo, kaip Sąjungos informacijos apie nusikaltimus centro, padedančio kompetentingoms teisėsaugos institucijoms, vaidmenį. Todėl keičiantis informacija tarp valstybių narių, nesvarbu, ar ji teikiama pagal bendram informaciniam punktui arba kompetentingai teisėsaugos institucijai teikiamą informacijos prašymą, ar ją savo iniciatyva pateikia bendras informacinis punktas arba kompetentinga teisėsaugos institucija, kiekvienu konkrečiu atveju turėtų būti įvertinta, ar pagal šią direktyvą pateikto informacijos prašymo arba informacijos, kuria keičiamasi pagal šią direktyvą, kopija pagal Reglamento (ES) 2016/794 7 straipsnio 6 dalį turėtų būti siunčiama Europolui, jei ši informacija yra susijusi su Europolo tikslų taikymo sričiai priklausančiomis nusikalstamomis veikomis. Tokie vertinimai turėtų būti grindžiami Europolo tikslais, nustatytais Reglamente (ES) 2016/794, kiek tai susiję su nusikalstamos veikos apimtimi. Valstybės narės neturėtų privalėti siųsti Europolui informacijos prašymo arba informacijos, kuria keičiamasi, kopijos, jei tai prieštarautų esminiams atitinkamos valstybės narės saugumo interesams, keltų pavojų vykdomo tyrimo sėkmingai baigčiai arba asmens saugumui, arba jei taip būtų atskleista informacija, susijusi su organizacijomis arba konkrečia žvalgybos veikla nacionalinio saugumo srityje. Be to, laikantis duomenų nuosavybės principo ir nedarant poveikio Reglamente (ES) 2016/794 įtvirtintai pareigai nustatyti Europolo atliekamo informacijos tvarkymo tikslą ir apribojimus, informacija, iš pradžių gauta iš kitos valstybės narės arba trečiosios valstybės, Europolui turėtų būti teikiama tik tuo atveju, jei ta valstybė narė arba trečioji valstybė yra davusi savo sutikimą. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad jų bendrų informacinių punktų ir kompetentingų teisėsaugos institucijų darbuotojai gautų tinkamą paramą ir būtų mokomi, kad galėtų greitai ir tiksliai nustatyti, kokia informacija, kuria keičiamasi pagal šią direktyvą, patenka į Europolo įgaliojimų sritį ir yra reikalinga, kad jis galėtų pasiekti savo tikslus;

(26)

valstybių narių keitimuisi teisėsaugos informacija naudojamų ryšių kanalų gausėjimo problema turėtų būti išspręsta, nes tai trukdo tinkamai ir greitai keistis tokia informacija ir didina su asmens duomenų saugumu susijusią riziką. Todėl turėtų būti nustatyta, kad visais informacijos perdavimo ir pranešimų teikimo pagal šią direktyvą atvejais, įskaitant atvejus, kai bendriems informaciniams punktams ir tiesiogiai kompetentingoms teisėsaugos institucijoms siunčiami informacijos prašymai, kai pagal tokius prašymus teikiama informacija ir kai bendri informaciniai punktai ir kompetentingos teisėsaugos institucijos teikia informaciją savo iniciatyva, pranešama apie atsisakymą patenkinti informacijos prašymus, teikiami paaiškinimai ir patikslinimai, taip pat siunčiamos informacijos prašymų ar informacijos kopijos bendriems informaciniams punktams ir Europolui, privaloma naudotis pagal Reglamentą (ES) 2016/794 Europolo administruojama ir plėtojama Saugaus keitimosi informacija tinklo programa (SIENA). Tuo tikslu visi bendri informaciniai punktai, taip pat visos kompetentingos teisėsaugos institucijos, galinčios dalyvauti keičiantis informacija, turėtų būti tiesiogiai prisijungę prie SIENA. Kad pirminės grandies pareigūnai, pvz., elektroninių paieškos priemonių operacijose dalyvaujantys policijos pareigūnai, galėtų naudotis SIENA, ji, kai tinkama, taip pat turėtų veikti mobiliuosiuose prietaisuose. Šiuo atžvilgiu, siekiant sudaryti sąlygas visapusiškai pasirengti naudotis SIENA, turėtų būti numatytas trumpas pereinamasis laikotarpis, nes dėl to kai kuriose valstybėse narėse keičiasi dabartinė tvarka ir būtina surengti atitinkamų darbuotojų mokymus. Siekiant atsižvelgti į veiklos realijas ir netrukdyti geram kompetentingų teisėsaugos institucijų bendradarbiavimui, valstybės narės turėtų turėti galimybę leisti savo bendriems informaciniams punktams arba savo kompetentingoms teisėsaugos institucijoms tam tikrais pagrįstais atvejais naudoti kitą saugų ryšių kanalą. Tais atvejais, kai valstybės narės leidžia savo bendriems informaciniams punktams arba kompetentingoms teisėsaugos institucijoms naudoti kitą ryšių kanalą dėl informacijos prašymo skubos, jos, kai tai praktiškai įmanoma ir atitinka operatyvinius poreikius, turėtų vėl pradėti naudotis SIENA, kai padėtis nebereikalauja skubių veiksmų. Keičiantis informacija valstybės narės viduje, neturėtų būti privaloma naudotis SIENA;

(27)

siekdama supaprastinti, palengvinti ir geriau suvaldyti informacijos srautus, kiekviena valstybė narė turėtų įsteigti arba paskirti bendrą informacinį punktą. Bendras informacinis punktas turėtų būti kompetentingas koordinuoti ir palengvinti keitimąsi informacija pagal šią direktyvą. Kiekviena valstybė narė apie bendro informacinio punkto įsteigimą arba paskyrimą ir apie bet kokius pasikeitimus turėtų pranešti Komisijai. Komisija turėtų skelbti tuos pranešimus ir bet kokius jų atnaujinimus. Bendri informaciniai punktai visų pirma turėtų padėti sumažinti informacijos srautų kliūtis, atsirandančias dėl kompetentingų teisėsaugos institucijų tarpusavio ryšių palaikymo būdų susiskaidymo, reaguodami į vis didesnį poreikį bendromis pastangomis kovoti su tokiais tarpvalstybiniais nusikaltimais, kaip prekyba narkotikais, kibernetiniai nusikaltimai, prekyba žmonėmis ir terorizmas. Kad bendri informaciniai punktai galėtų veiksmingai vykdyti savo koordinavimo funkcijas, susijusias su tarpvalstybiniu keitimusi informacija teisėsaugos tikslais pagal šią direktyvą, jiems turėtų būti pavesti tam tikri konkretūs minimalūs uždaviniai ir taip pat suteikti tam tikri minimalūs pajėgumai;

(28)

bendri informaciniai punktai turėtų turėti prieigą prie visos jų valstybei narei prieinamos informacijos, įskaitant naudotojui patogią prieigą prie visų aktualių Sąjungos ir tarptautinių duomenų bazių ir platformų, laikantis taikytinuose Sąjungos ir nacionalinės teisėse aktuose nustatytos tvarkos. Kad bendri informaciniai punktai galėtų įvykdyti šios direktyvos reikalavimus, ypač dėl terminų, jiems turėtų būti suteikta pakankamai biudžeto ir personalo išteklių, įskaitant pakankamus vertimo raštu pajėgumus, ir jie turėtų veikti visą parą. Tuo atžvilgiu efektyvumas ir veiksmingumas galėtų būti padidintas įrengus registratūrą, kuri galėtų peržiūrėti, tvarkyti ir nukreipti gaunamus informacijos prašymus. Bendri informaciniai punktai taip pat turėtų turėti galimybę bet kuriuo metu susisiekti su teisminėmis institucijomis, kompetentingomis išduoti reikiamus teismo leidimus. Praktikoje tai galima atlikti, pavyzdžiui, užtikrinant tokių teisminių institucijų fizinį buvimą bendro informacinio punkto patalpose arba jų funkcinį prieinamumą bendro informacinio punkto patalpose arba tiesiogiai telefonu;

(29)

siekiant, kad bendri informaciniai punktai galėtų veiksmingai atlikti pagal šią direktyvą jiems pavestas koordinavimo funkcijas, jie turėtų būti sudaryti iš kompetentingų teisėsaugos institucijų, kurių dalyvavimas reikalingas, kad būtų galima tinkamai ir greitai keistis informacija pagal šią direktyvą, darbuotojų. Nors dėl tikslios organizacinės struktūros ir sudėties, reikalingos tam reikalavimui įgyvendinti, sprendžia kiekviena valstybė narė, bendrame informaciniame punkte galėtų būti atstovų iš policijos, muitinės ir kitų kompetentingų teisėsaugos institucijų, kurioms pavesta užkirsti kelią nusikalstamoms veikoms, jas nustatyti ar tirti, taip pat galbūt regioninių ir dvišalių biurų kontaktiniai asmenys, pvz., ryšių palaikymo pareigūnai ir atašė, deleguoti ar komandiruoti į kitas valstybes nares ir atitinkamas Sąjungos teisėsaugos agentūras, pvz., Europolą. Tačiau, siekiant veiksmingo koordinavimo, bendri informaciniai punktai turėtų būti sudaryti bent iš Europolo nacionalinio padalinio, SIRENE biuro ir Interpolo nacionalinio centrinio biuro atstovų, kaip nustatyta atitinkamuose Sąjungos teisės aktuose arba tarpinstituciniuose susitarimuose, nepaisant to, kad ši direktyva netaikoma tokiais Sąjungos teisės aktais konkrečiai reglamentuojamiems keitimosi informacija atvejams;

(30)

atsižvelgiant į konkrečius tarpvalstybinio bendradarbiavimo teisėsaugos srityje poreikius, įskaitant neskelbtinos informacijos tvarkymą šiame kontekste, itin svarbu, kad bendrų informacinių punktų ir kompetentingų teisėsaugos institucijų darbuotojai turėtų reikiamų žinių ir įgūdžių, kad galėtų teisėtai, veiksmingai ir efektyviai vykdyti pagal šią direktyvą jiems pavestas užduotis. Visų pirma bendro informacinio punkto darbuotojams turėtų būti rengiami tinkami ir reguliarūs mokymo kursai Sąjungos ir nacionaliniu lygmenimis, kurie atitiktų jų profesinius poreikius ir konkrečią patirtį ir padėtų jiems palaikyti ryšius su kitų valstybių narių bendrais informaciniais punktais ir kompetentingomis teisėsaugos institucijomis siekiant taikyti šioje direktyvoje nustatytas taisykles, ir darbuotojai turėtų būti skatinami tokiuose kursuose dalyvauti. Šiuo atžvilgiu ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas tinkamam duomenų tvarkymo priemonių ir IT sistemų naudojimui, žinių apie atitinkamas Sąjungos ir nacionalines teisines sistemas teisingumo ir vidaus reikalų srityje perdavimui, ypatingą dėmesį skiriant asmens duomenų apsaugai, teisėsaugos institucijų bendradarbiavimui ir konfidencialios informacijos tvarkymui, taip pat, siekiant padėti įveikti kalbos barjerą, valstybės narėms nurodytoms kalboms, kuriomis jos bendras informacinis punktas gali keistis informacija. Norėdamos rengti tuos mokymus, valstybės narės, kai tinkama, taip pat turėtų naudotis Europos Sąjungos teisėsaugos mokymo agentūros (CEPOL), įsteigto Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/2219 (18), siūlomais mokymo kursais ir atitinkamomis priemonėmis, apsvarstyti galimybę, kad darbuotojai praleistų savaitę Europole, ir pasinaudoti atitinkamais pasiūlymais, pateiktais pagal iš Sąjungos biudžeto finansuojamas programas ir projektus, pavyzdžiui, CEPOL mainų programą;

(31)

be techninių įgūdžių ir teisinių žinių, būtinos veiksmingo ir efektyvaus tarpvalstybinio teisėsaugos institucijų bendradarbiavimo pagal šią direktyvą sąlygos yra tarpusavio pasitikėjimas ir bendras sutarimas. Asmeniniai ryšiai, įgyti vykdant bendras operacijas ir dalijantis patirtimi, padeda kurti pasitikėjimą ir plėtoti bendrą Sąjungos viešosios tvarkos palaikymo policijos pajėgomis kultūrą. Valstybės narės turėtų taip pat apsvarstyti galimybę rengti bendrus mokymo kursus ir organizuoti darbuotojų mainus, daugiausia dėmesio skiriant žinių apie kitų valstybių narių kompetentingų teisėsaugos institucijų darbo metodus, tyrimo metodus ir organizacines struktūras perdavimui;

(32)

siekdamos suaktyvinti bendrų informacinių punktų ir kompetentingų teisėsaugos institucijų darbuotojų dalyvavimą mokymo kursuose, valstybės narės taip pat galėtų apsvarstyti galimybę taikyti konkrečias paskatas tokiems darbuotojams;

(33)

bendri informaciniai punktai turi įdiegti ir eksploatuoti bendrą elektroninę bylų valdymo sistemą, turinčią tam tikras minimalias funkcijas ir pajėgumus, kad galėtų veiksmingai ir efektyviai atlikti visas pagal šią direktyvą numatytas savo užduotis, ypač susijusias su keitimusi informacija. Bylų valdymo sistema yra darbo srauto sistema, leidžianti bendriems informaciniams punktams valdyti keitimąsi informacija. Tikimasi, kad kuriant bylų valdymo sistemą galėtų būti taikomas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2019/818 (19) nustatytas universalaus pranešimo formato standartas;

(34)

asmens duomenų tvarkymui bylų valdymo sistemoje taikomos Direktyvoje (ES) 2016/680 nustatytos taisyklės. Tvarkymas apima saugojimą. Siekiant aiškumo ir veiksmingos asmens duomenų apsaugos, toje direktyvoje nustatytos taisyklės turėtų būti patikslintos šioje direktyvoje. Visų pirma, kalbant apie Direktyvoje (ES) 2016/680 nustatytą reikalavimą saugoti asmens duomenis tokia forma, kad duomenų subjektų tapatybę būtų galima nustatyti ne ilgiau, nei tai yra būtina tais tikslais, kuriais jie tvarkomi, šioje direktyvoje turėtų būti patikslinta, kad tais atvejais, kai bendras informacinis punktas gauna informaciją, kuria keičiamasi pagal šią direktyvą ir kuri apima asmens duomenis, tas bendras informacinis punktas turėtų saugoti asmens duomenis bylų valdymo sistemoje tik tiek, kiek tai būtina ir proporcinga, kad jis galėtų vykdyti pagal šią direktyvą jam pavestas užduotis. Jei taip nebėra, bendras informacinis punktas turėtų neatšaukiamai ištrinti asmens duomenis iš bylų valdymo sistemos. Siekiant užtikrinti, kad asmens duomenys būtų saugomi tik tiek laiko, kiek tai būtina ir proporcinga, laikantis Direktyvoje (ES) 2016/680 nustatytų saugojimo ir peržiūros terminų taisyklių, bendras informacinis punktas turėtų reguliariai tikrinti, ar tų reikalavimų ir toliau laikomasi. Tuo tikslu pirmoji peržiūra turėtų būti atlikta ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo keitimosi informacija pagal šią direktyvą pabaigos, t. y. nuo to momento, kai buvo pateikta paskutinė informacija arba pasikeista naujausiu susijusiu pranešimu. Tačiau šios direktyvos reikalavimai dėl tokios peržiūros ir ištrynimo neturėtų daryti poveikio nacionalinių institucijų, kompetentingų vykdyti nusikalstamų veikų prevenciją, jas nustatyti ir tirti, galimybei saugoti asmens duomenis savo nacionalinėse baudžiamosiose bylose pagal nacionalinę teisę, laikantis Sąjungos teisės, visų pirma Direktyvos (ES) 2016/680;

(35)

siekdamos padėti bendriems informaciniams punktams ir kompetentingoms teisėsaugos institucijoms keistis informacija pagal šią direktyvą ir puoselėti bendrą Europos policijos kultūrą tarp valstybių narių, valstybės narės turėtų skatinti praktinį savo bendrų informacinių punktų ir kompetentingų teisėsaugos institucijų bendradarbiavimą. Visų pirma Taryba turėtų bent kartą per metus rengti bendrų informacinių punktų vadovų susitikimus, kad būtų dalijamasi patirtimi ir geriausios praktikos pavyzdžiais, susijusiais su keitimusi informacija šios direktyvos tikslais. Kitos bendradarbiavimo formos turėtų apimti keitimosi teisėsaugos informacija vadovų rengimą, nacionalinių faktų suvestinių apie tiesiogiai ir netiesiogiai prieinamą informaciją, bendrus informacinius punktus, paskirtąsias teisėsaugos institucijas ir kalbų vartojimo tvarką, arba kitų dokumentų apie bendras procedūras rengimą, su darbo srautais susijusių sunkumų sprendimą, informuotumo apie atitinkamų teisinių sistemų ypatumus didinimą ir prireikus atitinkamų bendrų informacinių punktų susitikimų organizavimą;

(36)

siekiant sudaryti sąlygas vykdyti reikiamą šios direktyvos taikymo stebėseną ir vertinimą, valstybėms narėms turėtų būti nustatyta pareiga rinkti ir kasmet teikti Komisijai tam tikrus duomenis, susijusius su šios direktyvos įgyvendinimu. Tas reikalavimas reikalingas visų pirma siekiant pašalinti palyginamų duomenų, kuriais būtų galima kiekybiškai išreikšti atitinkamus tarpvalstybinio keitimosi informacija tarp kompetentingų teisėsaugos institucijų atvejus, trūkumą, be to, jis sudaro palankesnes sąlygas Komisijai vykdyti jai tenkančią pareigą teikti ataskaitas dėl šios direktyvos įgyvendinimo. Šiuo tikslu reikalingus duomenis turėtų automatiškai generuoti bylų valdymo sistema ir SIENA;

(37)

atsižvelgiant į tarpvalstybinį tarptautinio masto nusikalstamumo ir terorizmo pobūdį, valstybės narės, siekdamos užkirsti kelią tokioms nusikalstamoms veikoms, jas nustatyti ir tirti, privalo remtis viena kitos pagalba. Kadangi šios direktyvos tikslo, t. y. užtikrinti tinkamus ir greitus tarp kompetentingų teisėsaugos institucijų ir Europolui perduodamos informacijos srautus, valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl veiksmo masto ir poveikio to tikslo būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu nustatant bendras keitimosi informacija taisykles ir bendrą keitimosi informacija kultūrą, taip pat naudojantis šiuolaikinėmis priemonėmis ir ryšių kanalais, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties (toliau – ES sutartis) 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti;

(38)

vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1725 (20) 42 straipsnio 1 dalimi buvo konsultuojamasi su Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnu, ir jis pateikė nuomonę 2022 m. kovo 7 d.;

(39)

ši direktyva yra pagrįsta vertybėmis, kuriomis grindžiama Sąjunga, kaip nustatyta ES sutarties 2 straipsnyje, įskaitant teisinę valstybę, laisvę ir demokratiją. Be to, joje paisoma pagrindinių teisių ir apsaugos priemonių ir laikomasi principų, pripažintų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – Chartija), visų pirma teisės į laisvę ir saugumą, teisės į privatų ir šeimos gyvenimą ir teisės į asmens duomenų apsaugą, kaip nustatyta atitinkamai Chartijos 6, 7 ir 8 straipsniuose ir SESV 16 straipsnyje. Pagal šią direktyvą asmens duomenys turėtų būti tvarkomi tik tiek, kiek tai tikrai būtina ir proporcinga, laikantis aiškių sąlygų ir griežtų reikalavimų ir užtikrinant veiksmingą pagal Direktyvą (ES) 2016/680 įsteigtų nacionalinių priežiūros institucijų ir Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūno priežiūrą, kai tinkama, vykdomą pagal jų atitinkamus įgaliojimus;

(40)

pagal prie ES sutarties ir SESV pridėto Protokolo Nr. 22 dėl Danijos pozicijos 1 ir 2 straipsnius Danija nedalyvauja priimant šią direktyvą ir ji nėra jai privaloma ar taikoma. Kadangi ši direktyva grindžiama Šengeno acquis, remdamasi to protokolo 4 straipsniu, per šešis mėnesius po to, kai Taryba nusprendžia dėl šios direktyvos, Danija turi nuspręsti, ar ją įtrauks į savo nacionalinę teisę;

(41)

Airija taiko šią direktyvą pagal prie ES sutarties ir SESV pridėto Protokolo Nr. 19 dėl į Europos Sąjungos sistemą integruotos Šengeno acquis 5 straipsnio 1 dalį ir Tarybos sprendimo 2002/192/EB (21) 6 straipsnio 2 dalį;

(42)

Islandijos ir Norvegijos atžvilgiu šia direktyva plėtojamos Šengeno acquis nuostatos, kaip tai suprantama Europos Sąjungos Tarybos ir Islandijos Respublikos bei Norvegijos Karalystės susitarime dėl pastarųjų asociacijos įgyvendinant, taikant ir plėtojant Šengeno acquis (22), kurios patenka į Tarybos sprendimo 1999/437/EB (23) 1 straipsnio H punkte nurodytą sritį;

(43)

Šveicarijos atžvilgiu šia direktyva plėtojamos Šengeno acquis nuostatos, kaip tai suprantama Europos Sąjungos, Europos bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarime dėl Šveicarijos Konfederacijos asociacijos įgyvendinant, taikant ir plėtojant Šengeno acquis (24), kurios patenka į Tarybos sprendimo 1999/437/EB 1 straipsnio H punkte nurodytą sritį, minėtą sprendimą taikant kartu su Tarybos sprendimo 2008/149/TVR (25) 3 straipsniu;

(44)

Lichtenšteino atžvilgiu šia direktyva plėtojamos Šengeno acquis nuostatos, kaip tai suprantama Europos Sąjungos, Europos bendrijos, Šveicarijos Konfederacijos ir Lichtenšteino Kunigaikštystės protokole dėl Lichtenšteino Kunigaikštystės prisijungimo prie Europos Sąjungos, Europos bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimo dėl Šveicarijos Konfederacijos asociacijos įgyvendinant, taikant ir plėtojant Šengeno acquis (26), kurios patenka į Tarybos sprendimo 1999/437/EB 1 straipsnio H punkte nurodytą sritį, minėtą sprendimą taikant kartu su Tarybos sprendimo 2011/349/ES (27) 3 straipsniu,