1.

Šio Standarto tikslas – padėti finansinės atskaitomybės vartotojams suprasti finansinių priemonių svarbą ūkio subjekto finansinei būklei, rezultatams bei pinigų srautams.

2.

Standarte numatomi finansinių priemonių pateikimo reikalavimai ir informacija, kuri turėtų būti pateikta apie finansines priemones. Pateikimo reikalavimai, išleidėjo požiūriu, taikomi finansinių priemonių skirstymui į finansinį turtą, finansinius įsipareigojimus ir nuosavybės priemones, taip pat atitinkamų palūkanų, dividendų, pelno ir nuostolio bei aplinkybių, kuriomis finansinis turtas ir įsipareigojimai turėtų būti tarpusavyje užskaitomi, skirstymui. Šiame Standarte reikalaujama pateikti informaciją apie veiksnius, kurie veikia ūkio subjekto būsimų pinigų srautų, susijusių su finansinėmis priemonėmis, sumą, išdėstymą laiko atžvilgiu ir apibrėžtumą bei jiems taikomą apskaitos politiką. Šiame Standarte taip pat reikalaujama pateikti informaciją apie ūkio subjekto naudojamų finansinių priemonių pobūdį ir mastą, verslo tikslus, kuriems jie tarnauja, su jais susijusią riziką ir vadovybės politiką dėl tokios rizikos kontrolės.

3.

Šio Standarto principai papildo finansinio turto ir finansinių įsipareigojimų pripažinimo ir vertinimo principus, aprašytus 39 TAS „Finansinės priemonės: pripažinimas ir vertinimas“.

4.

Šį Standartą turi taikyti visi ūkio subjektai visoms finansinėms priemonėms, išskyrus:

5.

Šis Standartas taikomas pripažintoms ir nepripažintoms finansinėms priemonėms. Pripažintos finansinės priemonės susideda iš ūkio subjekto išleistų nuosavybės priemonių bei finansinio turto ir finansinių įsipareigojimų, kuriems taikomas 39 TAS. Nepripažintos finansinės priemonės apima kai kurias finansines priemones, kurios nepatenka į 39 TAS apimtį, tačiau patenka į šio Standarto apimtį (pvz., paskolų įsipareigojimus).

6.

Pagal šį Standartą, draudimo sutartis yra sutartis, kuri parodo tam tikrą draudėjo riziką dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl įvykstančių ar aptinkamų per tam tikrą laikotarpį įvykių ar aplinkybių, įskaitant ir mirties atvejį (anuiteto atveju – anuitetą gaunančio asmens išgyvenimą), ligą, negalią, turto žalą, kitų sužalojimą ar verslo nutraukimą. Šio Standarto nuostatos taikomos tada, kai finansinė priemonė įgauna draudimo sutarties formą, bet iš esmės yra finansinės rizikos perkėlimas (žr. 52 paragrafą), pavyzdžiui, kai kurios draudimo ir kitų įmonių išleistos finansinio perdraudimo ir garantuotų investicijų sutartys. Ūkio subjektas, turintis įsipareigojimų pagal draudimo sutartis, yra skatinamas apsvarstyti, ar reikia taikyti šio Standarto nuostatas pateikiant ir atskleidžiant informaciją apie tokius įsipareigojimus.

7.

Kituose Standartuose, skirtuose tam tikroms finansinių priemonių rūšims, nurodoma papildomų pateikimo ir atskleidimo reikalavimų. Pavyzdžiui, į 17 TAS „Nuoma“ ir 26 TAS „Pensinio aprūpinimo planų apskaita ir atskaitomybė“ įtraukti konkretūs finansinės nuomos ir pensinio aprūpinimo planų investicijų atskleidimo reikalavimai. Be to, finansinėms priemonėms taikomi kai kurie kitų Standartų (konkrečiai – 30 TAS „Bankų ir panašių finansinių institucijų informacijos atskleidimas finansinėje atskaitomybėje“ reikalavimai.

8.

Šis Standartas turi būti taikomas nefinansinių straipsnių pirkimo - pardavimo sutartims, kurios gali būti vykdomos grynaisiais pinigais ar kitokia finansine priemone arba keičiant finansines priemones taip lyg sutartis būtų finansinė priemonė, išskyrus sutartis, sudarytas ir laikomas su tikslu perduoti arba gauti nefinansinį straipsnį dėl ūkio subjekto numatomų pirkimo, pardavimo ar naudojimo poreikių.

9.

Yra įvairių būdų, kuriais nefinansinių straipsnių pirkimo-pardavimo sutartys gali būti vykdomos grynaisiais pinigais ar kitokia finansine priemone arba keičiantis finansinėmis priemonėmis. Taip gali atsitikti:

Sutartis, kuriai gali būti pritaikyti b) ir c) punktai, nesudaroma siekiant perduoti arba gauti nefinansinius straipsnius dėl ūkio subjekto numatomų pirkimo, pardavimo ar naudojimo poreikių, ir dėl to tokiai sutarčiai taikomi šio Standarto reikalavimai. Kitos sutartys, kurioms taikomas 8 paragrafas, įvertinamos siekiant nustatyti, ar jos sudarytos ir laikomos su tikslu gauti ar perduoti nefinansinius straipsnius dėl ūkio subjekto numatomų pirkimo, pardavimo ar naudojimo poreikių, ir ar joms taikomi šio Standarto reikalavimai.

10.

Parduotam pasirinkimo sandoriui pirkti ar parduoti nefinansinius straipsnius, už kuriuos gali būti atsiskaitoma grynaisiais pinigais ar kita finansine priemone arba keičiantis finansinėmis priemonėmis, remiantis 9 paragrafo a) ir d) punktais, taikomi šio Standarto reikalavimai. Tokia sutartis negali būti sudaroma su tikslu gauti ar perduoti nefinansinius straipsnius dėl ūkio subjekto numatomų pirkimo, pardavimo ar naudojimo poreikių.

11.

Toliau pateikiamos šiame Standarte vartojamos sąvokos su apibrėžtomis jų reikšmėmis:

12.

Toliau pateikiamos 39 TAS 9 paragrafe ir šiame Standarte naudojamos sąvokos su 39 TAS apibrėžtomis reikšmėmis:

13.

Šiame Standarte sąvokos „sutartis“ ir „sutartinis“ taikomos susitarimui tarp dviejų ar daugiau šalių, kuriame numatyti aiškūs ekonominiai padariniai, kurių išvengti šalys turi mažai galimybių (jei apskritai jų turi) – paprastai todėl, kad sutarties įsigaliojimą reguliuoja įstatymai. Sutartys, taigi ir finansinės priemonės, gali būti įvairiausių formų ir nebūtinai turi būti sudarytos raštu.

14.

Šiame Standarte sąvoka „ūkio subjektas“ vartojama fiziniams asmenims, bendrijoms, įsteigtiems juridiniams asmenims, koncernams bei vyriausybinėms institucijoms apibūdinti.

15.

Finansinių priemonių išleidėjas pirminio pripažinimo metu priemones ar jų sudedamąsias dalis turi suskirstyti į finansinius įsipareigojimus, finansinį turtą ar nuosavybės priemones pagal sutartinio susitarimo esmę bei finansinių įsipareigojimų, finansinio turto ir nuosavybės priemonių apibrėžimus.

16.

Kai išleidėjas taiko 11 paragrafe pateiktus apibrėžimus, siekdamas nustatyti, ar finansinė priemonė yra nuosavybės priemonė, ar finansinis įsipareigojimas, priemonė laikoma nuosavybės priemone tada ir tik tada, kai atitinka žemiau a) ir b) punktuose pateiktas sąlygas.

Sutartinis įsipareigojimas, įskaitant ir tą, kuris atsiranda dėl išvestinės finansinės priemonės ir gali reikšti paties išleidėjo nuosavybės priemonių gavimą ar perdavimą ateityje, tačiau neatitinka aukščiau minėtų a) ir b) punktų sąlygų, nėra nuosavybės priemonė.

17.

Esminis bruožas, skiriantis finansinį įsipareigojimą nuo nuosavybės priemonės, yra sutartinė šalies (išleidėjo) prievolė pateikti pinigus ar kitą finansinį turtą kitai šaliai (turėtojui) arba pasikeisti su turėtoju kitu finansiniu turtu sąlygomis, kurios yra potencialiai nepalankios išleidėjui. Nors nuosavybės priemonės turėtojas gali turėti teisę gauti dividendus ar kitas iš kapitalo paskirstomas sumas proporcingai jo turimoms akcijoms, išleidėjas neturi sutartinės prievolės atlikti tokį paskirstymą, nes perduoti pinigų ar kitokio finansinio turto kitai šaliai negali būti pareikalauta.

18.

Finansinių priemonių esmė nulemia jų klasifikaciją ūkio subjekto balanse labiau, negu teisinė forma. Esmė ir teisinė forma paprastai sutampa, tačiau ne visada. Kai kurios finansinės priemonės įgyja teisinę nuosavybės formą, bet savo esme yra įsipareigojimai; kitos gali derinti savybes, siejamas tiek su nuosavybės priemonėmis, tiek su finansiniais įsipareigojimais. Pavyzdžiui:

19.

Jeigu ūkio subjektas neturi besąlyginės teisės išvengti pinigų ar kito finansinio turto perdavimo, vykdydamas sutartines prievoles, tokia prievolė atitinka finansinio įsipareigojimo apibrėžimą. Pavyzdžiui:

20.

Finansinė priemonė, aiškiai nenustatanti sutartinės prievolės perduoti grynuosius pinigus ar kitą finansinį turtą, gali nustatyti šią prievolę netiesiogiai dėl jos nuostatų ir sąlygų. Pavyzdžiui:

21.

Sutartis nėra nuosavybės priemonė vien dėl to, kad gali nulemti paties ūkio subjekto nuosavybės priemonių gavimą ar perdavimą. Ūkio subjektas gali turėti sutartinę teisę ar prievolę gauti arba perduoti tokį savo paties akcijų ar kitų nuosavybės priemonių skaičių, kuris svyruoja taip, kad paties ūkio subjekto gautinų ar perduodamų nuosavybės priemonių tikroji vertė lygi sutartinių teisių arba prievolių sumai. Tokia sutartinė teisė ar prievolė gali būti skirta fiksuotai sumai arba sumai, kuri pilnai ar iš dalies svyruoja dėl kintamojo, išskyrus paties ūkio subjekto nuosavybės priemonių rinkos kainą (pvz., palūkanų normos, prekių kainos arba finansinės priemonės kainos), pokyčius. Pavyzdžiai: a) sutartis perduoti tiek šio ūkio subjekto nuosavybės priemonių, kiek prilygsta 100 PV (1) vertei, ir b) sutartis perduoti tiek šio ūkio subjekto nuosavybės priemonių, kiek prilygsta 100 aukso uncijų vertei. Tokia sutartis yra ūkio subjekto finansinis įsipareigojimas netgi tada, jei ūkio subjektas privalo ar gali atsiskaityti už jį savo paties nuosavybės priemonėmis. Tai nėra nuosavybės priemonė, nes ūkio subjektas naudoja kintamą savo paties nuosavybės priemonių kiekį kaip būdą apmokėti sutartį. Atitinkamai, pagal tokią sutartį neparodoma likutinė ūkio subjekto turto dalis atėmus visus jo įsipareigojimus.

22.

Sutartis, kurią ūkio subjektas apmoka gaudamas ar perduodamas fiksuotą savo paties nuosavybės priemonių kiekį mainais už fiksuotą pinigų ar kitokio finansinio turto sumą, yra nuosavybės priemonė. Pavyzdžiui, išleisti akcijų pasirinkimo sandoriai, suteikiantys kitai šaliai teisę nusipirkti fiksuotą kiekį ūkio subjekto akcijų už fiksuotą kainą ar fiksuotą nustatytą pagrindinę obligacijos sumą, yra nuosavybės priemonės. Sutarties tikrosios vertės pokyčiai, atsirandantys dėl rinkos palūkanų normų svyravimų, kurie neveikia grynųjų pinigų ar kito gautino ar mokėtino finansinio turto sumos, arba gautinos ar perduodamos nuosavybės priemonių sumos sutarties vykdymo metu netrukdo vertinti sutartį kaip nuosavybės priemonę. Bet koks gautas atlygis (pvz., gautas perviršis už pasirašytą paties ūkio subjekto akcijų pasirinkimo sandorį arba garantiją) tiesiogiai įtraukiamas į nuosavybę. Bet koks sumokėtas atlygis (pvz., sumokėtas perviršis už nusipirktą pasirinkimo sandorį) tiesiogiai atimamas iš nuosavybės. Nuosavybės priemonės tikrosios vertės pokyčiai nėra pripažįstami finansinėje atskaitomybėje.

23.

Sutartis, kuria ūkio subjektas įsipareigoja įsigyti savo paties nuosavybės priemonių už grynuosius pinigus ar kitą finansinį turtą, sukuria finansinį įsipareigojimą dėl išperkamosios sumos dabartinės vertės (pavyzdžiui, išankstinės perpirkimo kainos, pasirinkimo sandorio panaudojimo kainos ar kitos išperkamosios sumos dabartinės vertės). Taip yra net ir tuo atveju, kai pati sutartis yra nuosavybės priemonė. Vienas iš pavyzdžių yra ūkio subjekto įsipareigojimas pagal išankstinę sutartį įsigyti savo paties nuosavybės priemonių už grynuosius pinigus. Kai finansinis įsipareigojimas iš pradžių pripažįstamas pagal 39 TAS, jo tikroji vertė (dabartinė išperkamosios sumos vertė) perklasifikuojama iš nuosavybės. Vėliau finansinis įsipareigojimas vertinamas pagal 39 TAS. Jei sutarties galiojimo laikas baigiasi perdavimo neįvykdžius, finansinio įsipareigojimo balansinė vertė priskiriama nuosavybei. Sutartinė ūkio subjekto prievolė pirkti savo paties nuosavybės priemones sukuria finansinį įsipareigojimą dėl išperkamosios sumos dabartinės vertės net ir tuo atveju, jei pirkimo įsipareigojimą sąlygoja kita šalis, pasinaudojanti teise išpirkti (pvz., pasirašytas pardavimo pasirinkimo sandoris suteikia kitai šaliai teisę parduoti šio ūkio subjekto nuosavybės priemones jam pačiam už fiksuotą kainą).

24.

Sutartis, pagal kurią ūkio subjektas padengia perduodamą ar gaunamą fiksuotą savo paties nuosavybės priemonių kiekį mainais į kintamą grynųjų pinigų sumą ar kitokį finansinį turtą, yra finansinis turtas arba finansinis įsipareigojimas. Pavyzdžiu gali būti sutartis, pagal kurią ūkio subjektas turi perduoti 100 vienetų savo paties nuosavybės priemonių už grynųjų pinigų sumą, prilygintą 100 uncijų aukso vertei.

25.

Finansine priemone galima pareikalauti iš ūkio subjekto perduoti pinigus ar kitokį finansinį turtą arba įvykdyti tai finansinio įsipareigojimo būdu tuo atveju, jei įvyktų arba neįvyktų tam tikras įvykis ar išaiškėtų tam tikros aplinkybės, kurių negali kontroliuoti nei priemonės išleidėjas, nei turėtojas; pvz., akcijų rinkos indekso, vartojimo kainų indekso, palūkanų normų ar mokesčių reikalavimų pasikeitimas ar išleidėjo būsimų pajamų, grynųjų įplaukų arba skolos ir kapitalo santykio pokytis. Tokios priemonės išleidėjas neturi besąlygiškos teisės išvengti pinigų ar kito finansinio turto perdavimo (arba atsiskaitymo finansinio įsipareigojimo būdu). Todėl tai yra išleidėjo finansinis įsipareigojimas, išskyrus atvejus, kada:

26.

Kai išvestinė finansinė priemonė leidžia vienai šaliai pasirinkti, kaip turi būti atsiskaitoma (pvz., išleidėjas ar turėtojas gali pasirinkti atsiskaitymą grynaisiais pinigais ar akcijų mainais į pinigus), tai yra finansinis turtas arba finansinis įsipareigojimas, išskyrus atvejį, jei dėl bet kokių įmanomų atsiskaitymo būdų jis taptų nuosavybės priemone.

27.

Išvestinė finansinė priemonė su atsiskaitymo pasirinkimo sandoriu, kuris yra finansinis įsipareigojimas, yra akcijų pasirinkimo sandoris, kurį išleidėjas gali nuspręsti vykdyti grynaisiais pinigais arba savo akcijų mainais į pinigus. Kai kurioms nefinansinių straipsnių pirkimo - pardavimo mainais už ūkio subjekto nuosavybės priemones sutartims taikomi šio Standarto reikalavimai, nes už jas galima atsiskaityti perduodant nefinansinius straipsnius arba grynaisiais pinigais ar kitu finansiniu turtu (žr. 8-10 paragrafus). Tokios sutartys yra finansinis turtas arba finansiniai įsipareigojimai, o ne nuosavybės priemonės.

28.

Neišvestinių finansinių priemonių išleidėjas turi įvertinti finansinės priemonės sąlygas, kad nustatytų, ar ji susideda tiek iš įsipareigojimo, tiek iš nuosavybės komponento. Tokie komponentai pagal 15 paragrafą turi būti klasifikuojami atskirai kaip finansiniai įsipareigojimai, finansinis turtas arba nuosavybės priemonės.

29.

Ūkio subjektas atskirai pripažįsta finansinių priemonių komponentus, kurie: a) sukuria ūkio subjekto finansinį įsipareigojimą ir b) suteikia priemonės turėtojui pasirinkimo teisę konvertuoti juos į to ūkio subjekto nuosavybės priemonę. Pavyzdžiui, obligacija ar kita panaši priemonė, kurią savininkas gali konvertuoti į fiksuotą paprastųjų akcijų skaičių, yra sudėtinė finansinė priemonė. Žvelgiant iš minėtojo ūkio subjekto pozicijų, tokia priemonė apima du komponentus: finansinį įsipareigojimą (sutartinį susitarimą perduoti pinigus ar kitą finansinį turtą) ir nuosavybės priemonę (pirkimo pasirinkimo sandorį, suteikiantį savininkui teisę per numatytą laikotarpį konvertuoti jį į fiksuotą paprastųjų ūkio subjekto akcijų skaičių). Tokios priemonės išleidimo ekonominis poveikis yra iš esmės toks pat, kaip tuo pačiu metu išleidus skolos priemonę su išankstinio atsiskaitymo nuostata ir garantijomis įsigyti paprastąsias akcijas, arba išleidžiant skolos priemonę su atskiriama akcijų pirkimo garantija. Visais atvejais ūkio subjektas įsipareigojimo ir nuosavybės elementus balanse pateikia atskirai.

30.

Konvertuojamos priemonės įsipareigojimo ir nuosavybės komponentų klasifikavimas nėra peržiūrimas dėl galimų pokyčių, kai tampa tikėtina, kad konvertavimo pasirinkimo sandoriu bus pasinaudota, netgi tada, jei gali pasirodyti, kad pasinaudojimas pasirinkimo sandoriu gali tapti ekonomiškai naudingu tam tikriems turėtojams. Turėtojai ne visada gali elgtis taip, kaip iš jų tikimasi, nes, pavyzdžiui, mokesčių padariniai dėl tokios pačios konversijos įvairiems turėtojams gali būti skirtingi. Be to, konversijos tikėtinumas skirtingu laiku gali keistis. Ūkio subjekto sutartinė prievolė atlikti būsimuosius mokėjimus išlieka atvira ir galima vykdyti tol, kol ji išnyksta dėl konversijos, priemonės galiojimo pabaigos ar kokio kito sandorio.

31.

39 TAS nagrinėjamas finansinio turto ir finansinių įsipareigojimų vertinimas. Nuosavybės priemonės yra priemonės, įrodančios likutinę ūkio subjekto turto dalį, atėmus visus jo įsipareigojimus. Todėl, kai sudėtinės finansinės priemonės pradinė balansinė vertė paskirstoma jos nuosavybės ir įsipareigojimo komponentams, nuosavybės komponentui priskiriama likutinė suma, prieš tai atėmus iš visos priemonės tikrosios vertės sumą, nustatytą įsipareigojimo komponentui. Bet kokių išvestinių elementų (pvz., pirkimo pasirinkimo sandorio), įterptų į sudėtinę finansinę priemonę, kitokią nei nuosavybės priemonė (pvz., nuosavybės konversijos pasirinkimo sandorį), vertė įtraukiama į įsipareigojimo komponentą. Balansinių verčių, priskirtų įsipareigojimo ir nuosavybės komponentams, suma pirminio pripažinimo metu visada yra lygi tikrajai vertei, kuri būtų priskirta tai priemonei kaip visumai. Atskirai pripažįstant priemonės komponentus pirmą kartą, pelno ar nuostolio neturi būti gaunama.

32.

Pagal 31 paragrafe aprašomą metodiką obligacijos, konvertuojamos į paprastąsias akcijas, išleidėjas pirmiausiai nustato įsipareigojimo komponento balansinę vertę, įvertindamas panašaus įsipareigojimo (įskaitant bet kokius įterptus ne nuosavybės išvestinius elementus), neturinčio susijusio nuosavybės komponento, tikrąją vertę. Tada nuosavybės priemonės, kurią atspindi pasirinkimo teisė konvertuoti priemonę į paprastąsias akcijas, balansinė vertė nustatoma atimant finansinio įsipareigojimo tikrąją vertę iš visos sudėtinės priemonės tikrosios vertės.

33.

Jeigu ūkio subjektas iš naujo įsigyja savo paties nuosavybės priemones, šių priemonių („supirktos akcijos“) vertė turi būti atimama iš nuosavybės. Joks pelnas ar nuostolis neturi būti pripažįstamas pelno (nuostolio) ataskaitoje dėl ūkio subjektui priklausančių nuosavybės priemonių pirkimo, pardavimo, išleidimo ar atšaukimo. Tokias supirktas akcijas įsigyti ir laikyti gali ūkio subjektas arba kitas konsoliduotos grupės narys. Sumokėtas ar gautas atlygis turi būti tiesiogiai perkeliamas į nuosavybę.

34.

Laikomų supirktų akcijų kiekis pateikiamas atskirai balanse arba aiškinamajame rašte pagal 1 TAS „Finansinės atskaitomybės pateikimas“. Jeigu ūkio subjektas iš naujo įsigyja savo paties nuosavybės priemones iš susijusių šalių, jis tai nurodo pagal 24 TAS „Susijusių šalių atskleidimas“.

35.

Palūkanos, dividendai, nuostoliai ir pelnas, susiję su finansine priemone ar jos sudedamąja dalimi, kuri yra finansinis įsipareigojimas, turi būti pripažįstami pajamomis arba sąnaudomis pelno (nuostolio) ataskaitoje. Paskirstant nuosavybės priemones turėtojams, jos turi būti debetuojamos tiesiogiai į nuosavybę, atėmus bet kokias susijusias mokesčių išmokas. Nuosavybės paskirstymo sandorių išlaidos, neskaitant ūkio subjekto nuosavybės priemonių, tiesiogiai priskiriamų verslo įsigijimui (apskaitomų pagal 22 TAS), išleidimo išlaidų, turi būti atimamos iš nuosavybės, atėmus bet kokias susijusias mokesčių išmokas.

36.

Finansinės priemonės klasifikavimas į finansinį įsipareigojimą ar nuosavybės priemonę nustato, ar palūkanos, dividendai, nuostoliai ir pelnas, susiję su šia priemone, yra pripažįstami pajamomis ar sąnaudomis pelno (nuostolio) ataskaitoje. Todėl visi dividendų už akcijas išmokėjimai, laikomi įsipareigojimais, pripažįstami sąnaudomis, kaip ir palūkanos už obligacijas. Panašiai, pelnas ir nuostoliai, susiję su finansinių įsipareigojimų išpirkimu ar perfinansavimu, pripažįstami pelno (nuostolio) ataskaitoje, o nuosavybės priemonių išpirkimas ar perfinansavimas pripažįstamas nuosavybės pokyčiu. Nuosavybės priemonės tikrosios vertės pokyčiai nėra pripažįstami finansinėje atskaitomybėje.

37.

Ūkio subjektas paprastai patiria įvairių išlaidų, išleisdamas ar įsigydamas savo paties nuosavybės priemones. Į šias išlaidas gali būti įtraukiami mokesčiai už registraciją ir kitokį reguliavimą, teisininkams, apskaitininkams ir kitiems profesionaliems patarėjams mokamos sumos, taip pat išlaidos spaudai bei žyminiai mokesčiai. Nuosavybės sandorio išlaidos apskaitomos atimant jas iš nuosavybės (atimant bet kokią susijusią mokesčių išmoką) tokiu dydžiu, kiek jos yra papildomos išlaidos, tiesiogiai priskiriamos nuosavybės sandoriams, kurių būtų buvę galima išvengti. Nuosavybės sandorio išlaidos, nutraukus sandorį, pripažįstamos sąnaudomis.

38.

Sandorio išlaidos, susijusios su sudėtinės finansinės priemonės išleidimu, paskirstomos priemonės įsipareigojimo ir nuosavybės komponentams proporcingai įplaukų paskirstymui. Sandorio išlaidos, bendrai susijusios su daugiau negu vienu sandoriu (pvz., tuo pačiu metu siūlomų akcijų bei kitų akcijų, kotiruojamų vertybinių popierių biržoje, išlaidos), remiantis panašiais sandoriais, racionaliai ir tinkamai paskirstomos minėtiems sandoriams.

39.

Sandorio išlaidų suma atimama iš nuosavybės tuo laikotarpiu ir pateikiama atskirai pagal 1 TAS „Finansinės atskaitomybės pateikimas“. Susijusi pelno mokesčių suma, pripažįstama tiesiogiai nuosavybe, įtraukiama į bendrą atskaitomybės laikotarpio trumpalaikių ir atidėtųjų mokesčių, kredituojamų arba atimamų iš nuosavybės, sumą, atskleidžiamą pagal 12 TAS „Pelno mokesčiai“.

40.

Dividendai, klasifikuojami kaip sąnaudos, gali būti pateikiami pelno (nuostolio) ataskaitoje arba su palūkanomis už kitus įsipareigojimus, arba kaip atskiras straipsnis. Kaip priedas prie šio Standarto reikalavimų palūkanų ir dividendų pateikimui yra taikomi 1 TAS ir 30 TAS „Bankų ir panašių finansinių institucijų informacijos atskleidimas finansinėje atskaitomybėje“. Kai kuriais atvejais dėl skirtumų tarp palūkanų ir dividendų, susijusių su tokiais atvejais, kaip mokesčių atskaitymas, pageidautina pelno (nuostolio) ataskaitoje palūkanas ir dividendus pateikti atskirai. Informacija apie mokesčių poveikį pateikiama pagal 12 TAS.

41.

Pelnas ir nuostoliai, susiję su finansinio įsipareigojimo balansinės vertės pokyčiais, pripažįstami pajamomis ar išlaidomis pelno (nuostolio) ataskaitoje netgi tada, kai siejasi su priemone, apimančia teisę į likutinę ūkio subjekto turto dalį mainais į pinigus ar kitokį finansinį turtą (žr. 18 paragrafo b) punktą). Pagal 1 TAS ūkio subjektas pelno (nuostolių) ataskaitoje atskirai pateikia bet kokį pelną ar nuostolį, atsirandantį dėl tokių priemonių vertinimo, kai jis yra tiesiogiai susijęs su ūkio subjekto veiklos rezultatų pateikimu.

42.

Finansinis turtas ir finansinis įsipareigojimas turi būti tarpusavyje užskaitomi ir balanse pateikiami grynąja suma tada ir tik tada, kai ūkio subjektas:

43.

Pagal šį Standartą reikalaujama pateikti finansinį turtą ir finansinį įsipareigojimą grynuoju pagrindu, kai tai atspindi ūkio subjekto įvertintus pinigų srautus dėl vienos ar daugiau atskirų finansinių priemonių padengimo. Kai ūkio subjektas turi teisę gauti ar sumokėti vienintelę grynąją sumą ir ketina tai padaryti, iš esmės jis turi tik vienetinį finansinį turtą ar finansinį įsipareigojimą. Kitomis aplinkybėmis finansinis turtas ir finansiniai įsipareigojimai pateikiami atskirai vienas nuo kito, remiantis jų savybėmis, kaip ūkio subjekto ištekliai ar prievolės.

44.

Pripažinto finansinio turto ir pripažinto finansinio įsipareigojimo tarpusavio užskaita ir grynosios sumos pateikimas skiriasi nuo finansinio turto ar finansinio įsipareigojimo pripažinimo nutraukimo. Nors dėl tarpusavio užskaitos negalima pripažinti pelno ar nuostolio, finansinės priemonės pripažinimo nutraukimas lemia ne tik anksčiau pripažinto straipsnio išbraukimą iš balanso, bet ir pelno arba nuostolio susidarymo galimybę.

45.

Užskaitos teisė yra juridinė skolininko teisė pagal sutartį ar kitaip padengti arba kitaip eliminuoti visą ar dalį kreditoriui priklausančios sumos, užskaitant ja drauge su suma, kurią privalo sumokėti kreditorius. Išskirtiniais atvejais skolininkas gali turėti juridinę teisę suma, privaloma mokėti trečiosios šalies, užskaityti sumą, kurią jis pats turi mokėti kreditoriui, jeigu, remiantis visų trijų šalių susitarimu, aiškiai nustatoma skolininko teisė atlikti užskaitą. Kadangi įvairiose juridinėse sistemose užskaitos teisės yra skirtingos (o užskaita yra juridinė teisė), turi būti apsvarstomi įstatymai, susiję su šalių tarpusavio santykiais.

46.

Priverstinė teisė užskaityti finansinį turtą ir finansinį įsipareigojimą veikia teises ir prievoles, susijusias su finansiniu turtu ir finansiniu įsipareigojimu, ir gali reikšmingai paveikti ūkio subjekto kredito ir likvidumo riziką. Tačiau pats teisės egzistavimas nėra pakankamas užskaitos pagrindas. Neketinant pasinaudoti šia teise arba atsiskaityti tuo pačiu metu, ūkio subjekto būsimųjų pinigų srautų suma ir išsidėstymas laiko atžvilgiu nėra paveikiami. Kai ūkio subjektas ketina pasinaudoti šia teise arba atsiskaityti tuo pačiu metu, tuomet turto ir įsipareigojimo pateikimas grynuoju pagrindu geriau atspindi tikėtinų pinigų srautų sumas ir išsidėstymą laiko atžvilgiu, taip pat tiems pinigų srautams tenkančią riziką. Vienos ar abiejų šalių ketinimas atsiskaityti grynuoju pagrindu be juridinės teisės tai daryti nėra pakankamas pagrindas užskaitai pateisinti, nes teisės ir prievolės, susijusios su atskiru finansiniu turtu ir finansiniu įsipareigojimu, išlieka nepakitusios.

47.

Ūkio subjekto ketinimus atsiskaityti už konkretų turtą ar įsipareigojimus gali paveikti jo įprastinis verslas, finansinių rinkų reikalavimai ir kitos aplinkybės, galinčios riboti galimybę atsiskaityti grynuoju pagrindu arba tuo pačiu metu. Kai ūkio subjektas turi užskaitos teisę, bet neketina atsiskaityti grynai arba realizuoti turtą ir įsipareigojimą tuo pačiu metu, teisės poveikis ūkio subjekto kredito rizikai atskleidžiamas pagal 76 paragrafą.

48.

Tačiau dviejų finansinių priemonių padengimas vienu metu gali būti atliekamas, pavyzdžiui, kliringo namų veikloje organizuotoje finansinėje rinkoje arba vykstant tiesioginiams mainams. Tokiomis aplinkybėmis pinigų srautai iš esmės yra lygūs vienai grynajai vertei ir nėra kredito ar likvidumo rizikos. Kitais atvejais ūkio subjektas gali padengti dvi priemones, gaudamas ir sumokėdamas skirtingas sumas, prisiimdamas kredito riziką dėl visos turto sumos arba likvidumo riziką dėl visos įsipareigojimo sumos. Tokia rizika gali būti didelė, nors tikėtina, kad taip bus palyginti trumpą laiką. Atitinkamai, finansinio turto realizavimas ir finansinio įsipareigojimo padengimas laikomi vienalaikiais tik tada, kai sandoriai įvyksta tuo pačiu momentu.

49.

42 paragrafe išdėstytos sąlygos paprastai nėra tenkinamos ir tarpusavio užskaita nėra tinkama, kai:

50.

Ūkio subjektas, atliekantis daug finansinių priemonių sandorių su viena šalimi, gali su ja sudaryti “bendrąją tarpusavio užskaitos sutartį”. Tokia sutartis leidžia atlikti vienintelį grynąjį visų finansinių priemonių, kurias apima sutartis, padengimą įsipareigojimų nesilaikymo arba sutarties nutraukimo atveju. Tokias sutartis paprastai sudaro finansinės institucijos, siekdamos apsaugoti nuo nuostolių, bankroto ar kitų įvykių, dėl kurių sandorio šalis nepajėgtų įvykdyti savo prievolių. Dėl bendrosios tarpusavio užskaitos sutarties paprastai atsiranda užskaitos teisė, kuri tampa priverstinė ir paveikia atskiro finansinio turto ir finansinių įsipareigojimų realizavimą ar atsiskaitymą už juos tik po tam tikro įsipareigojimų nevykdymo įvykio ar kitomis aplinkybėmis, kurių nesitikima normaliomis verslo sąlygomis. Bendroji tarpusavio užskaitos sutartis nesuteikia pagrindo užskaitai, kol nėra tenkinami abu 42 paragrafe nurodyti kriterijai. Kai finansinis turtas ir finansinis įsipareigojimas, kuriems taikoma bendroji tarpusavio užskaitos sutartis, nėra užskaitomi, sutarties įtaka ūkio subjekto kredito rizikai atskleidžiama pagal 76 paragrafą.

51.

Šio Standarto reikalaujamų pateikimų tikslas – nurodyti informaciją, kuri išplėstų supratimą apie finansinių priemonių svarbą ūkio subjekto finansinei būklei, rezultatams bei pinigų srautams ir padėtų įvertinti būsimųjų pinigų srautų, susijusių su tomis priemonėmis, sumas, išsidėstymą laiko atžvilgiu ir tikėtinumą.

52.

Finansinių priemonių sandoriai gali baigtis tuo, kad ūkio subjektas prisiima ar perduoda kitai šaliai vieną arba daugiau toliau aprašomų finansinės rizikos rūšių. Reikalaujama pateikti tokią informaciją, kuri padėtų finansinių ataskaitų vartotojams įvertinti rizikos, susijusios su finansinėmis priemonėmis, mastą.

53.

Pagal šį Standartą nenustatomas nei informacijos, kurią reikia pateikti, formatas, nei vieta finansinėje atskaitomybėje. Informacijos kiekio, pateikiamo finansinėse ataskaitose, nebūtina pakartoti finansinės atskaitomybės aiškinamajame rašte. Pateikimai gali apimti aprašomuosius apibūdinimus ir konkrečių duomenų derinį pagal priemonių pobūdį ir jų santykinę svarbą šiam ūkio subjektui.

54.

Tai, kaip detaliai reikia atskleisti konkrečias finansines priemones, sprendžiama remiantis profesine nuomone ir atsižvelgiant į santykinę tų priemonių svarbą. Būtina nustatyti finansinės atskaitomybės pusiausvyrą, nes daugybė detalių gali trukdyti finansinės atskaitomybės vartotojams, o viską pernelyg apibendrinant, galima nustelbti svarbią informaciją. Pavyzdžiui, kai ūkio subjektas yra daugelio finansinių priemonių supanašiomis savybėmis šalis, ir nė viena iš sutarčių atskirai nėra reikšminga, reikėtų pateikti priemonių grupių santrauką. Kita vertus, informacija apie atskirą priemonę gali būti svarbi tada, kai priemonė sudaro, pavyzdžiui, svarbią ūkio subjekto kapitalo struktūros dalį.

55.

Ūkio subjekto vadovybė grupuoja finansines priemones į grupes, atitinkančias pateiktos informacijos pobūdį, atsižvelgiant į tokius klausimus, kaip, pvz., priemonių savybės ir taikomas vertinimo pagrindas. Bendrąja prasme straipsniai, vertinami pagal savikainą arba amortizuotą savikainą, grupuojant atskiriami nuo straipsnių, vertinamų tikrąja verte. Pateikiama pakankama informacija, leidžianti sutikrinti svarbias balanso straipsnių eilutes. Kai ūkio subjektas yra finansinių priemonių, kurioms šio Standarto reikalavimai netaikomi, šalis, tos priemonės sudaro finansinio turto ar finansinių įsipareigojimų grupę arba kelias grupes, kurioms šio Standarto reikalavimai netaikomi. Šių finansinių priemonių pateikimas atliekamas pagal kitus TFAS.

56.

Ūkio subjektas turi apibūdinti savo finansinės rizikos valdymo tikslus ir politiką, įskaitant politiką, susijusią su kiekvienos didesnės prognozuojamų sandorių rūšies apsidraudimu, kai tokiems sandoriams taikoma apsidraudimo sandorių apskaita.

57.

Pateikdamas specifinę informaciją apie finansinių priemonių likučius ir sandorius, ūkio subjektas taip pat pateikia susijusios rizikos ir tų priemonių verslo tikslų analizę (tiek, kiek šios finansinės priemonės yra naudojamos). Vadovybės politikos dėl rizikų, susijusių su finansinėmis priemonėmis, kontrolės įvertinimas apima nuostatas dėl apsidraudimo nuo rizikos, rizikos koncentracijų vengimo ir reikalavimų įkeičiamam turtui, siekiant sušvelninti kredito riziką. Toks įvertinimas suteikia vertingos papildomos informacijos, nepriklausomos nuo konkrečių, tuo metu laikomų ar esančių nepadengtų priemonių.

58.

Ūkio subjektas atskirai turi pateikti informaciją apie įvardintus tikrosios vertės apsidraudimo sandorius, pinigų srautų apsidraudimo sandorius ir grynosios investicijos į užsienio įmonę apsidraudimo sandorius:

59.

Kai apsidraudimo priemonės pelnas arba nuostolis pinigų srautų apsidraudimo atveju buvo tiesiogiai įtrauktas į nuosavybę per nuosavybės pokyčių ataskaitą, ūkio subjektas turi pateikti:

60.

Kiekvienos finansinio turto, finansinio įsipareigojimo ir nuosavybės priemonės grupės atžvilgiu ūkio subjektas turi pateikti:

61.

Kaip apskaitos politikos dalį kiekvienos finansinio turto kategorijos atžvilgiu ūkio subjektas turi nurodyti, ar reguliarūs finansinio turto pirkimai ir pardavimai apskaitomi pagal prekybos datą, ar pagal atsiskaitymo datą (žr. 39 TAS 38 paragrafą).

62.

Sutartinės finansinių priemonių nuostatos ir sąlygos veikia būsimųjų pinigų įplaukų ir priemonės šalių mokėjimų sumą, išsidėstymą laike ir tikimybę. Kai atskira finansinė priemonė arba visa klasė svarbi ūkio subjekto finansinei padėčiai arba jo būsimiems veiklos rezultatams, turi būti nurodomos jos nuostatos ir sąlygos. Jei atskira priemonė būsimiesiems ūkio subjekto pinigų srautams nėra svarbi, pagrindinės priemonių savybės aprašomos nurodant tam tikras panašių priemonių grupes.

63.

Jeigu ūkio subjekto turima ar išleista atskira finansinė priemonė arba finansinių priemonių grupė sudaro reikšmingą 52 paragrafe paminėtos rizikos galimybę, tuomet nuostatos ir sąlygos, kurių pateikimo reikalaujama, apima:

64.

Kai finansinės priemonės pateikimas balanse skiriasi nuo priemonės teisinės formos, rekomenduotina, kad ūkio subjektas finansinės atskaitomybės aiškinamajame rašte paaiškintų priemonės pobūdį.

65.

Informacija apie finansinių priemonių mastą ir pobūdį yra naudingesnė tada, kai nurodo visus konkrečių priemonių santykius, kurie gali daryti žymią įtaką būsimųjų ūkio subjekto pinigų srautų sumoms, išsidėstymui laike ar tikimybei. Pavyzdžiui, gali būti svarbu atskleisti apdraudimo santykius, pvz., tokį, kuris gali egzistuoti, kai ūkio subjektas turi investiciją į akcijas, už kurias jis yra nusipirkęs pardavimo pasirinkimo sandorį. Tai, kaip dėl turto ir įsipareigojimų tarpusavio santykių keičiasi galima rizika, finansinės atskaitomybės vartotojui gali paaiškėti iš informacijos, apibūdintos 63 paragrafe, bet tam tikromis aplinkybėmis būtinas papildomos informacijos pateikimas.

66.

Pagal 1 TAS ūkio subjektas pateikia visas svarbias apskaitos politikos nuostatas, įskaitant tiek priimtus bendruosius principus, tiek tų principų taikymo sandoriams, kitiems įvykiams ir sąlygoms, atsirandantiems(-čioms) iš ūkio subjekto veiklos, metodą. Finansinių priemonių atveju toks pateikimas apima:

67.

Kiekvienos finansinio turto ar finansinių įsipareigojimų grupės atžvilgiu ūkio subjektas turi pateikti informaciją apie galimą šios grupės turto ar įsipareigojimų palūkanų normos riziką, įskaitant:

68.

Ūkio subjektas pateikia informaciją apie patiriamą riziką dėl vyraujančios palūkanų normos lygio pasikeitimo. Rinkos palūkanų normų pasikeitimai turi tiesioginę įtaką sutarties pagrindu nustatytiems pinigų srautams, susijusiems su tam tikru finansiniu turtu ir finansiniais įsipareigojimais (pinigų srautų palūkanų normos rizika), o kito turto ar įsipareigojimų tikrajai vertei (tikrosios vertės palūkanų normos rizika).

69.

Informacija apie galiojimo pabaigos datas (ar kainų keitimo datas, kai šios yra ankstesnės) parodo laikotarpį, kai palūkanų normos yra fiksuotos, o informacija apie faktines palūkanų normas parodo tų normų stabilumo lygį. Šios informacijos pateikimas suteikia finansinės atskaitomybės vartotojams galimybę įvertinti tikrosios vertės palūkanų normos riziką, nuo kurios ūkio subjektas nėra apsaugotas, tuo pačiu įvertinant pelno ar nuostolio galimybę. Priemonių, perkainotų pagal palūkanų rinkos normą galiojimui nepasibaigus, atžvilgiu yra svarbiau atskleisti ne laikotarpį iki galiojimo pabaigos, o laikotarpį iki kito kainų keitimo.

70.

Kad informacija apie sutartinių kainų keitimų ir galiojimo pabaigos datas būtų išsamesnė, ūkio subjektas gali pasirinkti pateikti informaciją apie numatomą kainų keitimą ar galiojimo pabaigą tada, kai tokios datos reikšmingai skiriasi nuo sutartinių datų. Pavyzdžiui, tokia informacija gali būti ypatingai svarbi tada, kai ūkio subjektas pagrįstai ir patikimai gali numatyti fiksuotos normos hipotekinių paskolų sumą, kuri bus grąžinta prieš pasibaigiant terminui, ir naudoja šią informaciją savo palūkanų normos rizikai valdyti. Papildomoje informacijoje nurodoma, kad ši informacija yra paremta vadovybės būsimų įvykių lūkesčiais, paaiškinamos kainų keitimo arba galiojimo pabaigos datų prielaidos ir nurodoma, kiek tos prielaidos skiriasi nuo sutartinių datų.

71.

Ūkio subjektas nurodo, kurie iš jo finansinio turto ir finansinių įsipareigojimų yra:

72.

67 paragrafo b) punkte pateikiamas reikalavimas taikomas obligacijoms, skolos raštams ir panašioms finansinėms priemonėms, kuriose numatyti būsimieji mokėjimai, sudarantys grąžinamąją sumą turėtojui ir išlaidas išleidėjui, atspindėdami pinigų laiko vertę. Šis reikalavimas netaikomas finansinėms priemonėms, pvz., investicijoms į nuosavybės priemones ir išvestinėms priemonėms, neturinčioms nustatytos faktinės palūkanų normos. Pavyzdžiui, nors palūkanų normos išvestinės priemonės (įskaitant pasikeitimo sandorius, išankstinės normos sutartis ir pasirinkimo sandorius) nėra apsaugotos nuo tikrosios vertės arba pinigų srautų rizikos dėl rinkos palūkanų normų pokyčių, nereikalaujama nurodyti faktinės palūkanų normos. Tačiau pateikdamas informaciją apie faktinę palūkanų normą ūkio subjektas nurodo tai, kokį poveikį jo palūkanų normos rizikai turi tokie, kaip pasikeitimo palūkanų norma, apsidraudimo sandoriai.

73.

Ūkio subjektas gali būti neapsaugotas nuo palūkanų normos rizikos dėl sandorio, kurio metu balanse nepripažįstamas joks finansinis turtas ar finansinis įsipareigojimas. Tokiomis aplinkybėmis ūkio subjektas pateikia informaciją, pagal kurią finansinės atskaitomybės vartotojai galėtų suprasti jo rizikos pobūdį ir mastą. Pavyzdžiui, kai ūkio subjektas pasižada skolinti lėšas fiksuota palūkanų norma, paprastai atskleidžiama skolinamosios sumos patvirtinta pagrindinė suma, palūkanų norma ir galiojimo terminas bei svarbios sandorio nuostatos ir sąlygos, dėl kurių gali kilti palūkanų normos rizika.

74.

Ūkio subjekto verslo pobūdis ir jo veiklos su finansinėmis priemonėmis apimtis nulemia tai, ar informacija apie palūkanų normos riziką bus pateikiama aprašomuoju būdu, lentelėse ar abiem būdais. Jei ūkio subjektas turi daug finansinių priemonių, neapsaugotų nuo tikrosios vertės ar pinigų srautų palūkanų normos rizikos, jis gali pasirinkti vieną arba kelis toliau pateikiamus informacijos pateikimo būdus:

75.

Tam tikromis aplinkybėmis ūkio subjektas gali pateikti naudingą informaciją apie galimą savo palūkanų normų riziką, nurodydamas hipotetinę pokyčių rinkos palūkanų normose įtaką savo finansinių priemonių tikrajai vertei ir būsimam pelnui arba nuostoliui bei pinigų srautams. Tokia informacija gali būti paremta, pavyzdžiui, vieno procentinio punkto (100 bazinių taškų) rinkos palūkanų normų pokyčiu, atsirandančiu balanso dieną. Palūkanų normų pokyčio padarinius sudaro palūkanų pajamų ir sąnaudų pasikeitimai, siejami su laisvai kintančios palūkanų normos finansinėmis priemonėmis, bei pelnas ar nuostoliai, atsiradę dėl fiksuotos normos priemonių tikrosios vertės pasikeitimų. Apskaitomosios palūkanų normos jautrumas gali ribotis palūkanų normos pokyčio tiesiogine įtaka su palūkanomis susietoms finansinėms priemonėms, pripažįstama balanso dieną, nes netiesioginė normų pokyčio įtaka finansinėms rinkoms ir konkrečioms įmonėms paprastai negali būti patikimai prognozuojama. Pateikdamas palūkanų normos jautrumo informaciją ūkio subjektas nurodo pagrindą, pagal kurį jis paruošė informaciją, įtraukdamas visas svarbias prielaidas.

76.

Ūkio subjektas turi atskleisti informaciją apie galimą kredito riziką kiekvienos finansinio turto ar kitų kredito rizikos veikiamų straipsnių grupės atžvilgiu, įskaitant:

77.

Ūkio subjektas pateikia informaciją, susijusią su kredito rizika, tam, kad jo finansinės atskaitomybės vartotojai galėtų įvertinti mastą, kuriuo pinigų įplaukos iš finansinio turto, pripažinto balanso dieną, galėtų sumažėti dėl to, kad kitos šalys nevykdo savo įsipareigojimų, arba kiek pinigų išmokų galėtų įvykti dėl kitų su kredito rizika siejamų straipsnių (pvz., išvestinės kredito priemonės ar trečios šalies išleistos įsipareigojimo garantijos). Toks nevykdymas yra nuostolio, pripažįstamo ūkio subjekto pelnu arba nuostoliu, priežastis. Pagal 76 paragrafą nereikalaujama, kad ūkio subjektas atskleistų būsimųjų nuostolių galimybės įvertinimą.

78.

Sumų, neapsaugotų nuo kredito rizikos, neatsižvelgiant į potencialius nuostolių atstatymus realizavus įkeistą turtą („ūkio subjekto maksimalios galimos kredito rizikos“) pateikimo tikslai yra šie:

79.

Pripažinto finansinio turto, kuris nėra apsaugotas nuo kredito rizikos, atveju balansinė turto vertė, pripažįstama balanse, atėmus bet kokius taikomus atidėjinius nuostoliams, paprastai atitinka sumą, kuriai tenka kredito rizika. Pavyzdžiui, pasikeitimo palūkanų norma sandorio, apskaitomo tikrąja verte, atveju maksimali galima nuo nuostolių neapsaugota suma balanso dieną paprastai yra balansinė vertė, nes ji perteikia minėto pasikeitimo sandorio pakeitimo kitu (įsipareigojimų nevykdymo atveju) išlaidas dabartinėmis rinkos kainomis. Tokiomis aplinkybėmis kartu su balanse pateikta informacija papildomai pateikti informacijos nebūtina. Kita vertus, ūkio subjekto maksimalus galimas nuostolis tam tikrų finansinių priemonių atžvilgiu gali reikšmingai skirtis nuo jų balansinės vertės ir nuo kitų pateiktų sumų, pvz., jų tikrosios vertės arba pagrindinės sumos. Tokiomis aplinkybėmis reikalinga pateikti papildomą informaciją, siekiant atitikti 76 paragrafo a) punkto reikalavimus.

80.

Finansinis turtas, priklausantis nuo teisiškai įtvirtintos finansinio įsipareigojimo tarpusavio užskaitos teisės, nėra pateikiamas balanse iš jo atėmus atitinkamą įsipareigojimą, jei nenumatoma, kad atsiskaitymas už jį vyks grynuoju pagrindu arba tuo pačiu momentu. Vis dėlto, remiantis 76 paragrafu, ūkio subjektas, pateikdamas informaciją, turi pateikti ir informaciją apie teisiškai įtvirtintą tarpusavio užskaitą. Pavyzdžiui, kai ateina laikas ūkio subjektui gauti lėšas realizavus finansinį turtą prieš tokios pat ar didesnės sumos finansinio įsipareigojimo, kuriam ūkio subjektas taiko tarpusavio užskaitos teisę, įvykdymą, ūkio subjektas gali pasinaudoti tokia tarpusavio užskaitos teise tam, kad nepatirtų nuostolių dėl galimo sutarties šalies įsipareigojimo nevykdymo. Tačiau jei ūkio subjektas dėl įsipareigojimų nevykdymo pratęsia (arba gali pratęsti) finansinio turto galiojimo terminą, neatsparumas kredito rizikai vis tiek egzistuotų, jei peržiūrėtose nuostatose būtų numatoma, kad lėšų gavimas bus atidėtas vėlesnei datai už įsipareigojimo padengimo datą. Informuodamas finansinės atskaitomybės vartotojus apie tai, kiek kredito rizika buvo sumažinta konkrečiu metu, ūkio subjektas pateikia informaciją apie esamą tarpusavio užskaitos teisę ir poveikį, kai numatoma, kad mokėjimas už turtą bus gautas taip, kaip nurodyta šio finansinio turto nuostatose. Kai finansinis įsipareigojimas, kuriam taikoma tarpusavio užskaitos teisė, turi būti įvykdomas prieš finansinio turto atitinkamo padengimo įvykdymą, ūkio subjektas nėra apsaugotas nuo kredito rizikos visos balansinės turto vertės mastu, jei sutarties šalis nusižengia savo įsipareigojimui jau po to, kai įsipareigojimas yra padengtas.

81.

Ūkio subjektas gali būti sudaręs vieną ar daugiau bendrų tarpusavio užskaitos susitarimų, kurie jo naudojami galimiems kredito nuostoliams mažinti, bet neatitinka tarpusavio užskaitos kriterijų. Kai bendras tarpusavio užskaitos susitarimas reikšmingai sumažina kredito riziką, susijusią su finansiniu turtu, kuris nebuvo užskaitomas su tos pačios šalies finansiniais įsipareigojimais, ūkio subjektas pateikia papildomą informaciją, susijusią su šio susitarimo daromu poveikiu. Toks pateikimas parodo, kad:

Taip pat rekomenduotina, kad ūkio subjektas nurodytų savo bendros tarpusavio užskaitos sutarties nuostatas, kurias taikant sumažėja jo kredito rizikos laipsnis.

82.

Ūkio subjektas gali būti neapsaugotas nuo kredito rizikos dėl tokio sandorio, kurio atveju joks finansinis turtas nepripažįstamas balanse (pvz., finansinės garantijos arba kredito išvestinės priemonės sandorio). Garantija už kitos šalies prievolę sukuria įsipareigojimą ir neapsaugoja garantuotojo nuo kredito rizikos, į kurią atsižvelgiama pateikiant informaciją, būtiną pagal 76 paragrafą.

83.

Kredito rizikos koncentracijos nurodomos, kai pateikus kitą informaciją apie ūkio subjekto verslo pobūdį ir finansinę būklę jų akivaizdžiai nematyti, tačiau jos tampa galimų didelių nuostolių priežastimi tada, jei kitos šalys nevykdo įsipareigojimų. Nustatant tokias koncentracijas, reikalingi vadovybės profesine nuomone pagrįsti sprendimai, įvertinantys šio ūkio subjekto ir jo skolininkų aplinkybes. 14 TAS „Segmento atskaitomybė“ teikiami nurodymai, kaip nustatyti pramonės ir geografinius segmentus, kuriuose gali susidaryti kredito rizikos koncentracijos.

84.

Kredito rizikos koncentracijos gali kilti dėl paskolų vienam skolininkui ar skolininkų grupėms, turinčiam(-ioms) panašių būdingų bruožų, suteikimo, kai tikimasi, kad jų įsipareigojimų vykdymo pajėgumą panašiai veiks ekonominių bei kitų sąlygų pokyčiai. Būdingos savybės, dėl kurių gali atsirasti rizikos koncentracijos, apima skolininkų veiklos pobūdį (pvz., pramonę, kurioje jie veikia) ar geografinį regioną, kuriame ši veikla vykdoma, ir paskolos gavėjų grupių kreditingumo lygį. Pavyzdžiui, naftos ir dujų pramonės įrengimų gamintojas, pardavęs savo produktus, paprastai turi iš prekybos gautinų sumų, kurių neapmokėjimo riziką veikia ekonominiai pasikeitimai naftos ir dujų pramonėje. Bankas, paprastai skolinantis tarptautiniu lygiu, gali turėti daug neapmokėtų paskolų, suteiktų mažiau išsivysčiusioms šalims, o banko gebėjimą tokias paskolas susigrąžinti gali nepalankiai veikti vietinės ekonominės sąlygos.

85.

Rizikos koncentracijų pateikimas apima bendros charakteristikos, būdingos kiekvienai koncentracijai, aprašymą, taip pat maksimalų galimos kredito rizikos koncentracijos, susijusios su visu finansiniu turtu, kuriam būdinga ši charakteristika, dydį.

86.

Išskyrus 90 paragrafe nurodytas išimtis, ūkio subjektas turi nurodyti kiekvienos finansinio turto ir finansinių įsipareigojimų klasės tikrąją vertę tokiu būdu, kuris leistų ją palyginti su atitinkama balanse esančia balansine verte. 39 TAS pateikiami tikrosios vertės nustatymo nurodymai.

87.

Informacija apie tikrąją vertę plačiai naudojama verslo tikslams nustatant bendrą ūkio subjekto finansinę būklę ir priimant sprendimus dėl konkrečių finansinių priemonių. Ji taip pat labai svarbi daugeliui sprendimų, kuriuos priima finansinės atskaitomybės vartotojai, nes dėl daugelio aplinkybių atspindi finansinių rinkų nuostatą dėl tikėtinų būsimųjų pinigų srautų, susijusių su šia priemone, dabartinės vertės. Tikrosios vertės žinojimas suteikia galimybę palyginti finansines priemones, turinčias iš esmės tokias pačias ekonomines charakteristikas, nepaisant jų naudojimo paskirties ir to, kas ir kada jas išleido arba įsigijo. Tikrosios vertės leidžia neutraliai įvertinti vadovybės valdymą, turint galimybę stebėti jos sprendimų pirkti, parduoti ar laikyti finansinį turtą ir prisiimti, išlaikyti ar padengti finansinius įsipareigojimus pasekmes. Jei ūkio subjektas savo balanse nevertina finansinio turto ar finansinio įsipareigojimo tikrąja verte, jis pateikia informaciją apie tikrąją vertę, kartu pateikdamas papildomą informaciją.

88.

Kai finansinių priemonių balansinė vertė yra pagrįstai suapvalinta tikroji vertė, tokių finansinių priemonių, kaip, pvz., trumpalaikių dėl prekybos gautinų ir mokėtinų sumų, tikrosios vertės pateikti nebūtina.

89.

Pateikdamas tikrąsias vertes, ūkio subjektas grupuoja finansinį turtą ir finansinius įsipareigojimus į grupes, o tarpusavyje jas užskaito tik tiek, kiek jų atitinkamos balansinės vertės užskaitomos balanse.

90.

Jeigu, remiantis 39 TAS, investicijos į nekotiruojamas nuosavybės priemones arba išvestines priemones, susijusias su šiomis nuosavybės priemonėmis, vertinamos pagal savikainą, nes jų tikrosios vertės negalima patikimai nustatyti, šis faktas turi būti nurodytas kartu su šių finansinių priemonių aprašymu, jų balansine verte, paaiškinimu, kodėl tikroji vertė negali būti patikimai įvertinta, ir, jeigu įmanoma, įvertinimų, nuo kurių gali priklausyti tikroji vertė, mastą. Be to, jei finansinis turtas, kurio tikrosios vertės anksčiau nebuvo galima patikimai nustatyti, yra parduodamas, turi būti nurodamas šis faktas, tokio finansinio turto balansinė vertė pardavimo metu ir pripažinto pelno ar nuostolio suma.

91.

Jeigu pagal 39 TAS investicijos į nekotiruojamas nuosavybės priemones arba išvestinės priemonės, susijusios su šiomis nuosavybės priemonėmis, yra vertinamos pagal savikainą, nes jų tikrųjų verčių negalima patikimai nustatyti, tuomet informacijos apie tikrąsias vertes, nurodytos 86 ir 92 paragrafuose, pateikti nereikalaujama. Tada informacija finansinės atskaitomybės vartotojams pateikiama taip, kad jiems būtų lengviau susikurti savo pačių nuomonę apie galimų skirtumų dydį tarp tokio finansinio turto ir finansinių įsipareigojimų balansinės ir tikrosios verčių. Kartu su tikrųjų verčių nepateikimo priežasties paaiškinimu ir pagrindinių tokių finansinių priemonių ypatybių, susijusių su jų verte, apibūdinimu pateikiama informacija apie tų finansinių priemonių rinką. Kartais priemonių nuostatos ir sąlygos, pateiktos pagal 60 paragrafą, teikia pakankamai informacijos. Kai vadovybė turi tam tvirtą pagrindą, ji gali pareikšti savo nuomonę apie finansinio turto ir finansinių įsipareigojimų tikrosios vertės ir balansinės vertės santykį, jei šių straipsnių tikroji vertės negalima patikimai nustatyti.

92.

Ūkio subjektas turi nurodyti:

93.

Informacijos apie tikrąją vertę pateikimas apima naudoto tikrosios vertės nustatymo metodo ir visų svarbių prielaidų, padarytų šio taikymo metu, nurodymą. Pavyzdžiui, ūkio subjektas pateikia informaciją apie prielaidas, susijusias su išankstinio apmokėjimo normomis, įvertintų kredito nuostolių normomis ir palūkanų arba diskonto normomis, jeišios normos svarbios įvertinimui.

94.

94.

94.

94.

94.

94.

94.

94.

95.

Atsižvelgiant į 94 paragrafo j) punkte pateikiamą informaciją apie paskolų sutarčių įsipareigojimų pažeidimus, mokėtinos paskolos apima išleistas skolos priemones bei finansinius įsipareigojimus, kurių sumos įprastomis kredito sąlygomis nėra trumpalaikės prekybos mokėtinos sumos. Kai toks pažeidimas įvyksta per atskaitomybės laikotarpį ir nėra ištaisomas, o dėl mokėtinų paskolų nuostatų nepersiderama iki balanso dienos, pažeidimo poveikis įsipareigojimo priskyrimui trumpalaikiams arba ilgalaikiams įsipareigojimams nustatomas pagal 1 TAS.

96.

Ūkio subjektas turi taikyti šį Standartą metiniams finansinės atskaitomybės laikotarpiams, prasidedantiems 2005 m. sausio 1 d. arba vėliau. Leidžiamas ankstesnis Standarto taikymas. Ūkio subjektas neturi taikyti šio Standarto metiniams atskaitomybės laikotarpiams, prasidedantiems prieš 2005 sausio 1 d., jei jis taip pat netaiko 39 TAS (išleisto 2003 m. gruodžio mėn.). Ūkio subjektas, šį Standartą taikantis laikotarpiui, prasidedančiam iki 2005 m. sausio 1 d., turi nurodyti šį faktą.

97.

Šis Standartas turi būti taikomas retrospektyviai.

98.

Šis Standartas pakeičia 32 TAS „Finansinės priemonės: atskleidimas ir pateikimas“, peržiūrėtą 2000 m.

99.

Šis Standartas pakeičia žemiau nurodytus Aiškinimus:

100.

Šis Standartas atšaukia NAK Aiškinimo D34 „Finansinės priemonės – turėtojo išperkamos priemonės ar teisės“ projektą.

1 TAS

„Finansinės atskaitomybės pateikimas“ (persvarstytas 2003 m.)

8 TAS

„Apskaitos politika, apskaitinių įvertinimų keitimas ir klaidos“

16 TAS

„Ilgalaikis materialusis turtas“ (persvarstytas 2003 m.)

23 TAS

„Skolinimosi išlaidos“

36 TAS

„Turto vertės sumažėjimas“ (persvarstytas 2004 m.)

37 TAS

„Atidėjiniai, neapibrėžtieji įsipareigojimai ir neapibrėžtasis turtas“

1

Dauguma ūkio subjektų turi įsipareigojimų išmontuoti, likviduoti ar atnaujinti ilgalaikį materialųjį turtą. Šiame Aiškinime tokie įsipareigojimai vadinami „nutraukimo, atnaujinimo ir panašiais įsipareigojimais“. Remiantis 16 TAS, ilgalaikio materialiojo turto straipsnio savikainą sudaro tokio turto išmontavimo, likvidavimo ir jo buvimo vietos sutvarkymo (kurių įsipareigojimą ūkio subjektas prisiima tada, kai straipsnis įsigyjamas, arba po jo naudojimo tam tikrą laiko tarpą ne atsargoms gaminti, o kitiems tikslams) pirminio įvertinimo išlaidos. 37 TAS išdėstyti reikalavimai, kaip vertinti nutraukimo, atnaujinimo ir panašius įsipareigojimus. Šiame Aiškinime teikiami nurodymai, kaip apskaityti esamų nutraukimo, atnaujinimo ir panašių įsipareigojimų vertinimo pokyčių įtaką.

2

Šis Aiškinimas taikomas tų esamų nutraukimo, atnaujinimo ar panašių įsipareigojimų pokyčiams įvertinti, kurie:

Pavyzdžiui, nutraukimo, atnaujinimo ar panašus įsipareigojimas gali atsirasti įsipareigojus uždaryti gamyklą, atitaisyti aplinkai padarytą žalą gavybos pramonėje ar likviduoti įrengimus.

3

Šiame Aiškinime aptariama, kaip turėtų būti apskaitomas poveikis toliau nurodytų įvykių, keičiančių esamo nutraukimo, atnaujinimo ar panašaus įsipareigojimo vertinimą:

4

Esamų uždarymo, atstatymo ir panašių įsipareigojimų vertinimo pokyčiai, atsirandantys dėl įvertintos laiko tėkmės faktoriaus, dėl ekonominę naudą teikiančiųjų išteklių išmokų, reikalingų įsipareigojimui padengti, išsidėstymo laike ar dydžių pasikeitimo arba dėl diskonto normos pasikeitimo, turi būti apskaitomi pagal toliau pateikiamus 5-7 paragrafus.

5

Jei susijusio turto apskaitai taikomas savikainos modelis, tuomet:

6

Jei turto apskaitai taikomas perkainotos vertės būdas, tuomet:

7

Pakoreguota nudėvimoji turto suma nudėvima per turto naudingo tarnavimo laiką. Dėl to, pasibaigus susijusio turto naudingo tarnavimo laikui, visi vėliau įvykstantys įsipareigojimo pokyčiai turi būti pripažįstami pelnu arba nuostoliu tada, kada jie įvyksta. Tokia tvarka taikoma naudojant tiek savikainos modelį, tiek perkainojimo modelį.

8

Periodiškas diskonto taikymas turi būti pripažįstamas pelno (nuostolio) ataskaitoje kaip finansinės veiklos sąnaudos tuo metu, kai jis taikomas. Pagal 23 TAS leistinas alternatyvusis kapitalizavimo būdas draudžiamas.

9

Ūkio subjektas turi taikyti šį Aiškinimą metiniams finansinės atskaitomybės laikotarpiams, prasidedantiems 2004 m. rugsėjo 1 d. ar vėliau. Skatinamas ankstesnis Aiškinimo taikymas. Jei ūkio subjektas taiko šį Aiškinimą atskaitomybės laikotarpiui, prasidedančiam prieš 2004 m. rugsėjo 1 d., jis turi nurodyti šį faktą.

10

Apskaitos politikos pokyčiai turi būti apskaitomi vadovaujantis 8 TAS „Apskaitos politika, apskaitinių įvertinimų keitimas ir klaidos“ reikalavimais. (1)